Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rosita Patackienė, sekretoriaujant Astai Statkevičienei, dalyvaujant pareiškėjai T. S., atsakovo atstovei Anai Daugienei vertėjaujant Violetai Marčiulionienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato migracijos valdybos, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skunde nurodant, kad 2004-08-27 sprendimu Nr. MS17-106 2001-05-31 Vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 277 patvirtintų taisyklių 2 p. pagrindu Migracijos tarnyba atsisakė T. S. išduoti asmens be pilietybės kelionės dokumentą pagal jos 2004-07-30 prašymą. Apie šį sprendimą Pareiškėja buvo informuota 2004-08-30 raštu Nr. 1/14-119-S-132, kuris jai įteiktas tik 2004-09-04, todėl dėl atsakovo kaltės buvo praleistas 7 dienų terminas sprendimui apskųsti. Taip pat nurodė, kad 2004-08-27 sprendimas Nr. MS17-106 Pareiškėjai nebuvo įteiktas. Pareiškėjos teigimu, taip jai buvo atimta galimybė ginti savo pažeistas teises ir padaryta žala.

Atsakovė kreipėsi į Vilniaus miesto 1 – ąjį apylinkės teismą su teikimu sulaikyti Pareiškėją įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 113 str. 1 d. 2 p. ir 114 str. 2 d. pagrindu Užsieniečių registracijos centre. Pagal 2007-06-23 nutartį priimtą remiantis Atsakovo neteisėtais veiksmais, kadangi sulaikymo pagrindo pagal Įstatymo 116 str. 1 d. nebuvo, Pareiškėja buvo neteisėtai sulaikyta, taip pažeidžiant Konstitucijos 20 str. ir Europos žmogaus teisių konvencijos 5 str. 1 d. įtvirtintą asmens laisvės principą, atimant teisę laisvai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Dėl asmens dokumento neišdavimo ir dėl pažeistos teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos, taip pat buvo pažeista Pareiškėjos teisė laisvai naudotis savo nuosavybe, taip pažeidžiant Konstitucijos 23 str. 1 ir 2 d., CK 4.93 str. 2 d. 1 p.

Teismo posėdyje Pareiškėja palaikė skundą ir prašė jį tenkinti, papildomai paaiškino, kad sprendimą dėl asmens be pilietybės kelionės dokumento išdavimo turėjo priimti ne Migracijos valdyba, bet Migracijos departamentas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Ginčas byloje yra kilęs dėl Pareiškėjos reikalavimo, atlyginti neteisėtais valstybės tarnautojų veiksmais padarytą neturtinę žalą, pagrįstumo.

Bylos duomenys patvirtina, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 2001-10-03 dekretu Nr. 1501 buvo patenkintas T. S. prašymas, kuriuo ji atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės; Dekretas įsigaliojo nuo jo pasirašymo dienos (b.l. 29).

T. S. 2004-07-30 pateikus Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Migracijos skyriui (toliau – ir Migracijos skyrius) prašymą išduoti asmens be pilietybės kelionės dokumentą, nurodant, kad leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje gauti nenori, Migracijos skyriaus 2004-08-27 sprendimu Nr. 1/14-MS17-106 buvo nuspręsta neišduoti asmeniui be pilietybės T. Sirotiuk kelionės dokumento (b.l. 13, 28, prijungtos administracinės bylos Nr. I-1168-12/2006 b.l. 86). Migracijos skyrius 2004-08-30 raštu Nr. 1/14-M9-S-132 informavo Pareiškėją, kad skyriaus viršininkas priėmė sprendimą neišduoti asmens be pilietybės kelionės dokumento, kadangi vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 38 str. ir Lietuvos Respublikos 2001-05-31 vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 277 patvirtintų taisyklių „Dėl asmens be pilietybės kelionės dokumento išdavimo“ 2 punktu, asmens be pilietybės dokumentą gali gauti tik tie asmenys be pilietybės, kurie turi leidimą laikinai arba leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (b.l. 14).

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007-06-23 nutartimi buvo patenkintas Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos Migracijos skyriaus teikimas ir nuspręsta T. S. sulaikyti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Užsieniečių registracijos centre iki ji gaus Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos bendrijoje (b.l. 16).

Žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnio. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją), o terminas „aktas“ – bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), dėl kurio kyla tiesioginių teisinių padarinių asmenų teisėms, laisvėms, interesams (CK 6.271 straipsnio 2–4 dalys). Nurodytoje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės ir savivaldybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės: dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad valstybės, savivaldybės civilinei atsakomybei aptariamu pagrindu kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšys. Nurodytas civilinės atsakomybės sąlygas privalo įrodyti pareiškėjas. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

CK 6.271 str. 4 d. nustato valdžios institucijai privalomo elgesio, siejamo su atitinkamų įstatymų reikalavimų vykdymu, nesilaikymą. Todėl, sprendžiant klausimą dėl šioje straipsnio dalyje nustatytos (vienos iš būtinų) sąlygos atlyginti žalą buvimo ar jos nebuvimo, būtina taikyti atitinkamas teisės normas, su kurių pažeidimu siejamas tariamai padarytos žalos atsiradimas. Skunde nurodytos aplinkybės patvirtina, kad Pareiškėja prašomos atlyginti neturtinės žalos atsiradimą kildina iš Migracijos valdybos neteisėtų veiksmų, pažeidusių jos teisę kreiptis teisminės gynybos dėl 2004-08-27 sprendimo Nr. 1/14-MS17-106 panaikinimo ir sąlygojusių Pareiškėjos teisės laisvai naudotis savo nuosavybe pažeidimą, bei neteisėtų veiksmų pateikiant teikimą Vilniaus miesto 1-ajam apylinkės teismui dėl Pareiškėjos sulaikymo, nesant UTPĮ 116 str. 1 d. numatyto pagrindo, taip apribojant jos laisvę ir galimybę laisvai išvykti iš Lietuvos Respublikos.

Kaip nurodoma skunde, apie 2004-08-27 sprendimą Nr. MS17-106, kuriuo buvo atsisakyta T. S. išduoti asmens be pilietybės kelionės dokumentą, buvo informuota 2004-08-30 raštu Nr. 1/14-119-S-132, kuris Pareiškėjai įteiktas tik 2004-09-04, todėl pareiškėjos T. S. nuomone, dėl Migracijos skyriaus kaltės buvo praleistas 7 dienų terminas sprendimui apskųsti. Šias aplinkybes patvirtina byloje esanti voko, kuriuo Pareiškėjai, registruota pašto siunta, buvo išsiųstas minėtas raštas, kopija (b.l. 15). Pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 137 str. skundas dėl sprendimo, priimto pagal šį Įstatymą, galėjo būti paduotas atitinkamam administraciniam teismui Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis. Užsienietis skundą dėl sprendimo, priimto pagal šį Įstatymą, galėjo paduoti atitinkamam apygardos administraciniam teismui, o dėl atitinkamo apygardos administracinio teismo sprendimo – Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per 7 dienas nuo sprendimo priėmimo dienos (138 str.). Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 str. buvo numatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties (1 d.). Prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami praleidimo priežastis patvirtinantys įrodymai (2 d.). Kaip matyti iš aptarto teisinio reguliavimo, teisės aktai suteikia galimybę asmeniui, ne dėl nuo jo priklausiusių objektyvių aplinkybių, praleidusiam terminą skundui pateikti, tinkamai realizuoti savo teisę kreiptis teisminės gynybos prašant atnaujinti skundo padavimo terminą. Pažymėtina, kad kiekvienas pakankamai atidus ir rūpestingas asmuo, sužinojęs apie galimus jo teisių pažeidimus, siekdamas jas tinkamai apginti, turi nedelsdamas pats arba per atstovą imtis tam tikrų priemonių. Teismų informacinės sistemos Liteko duomenys patvirtina, kad T. S., 2004-09-04 gavusi minėtą Migracijos skyriaus raštą, nesutikdama su jos atžvilgiu priimtu sprendimu, nesikreipė į teismą siekdama apginti savo galimai pažeistas teises, todėl dėl savo pasirinkto pasyvaus elgesio netinkamai įgyvendino teisę kreiptis teisminės gynybos. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad Migracijos skyriaus pareigūnų veiksmai, t.y. informacijos apie priimtą sprendimą neišduoti asmens be pilietybės kelionės dokumento išsiuntimas registruota pašto siunta, neatėmė iš T. S. galimybės ginti savo pažeistas teises, todėl šiuo atžvilgiu jie negali būti pripažinti neteisėtais ir sąlygojusiais neturtinės žalos atsiradimą. Pareiškėja nurodo, kad Atsakovo 2004-08-27 sprendimas Nr. MS17-106 jai nebuvo įteiktas. Pagal ginčo teisiniams santykiams taikytino Viešojo administravimo įstatymo, galiojusio minėto sprendimo priėmimo metu, nuostatas, reglamentavusias administracinės procedūros vykdymo tvarką, nustatyta, kad dėl asmens prašymo pradėta administracinė procedūra baigiama priėmus sprendimą dėl prašymo patenkinimo ar dėl jo atmetimo ir informavus apie tai pareiškėją ar kitą suinteresuotą asmenį (31 str. 3 d.). Atsižvelgiant į tai pripažintina, kad Atsakovo veiksmai informuojant Pareiškėją apie priimtą sprendimą išnagrinėjus jos 2004-07-30 prašymą, atitiko teisinį reglamentavimą, todėl negali būti pripažinti neteisėtais.

T. S. jai padaryta neturtinę žalą taip pat sieja ir su tuo, kad dėl neteisėtų veiksmų pateikiant teikimą Vilniaus miesto 1-ajam apylinkės teismui dėl Pareiškėjos sulaikymo, nesant UTPĮ 116 str. 1 d. numatyto pagrindo, buvo apribota jos laisvė ir galimybė laisvai išvykti iš Lietuvos Respublikos.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio UTPĮ 113 str. reglamentuojančiame užsieniečių sulaikymo pagrindus, buvo nustatyta, kad vienas iš pagrindų sulaikyti užsienietį yra - kai užsienietis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra (113 str. 1 d. 2 p.). Esant UTPĮ nustatytam užsieniečio sulaikymo pagrindui, su teikimu sulaikyti užsienietį ilgiau negu 48 valandoms arba skirti jam alternatyvią sulaikymui priemonę į apylinkės teismą pagal užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikos teritorijoje vietą kreipiasi policijos ar kitos teisėsaugos institucijos pareigūnas per 48 valandas nuo užsieniečio sulaikymo momento. Užsieniečio dalyvavimas teismo posėdyje yra būtinas. Teikimo sulaikyti užsienietį arba skirti jam alternatyvią sulaikymui priemonę nagrinėjimo teisme metu jis turi teisę į Lietuvos valstybės garantuojamą teisinę pagalbą (116 str. 1 d.).

Pažymėtina, kad pagal UTPĮ 39 str. 1 p. užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu jis gyvena Lietuvos Respublikoje neturint išduoto leidimo gyventi. Kaip matyti iš Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007-06-23 nutarties, nagrinėjant Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Migracijos skyriaus teikimą dėl T. S. sulaikymo, Pareiškėja neneigė jame nurodytų aplinkybių, t.y. kad iki to momento nebuvo deklaravusi gyvenamosios vietos, nesikreipė dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, todėl jos buvimas LR yra neteisėtas, bei to, kad nėra galimybės nustatyti jos gyvenamosios vietos, kadangi į Migracijos skyrių ji neatvyksta ir vengia gauti leidimą gyventi (b.l.7). Teisminio nagrinėjimo metu Pareiškėja patvirtino, kad leidimas gyventi LR jai nėra reikalingas, kadangi ji norinti gauti asmens be pilietybės kelionės dokumentą. Pareiškėja taip pat patvirtino, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nutarties Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui ji neskundė, nors tokia galimybė įtvirtinta UTPĮ 117 str.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006-05-09 sprendimu administracinėje byloje pagal T. . ir V. S. skundą dėl įpareigojimo Migracijos departamentą išduoti asmens dokumentus išvykimui iš Lietuvos Respublikos, konstatuota, kad V. S. ir T. S. neturėdami leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, joje yra neteisėtai, todėl kelionės dokumentas jiems neišduotas pagrįstai, kadangi kelionės dokumentą gali gauti tik tie asmenys be pilietybės, kurie turi leidimą laikinai arba leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, t.y. tie asmenys, kurių buvimas Lietuvos Respublikoje yra teisėtas (administracinė byla Nr. I-1168-12/2006, b.l. 131-135). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas pareiškėjų apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006-05-09 sprendimo, konstatavo, kad leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje ir šitą teisę patvirtinančio dokumento turėjimas, yra tos įstatymu nustatytos būtinosios prielaidos, nuo kurių buvimo priklauso asmens be pilietybės subjektinės teisės – laisvai išvykti iš Lietuvos ir sugrįžti į ją, atsiradimas. Todėl pareiškėjams atsisakius Lietuvos pilietybės, bet likus joje toliau gyventi, pagal UTPĮ 53 str. 1 d. 4 p.sudarė jiems prilaidąs įgyti teisę gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, tačiau pareiškėjai šių prielaidų nerealizavo ir savo teisės gyventi Lietuvoje neformalizavo, t.y. nesikreipė dėl tokio leidimo išdavimo, ir tai yra kliūtis įgyvendinti su ja susijusiai teisei laisvai išvykti iš Lietuvos ir sugrįžti į ją (administracinė byla Nr. I-1168-12/2006, b.l. 178-183). Pažymėtina, kad prejudiciniai faktai iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas (ABTĮ 58 str.2d.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pagrindo pripažinti, jog Migracijos skyrius nepagrįstai ir neteisėtai, t.y. kaip nurodo Pareiškėja, nesant UTPĮ numatyto pagrindo ją sulaikyti, kreipėsi su teikimu į Vilniaus miesto 1-ąjį apylinkės teismą, kuris Migracijos skyriaus teikimą patenkino, nėra. Kaip numatyta Konstitucijos 20 str. 2 d. laisvė asmeniui gali būti atimta įstatymų nustatytais pagrindais ir procedūra. Todėl, nustačius, kad Migracijos skyriaus veiksmai nagrinėjamu atveju buvo teisėti, atitinkantys teisės aktų reikalavimus, negali būti pripažinta, kad dėl T. S. sulaikymo buvo pažeista Konstitucijos 20 str. įtvirtinta nuostata, kad žmogaus laisvė neliečiama.

Nors Pareiškėja nurodo, kad dėl asmens dokumento neišdavimo ir dėl pažeistos teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos, taip pat buvo pažeista Pareiškėjos teisė laisvai naudotis savo nuosavybe, taip pažeidžiant Konstitucijos 23 str. 1 ir 2 d., CK 4.93 str. 2 d. 1 p., šių aplinkybių nepatvirtina jokiais objektyviais duomenimis. Pažymėtina, kad valstybės, savivaldybės civilinės atsakomybės sąlygas, t.y. neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalą ir priežastinį neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšį, privalo įrodyti pareiškėjas, tačiau nagrinėjamu atveju, T. S. remiasi prielaidomis ir spėliojimais, nenurodydama kokia konkrečia nuosavybe dėl galimai neteisėtų pareigūnų veiksmų jai buvo atimta teisė naudotis.

Byloje nustatytų aplinkybių bei išdėstytų motyvų pagrindu, teismas konstatuoja, kad T. S. skundas atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato migracijos valdybos, dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas. Kadangi valstybės tarnautojų ar pareigūnų veiksmai atitiko galiojančias teisės normas, Lietuvos valstybės tarnautojų ar pareigūnų veiksmuose nėra nustatyta civilinės atsakomybės už neteisėtais veiksmais asmeniui padarytą žalą sąlygų, numatytų Civiliniame kodekse, todėl T. S. skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d.,

nusprendė:

pareiškėjos T. S. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.