Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

pareiškėja AB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ (toliau – ir Bendrovė) skunde (t. 1, b. l. 1–10) ir skundo papildyme ( t. 3, b. l. 71-84) prašo panaikinti Civilinės aviacijos administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2010-08-26 įsakymą Nr. 4R-168 (toliau – ir įsakymas, skundžiamas aktas).

Skunde nurodo, jog skundžiamas įsakymas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. 2 d. įtvirtintų individualiems administraciniams aktams keliamų reikalavimų, pažeidžia įstatymo viršenybės principą. Teigia, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 str. 2 d. nustatytas imperatyvus reikalavimas individualiame administraciniame akte nurodyti šio akto apskundimo tvarką. Skundžiamas įsakymas yra individualus poįstatyminis aktas, todėl turi atitikti įstatyme nustatytus reikalavimus. Poįstatyminio teisės akto neatitikimas aukštesnės galios teisės aktuose įtvirtintam reguliavimui reiškia poįstatyminio teisės akto neteisėtumą bei yra savarankiškas tokio poįstatyminio teisės akto panaikinimo pagrindas, nustatytas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d. 1 punkte. Skundžiamame įsakyme nenurodoma jo apskundimo tvarka ir tuo pažeidžiamos Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 str. 2 d. nuostatos, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 d. 1 p. įtvirtintas įstatymo viršenybės principas. Tvirtina, kad skundžiamas įsakymas nėra tinkamai motyvuotas. Būtinybė motyvuoti viešojo administravimo subjekto priimamus sprendimus yra ne kartą akcentuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2004-09-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A4-387/2004). Nurodo, kad iš Administracijos direktoriaus 2010-08-26 įsakymo nėra aišku, kodėl pasirinktos būtent tokios poveikio priemonės, t. y. pažymėjimo galiojimo panaikinimas. Pateikiamos nuorodos į įstatyminių teisės aktų punktus, kuriuose numatytos pritaikytos poveikio priemonės, nepateikiant argumentacijos, kodėl būtent tokias poveikio priemones taikyti pasirinkta. Iš individualių administracinių aktų, kuriuose aiškiai nenurodyti poveikio priemonių skyrimo motyvai, visuomeninių santykių esmės ir teisinio jų įvertinimo suprasti neįmanoma. Vykdydami savo funkcijas viešojo administravimo subjektai privalo vadovautis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 d. 2 p. įtvirtintu objektyvumo principu, reiškiančiu, kad suinteresuotiems asmenims turi būti suteikta teisė būti išklausytiems, suinteresuoti asmenys turi teisę pateikti faktus, argumentus ir įrodymus. Šis principas reiškia, kad tuo atveju, kai viešojo administravimo subjektas inicijuoja administracinę procedūrą, galinčią paveikti asmens teises, laisves ar interesus, teisė būti išklausytam yra asmens teisės į tinkamą procesą sudedamoji dalis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-21-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A18-1177/2007).

Teigia, kad skundžiamo įsakymo priėmimo metu pareiškėjai nebuvo suteikta galimybė pasisakyti, pareikšti savo poziciją ar pateikti paaiškinimus. Tokiais veiksmais buvo grubiai pažeista pareiškėjos teisė į gynybą, tinkamą administracinę procedūrą. Taip pat pažeistas objektyvumo principas, nes buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvaus ir nešališko administracinės procedūros sprendimo priėmimą.

Skunde nurodo, kad proporcingumo principas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 d. 3p., imperatyviai reikalauja, kad viešojo administravimo subjektai vadovautųsi proporcingumo principu, pagal kurį administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemones atitiktų būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus. Proporcingumo principas tiek Europos Bendrijų Teisingumo teismo, tiek ir Lietuvos teismų praktikoje yra lyginamas su protingumu ir reiškia, kad tam tikrais atvejais pernelyg griežtas ir mechaniškas įstatymo taikymas gali iškreipti tuo įstatymu siekiamą tikslą ir reikšti piktnaudžiavimą administraciniais įgaliojimais.

Teigia, kad administracijos direktoriaus 2010-08-26 įsakymas yra savitikslis, politizuotas, politiškai naudingus tik pačiam sprendimus priėmusiam subjektui, o ne visuomenei. Taip pat mano, jog buvo pažeistas kitas proporcingumo principo aspektas – pritaikytomis poveikio priemonės pareiškėjos teisės buvo suvaržytos gerokai daugiau negu tai tuo metu buvo (ir šiuo metu yra) būtina, eliminuojant stambų ūkio subjektą iš licencijuojamos veiklos vykdymo ir tuo užkertant kelią šiai kompanijai atgauti finansinį stabilumą, iš naujo pradėti vykdyti veiklą, kurti darbo vietas ir teikti efektyvias oro susisiekimo paslaugas Lietuvos Respublikoje. Skunde nurodo, kad proporcingumo principo išaiškinimui svarbūs LR Konstitucinio Teismo 2008-01-21 ir 2011-09-17 nutarimai, kuriuose konstatuota, kad teismas, net ir tuo atveju, kai yra padarytas toks įstatymo pažeidimas, už kurį nustatytas licencijos galiojimo panaikinimas, turi galimybę atsižvelgti į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir, vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, nuspręsti, kad minėta sankcija neturi būti taikoma, nes dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga. Tokiu būdu teismas turi teisę spręsti ar papildomos sankcijos skyrimas yra būtinas, o ginčijamas administracinis aktas tokiu atveju gali būti naikinamas ar keičiamas. Mano, kad šiais Konstitucinio Teismo išaiškinimais savo praktikoje remiasi ir Lietuvos vyriausias administracinis teismas (2010-03-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-603/2010).

Skunde nurodo, jog, atsižvelgiant į tai, kad pritaikytos poveikio priemonės buvo grindžiamos poreikiu užtikrinti skrydžių saugą, neabejotinai konstatuotina, kad pritaikytos poveikio priemonės yra perteklinės. 2009 m. įsakymu pareiškėjos veikla jau buvo sustabdyta, priimant 2010 m. įsakymą pareiškėjos veikla nebuvo atnaujinta (pareiškėjai šiuo metu yra vykdomas bankroto procesas), priimant ginčijamus įsakymus pareiškėja skrydžių jau nebevykdė, todėl neabejotina, kad pritaikytomis poveikio priemonėmis buvo siekiama įstatymais nenumatyto, kito nei viešai deklaruojamo tikslo. Mano, kad dėl to ginčijamas įsakymas pažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 d. 3 p. nurodytus proporcingumo principo reikalavimus ir tai yra savarankiškas pagrindas šį įsakymą panaikinti.

Pareiškėjos teigimu įsakymo priėmimas laikytinas pertekliniu viršuoju administravimu, nes juo pritaikytos poveikio priemonės neatitinka teismų praktikoje ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtinto reikalavimo, kad administraciniu sprendimu pritaikomos poveikio priemonės atitiktų būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus, taip pat reikalavimą, kad taikomos poveikio priemonės būtų aktualios ir reikalingos, siekiant apginti visuomenei svarbų interesą. Nurodo, kad teismų praktikoje akcentuojami esminiai proporcingumo principo aspektai: poveikio priemonių taikymas turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proceso šalių interesų pusiausvyros. Pareiškėja mano, kad atsižvelgus į norminiuose teisės aktuose įtvirtintą proporcingumo principo sampratą darytina išvada, kad skundžiamu įsakymu pareiškėjai pritaikytos poveikio priemonės pažeidžia proporcingumo principo reikalavimus. Pažymi, kad poveikio priemonių, skyrimas nesant realaus pagrindo yra neteisėtas viešojo administravimo subjektų veiksmas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad iš neteisėtų veiksmų negali kilti teisėtos pasekmės (ex injuria ius non oriiur). Teigia, kad pareiškėja, sustabdžiusi veiklą, skrydžių jau nebevykdė, todėl įsakymo argumentavimas skrydžių saugos užtikrinimu, yra nepagrįstas. Nuo 2009 m. pareiškėja nevykdė veiklos, vykdė bankroto procesą, tačiau įsakymu pareiškėjos teisės buvo apribotos dar labiau.

Skundo papildyme nurodo, kad įsakymas pažeidžia objektyvumo principo reikalavimus. Teigia, kad vykdydami savo funkcijas, viešojo administravimo subjektai privalo vadovautis LR VAĮ įtvirtintais viešojo administravimo principais. Mano, kad pagal objektyvumo principą suinteresuotiems asmenims turi būti suteikta teisė būti išklausytiems, suinteresuoti asmenys turi teisę pateikti faktus, argumentus ir įrodymus. Nurodo, kad 2010 m. Įsakymo, kuriuo pareiškėjai pritaikyta dar griežtesnė poveikio priemonė, priėmimo procedūrose nebuvo suteikta galimybė pasisakyti, pareikšti savo poziciją ar pateikti paaiškinimus. Mano, kad LR VAĮ 3 str. 1 d. 2 p. įtvirtinta viešojo administravimo subjekto pareiga apima pareigą vienodai traktuoti visus subjektus, kurių atžvilgiu viešojo administravimo subjektas priima administracinius sprendimus. Nurodo, kad tokio paties pobūdžio administraciniai sprendimai, kokie buvo priimti pareiškėjos atžvilgiu, atsakovo yra priimami kito subjekto, veikiančio toje pačioje ūkio srityje, UAB „Starl Airlines“ atžvilgiu. Visuomenės informavimo priemonėse buvo nurodoma, kad su UAB „Starl Airlines“ procedūros metu buvo kontaktuojama, leidžiama įmonei pareikšti savo poziciją, o pareiškėja tokių galimybių 2010 m. Įsakymo priėmimo metu neturėjo.Teigia, kad pareiškėja ir UAB „Starl Airlines“ yra traktuojamos skirtingai, vykdomos administracinės procedūros neargumentuotai skiriasi. Neabejoja, kad skirtingų standartų taikymas atskiriems ūkio subjektams yra grubus LR VAĮ įtvirtinto objektyvumo principo pažeidimas, dėl kurio 2010 m. Įsakymas yra savarankišku pagrindu naikintinas (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.).

Skundo papildyme teigia, kad 2010 m. Įsakymas priimtas pažeidžiant pagrindines procedūras, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (LR ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.). Nurodo, kad pagrindas pradėti administracinę procedūrą yra valstybės politiko ar valstybės tarnautojo pranešimas (LR VAĮ 21 str. 2 p.). Teigia, kad administracinę procedūrą pradeda viešojo administravimo subjekto vadovas arba jo įgaliotas pareigūnas ar valstybės tarnautojas rašytiniu pavedimu (įsakymu, potvarkiu, rezoliucija) per 3 darbo dienas nuo LR VAĮ 21 str. nurodytų dokumentų gavimo dienos (LR VAĮ 22 str. d.). Nurodo, kad atsakovė, kartu su atsiliepimu pateikė duomenis, kurie patvirtina, kad priimant 2010 m. Įsakymą CAA skrydžių priežiūros vedėjas A. M. 2010-08-25 pateikė CAA tarnybinį pranešimą dėl pareiškėjos vežėjo pažymėjimo panaikinimo, kuriuo po 2010-08-18 patikrinimo buvo įvertintos pareiškėjos galimybės vykdyti oro susisiekimo veiklą, bei rekomenduota panaikinti pareiškėjos oro vežėjo pažymėjimą. Mano, kad pranešimu pradėta administracinė procedūra pasibaigė priėmus skundžiamą sprendimą. Argumentuoja, kad LR VAĮ 20 str. reglamentuoja administracinės procedūros dalyvių teises, kad asmuo turi teisę susipažinti su administracinės procedūros metu gautais dokumentais ir kita informacija, turi teisę pateikti papildomą informaciją ir duoti paaiškinimus. Remiasi Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 41 str. 2 d., kurioje nurodyta, kad teisė į gerą administravimą apima kiekvieno asmens teisę būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę. Nurodo, kad teisės į gerą administravimą turinį formuoja ir Europos tinkamo administravimo elgesio kodekso (toliau- Kodeksas) 16 str. 1 d., 16 str. 2 d. Nurodo, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau-ETT) praktikoje vyrauja nuostata, kad jei per administracinę procedūrą suinteresuotajam asmeniui nustatoma teisė būti išklausytam, teisinis aktas, kuriuo užbaigiama ši procedūra, gali būti priimtas tik išklausius šį suinteresuotą asmenį. Teigia, kad tokios nuostatos laikomasi ir Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Nurodo, kad priimant 2010 m. Įsakymą buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turinčios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, dėl ko 2010 m. Įsakymas savarankišku pagrindu naikintinas (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.).

Atsakovė atsiliepime į pareiškėjos skundą (t. 1, b. l. 100–105) ir atsiliepime į papildytą skundą (t. 3, b. l. 97-102) nurodė, kad su skundo ir papildyto skundo reikalavimais ir argumentais nesutinka ir prašo bylą nutraukti. Paaiškino, kad Bendrovė nepagrįstai nurodo, kad skundžiamas 2010-08-26 įsakymas Nr. 4R-168 nėra motyvuotas ir nėra nuorodos į konkrečius teisės aktus, numatančius konkrečių poveikio priemonių taikymą.

Nurodo, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjęs analogišką ginčą tarp tų pačių šalių, 2010-09-13 nutartyje konstatavo, kad kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 str. taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (2010-09-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-774/2010).

Teigia, kad skundžiamame Administracijos direktoriaus 2010-08-26 įsakyme Nr. 4R-168 yra nurodyti aiškūs šio įsakymo priėmimo motyvai. Priimant minimą įsakymą buvo atsižvelgta į 2010-08-18 vežėjų bazinių objektų patikros lape pateiktas išvadas bei 2010-08-25 skrydžių priežiūros skyriaus vedėjo tarnybinio pranešimo Nr. 13R-584 išvadas. Minėtame 2010-08-25 tarnybiniame pranešime Nr. 13R-584 nurodyta, kad vežėjo organizacija ir vadyba nėra tinkamai ir teisingai suderinta su jos veiklos mastu ir apimtimis, suprastėjusi finansinė padėtis, nėra priimto atsakingo vadybininko bei kitų paskirtųjų priimtinų vadovų, atsakingų už skrydžių vykdymą, techninės priežiūros sistemą, įgulų mokymą, antžeminę veiklą, nėra užtikrintas priežiūros tęstinumas, nėra planuojami skrydžiai, vežėjas neturi naudojamų orlaivių. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo teigti, kad iš skundžiamo įsakymo teksto nėra aiškūs šio įsakymo priėmimo motyvai.

Akcentuoja, kad šiame įsakyme yra nurodytas konkretus teisinis pagrindas, kuriuo remiantis buvo priimtas sprendimas panaikinti Bendrovei išduotą vežėjo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) Teigia, kad nurodytas įsakymas buvo priimtas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2009-12-29 įsakymu Nr. 3-643 patvirtinto Civilinės aviacijos vežėjo pažymėjimo išdavimo tvarkos aprašo (toliau – Vežėjo pažymėjimo išdavimo tvarkos aprašas) 41.3 p. kuriame yra aiškiai nurodyta, kad Administracijos direktorius privalo panaikinti vežėjo pažymėjimą, jeigu vežėjas nuo vežėjo pažymėjimo išdavimo dienos veiklą buvo nutraukęs daugiau kaip 6 mėnesiams.

Pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika pareiškėjo argumentai, kad ginčijamame įsakyme nebuvo nurodyta apskundimo tvarka, yra nepagrįsti ir neturi jokios įtakos priimto įsakymo teisėtumui ir pagrįstumui (2005-04-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A14-416-2005, 2009-03-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-437/2009, 2010-03-01 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-368/2010, 2009-12-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1476/2009).

Pažymi, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 d. 2 p. objektyvo principas reiškia, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 20 str. 1 d. 2 p. yra numatyta asmens teisė pateikti papildomą informaciją ir duoti paaiškinimus, vykdant administracinę procedūrą. Tačiau, priimant ginčijamą Administracijos direktoriaus 2010-08-26 įsakymą, administracinė procedūra nebuvo vykdoma (nebuvo pradėta vykdyti).

Nurodo, kad apie skundžiamo įsakymo priėmimą pareiškėjas buvo informuotas 2010-08-31 raštu. Be to, apie šį įsakymą buvo paskelbta 2010-09-10 leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“. Pareiškėja 2010-09-13 kreipėsi su skundu į Lietuvos Respublikos susisiekimo ministeriją, prašydama panaikinti įsakymą. Skunde nurodė, kad apie įsakymo priėmimą sužinojo 2010-09-06. Atsižvelgus į tai, terminas pateikti skundą teismui suėjo 2010-10-06 (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 1 d.). Į teismą kreiptasi 2010-11-19, t. y. ženkliai praleidus nustatytą 1 mėnesio terminą, todėl byla nutrauktina pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 6 p. punktą.

Atsiliepime į pareiškėjo papildytą skundą nurodo, kad 2011-02-07 Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi buvo atnaujintas pareiškėjai skundo dėl atsakovo 2010-08-26 įsakymo panaikinimo padavimo terminas. Pareiškėja skundą papildė argumentu, kad atsakovas jai taikė „kitokius standartus“ nei kitam subjektui, todėl buvo neobjektyvus. Nurodo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, o pateikia vien tik savo samprotavimus. Nesutinka, kad pareiškėjos ir UAB „Star1 Airlines“ atžvilgiu turėjo būti atliktos ir faktiškai buvo atliktos vienodos procedūros. Nurodo, kad CAA direktoriaus 2010-08-26 įsakymas yra individualus administracinis teisės aktas, t. y. vienkartinis teisės taikymo aktas, kuris yra skirtas konkrečiam ūkio subjektui. Tiek pareiškėjos, tiek UAB „Star1 Airlines“ atžvilgiu priimti aktai yra individualaus administracinio pobūdžio, todėl pasekmės abiem subjektams yra skirtingos, nes yra priimtos įvertinus kiekvienos konkrečios situacijos konkrečias faktines aplinkybes. Mano, kad pareiškėjos papildyto skundo argumentai, kad pareiškėjos ir UAB „Star1 Airlines“ vykdomos administracinės procedūros turėjo būti vienodos, yra nepagrįsti, todėl turi būti atmesti. Pažymi, kad pareiškėjos skundžiamas įsakymas buvo priimtas ne kaip administracinės procedūros rezultatas, bet kaip individualus administracinis aktas, priimtas specialių teisės normų pagrindu, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, t. y. buvo vadovautasi 2008-09-24 Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1008/2008 dėl oro susisiekimo paslaugų teikimo Bendrijoje bendrųjų taisyklių (toliau – Reglamentas), LR aviacijos įstatymu ir Vežėjo pažymėjimo išdavimo tvarkos aprašu.

Nurodo, kad pareiškėja papildytame skunde nurodo, kad buvo pažeistos administracinės procedūros ir pareiškėjai nebuvo suteikta galimybė pateikti papildomą informaciją, duoti paaiškinimus. Pažymi, kad CCA 2009-01-16 įsakymu, kuris yra įsiteisėjęs ir nenuginčytas, pareiškėjai yra sustabdytas išduoto vežėjo pažymėjimo galiojimas. Nustatytos priežastys, kurios sąlygojo CAA direktoriaus 2009-01-16 įsakymo priėmimą, nebuvo panaikintos iki skundžiamo 2010-08-26 įsakymo priėmimo. Skundžiamas įsakymas buvo priimtas vadovaujantis 2010-08-18 atlikta pareiškėjos bazinių objektų patikra, kuri buvo atliekama vietoje ir pareiškėja turėjo galimybę teikti paaiškinimus. Nurodo, kad skundžiamas įsakymas buvo priimtas laikantis teisės aktų reikalavimų bei itin akcentuojant viešojo intereso užtikrinimo svarbą. Pažymi, kad ginčijamo įsakymo priėmimo metu pareiškėja faktiškai pervežimų veiklos nebevykdė. Nurodo, kad 2009-01-16 patys pareiškėjo akcininkai priėmė sprendimą stabdyti bendrovės veiklą, viešai paskelbti, kad oro pervežimų bendrovė nebegali vykdyti įsipareigojimų ir bendrovė bei vadovas inicijuoja bankroto bylos iškėlimą. Įvertinus visų aplinkybių visumą, CAA direktorius, vadovaudamasis Vežėjo pažymėjimo išdavimo tvarkos aprašo 41.3 punktu, ne tik kad galėjo, bet ir privalėjo panaikinti pareiškėjai išduotą vežėjo pažymėjimą nedelsiant. Nurodo, kad nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes jau įvertino Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011-03-03 priimtame sprendime ir jos reikšmingos LR ABTĮ 58 str. 2 d. pagrindu. Be to paties teismo 2011-04-28 sprendime ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-02-20 nutartyje yra pasisakyta ir dėl ginčo įsakymo teisėtumo. Atkreipia dėmesį, kad priėmus ginčo įsakymą, niekaip negalėjo būti pažeisti pareiškėjo kreditorių interesai. Nurodo, kad ginčo įsakymas buvo priimtas įvertinus konkrečią faktinę padėtį įsakymo priėmimo metu. Tvirtina, kad ginčijamas įsakymas apsaugojo pareiškėjo kreditorius nuo galimai dar didesnės žalos padarymo dėl nesaugių skrydžių neigiamų pasekmių. Dėl visų išdėstytų aplinkybių konstatuoja, kad jokia administracinė procedūra pagal LR VAĮ 19 str. nebuvo/neturėjo būti pradėta, o buvo priimtas konkrečiam ūkio subjektui taikomas vienkartinio pobūdžio individualus teisės aktas.

Kaip minėta, pareiškėja skunde ir papildytame skunde išdėstytais argumentais prašo panaikinti Įsakymą kaip neteisėtą ir nepagrįstą.

Pareiškėja savo skunde ir papildytame skunde nurodo atskirus argumentus, kurie, kaip mano pareiškėja, kiekvienas iš jų yra kaip atskiras pagrindas naikinti ginčo sprendimą. Tokiu būdu, kolegijos nuomone, yra tikslinga aptarti kiekvieną pareiškėjos argumentą atskirai ir tik po to daryti apibendrintas išvadas.