Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėja Nijolė Bražiūnienė Baudž. byla Nr.1NTA-00114-349/2008

2008 m. rugsėjo 30 d.

Panevėžys 1.2.14.5.3;2.4.8.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Arnoldo Šukaičio teisėjų Ričardo Gilio ir Evaldo Vanago,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Rokiškio rajono apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės apeliacinį skundą dėl 2007 m. gruodžio 18 d. Rokiškio rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo E. B. išteisintas iš kaltinimo pagal BK 265 str., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. B. išteisintas iš kaltinimo, kuriuo buvo kaltinamas, kad jis 2006 m. gegužės mėn., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną ir valandą, iš Obelių žemės ūkio bendrovės nuomojamame žemės sklype, unikalus Nr. 4400-0304-4424, kadastrinis Nr. 7325/0003:136 Gindvilių k.v., kurį nuo 2004-09-17 Obelių žemės ūkio bendrovė nuomojo iš Lietuvos Respublikos valstybės, esančiame Mataučiznos kaime, Rokiškio rajone, neteisėtai, pažeisdamas nustatytą tvarką - 2002 m. gruodžio 10 d. Lietuvos Respublikos Narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo Nr. IX-1249, įsigaliojusio nuo 2002 m. gruodžio 24 d., 7 straipsnį, draudžiantį Lietuvos Respublikos teritorijoje auginti kanapes, su Obelių ŽŪB priklausančiu traktoriumi MTZ 82 valst. Nr. 7468 LL bei sėjamąja „Amazone“ pasėjus 300 kg kanapių sėklų 6,063 ha žemės plote iki 2006 m. lapkričio 28 d. apie 16 val. 30 min. augino didelį kiekį kanapių, įtrauktų į Narkotinių ir psichotropinių medžiagų I – ąjį sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5, kurių bendra masė yra 54961 kg, o išdžiovintų iki pastovios masės, bendra masė yra 37393 kg.

Teismo posėdyje prokurorė, išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apylinkės teismas, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs bylos aplinkybes, teisingai įvertino surinktus įrodymus bei taikė teisės aktus ir priėmė pagrįstą išteisinamąjį nuosprendį.

Apylinkės teismas padarė teisingą išvadą, kad Lietuvos baudžiamojo įstatymo normos, numatančios atsakomybę už disponavimą narkotinėmis, psichotropinėmis, nuodingosiomis ar stipriai veikiančiomis medžiagomis, turi tikslą saugoti žmonių sveikatą.

BK 265 str. numato baudžiamąją atsakomybę už kanapių auginimą, neišskiriant jų tipo ir nepriklausomai nuo jose esančių narkotinių medžiagų kiekio.

Bylos medžiaga neginčijamai nustatyta, kad E. B. 2006 metais iš Prancūzijos kanapių sėklų gamintojų centrinio kooperatyvo nupirko 300 kg Felina 32 veislės kanapių, kurias pasėjo Mataučiznos kaime Rokiškio rajone 6,063 ha žemės plote. Ištyrus užaugintas kanapes, buvo nustatyta, kad tai yra pluoštinio tipo kanapės ir jose esančios psichotropinės medžiagos – tetrahidrokanabinolio yra 0,04 %. Tą patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta ekspertė.

Europos Sąjungos Tarybos 2003 m. rugsėjo 29 d. reglamento (EB) Nr. 1782/2003, nustatančio bendrąsias tiesioginės paramos schemų pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir nustatančio tam tikras paramos schemas ūkininkams bei iš dalies keičiančio ankstesnius Reglamentus, 52 str. „Kanapių auginimas“ nurodyta: „Auginant kanapes, klasifikuojamas pagal KN kodą 53021000, naudojamose veislėse tetrahidrokanabinolio kiekis neviršija 0,2 % ir jos auginamos sudarius sutartį ar prisiėmus įsipareigojimą, kaip nurodyta Reglamento (EB) Nr. 1673/2000 2 str. 1 d. Valstybės narės sukuria sistemą, skirtą tikrinti tetrahidrokanabinolio kiekį augaluose...“ 2004 m. kovo 24 d. Reglamento (EB) Nr. 489/2006 II priede pateiktame sąraše pluoštinių kanapių veislių, kurios atitinka tiesioginių išmokų reikalavimus, yra nurodyta ir pluoštinių kanapių veislė Felina 32.

Nors nei Europos Sąjungos, nei Europos Bendrijų sutartyse Europos Sąjungos teisės viršenybės principas neįtvirtintas, tačiau pagal šių Sutarčių sistemą ir tikslus bei Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktiką, sprendžiant bylas, galima teigti, kad šį principą iš esmės pripažįsta ir Sąjungos institucijos, ir valstybės narės. Be šio principo būtų neįmanoma įgyvendinti Europos Sąjungos teisę. Valstybė narė, įstodama į Europos Sąjungą, apriboja savo kompetenciją tokia pat dalimi kaip ir visos kitos valstybės narės. Jeigu valstybės narės nesuteiktų tokiai Europos Sąjungos teisinei tvarkai viršenybės, tada kiekviena valstybė narė turėtų neribotas galias pažeisti Europos Sąjungos teisę ar jos nevykdyti išlaikydama ar priimdama tai teisei prieštaraujančius nacionalinės teisės aktus ir todėl būtų neįmanoma įgyvendinti bendrų tikslų, kurių siekiama kuriant Europos Bendrijas ir Europos Sąjungą.

Europos bendrijos steigimo sutarties 249 str. 1 d. reglamentus apibūdina kaip visuotinai taikomus, privalomus visa apimtimi ir tiesiogiai taikomus visose valstybėse narėse. Jie yra skiriami visoms valstybėms narėms bei taikomi visiems ES teisės subjektams, tiek valstybėms narėms, tiek fiziniams ir juridiniams asmenims. Nei valstybių narių valdžios (tame tarpe ir teisminės) institucijos, nei privatūs asmenys negali nesilaikyti kokios nors reglamentų normos, kadangi jie yra privalomi visa apimtimi, todėl valstybės narės negali vienašališkai suteikti išimčių ir nepripažinti reglamento galiojimo.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 18 d. nutarimo Nr. 1180 11.1. ir 11.2 dalyse nurodyta, kad nustačius, kad yra reglamentą ar atskiras jo nuostatas perkeliančių (atkartojančių) ar joms prieštaraujančių Lietuvos Respublikos teisės aktų ar jų nuostatų, būtina: pripažinti netekusiais galios atitinkamus Lietuvos Respublikos teisės aktus ar jų nuostatas...; pakeisti ar papildyti atitinkamus Lietuvos Respublikos teisės aktus ar jų nuostatas...“

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atliekant įrodymų tyrimą, buvo kreiptasi į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą, kurio paskirtis yra užtikrinti, kad visose Europos Sąjungos valstybės narėse Europos Sąjungos teisės aktai būtų aiškinami ir taikomi vienodai, prašant priimti prejudicinį sprendimą dėl Lietuvos baudžiamojo įstatymo, numatančio baudžiamąją atsakomybę už visų be išimties kanapių auginimą, atitikimo Europos Sąjungos teisei ir dėl Europos Sąjungos bei nacionalinės teisės viršenybės nustatymo.

Europos Bendrijų Teisingumo Teismas 2008 m. liepos 11 d. nutartimi nusprendė, jog 2003 m. rugsėjo 29 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1782/2003, nustatantis bendrąsias tiesioginės paramos schemų pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir nustatantis tam tikras paramos schemas ūkininkams bei iš dalies keičiantis Reglamentus (EEB) Nr. 2019/93,(EB) Nr. 1452/2001, (EB) Nr. 1453/2001, (EB) Nr. 1454/2001, (EB) Nr. 1868/94, (EB) Nr. 1251/1999, (EB) Nr. 1254/1999, (EB) Nr. 1673/2000, (EEB) Nr. 2358/71 ir (EB) Nr. 2529/2001, turi būti aiškinamas taip, kad jis draudžia nacionalinės teisės aktą, kuriuo draudžiama auginti ir laikyti šiame reglamente nurodytas pluoštines kanapes. Bendrijos teisė draudžia valstybės narės teismui taikyti nacionalinės teisės aktą, kuriuo, pažeidžiant Reglamentą Nr. 1782/2003, draudžiama auginti ir laikyti šiame reglamente nurodytas pluoštines kanapes.

Nors šiuo metu jau yra rengiama kanapių auginimo teisinė bazė, tačiau Lietuvos teisės aktai, reglamentuojantys kanapių auginimą, vis dar nėra suderinti (nėra numatyta kanapių auginimo, kontrolės, išmokų už kanapių auginimą išmokėjimo tvarka ir pan.) su Europos Sąjungos teisės aktais šiuo klausimu. Tačiau Europos bendrijos steigimo sutartis, Reglamentai (EB) Nr. 1782/2003 ir kiti yra taikomi tiesiogiai ir, esant kolizijai, turi viršenybę prieš nacionalinius teisės aktus.

Akivaizdu, jog aukščiau paminėti teisės aktai ir jų tiesioginis veikimas paneigia apeliaciniame skunde nurodytus motyvus dėl nacionalinės teisės, draudžiančios visų rūšių kanapių auginimą, taikymo viršenybės.

Išteisintasis E. B., pasėjęs ir auginęs pluoštinio tipo kanapes Felina 32, neturėjo tikslo auginti ir naudoti jas kaip narkotines medžiagas, t. y. jis neturėjo tikslo kelti pavojaus visuomenei, o tuo pačiu nesikėsino į BK 265 str. saugomą objektą – žmonių sveikatą. Kolegija E. B. veiką vertina kaip teisėtą ir nekeliančią pavojaus baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms.

Visuma aukščiau nurodytų motyvų rodo, jog apylinkės teismo išteisinamasis nuosprendis, kuriuo E. B. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nuta r ė:

Rokiškio rajono apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės apeliacinį skundą atmesti.