- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-06-12
- Bylos Nr.
- I-2620-644/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00377-2014-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Audrius Grauželis
- Pareiškėjas
- A. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. M. skundu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 20 000 Lt (dvidešimt tūkstančių litų) neturtinei žalai atlyginti.
Skunde (b.l. 6) ir skundo papildyme (b.l. 11) pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2005 m. liepos 19 d. iki 2012 m. balandžio 19 d. buvo laikomas Pravieniškių pataisos namuose netinkamomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą. Dėl buvimo perpildytose patalpose patyrė daug nepatogumų, dvasinių sukrėtimų ir išgyvenimų, pablogėjo sveikata, nes tokiomis sąlygomis nebuvo privatumo. Atsakovo neteisėtais veiksmais padarytą žalą vertina 20 000 Lt ir prašo ją atlyginti.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b.l. 13-16) nurodė, jog pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje buvo kalinamas antisanitarinėmis, žiauriomis, nežmoniškomis sąlygomis, pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti , kad pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos buvo pažeidžiančios Konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Pravieniškių PN-AK nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, tad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Pravieniškių PN-AN nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, kas iš dalies kompensuoja miegui skirtu metu tenkančią mažesnę ploto normą vienam asmeniui. Taigi, buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Gyvenamosios patalpos apšviečiamos natūraliai (pro langus) ir dirbtiniu apšvietimu (šviestuvais), jų vėdinimas savaiminis (pro orlaidės), asmens higienos patalpos atskirtos nuo miegamųjų, patalpų. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.
Minėtų aplinkybių visuma, ypač atsižvelgiant į tai, kad ir pats pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, dėl bausmės atlikimo sąlygų pareiškė iš esmės vienintelę pretenziją- minimalios gyvenamojo ploto normos neužtikrinimą nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų apie tai, kad jo teisės ar orumas, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę pataisos įstaigoje, buvo pažeisti, ir neįrodė, kad atsakovo atstovas savo veiksmais (neveikimu) padarė nuteistajam žalos, taip pat, kad dėl laikymo sąlygų pataisos įstaigoje pablogėjo jo sveikatos būklė, todėl nėra pagrindo neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti sutrumpintą trijų metų ieškinio senatį.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas A. M. skunde ir skundo papildyme (b.l. 6,11) pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam netinkamomis sąlygomis atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (Toliau tekste ir – Pataisos įstaiga). Savo reikalavimą pareiškėjas grindė tuo, kad, pažeidžiant taikytinus teisės aktus, jis buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2005 m. liepos 19 d. iki 2012 m. balandžio 19 d. perpildytose patalpose.
Atsakovo atstovas prašė teismą pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.
Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų aktais atlyginimo, taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos.
Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą.
Pagal CK 1.127 str. 1 d. įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).
Žemesnės instancijos teismas
Kaip minėta, pareiškėjas skundžiasi, kad jis buvo laikomas Pataisos įstaigoje pažeidžiant teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normą laikotarpiu nuo 2005 m. liepos 19 d. iki 2012 m. balandžio 19 d.
Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo realią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo patalpinimo į Pataisos įstaigą pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų sąlygų į Pataisos įstaigos darbuotojus, vadovus. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš atsakovo atstovo.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Teismas pažymi, kad pareiškėjas, argumentuodamas savo pozicijos pagrįstumą, nenurodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu, neprašė ieškinio senaties termino atnaujinti ir nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui.
Esant šioms aplinkybėms, prašymas tenkintinas ir skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2005 m. liepos 19 d. iki 2011 m. kovo 11 d. taikytinas ieškinio senaties terminas. Atitinkamai pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį, atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad, sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingi ir analizuotini pareiškėjo buvimas Pataisos įstaigoje laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 12 d. iki 2012 m. balandžio 19 d., t.y. neviršijant trejų metų senaties termino.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (Toliau tekste – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv.m.
Byloje nustatyta, jog pareiškėjas Pataisos įstaigos direktoriaus įsakymais buvo paskirtas gyventi į šiuos būrius/brigadas: nuo 2011 m. kovo 12 d. iki 2011 m. liepos 4 d. į 11 – ojo būrio 1 brigadą, nuo 2011 m. liepos 5 d. iki 2011 m. liepos 18 d. į 14- ojo būrio 2 brigadą, nuo 2011 m. liepos 19 d. iki 2012 m. balandžio 19 d. į 11- ojo būrio 1 brigadą (b.l. 7, 20).
Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“ (Žin., 2010, Nr. 41-1999) (Toliau tekste - Higienos norma HN 76:2010). Nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos.
Sprendžiant ginčą dėl neturtinės žalos, kuri kildinama iš to, kad Pataisos įstaigoje nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui, į būrio/brigados gyvenamosios sekcijos bendrojo naudojimo patalpų plotą atsižvelgtina tik vertinant bendrąsias bausmės atlikimo sąlygas.
Objektyvių duomenų apie Pataisos įstaigoje konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje brigadoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios brigados gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš Pataisos įstaigos 2014 m. vasario 18 d. pažymoje Nr. 62-626 nurodyto konkrečios brigados miegamųjų vietų skaičiaus (b.l. 22).
Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad Pataisos įstaigos III –ojo lokalinio sektoriaus 11 - ojo būrio 1 brigados gyvenamosios patalpos plotas yra 60,60 kv.m. (b.l. 23-24), šioje brigadoje yra 34 miegamosios vietos (b.l. 22), taigi, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus (60,60/34) vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 1,78 kv.m.
Pataisos įstaigos IV – ojo lokalinio sektoriaus 14 - ojo būrio 2 brigados gyvenamosios patalpos plotas yra 52,09 kv.m. (b.l. 23-24), šioje brigadoje yra 22 miegamosios vietos (b.l. 22). Atlikus skaičiavimus (52,09/22), gauname, kad vienam nuteistajam tenkantis gyvenamasis plotas yra 2,37 kv.m.
Teismui pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas visu bylai aktualiu laikotarpiu praleido patalpose, kurių gyvenamasis plotas tenkantis vienam asmeniui buvo mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punkto reikalavimų nesilaikymas patvirtina valstybės valdžios institucijos veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą, todėl nagrinėjamu atveju konstatuotina, jog buvo pažeistos A. M. subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 12 d. iki 2012 m. balandžio 19 d.
Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų apie sveikatos būklę, jos pablogėjimą, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų t.y. mažesnio vienam asmeniui tenkančio ploto (1,78 kv.m. ir 2,37 kv.m.) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. A. M. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-28 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009). Tačiau nustatant padarytos žalos dydį privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.
Pažymėtina, kad pareiškėjas bausmę atliko Pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius – kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės su dirbtine danga, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, nuteistieji, pagal pataisos namų direktoriaus nustatytą dienotvarkę, gali dirbti, lankytis nuteistųjų koplyčioje, sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), dvasiškai tobulėti bei užsiimti kita pataisos namuose leistina veikla. Taigi, buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal darbotvarkę skirtu miegui laiku. Be to, būrių, kuriuose bausmę atliko pareiškėjas bendrojo naudojimo patalpos yra gana didelės (b.l. 23-24) kas iš dalies kompensuoja gyvenamam plotui skirtą normą vienam asmeniui. Atsakovo atstovo nurodytos aplinkybės, kad gyvenamosios patalpos apšviečiamos natūraliai (pro langus) ir dirbtiniu apšvietimu (šviestuvais), vėdinamos pro orlaides, asmens higienos patalpos atskirtos nuo gyvenamųjų patalpų, taip pat yra reikšmingos įvertinant bendrąsias pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygas.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė (moralinė) žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.
Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.
Nagrinėjamu atveju, pats teisės pažeidimo pripažinimas, šiuo konkrečiu atveju, nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą, nes pažeidimo laikotarpis nėra trumpas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A146-170/2013). Taigi, teismui pripažinus, jog pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam tinkamomis kalinimo sąlygomis buvo pažeista, atsižvelgus į tai, kad visą vertinamąjį laikotarpį (nuo 2011 m. kovo 12 d. iki 2012 m. balandžio 19 d.) pareiškėjas buvo kalinamas Pataisos įstaigoje gana stipriai pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą (1,78 kv.m. ir 2,37 kv.m.), taip pat įvertinus Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 1000 Lt (tūkstančio litų) suma.
Nors teismas pripažino, kad dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų (per mažo gyvenamosios patalpos ploto), įvertinus pažeidimų trukmę ir mąstą, pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 12 d. iki 2012 m. balandžio 19 d. patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, tačiau įvertinus bendrąsias bausmės atlikimo sąlygas, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos buvo pažeidžiančios Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnio nuostatas.
Be to, pareiškėjas nuo jo patalpinimo į Pataisos įstaigą nebuvo pateikęs nei vieno skundo, kuriuo būtų skundęsis dėl bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų jo atžvilgiu. Byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis.
Tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str., 87 str., 88 str. 1 p. ir 5 p. teismas,
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti Aivarui Mikalauskui (a/k (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) neturtinei žalai atlyginti už laikotarpį nuo 2011 m. kovo 12 d. iki 2012 m. balandžio 19 d.
Kitoje dalyje skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.