Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (pranešėja) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo L. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 28 d. nutarimo L. Š. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Institucija) įgaliotas pareigūnas surašė L. Š. administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad jis 2009 m. gegužės 28 d., apie 10.00 val., Šiauliuose, (duomenys neskelbtini) namo kieme, vairuodamas transporto priemonę FORD MONDEO ir važiuodamas atbuline eiga, atsitrenkė į gale stovėjusią transporto priemonę AUDI A4 ir abi transporto priemones apgadino, iš eismo įvykio vietos pasišalino, tuo pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 119, 134, 231.1 punktų reikalavimus.

II.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Skundžiamu nutarimu L. Š. buvo paskirta administracinė nuobauda už tai, kad jis padarė KET pažeidimą, numatytą ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir pasitraukė iš eismo įvykio, su kuriuo jis buvo susijęs, vietos, tuo padarydamas veiką, įtvirtintą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje. Apeliaciniame skunde keliamas įrodymų vertinimo tinkamumo klausimas.

ATPK 257 straipsnis numato, kad įrodymai vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Vidinis įsitikinimas –tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, padaryta surinkus visus reikiamus įrodymus, išnagrinėjus reikšmingus faktus, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, iškėlus ir ištyrus visas galimas versijas, įvertinus kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą.

Pažymėtina, kad ATPK 127 straipsnio 2 dalis numato atsakomybę už KET pažeidimą, nulėmusį kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi visus byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai L. Š. pripažino kaltu padarius ATPK 127 straipsnio 2 dalyje nustatytą administracinį teisės pažeidimą. Nors L. Š. nurodo, jog nekliudė N. J. priklausančio automobilio AUDI A4, tačiau šiuos jo parodymus paneigia tiesiogiai eismo įvykį stebėjusio liudytojo A. K. rašytinis paaiškinimas ir jo parodymai pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (b. l. 7, 28), eismo įvykio vietos schema, kurioje nurodyti automobilių apgadinimai (b. l. 10), fotonuotraukos, iš kurių matyti, jog automobilių apgadinimų aukščiai iš esmės atitinka (b. l. 11 -14), policijos pareigūno tarnybinis pranešimas (b. l. 17). Liudytojo A. K. parodymai tiek rašytiniame paaiškinime, tiek teismo posėdžio metu buvo nuoseklūs, vieni kitiems neprieštaraujantys, byloje nenustatyta, jog šis liudytojas būtų suinteresuotas apkalbėti L. Š., todėl netikėti šio liudytojo parodymais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo. A. K. nurodė, jog jis matė, kaip automobilis FORD MONDEO, vairuojamas L. Š., važiuodamas atbuline eiga, kliudė žalios spalvos automobilį AUDI A4, didelio garso nebuvo, o buvo automobilio pastūmimas. Automobilis FORD MONDEO stovėjo priekiu, o AUDI A4 jam iš galo, FORD MONDEO buvo nedėkingai pastatytas, jis porą kartų užvažiavo ant bortelių, po to išlaviravo ir išvažiavo. Šie liudytojo parodymai paaiškina automobilio FORD MONDEO judėjimo trajektoriją ir galimą nežymų skirtumą tarp automobilių apgadinimų aukščio, nes FORD MONDEO buvo užvažiavęs ant bortelio. Todėl apeliacinio skundo argumentai, jog neatitinka automobilių apgadinimų aukštis ir neaiškus jų atsiradimo mechanizmas, nes automobilis FORD MONDEO bandė išmanevruoti pagal ištisinę šaligatvio bortelio liniją, t.y. automobiliai siaurame kieme stovėjo vienoje linijoje, o aukštas bortelis akivaizdžiai kliudė atsistoti automobiliui FORD MONDEO 45 laipsnių kampu automobilio AUDI A4 atžvilgiu, atmetami kaip nepagrįsti.

Įvertinusi liudytojų A. K., A. K. ir N. J. parodymus, teisėjų kolegija pažymi, jog tarp šių asmenų parodymų esantys prieštaravimai yra neesminiai ir L. Š. veikos kvalifikavimui pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį įtakos neturi, todėl su tuo susijęs apeliacinio skundo argumentas atmetamas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė liudytojos E. G. parodymus, nes ši liudytoja yra L. Š. bendradarbė, todėl savo parodymais siekia padėti jam išvengti administracinės atsakomybės. Į bylą pateiktame dokumente esantis įrašas (b. l. 26), kurį pats L. Š. įrašė 2009 m. gegužės 28 d., 8.00 val., nėra pakankamas įrodymas patvirtinantis, kad pažeidimo padarymo metu L. Š. buvo darbe, todėl apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė šį įrodymą, atmetamas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad administracinę atsakomybę pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį užtraukia vairuotojo pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos, pažeidžiant KET. Pagal minimo nusižengimo esmę kaltė dėl jo padarymo gali pasireikšti tik sąmoningu veiksmu – tyčia. Baudžiant asmenį pagal šią normą, būtina nustatyti, kad iš autoįvykio vietos pasitraukta tyčia, t. y. asmuo sukėlęs autoįvykį tai suprato ir tikslingai, siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės, pasišalino iš įvykio vietos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N16-2330/2007, N1-1715/2007 ir kt.).

ATPK 10 straipsnyje nustatyta, kad administracinis teisės pažeidimas laikomas padarytu tyčia, jeigu jį padaręs asmuo suprato priešingą teisei savo veikimo arba neveikimo pobūdį, numatė žalingas jo pasekmes ir jų norėjo arba nors ir nenorėjo šių pasekmių, bet sąmoningai leido joms kilti.

L. Š. apskritai neigia sukėlęs eismo įvykį. Eismo įvykį betarpiškai matęs A. K. rašytiniame paaiškinime nurodė, jog vairuotojas nebuvo sustojęs ir išlipęs (b. l. 8). Iš bylos medžiagos matyti, jog apeliantas ir nukentėjusysis yra kaimynai ir automobilius stato tame pačiame kieme, ką darė ir po eismo įvykio. Nors liudytojo A. K. teigimu, apgadinimas matėsi akivaizdžiai, tačiau pats nukentėjusysis automobilio apgadinimus pamatė tik po kelių dienų, plaudamas automobilį (b. l. 9, 28). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad negalima kategoriškai tvirtinti, jog administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo suprato, jog sukėlė eismo įvykį ir iš eismo įvykio vietos pasišalino. Teisėjų kolegija, skirtingai nei pirmosios instancijos teismas vertina, kad apelianto L. Š. kaltė dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto teisės pažeidimo padarymo nėra įrodyta neginčijamais įrodymais. A. K. tiek rašytiniame paaiškinime, tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad vairuotojas, jo manymu, turėjo justi automobilių kontaktą, tačiau tokia subjektyvi nuomonė nėra pakankama kaltinimui pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį pagrįsti. Duomenų, jog būtų suveikusi automobilio signalizacija nėra, vairuotojas iš automobilio nebuvo išlipęs, todėl lieka nepaneigta galimybė, kad vairuotojas apie paties sukeltą įvykį nežinojo. Nesant duomenų apie tai, kad L. Š. suprato, jog jis yra susijęs su eismo įvykiu, ir sąmoningai (tyčia) iš įvykio vietos išvažiavo, nesiaiškinęs įvykio aplinkybių, t. y. nesilaikant KET reikalavimų, nėra pagrindo jo veiką kvalifikuoti pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, todėl administracinio teisės pažeidimo bylos teisena dėl šio pažeidimo nutraukiama.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi tuo, kas aukščiau išdėstyta, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

L. Š. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 29 d. nutarimą pakeisti: nutarimo dalį, kuria L. Š. skirta 3500 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu ketveriems metams už pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 130 straipsnio 1 dalyje padarymą, panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną šioje dalyje nutraukti. Nutarimo dalį, kuria vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 33 straipsniu, L. Š. paskirtos administracinės nuobaudos buvo subendrintos ir buvo paskirta galutinė administracinė nuobauda – 3500 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu ketveriems metams, panaikinti.

Likusią nutarimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.