Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Martyno Galvičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nerijaus Masiulio ir Laisvydo Zederštremo,

neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė S. V. gynėjos advokatės V. V. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2024-06-18 nutarties, kuria S. V. pripažintas nepakaltinamu dėl padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje ir nuspręsta taikyti jam priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ (duomenys neskelbtini). Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad asmens, kuriam pritaikytos priverčiamosios medicinos priemonės S. V., gynėja apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog S. V. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, mano, kad Telšių apylinkės teismo 2024 m. birželio 18 d. nutartis keistina, asmuo turi būti išteisintas ir jo atžvilgiu netaikytinos priverčiamos medicinos priemonės.

7. Asmens, kuriam pritaikytos priverčiamosios medicinos priemonės S. V., gynėja apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatytomis faktinėmis baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo aplinkybėmis ir teismo išvadomis, teigia, kad S. V. nepagrįstai pripažintas padaręs jam inkriminuojamą baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką ir jam neteisėtai taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, nes teismo nutartis grindžiama išimtinai nukentėjusiojo K. M. ir jo sutuoktinės nurodytomis aplinkybėmis, kitų įrodymų baudžiamojoje byloje nėra surinkta.

8. Nagrinėjamos bylos kontekste apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas yra specifinis, nes minėtos medicinos priemonės yra kartu ir gydymo, ir valstybės prievartos priemonių derinys. Tai nėra bausmė, jomis nesiekiama nubausti. Todėl bylą išnagrinėjęs teismas, priimdamas nutartį, nesprendžia klausimo dėl asmens kaltės, tačiau privalo išspręsti BPK 401 straipsnio 2 dalyje nurodytus klausimus: 1) ar padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika; 2) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė asmuo, kurio byla nagrinėjama; 3) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką tas asmuo padarė būdamas nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas; 4) ar po nusikalstamos veikos padarymo tam asmeniui sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti ir ar tai nėra laikinas psichikos sutrikimas, dėl kurio reikia tik atidėti bylos nagrinėjimą; 5) ar taikytina priverčiamoji medicinos priemonė ir būtent kokia. Sprendžiant priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą ir nustatant reikšmingas bylai aplinkybes, vadovaujamasi BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis.

9. Įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013 ir kt.). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

10. BPK 400 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teisiamajame posėdyje dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo turi būti apklausti nukentėjusieji bei liudytojai, patikrinti kitokie įrodymai, kad tas asmuo yra padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, išklausyta eksperto išvada dėl nepakaltinamumo ar riboto pakaltinamumo ir patikrintos kitos aplinkybės, turinčios esminės reikšmės sprendžiant dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo.

11. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas S. V. padarius uždraustą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, tai yra apklausė nukentėjusįjį K. M., liudytoją S. M., ekspertą G. B., taip pat ištyrė (išvardino) dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, rėmėsi Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių teismo psichiatrijos skyriaus ambulatorinės teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) padarytomis išvadomis. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas S. V. baudžiamąją bylą ir vertindamas įrodymus, nepadarė procesinių pažeidimų, laikėsi BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatų, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Skundžiamoje nutartyje išdėstytų bei įvertintų įrodymų visetu įrodyta, kad S. V., būdamas nepakaltinamas, padarė jam inkriminuojamą baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką.

13. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka, nes jie paneigti pirmiausia nuosekliais nukentėjusiojo K. M. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotais parodymais, kuris nurodė, kad išėjus į kiemą pavedžioti šuns, kaimynas S. V. rankoje laikydamas du plastikinius butelius, trenkė jam į galvos sritį, o vėliau išmetęs minėtus butelius pradėjo kumščiais smūgiuoti į galvos sritį bei įvairias kūno vietas. Jis gindamasis buvo prispaudęs S. V. prie žemės ir jį laikė. Tada S. V. išsimuistė ir vėl jam sudavė keletą smūgių (1 t., b. l. 29-30, 31-34, 2 t., b. l. 97).

16. Nors iš 2023-09-21 Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad K. M. kūne objektyvių išorinių sužalojimų žymių, skeleto kaulo lūžių nekonstatuota, tačiau medicininių dokumentų duomenys patvirtina, kad K. M. diagnozuoti dauginiai paviršiniai galvos sužalojimai – (duomenys neskelbtini), krūtinės ląstos paviršinis sužalojimas – (duomenys neskelbtini), pilvo paviršinis sužalojimas – (duomenys neskelbtini), paskirtas medikamentinis nuskausminamasis gydymas (1 t., b. l. 61). Be to, liudytojos S. M. nurodytą aplinkybę dėl K. M. galvos kairės pusės kruvinų plaukų patvirtina 2023-09-11 asmens apžiūros protokolas, kuriame nurodyta, kad apžiūrint K. M. veidą, kairėje pusėje, galvos srityje, matosi raudonos spalvos dėmė ir antakio srityje taip pat matosi raudonos spalvos dėmė, kas patvirtina nuoseklius liudytojos S. M. parodymus. Be to, nukentėjusiojo K. M. nurodytos aplinkybės, kad įvykio vietoje S. V. rankoje laikydamas du plastikinius butelius, trenkė jam į galvos sritį, patvirtina 2023-09-11 įvykio vietos apžiūros metu rasti besimėtantys buteliai: skaidrios spalvos plastikinis butelis su spalvota etikete, ant jo yra užrašas ,,SKIEDIKLIS“, ant kito plastikinio butelio, kuris yra rudos spalvos, su skysčiu viduje, matomas užrašas alus ,,STIPRIAUSIAS“ (1 t., b. l. 20-25).

17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi byloje surinktus ir pirmos instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad būtent S. V. nukentėjusiojo K. M. atžvilgiu pradėjo naudoti smurtinius veiksmus. Šias aplinkybes ir išvadas patvirtina nuoseklūs nukentėjusiojo ir liudytojos parodymai, kuriuos patvirtina ir kiti ištirti įrodymai, todėl pirmos instancijos teismas, pagrįstai sprendė, kad S. V. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką.

18. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, jog nukentėjusysis K. M. ir liudytoja S. M. galėjo apkalbėti S. V., apkaltinti jį nusikaltimo padarymu ar turėjo kokį nors asmeninį suinteresuotumą šios bylos baigtimi ir dėl to būtų davę neobjektyvius parodymus. Kaip jau minėta, nukentėjusiojo bei liudytojos duoti parodymai buvo nuoseklūs viso proceso metu, logiški ir aiškūs, todėl laikytini patikimais.

19. Teisėjų kolegija pažymi, kad fiziniam skausmui konstatuoti nėra būtinos specialios medicinos žinios, fizinio skausmo sukėlimą gali nustatyti ir pats teismas, remdamasis įrodymais, patvirtinančiais, jog nukentėjęs asmuo buvo mušamas ar prieš jį kitaip buvo smurtaujama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-180-719/2020).? Nukentėjusysis K. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė, kad jis juto fizinį skausmą dėl neteisėtų S. V. veiksmų. Be to, nukentėjusiajam fizinio skausmo sukėlimą įrodo ir medicininių dokumentų duomenys, t. y. apžiūrint K. M. iš kart po įvykio, jo kūne diagnozuoti dauginiai paviršiniai galvos sužalojimai – (duomenys neskelbtini), krūtinės ląstos paviršinis sužalojimas – (duomenys neskelbtini), pilvo paviršinis sužalojimas – (duomenys neskelbtini). Be to, įvykio vietoje apžiūrint K. M. veidą, kairėje pusėje, galvos srityje, matosi raudonos spalvos dėmė ir antakio srityje taip pat matosi raudonos spalvos dėmė, kurios atsirado nuo kruvinų nukentėjusiojo plaukų, kuriuos matė liudytoja S. M. Taigi, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad S. V. veiksmais nukentėjusiajam K. M. buvo sukeltas fizinis skausmas.

20. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią tai, kad S. V. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo jais nesiremti ir S. V. išteisinti.

21. Kadangi apeliaciniu skundu yra teigiama, jog S. V. nepagrįstai pripažintas padaręs jam inkriminuojamą baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką ir jam neteisėtai taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina šios priverčiamosios medicinos priemonės taikymo teisėtumą ir pagrįstumą.

22. Vadovaujantis BK 98 straipsnio 1 dalimi, asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, teismas gali paskirti priverčiamąsias medicinos priemones: 1) ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis; 2) stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose; 3) stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotose sveikatos priežiūros įstaigose; 4) stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose. Šių priemonių taikymas (paskyrimas) priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris, parinkdamas priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas: 1) asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, atitinkančią BK specialioje dalyje numatytą veiką; 2) veikos padarymo metu buvo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, arba jo psichika sutriko po veikos padarymo ar bausmės paskyrimo; 3) veiką padaręs asmuo pagal veikos pobūdį ir savo psichinę būseną yra pavojingas visuomenei.

23. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra pažymėjęs, kad iš asmens negali būti atimta laisvė vien dėl to, kas jis nėra psichiškai sveikas. Tam turi būti išpildytos trys sąlygos: turi būti aišku, jog asmuo turi psichikos negalią, t. y. kad asmuo aiškiai serga psichikos liga, kuri nustatyta objektyvia medicinos išvada; psichikos negalia turi būti tokio pobūdžio ar laipsnio, kad pateisintų priverstinį izoliavimą; priverstinio izoliavimo pratęsimo teisėtumas priklauso nuo to ar psichikos sutrikimas išlieka (Winterwerp prieš Nyderlandus, 1979 m. spalio 24 d. § 37 Series A. no 33; Stanev prieš Bulgariją [DK] Nr. 36760/06, § 145 ECHR 2012). Be to, EŽTT pabrėžė, jog asmens laisvės apribojimas yra ypatinga priemonė, todėl jos taikymą galima pateisinti tik tada, kai jokios kitos priemonės yra nepakankamos asmenims ar viešajam interesui apsaugoti (O. G. prieš Latviją, Nr. 66095/09, § 81, 2014 m. rugsėjo 23 d.; Lazariu prieš Rumuniją, Nr. 31973/03, § 125, 2014 m. lapkričio 13 d.). Paskirta priverčiamoji medicinos priemonė turi būti tokia, kuri ne tik užtikrintų pavojingą veiką padariusio asmens interesų (sveikatos) apsaugą, bet ir apsaugotų visuomenę nuo kitų galimų sutrikusios psichikos asmens pavojingų veikų. Pagrindiniai kriterijai, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones, yra šie: 1) psichikos sutrikimas ir jo sunkumas; 2) padarytos pavojingos veikos pobūdis; 3) pavojus kurį asmuo gali sukelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai.

24. Nagrinėjamu atveju skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad S. V. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, būdamas nepakaltinamu, skyrė jam priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VŠĮ (duomenys neskelbtini). Šį sprendimą apylinkės teismas priėmė ne tik atsižvelgęs į teismo psichiatrijos ekspertizės akto išvadas, bet ir įvertinęs teismo psichiatrijos eksperto, įvertinusio S. V. ligos diagnozę, paaiškinimus bei rekomendacijas, jo socialinį pavojingumą aplinkiniams ir kitas reikšmingas aplinkybes.

25. BK 98 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare. Pažymėtina, kad psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo, yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl visais atvejais šis klausimas yra pateikiamas ekspertams. Šiuo atveju tyrimą atlikę ekspertai vertino ikiteisminio tyrimo metu surinktą medžiagą, medicininius dokumentus bei paties S. V. bendravimą, atsakymus į užduodamus klausimus, elgesį. Ekspertizės akte nustatyta, kad S. V. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo (2023-09-11) metu konstatuojama: (duomenys neskelbtini). Pagal savo psichikos būklę S. V. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo (2023-09-11) metu negalėjo suvokti jos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų. S. V. išlieka tie patys psichikos sutrikimai, kurie konstatuoti baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo (2023-09-11) metu. S. V. šiuo metu konstatuojama: (duomenys neskelbtini). Pagal savo psichikos būklę S. V. šiuo metu negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Pagal savo psichikos būklę S. V. nerekomenduojama dalyvauti ikiteisminiame tyrime ir procese teisme, kadangi jis negebės suprasti teismo proceso esmės ir duoti teisingų paaiškinimų. S. V. rekomenduojama skirti priverčiamąją medicininio pobūdžio priemonę - stacionarinį stebėjimą, bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje - (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 21-25). Pirmosios instancijos teisme apklaustas ekspertas G. B. patvirtino ekspertizės aktą, nurodydamas, kad stacionarų gydymą siūlo dėl asmens padidinto pavojingumo, kadangi asmuo neprižiūrimas, gyvena vienas, nesigydo, yra nenuoseklaus mąstymo sutrikimas. Atsižvelgiant į tai, įvertinus įstatymu uždraustos veikos padarymo aplinkybes, jos pobūdį, konstatuojama, kad S. V. besigydydamas ambulatoriškai, gali kelti pavojų sau, kitiems asmenims, bei visuomenės saugumui, todėl vertintina, kad stacionarinis stebėjimas bendro režimo sąlygomis yra tinkama priverčiamoji medicinos priemonės rūšis.

26. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad skundžiama nutartimi S. V. skirtos priverčiamosios medicinos priemonės taikymo laikas nenustatytas. Pirmosios instancijos teismas ne rečiau, kaip kartą per 6 mėnesius privalo spręsti klausimą dėl taikomos priverčiamosios medicinos priemonės rūšies pakeitimo ar panaikinimo (BPK 405 straipsnis).

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, skundžiamos nutarties motyvus, daro išvadą, kad apylinkės teismo procesinis sprendimas taikyti S. V. priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje yra teisėtas ir pagrįstas. Apylinkės teismas išvadas dėl šios priverčiamosios medicinos priemonės taikymo padarė įvertinęs tiek byloje esančius duomenis apie asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, ligos pobūdį, tiek duomenis apie jo padarytos uždraustos veikos pobūdį, tinkamai jas motyvavo, todėl konstatuotina, kad teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Tokia priverčiamoji medicinos priemonė atitinka S. V. diagnozuoto psichikos sutrikimo sunkumą ir nustatytą jo socialinį pavojingumą sau ir visuomenei. S. V. paskirta priverčiamoji medicinos priemonė neabejotinai suvaržo jo teises, tačiau toks suvaržymas yra taikomas asmenims, padariusiems baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, nepažeidžiant nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, nei BPK 7, 11, 44 straipsnių nuostatų. Be to, nustatyta, kad S. psichinė sveikata nuo įstatymo uždraustos veikos padarymo ar taikomo priverstinio gydymo pradžios nėra pasikeitusi.

28. Šioje nutartyje nurodytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiama nutartis yra pagrįsta bei teisėta ir jos keisti apeliaciniame skunde nurodomais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, S. V., gynėjos advokatės V. V. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Šiaulių apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.