Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo S. R. gynėjo advokato Auksano Čiupailos skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 14 d. nutarties, kuria kaltinamajam S. R. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, skaičiuojant jį nuo 2013 m. gegužės 24 d.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

S. R. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 249 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus, 25 straipsnio 4 dalį ir 146 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 263 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 181 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 25 straipsnio 4 dalį ir 146 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 181 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį kaltinamas tuo, kad nuo 2008 m. pradžios, būdamas vienas iš šaunamaisiais ginklais ginkluoto nusikalstamo susivienijimo narių, o galimai ir organizatorių, neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu narkotinių ir psichotropinių medžiagų, turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, pardavė ir išplatino, dėl savanaudiškų paskatų padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, panaudodami smurtą neteisėtai atėmė žmonėms laisvę, pagrobė narkotinę medžiagą, nežymiai sutrikdė sveikatą, prievartavo turtą, neteisėtai disponavo šaunamuoju ginklu ir šaudmenimis, sugadino svetimą turtą, nužudė kitą žmogų, panaudodamas fizinį smurtą pažeidė viešąją tvarką.

Kaltinamasis S. R. , vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsniu, laikinai sulaikytas 2010 m. vasario 22 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 24 d. nutartimi S. R. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, kurios terminas vėlesnėmis Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo ir Vilniaus apygardos teismo nutartimis buvo tęsiamas iki 2013 m. gegužės 24 d.

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 14 d. nutartimi kaltinamajam S. R. kardomosios priemonės – suėmimo terminą pratęsė dar trims mėnesiams. Teismas, pratęsdamas S. R. suėmimo terminą, motyvavo tuo, jog S. R. kaltinamas keturiolikos nusikaltimų –tarp jų net kelių labai sunkių nusikaltimų padarymu, už kuriuos baudžiamasis įstatymas numato tik ilgalaikes laisvės atėmimo bausmes. Be to, S. R. iki sulaikymo nedirbo, o savanaudiškas gerai organizuotų nusikalstamų veikų pobūdis leidžia manyti, kad nusikaltimų darymas buvo jo pragyvenimo šaltinis. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas kaltinamajam suėmimo terminą pratęsė BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu, t. y. esant pagrįstam manymui, kad būdamas laisvėje, kaltinamasis gali daryti naujus nusikaltimus.

Kaltinamojo S. R. gynėjas skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 14 d. nutartį. Gynėjo teigimu skundžiama nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, priimta pažeidžiant BPK 119, 121, 122, 125 straipsnių nuostatas, BPK 11 straipsnyje įtvirtintą proporcingumo principą bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimus bei prieštaraujant Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai.

Skunde nurodoma, kad teismo argumentacija, sprendžiant dėl kardomosios priemonės, susijusios su pagrindinės žmogaus teisės – teisės į laisvę – suvaržymu, termino pratęsimo, yra itin formalizuota, o atsižvelgiant į kaltinamajam taikomo suėmimo trukmę (suėmimas taikomas ilgiau 37 mėnesius), ir nepakankama, kad pagrįsti pačios griežčiausios kardomosios priemonės taikymo teisėtumą. Labai ilgą laiką besitęsiantis asmens suėmimas įpareigoja suėmimo pratęsimo klausimą svarstantį teismą kiekvieną kartą itin kruopščiai patikrinti, ar tolesnis pagrindinės asmens teisės į laisvę suvaržymas yra konkrečiu atveju pateisinamas, ar nepažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintų pagrindinių žmogaus teisių. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, inkriminuojamos nusikalstamos veikos sunkumas negali būti laikomas pakankamu suėmimo skyrimo (termino pratęsimo) pagrindu, o asmenys, kurie vykstant procesui yra suimti, turi teisę į tai, kad jų bylų nagrinėjimą valstybės institucijos organizuotų ir bylas išnagrinėtų kuo skubiau bei dėmesingiau. Suimtasis turi teisę į bylos tyrimą ir nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką, kuris suprantamas kaip pagristas, pateisintinas bylos aplinkybėmis laiko terminas. Jeigu teisminio bylos nagrinėjimo per tokį terminą pasiekti nepavyksta, suimtasis turi teisę būti paleistas proceso metu.

S. R. gynėjo tvirtinimu, skundžiama nutartis iš esmės neatitinka ir imperatyvių BPK 122, 125 straipsniuose įtvirtintų ir teismų praktikoje suformuluotų reikalavimų, keliamų nutarties, kaip reikšmingo procesinio dokumento dėl griežčiausios kardomosios priemonės taikymo, turiniui. Skundžiamos nutarties motyvuojamoje dalyje yra tik formaliai iš BPK perrašyti suėmimo skyrimo sąlygos ir pagrindai, tačiau nutartyje nėra nei vieno teisėjo savarankiškai suformuluoto motyvo, kuris pagristų suėmimo tęsimo pagrindą. Nutartyje taip pat nėra nurodyta nei vieno motyvo, kuris pagrįstų išvadą kodėl kardomųjų priemonių tikslu negalima pasiekti kitomis kardomosiomis priemonėmis. Be to, pasak gynėjo, nutartyje yra nutylėtos aplinkybės, apibūdinančios kaltinamojo šeiminę padėtį, mažamečio vaiko, eilės artimų giminaičių ir nuolatinės gyvenamosios vietos buvimą, kas turi turėti esminės įtakos priimant sprendimą dėl kardomosios priemonės taikymo. Teismas suėmimo tęsimą BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu motyvuoja tik tuo, jog S. R. galimai padarė daug ir sunkių nusikaltimų, jam inkriminuojamos veikos nebuvo padarytos atsitiktinai, buvo gerai suplanuotos, daromos ilgą laikotarpį. Gynėjo teigimu, vien šių aplinkybių nepakanka daryti išvadai, kad suimtasis darys naujas nusikalstamas veikas. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad anksčiau S. R. neteistas, nėra jokių objektyvių duomenų, kad jis planuoja daryti naujas konkrečias nusikalstamas veikas. Neatitinka tikrovės skundžiamos nutarties teiginys, kad S. R. 2013 m. kovo 8 d. teismo nuosprendžiu nuteistas dėl sveikatos sutrikdymo ir įkalinimo įstaigos darbo dezorganizavimo. Gynėjas pažymi, kad S. R. buvo nuteistas tik dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo, o dėl įkalinimo įstaigos darbo dezorganizavimo buvo išteisintas. Minėtas nuosprendis neįsiteisėjęs, nes apskųstas apeliacine tvarka.

Teismo posėdžio metu prokuroras prašė kaltinamojo S. R. gynėjo skundą atmesti.

Kaltinamojo S. R. gynėjo skundas atmetamas.

Vilniaus apygardos teismas, pratęsdamas kaltinamajam S. R. kardomosios priemonės – suėmimo terminą, BPK 119 straipsnio, 121 straipsnio, 122 straipsnio, 127 straipsnio reikalavimų nepažeidė. Griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas gali būti skiriamas ir jo terminas pratęsiamas tuo atveju, jei yra suėmimo skyrimo sąlygos, numatytos BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse, ir bent vienas iš BPK 122 straipsnio 1 dalyje ar 5 dalyje numatytų pagrindų. Sąlygos pratęsti suėmimo terminą S. R. yra, nes jis kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, už kurias baudžiamasis įstatymas numato griežtesnę nei vienerių metų laisvės atėmimo bausmę. Taip pat nėra duomenų, kad BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai būtų pasiekti švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis.

Suėmimo, kaip ir kitų kardomųjų priemonių, privaloma sąlyga yra duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad įtariamasis/kaltinamasis galėjo padaryti nusikalstamas veikas, pakankamumas (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Sprendžiant suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo klausimus byloje esantys duomenys vertinami tik tiek, kiek tai yra susiję su šios kardomosios priemonės skyrimo ar jos termino pratęsimo sąlygų ir pagrindų buvimo ar nebuvimo nustatymu. Taip pat nėra būtina, kad duomenų byloje būtų tiek, kiek jų reikia norint priimti pagrįstą apkaltinamąjį (arba išteisinamąjį) nuosprendį. Apeliacinis teismas mano, jog šioje baudžiamojoje byloje yra duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad kaltinamasis S. R. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Pagrįstai manyti, kad kaltinamasis S. R. padarė nurodytas nusikalstamas veikas, leidžia byloje surinktų duomenų visuma. Tai patvirtina byloje esantys kitų kaltinamųjų ir liudytojų parodymai, asmenų atpažinimo protokolai, kratų protokolai, specialistų išvados bei kita baudžiamosios bylos medžiaga. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad svarstant dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo teisėtumo bei pagrįstumo, suimtojo kaltės klausimas nesprendžiamas ir įrodymai nevertinami, vertinami tik faktiniai duomenys, kurie leidžia pagrįstai manyti, kad kaltinamasis galėjo padaryti jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

Vilniaus apygardos teismas pratęsė S. R. suėmimo terminą pagrįsta nustatęs BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą suėmimo taikymo pagrindą – kaltinamasis darys naujus nusikaltimus, numatytus BPK 122 straipsnio 4 dalyje. Šiuo pagrindu suėmimas gali būti skiriamas arba pratęsiamas jo terminas, jeigu asmuo įtariamas ar kaltinamas bent vieno iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų padarymu. Vadovaujantis teismų praktika, pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti bent vieną iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmuo padarant nusikaltimus, įtarimas kelių nusikaltimų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veiklos, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai bei kiti duomenys. S. R. kaltinamas padaręs keturiolika tyčinių nusikaltimų, kurių dalis patenka į BPK 122 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikalstamų veikų sąrašą. Be to, skundžiamoje nutartyje pagrįstai atsižvelgta į tai, kad nors kaltinamasis iki sulaikymo teistas nebuvo, tačiau legalaus pragyvenimo šaltinio neturėjo, visos inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvo neatsitiktinės, gerai suplanuotos, padarytos iš savanaudiškų paskatų, kas leido daryti pagrįstą išvadą, kad nusikalstamų veikų darymas buvo ir kaltinamojo pragyvenimo šaltinis. Be to, skundžiamoje nutartyje teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad S. R. nuteistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 8 d. nuosprendžiu, kas taip pat rodo S. R. polinkį daryti nusikalstamas veikas. To nepaneigia ir skunde teisingai pažymėtos aplinkybės, kad šiuo teismo nuosprendžiu S. R. dėl vienos iš inkriminuotų nusikalstamų veikų išteisintas, nuosprendis dar nėra įsiteisėjęs. Šios aplinkybės leido teismui pagrįstai manyti, kad būdamas laisvėje S. R. gali daryti naujus nusikaltimus, nurodytus BPK 122 straipsnio 4 dalyje (BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 puntas). Skunde nurodytos aplinkybės, kad kaltinamasis turi šeimą, mažametį vaiką, gyvenamąją vietą yra svarbios, tačiau jos reikšmingos sprendžiant dėl suėmimo taikymo pagrįstumo BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte, o ne šio straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu.

Apeliacinis teismas įvertinęs aukščiau išdėstytas aplinkybes konstatuoja, kad S. R. teisės suvaržytos laikantis BPK nustatytų reikalavimų. Suėmimas kaip kardomoji priemonė neabejotinai suvaržo kaltinamojo teises, tačiau šiuo atveju jo teisės suvaržytos, nepažeidžiant proporcingumo principo, toks suimtojo teisių suvaržymas šiuo metu yra pateisinamas. Apeliacinio teismo nuomone, pusiausvyra tarp galimai padarytų nusikalstamų veikų sunkumo ir griežčiausios kardomosios priemonės – suėmimo taikymo išlaikyta. Ilgą laiką besitęsiantis suėmimas konkrečioje byloje gali būti pateisintas tik esant aiškioms tikro viešojo intereso apraiškoms, kuris, įvertinus nekaltumo prezumpciją, nusveria asmens teisę į laisvę.

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų bazės matyti, kad 2011 m. rugpjūčio 1 d. baudžiamoji byla gauta teisme, taigi suėmimas ikiteisminio tyrimo metu taikytas nepažeidžiant BPK 127 straipsnyje nustatytų terminų. Perdavus baudžiamąją bylą teismui, šis nėra saistomas BPK 127 straipsnyje numatytų maksimalių suėmimo terminų. Bylos nagrinėjimas teisiamajame posėdyje vyksta intensyviai, todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad yra nepateisinamai vilkinamas.

Dėl šių motyvų skundžiama Vilniaus apygardos teismo nutartis teisėta ir pagrįsta, priimta nepažeidžiant nei nacionalinių, nei tarptautinių teisės aktų nuostatų, todėl ją naikinti skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

kaltinamojo S. R. gynėjo advokato Auksano Čiupailos skundą atmesti.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.