Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

sekretoriaujant Sabinai Zakarevičienei (Cilišauskaitei), Laurai Mukaitei, Ritai Kinderienei,

nedalyvaujant atsakovo – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Iš nuteistojo pasimatymų, gautų pašto bei perduodamų siuntinių ir smulkiųjų paketų su spauda apskaitos kortelės matyti, kad nuteistajam buvo skiriami pasimatymai su artimaisiais. Marijampolės PN neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančią ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų užpildymas. Pareiškėjas skundžiamo laikotarpio metu nesikreipė į pataisos namų direktorių, prašydamas jį pervesti į kitas gyvenamąsias patalpas, kuriose vienam nuteistajam tektų didesnis santykinis gyvenamojo ploto dydis. Taip pat dėl buitinių sąlygų ar su tuo susijusių problemų nesikreipė į Psichologinę tarnybą, kurios darbuotojai turi reikiamą kompetenciją įvertinti asmens negatyvių psichinių išgyvenimų apimtis ir siūlyti direktoriui sprendimus dėl pagalbos tokiam asmeniui. Į Sveikatos priežiūros tarnyba nuteistasis kreipęsis 21 kartą dėl įvairiausių nusiskundimų.

Atsakovas taip pat prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senaties institutą.

Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2011-09-12 iki 2015-12-28 (skundo pateikimo teismui diena). Atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti 3 metų ieškinio senatį.

Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. 1 d. apibrėžia, kad neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas ir kita. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių, jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti veiksmai. Taigi, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus objektyviai turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai betarpiškai pasireiškė. Teismas, atsižvelgdamas į administracinės bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat patalpinimo į patalpas su mažesne gyvenamojo ploto norma, bloga ventiliacija ir t.t. momento. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės ir to pasėkoje jis negalėjo šiuo klausimu raštu ar žodžiu kreiptis į administraciją. Skundą teismui pareiškėjas padavė (išsiuntė paštu) tik 2015-12-28 (b.l. 6). Taigi, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2011-09-12 iki 2012-12-28, yra pagrindas taikyti ieškinio senaties instituto 3 metų sutrumpintą terminą, nes to prašo ir atsakovas (ABTĮ 57 str.). Teismas savo iniciatyva taip pat pabrėžia, kad CK 1.131 str. 2 d. numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2009-09-24 nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009 ir kt.). Pareiškėjas nenurodo aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą. Pažymėtina, kad nuteistųjų (suimtųjų) teises Lietuvos Respublikoje gynė skunde nurodytu laikotarpiu bei gina šiuo metu eilė nacionalinės bei tarptautinės teisės aktų, todėl pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Be to, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015-08-31 nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-2773/2015 konstatavo, kad EŽTT pripažįsta senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, todėl nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. (LVAT 2013-01-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, prašymas patenkintinas ir pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas. Pritaikius ieškinio senaties terminą, šioje administracinėje byloje vertintinas ginčui aktualus laikotarpis nuo 2012-12-29 iki 2015-12-28 (ABTĮ 57 str.).

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. 1 d. nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą kildina iš netinkamų bausmės atlikimo sąlygų Marijampolės PN 22 būryje, taip pat 16 būryje.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. p. nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv.m. vienam žmogui, 11¹.2. p. – kamerų tipo patalpose 3,6 kv.m. vienam žmogui.

Objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo Marijampolės PN gyvenamosiose bei miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas, nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė. Kadangi duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas gyvenamųjų patalpų plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus. Bylos duomenimis (b.l. 13-16) nustatyta, kad pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę 22 būryje atliko laikotarpiu nuo 2012-12-19 iki 2014-01-30 (išskyrus laikotarpį, kai nuo 2013-04-04 buvo uždarytas 15 parų į baudos izoliatorių) bendrabučio tipo patalpose, gyvenamojoje patalpoje Nr. 2, kurios plotas 144,92 kv. m, įrengtos 46 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,15 kv. m gyvenamojo ploto. Laikotarpiu nuo 2014-02-10 iki 2015-12-03 (išskyrus laikotarpius nuo 2015-04-07 iki 2015-04-21, nuo 2015-05-19 iki 2015-06-02 ir nuo 2015-10-20 iki 2015-10-27, kuomet pareiškėjas iš Marijampolės PN buvo išvykęs etapu) pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę 16 būryje, gyvenamojoje patalpoje Nr. 3, kurios plotas 14,56 kv. m, joje įrengtos 5 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 2,91 kv. m gyvenamojo ploto. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis. Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, įvertinus pateiktus įrodymus, teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl to, kad gyvenamosiose patalpose yra įrengta daugiau miegamųjų vietų nei nurodo atsakovas laikytini deklaratyviais, todėl atmestini kaip neįrodyti ir, tuo pačiu, nepagrįsti.

Taigi, pareiškėjui atliekant bausmę Marijampolės PN 16 būryje, nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje – bendrabučio tipo patalpose 624 paras (pareiškėjui trūko 0,19 kv. m gyvenamojo ploto). Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (ABTĮ 57 str.).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina taip pat ir iš kitų kalinimo sąlygų. Nurodo, kad pasivaikščiojimui skirtas kiemas yra per mažas dideliam nuteistųjų skaičiui, nėra įrengtų patalpų rūkymui, tualete klozetai sugedę, tualeto patalpa maža, įrengta per mažai praustuvų, nėra ventiliacijos, pasinaudoti dušu galimybė suteikiama tik vieną kartą per savaitę, dušo patalpa maža, ne visi dušai veikia, neįrengta jokių atitvarų ar uždaros patalpos, vienam mėnesiui yra suteikiamas vienas tualetinio popieriaus ritinėlis, tualetinio popieriaus kokybė labai prasta, gyvenamosiose patalpose nėra ventiliacijos, todėl nuolat būna drėgna, gyvenamosiose patalpose yra daug tarakonų ir graužikų, čiužiniuose yra daug parazitų, čiužiniai nekeičiami, neleidžiama turėti savo pledų, maisto energetinė vertė yra per maža, Marijampolės PN pareigūnai beveik visi turi sadistinį polinkį.

Pareiškėjas akcentuoja, jog Marijampolės PN gyvenamosiose patalpose ir koridoriuose rūkoma, o patalpų, skirtų rūkymui, įrengta nėra. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 str. numatytas Tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 d. 3 p. numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 p. numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 p. yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Taigi, pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Byloje nepaneigti atsakovo argumentai, jog Marijampolės PN visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos, o būrių patalpose iškabinti draudžiantys patalpose rūkyti ženklai ir užrašai. Byloje nėra įrodymų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl to, kad kiti nuteistieji rūkytų gyvenamosiose patalpose. Į bylą pateiktas 2014-12-03 Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento atstovų atliktas Faktų fiksavimo protokolas Nr. ATK2-205 patvirtina, kad ilgalaikio pasimatymo patalpose, gyvenamuosiuose būriuose, valgykloje ir kitose patalpose kur buvo atliekamas patikrinimas nebuvo rūkoma, visur buvo iškabinti įspėjamieji ženklai. Taip pat minėtame protokole pažymėta, kad lauke yra įrengtos rūkymo vietos su nuorodomis „Rūkymo vieta“ (b.l. 22-23). Taigi, byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų nesilaikęs teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo teiginiai, jog gyvenamosiose patalpose bei koridoriuose nuteistieji rūko atmestini kaip neįrodyti.

Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, kas yra numatyta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 p.. Iš pateikto Pataisos įstaigos dušinės darbo grafiko, patvirtinto Marijampolės PN direktoriaus 2012-05-31 įsakymu Nr. 4/07-56, matyti, kad 22 būrio nuteistiesiems sudarytos sąlygos naudotis dušu penktadieniais nuo 9.30 val. iki 12 val., o 16 būrio nuteistiesiems sudarytos sąlygos naudotis dušu ketvirtadieniais nuo 9.30 iki 11 val. (b.l. 20-21), todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl šių aplinkybių atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą sieja su nenaikinamais tarakonais ir graužikais, esančiais gyvenamosiose patalpose, parazitais čiužiniuose. Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Marijampolės PN gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, buvusių tarakonų ir graužikų. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų (tarakonų, graužikų, kitų parazitų) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Atsakovo į bylą pateikta 2014-12-30 tarp UAB „Dezinfa“ ir Marijampolės PN sudaryta paslaugų teikimo sutartis Nr. 27/10-157 (KN-P-2014/422) (b.l. 35-38) teismui nekelia abejonių, jog Marijampolės PN pastoviai atliekamas vabzdžių, graužikų naikinimas, todėl pareiškėjo teiginiai dėl tarakonų, graužikų ar kitų parazitų buvimo ir neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų, laikytini nepagrįstais.

Atmestini pareiškėjo teiginiai, kad draudžiama su savimi turėti pledus. Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173 p. nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis patalyne (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), jeigu nuteistasis raštu atsisako Bausmių vykdymo kodekso 173 str. 2 d. numatytos patalynės (173.16. p.). Pareiškėjas paneigiančių šią aplinkybę įrodymų nepateikė, nenurodė konkrečių atvejų, susijusių su šio pobūdžio pažeidimais ir atsakovo veiksmų neteisėtumu, nepateikė ir įrodymų, jog kreipėsi į pataisos įstaigą dėl leidimo turėti nuosavą pledą ir buvo atsisakyta jo prašymą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas pažymi, jog pareiškėjas nors ir reiškia pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio, tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė, nedetalizavo, kada, kokiu būdu pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumui ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimui.

Pareiškėjas nurodo, kad tualetinio popieriaus gauna tik vieną ruloniuką per mėnesį, kurio kokybė labai prasta. Vadovaujantis Teisingumo ministro 2004-06-19 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio aprūpinimo normų patvirtinimo, Vyrų ir moterų atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis, vienam vyrui skiriamas vienas rulonas tualetinio popieriaus (1 mėnesiui). Pareiškėjas paneigiančių šią aplinkybę įrodymų nepateikė. Teisės aktai nenumato galimybės neribotai skirti nuteistajam higienos priemonių. Be to, esant didesniam poreikiui už įstatymo numatytas galimybes ar siekiant naudoti aukštesnės kokybės higienos priemones, jas galima įsigyti už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas.

Pareiškėjas teigia, jog tualeto patalpa maža, mažai praustuvių, klozetai dažnai sugedę, todėl susidaro eilės tiek prie praustuvių, tiek prie tualetų. Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2004-06-09 Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 numatyta, kad bendrabučio gyvenamojoje patalpoje turi būti įrengta prausykla, tualetas, kuriuose turi būti praustuvė (1 vnt. dešimčiai asmenų), klozetas arba unitazas (1 vnt. dvylikai asmenų), dušo sieteliai (1 vnt. penkiolikai asmenų). Atsakovas į bylą nepateikė duomenų, kiek konkrečiai praustuvių, klozetų (unitazų) ir dušo sietelių yra 16-o būrio sanitariniame mazge, todėl vertintina, jog šie pareiškėjo argumentai lieka nepaneigti. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad aplinkybė, jog asmuo buvo priverstas sanitariniu mazgu naudotis su daug kitų nuteistųjų, dėl to nebuvo galimybių tinkamai laikytis asmeninės higienos, yra neatsiejamai susijusi su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013 ir kt.). Pabrėžtina, kad pareiškėjas tik konstatavo dušų, tualetų, tualetinio popieriaus trūkumą, privatumo tualetuose nebuvimą, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo patirtomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė.

Taip pat pareiškėjas teigia, kad laikotarpiu nuo 2012-02-02 iki 2014-01-30 buvo paskirtas į paprastąją grupę, tačiau buvo kalinamas ir laikomas kaip drausmės grupės nuteistieji, todėl jam nebuvo skiriami ilgalaikiai pasimatymai. Šį pareiškėjo teiginį paneigia atsakovo pateikta nuteistojo pasimatymų, gautų pašto bei perduodamų siuntų ir smulkiųjų paketų su spauda apskaitos kortelė (toliau – Kortelė) (b.l. 54-56), iš kurios matyti, kad pareiškėjui buvo suteikiami ilgalaikiai ir trumpalaikiai pasimatymai. Pareiškėjas nurodo, jog jam nebuvo skiriami pasimatymai su žmona, todėl iširo jo santuoka. Kaip matyti iš Kortelės duomenų vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjui buvo skirimai ilgalaikiai pasimatymai su mama N. Š. , tačiau konkrečiu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtų siekęs (prašęs) gauti ilgalaikių pasimatymų su žmona V. Š. ir ji būtų pageidavusi į ilgalaikius pasimatymus atvykti, o Marijampolės PN administracija tokios galimybės pareiškėjui nebūtų suteikusi.

Byloje esanti Marijampolės PN Psichologinės tarnybos specialistės 2016-01-18 pažyma Nr. 55/04-44 (b.l. 58) patvirtina, kad pareiškėjas, atlikdamas bausmę Marijampolės PN, į Psichologinę tarnybą dėl psichologinių problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos, kreipęsis nebuvo. Iš Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos 2016-01-20 pažymos (b.l. 57) matyti, kad pareiškėjas atlikdamas bausmę Marijampolės PN į M. S. priežiūros tarnybos gydytojus dėl įvairių nusiskundimų kreipėsi 21 kartą. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje yra konstatuotas apsvaigimas opiatais. Pareiškėjas yra įtrauktas į nuteistųjų, linkusių vartoti narkotines – psichotropines medžiagas įskaitą. Spręstina, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas mažesnio nei teisės aktuose nustatytas ploto gyvenamosiose patalpose gyveno gana ilgą laikotarpį – 624 paras, tačiau nagrinėjamu atveju akcentuotinos bausmės atlikimo Marijampolės PN bendrosios sąlygos. Pareiškėjui minimalus teisės aktuose nustatytas plotas nebuvo užtikrintas gyvenant bendrabučio tipo patalpose, turėjo judėjimo laisvę po bendro naudojimo patalpas, lokalinio sektoriaus teritoriją, taip pat galėjo sportuoti sporto aikštynuose, sporto salėse, lankytis nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, užsiimti kita leistina veikla. Teismo nuomone, pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė, galimybė užsiimti sportine, kūrybine ar pan. veikla kompensavo jam tekusį gyvenamojo ploto trūkumą. Taip pat pažymėtina, jog pareiškėjui tenkančio ploto normos pažeidimai buvo nežymūs, pareiškėjui trūko 0,19 kv. m ploto. Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų trukmę ir pobūdį, taip pat nesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, darytina išvada, byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini pasiekusiais minimalų žiaurumo lygį ir suteikiančiais pagrindą pripažinti ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatų pažeidimą. Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 str. 1 d. nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009). Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 147 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo (ABTĮ 57 str.).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 5 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjo V. Š. naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 147 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt septynis eurus) neturtinės žalos atlyginimui.

Likusioje reikalavimų dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.