Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Violeta Miliuvienė Teisėjas Eugenijus Antanauskas Baudž. byla Nr. 1A-226-174/2013 Teisminio proceso Nr. 1-06-3-00079-2012-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.2.4.8.2.; 2.1.7.4. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nuTARTis

2013 m. kovo 21 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos D. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio, kuriuo E. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo šios veikos padaryme.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. K. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2012 m. balandžio 29 d., apie 21.00 val., Klaipėdos mieste, šalia buto, adresu (duomenys neskelbtini), esančiame bendrojo naudojimo koridoriuje, suduodamas smūgį nukentėjusiajai D. M. peiliu į galvą, sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

D. M. nuomone, teismas objektyviai, išsamiai ir visapusiškai neįvertino bylos faktinių aplinkybių, rėmėsi tik kaltinamojo E. K. parodymais bei jį teisinančiais įrodymais, tačiau įrodymų reikšmė ir tarpusavio ryšys byloje liko nenustatyti.

Nukentėjusioji ir privati kaltintoja D. M. bei jos atstovė advokatė E. Galatiltienė prašo D. M. apeliacinį skundą tenkinti.

Išteisintasis E. K. ir jo gynėjas advokatas M. Repšas prašo nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos D. M. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl E. K. nekaltumo. Vien tai, kad nukentėjusioji ir privati kaltintoja D. M. apeliaciniame skunde nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodama byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindama, nėra pagrindas tenkinti jos apeliacinį skundą. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi BPK 20 straipsnio nuostatomis, nuosprendyje padarytos išvados yra išsamios, pagrįstos nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o E. K. nekaltumą dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo visiškai patvirtina bylos įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo teigti, kad teismo išvados neatitinka įrodymų turinio ir kad vertinant įrodymus buvo iš esmės pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai. Tai, kad apeliantė su šiomis išvadomis nesutinka ir kitaip (subjektyviai) interpretuoja įrodymus, dar nereiškia BPK nuostatų pažeidimo. Nukentėjusiosios D. M. teiginiai, kad teismo išvados neparemtos įrodymais, nepagrįsti.

Nagrinėjamoje byloje D. M. kaltino E. K. tuo, kad jis 2012-04-29, apie 21.00 val., šalia buto, adresu (duomenys neskelbtini), esančiame bendrojo naudojimo koridoriuje, sudavė jai smūgį peiliu į galvą, tokiais savo veiksmais sukėlė jai fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, tai yra nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis E. K. dalyvavo nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, padaryme. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka ir apeliacinės instancijos teismas.

Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad 2012-04-29, apie 21.00 val., Eriko ir E. K. bute tarp E. K. ir tuo metu pas juos svečiuose buvusios nukentėjusiosios D. M. kilo konfliktas. Tuo metu D. M. kartu su savo motina L. Š. svečiavosi pas G. K. bute, kur vartojo alkoholinius gėrimus. Kartu pas E. K. svečiavosi ir jos draugė I. S.. Jos visos kartu vartojo alkoholį. Tuo metu G. K. vyras E. K. miegojo kambaryje. Prabudęs ir pamatęs, kad pas juos namuose girtaujama, supyko ir reikalavo, kad D. M. išeitų, nes su ja nesutarė, t. y. jų santykiai buvo konfliktiški, tai teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir pati nukentėjusioji D. M.. Taip pat nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad D. M. galbūt kaltinime nurodytu metu patyrė sužalojimus – muštinę galvos žaizdą. Apeliantės teigimu, ją sužalojo E. K., smūgiuodamas peiliu jai į galvą po to, kaip po konflikto su E. K. ji išbėgo iš jo buto į bendro naudojimo koridorių. Tačiau, priešingai apeliantės tvirtinimui, tai patvirtinančių objektyvių ir neginčijamų duomenų, išskyrus pačios nukentėjusiosios D. M. ir kaip liudytojos apklaustos jos motinos L. Š. parodymus, nagrinėjamoje byloje nėra.

Apeliantės skundo argumentas, jog teismas, priimdamas nuosprendį, rėmėsi melagingais išteisintojo E. K. ir kaip liudytojų apklaustų pastarojo žmonos G. K. bei jos draugės – kaimynės I. S. – parodymais, yra deklaratyvus ir niekuo nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas 2012-04-29 įvykio aplinkybes, pagrįstai rėmėsi nuosekliais teisme duotais išteisintojo E. K. parodymais, jog jis D. M. nesužalojo, jokio peilio ar kardo neturėjo. Įvykio metu jis miegojo savo namuose, prabudęs pamatė, kad kambaryje prie stalo sėdi ir geria degtinę jo žmona G. K., kaimynė I. S. bei D. M. su savo motina L. Š.. Jis labai supyko, todėl paprašė D. M. ir jos motiną išeiti ir negerti jo namuose alkoholinių gėrimų. Tada D. M. pagriebė ant stalo buvusį stiklainį su vandeniu ir metė į jį, po to kartu su savo motina išbėgo iš kambario į koridorių. Jis iš kambario niekur nebuvo išėjęs ir prieš D. M. jokio smurto nevartojo bei jos nesužalojo. Po kurio laiko atvyko policijos pareigūnai ir liepė jam važiuoti kartu su jais į policijos komisariatą, nurodydami, kad jis galbūt kardu sužalojo moterį. E. K. nuomone, D. M. jį apkalba, nes su pastarąja jis konfliktuoja dėl to, kad jis nori padėti H. M., dėl to D. M. prieštarauja.

Netikėti šiais išteisintojo E. K. parodymais nėra pagrindo. Juos visiškai patvirtina kaip liudytojų apklaustų G. K. bei I. S. parodymai.

Teisiamojo posėdžio metu kaip liudytojas apklausta G. K. parodė, kad 2012-04-29, apie 21 val., ji paskambino D. M. pasiteirauti, ar nėra pas ją jos vyro E. K.. D. M. atsakė, kad buvo, tačiau jau išvažiavo į namus. Joms kalbantis telefonu D. M. pasiprašė atvažiuoti į svečius, ji neprieštaravo, nors svečių ir nelaukė. D. M. pas ją į namus atvažiavo apie 22 val. kartu su savo motina L. Š., jos buvo stipriai neblaivios. D. M. prašymu ji kartu su kaimyne nuėjo į parduotuvę ir nupirko degtinės, kurią visos kartu gėrė. Joms begeriant nuo triukšmo prabudo kambaryje ant sofos miegojęs jos vyras E. K. ir pamatęs D. M. labai supyko bei pradėjo varyti ją lauk. Tada D. M. čiupo nuo stalo buvusį stiklainį su vandeniu ir metė į E. K. ir iš karto kartu su savo motina išbėgo iš kambario į koridorių. Jos vyras E. K. pasiliko kambaryje, t. y. D. M. nesivijo, iš kambario į koridorių nebuvo išėjęs, jokio peilio nebuvo paėmęs ir D. M. nesužalojo. Nurodė, kad D. M. melagingai nurodė, kad E. K. sudavė smūgius ir jai – G. K.. Laukinės durys paprastai yra rakinamos, tačiau tą vakarą durų niekas nerakino, nes pas ją svečiuose taip pat buvusi I. S. dažnai eidavo į lauką parūkyti. Po kurio laiko buvo atvykę policijos pareigūnai, kurie ieškojo peilio, tačiau nieko nerado bei išsivežė E. K. į komisariatą.

Teisiamojo posėdžio metu kaip liudytoja apklausta I. S. davė tokius pat parodymus kaip ir G. K. bei patvirtino, kad po to, kai D. M. metė į E. K. stiklainį su vandeniu ir pabėgo, pastarasis pasiliko kambaryje ir į koridorių nebuvo išėjęs. Maždaug po 10 minučių ji išėjusi į lauką parūkyti pamatė kieme sėdinčią D. M.. Šalia buvusi jos motina pasakė, kad reikia iškviesti greitąją medicininę pagalbą D. M., ir ji tai padarė. Ji nematė, ar D. M. buvo sužalota, tačiau pastarosios motinos prašymu iškvietė greitąją medicininę pagalbą.

Nors G. K., kuri teisme buvo apklausta kaip liudytoja, buvo kaltinamojo žmona, tačiau vien dėl to netikėti jos parodymais teismas neturi pagrindo, nes byloje nenustatytos aplinkybės, kad ji būtų suinteresuota neteisingai apkaltinti D. M. ar apkalbėti. Tuo labiau, kad analogiškai įvykio aplinkybes papasakojo ir kaip liudytoja apklausta I. S.. Byloje nėra duomenų, kad D. M. ir I. S. anksčiau buvo pažįstamos ir kad pastaroji būtų suinteresuota ją apkalbėti bei nurodyti išgalvotas įvykio aplinkybes.

Nors nukentėjusiosios apeliaciniame skunde tvirtinama, jog teismas nepagrįstai nesivadovavo jos bei kaip liudytojos paklaustos jos motinos parodymais, patvirtinančiais kaltinime nurodytas aplinkybes, jog kaltinime nurodytu laiku ir vietoje E. K. sužalojo ją – D. M. – peiliu, tačiau, kaip minėta, tai patvirtinančių objektyvių duomenų byloje nėra. Pats E. K. kategoriškai neigė sužalojęs D. M., jo parodymus patvirtino kaip liudytojos apklaustos G. K. ir I. S..

Nors apeliantė D. M. tvirtina, kad aplinkybę, jog ją sužalojo E. K. patvirtina ir byloje pateikta specialisto išvada, tačiau, kaip teisingai pažymėta skundžiame nuosprendyje, byloje esanti Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos skyriaus 2012-05-08 specialisto išvada Nr. G 801/12(03) patvirtina tik nukentėjusiosios sužalojimo arba susižalojimo faktą, t. y. šioje išvadoje nurodyta, kad sužalojimas D. M. padarytas vieno tiesioginio trauminio kontakto su kietu buku daiktu, o tai paneigia nukentėjusiosios parodymus, kad E. K. smogė jai peilio ašmenimis į galvą. Minėta specialisto išvada, kad D. M. jos nurodytu laiku, t. y. 2012-04-29 buvo padaryti šioje specialisto išvadoje nurodyti sužalojimai, nekelia abejonių, tačiau tai nėra pakankamas įrodymas E. K. kaltei pagrįsti, nes, priešingai apeliantės D. M. tvirtinimui, ši specialisto išvada nepatvirtina pastarosios parodymų, kad ją sužalojo būtent E. K., smogdamas peilio ašmenimis jai į galvą. Pažymėtina ir tai, kad įvykio metu D. M. buvo labai girta, tai taipogi kelia pagrįstų abejonių dėl jos parodymų teisingumo ir objektyvumo. Beje, ji teigė, jog E. K. smogė jai kardu, o vėliau jau atsirado versija, kad tai buvo padaryta peiliu.

Taigi nors byloje nustatytas D. M. sužalojimo faktas, tačiau vien tik ši aplinkybė nukentėjusiosios ir kaip liudytojos apklaustos jos motinos L. Š. parodymų kontekste neleidžia daryti išvadą, jog būtent E. K. sužalojo D. M.. Be pačios nukentėjusiosios D. M. ir jos motinos jo L. Š., kurios įvyko metu buvo neblaivios, parodymų, kitų įrodymų, patvirtinančių E. K. kaltę, padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, byloje nėra.

Nukentėjusiosios D. M., taip pat ir jos motinos L. Š. parodymus laikyti patikimais ir nekeliančiais abejonių, kolegijos nuomone, nėra pakankamo pagrindo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.5., 3.1.8. punktuose nurodoma, kad nuosprendyje teismas turi konstatuoti, ar pakanka surinktų įrodymų, ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados apkaltinamajame nuosprendyje turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Šiuo atveju jokiais kitais bylos įrodymais nepatvirtinti D. M. ir kaip liudytojos apklaustos jos motinos L. Š. duoti parodymai negali būti vieninteliu ir lemiamu E. K. kaltės įrodymu. Nesant pakankamai objektyvių ir patikimų kaltę neginčijamai galinčių patvirtinti įrodymų, patvirtinančių, kad kaltinamasis E. K. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, pirmosios instancijos teismas pagrįstai E. K. išteisino, neįrodžius, kad jis dalyvavo šio nusikaltimo padaryme. Apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumu.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, įvertinęs byloje surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visumą – kaltinamojo, nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, byloje pateiktą specialisto išvadą, padarė pagrįstą išvadą dėl E. K. nekaltumo. Keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apelianto apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos D. M. apeliacinį skundą atmesti.