- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-09-27
- Bylos Nr.
- eI-2865-554/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00536-2016-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Algis Markevičius
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės administracijos
dalyvaujant pareiškėjo – UAB (duomenys neskelbtini) atstovams: direktoriui G. B. , advokatui G. K. ,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB (duomenys neskelbtini) skundą Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl nutarimo panaikinimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė:
- panaikinti 2016-03-10 Kauno miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus vedėjo pavaduotojo nutarimą Nr. 64-7-457 dėl 1592 Eur baudos paskyrimo UAB (duomenys neskelbtini) už Reklamos įstatymo 12 str. 1 d. 5 p. pažeidimus ir įpareigojimo per 30 kalendorinių dienų nuo nutarimo dėl baudos skyrimo įteikimo išardyti specialią išorinės reklamos pateikimo priemonę ir sutvarkyti aplinką.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, taip pat pareiškėjo atstovai paaiškino teismo posėdžio metu, kad UAB (duomenys neskelbtini) nėra reklamos skleidėjas, todėl negali būti laikomas tinkamu atsakomybės subjektu dėl Reklamos įstatymo 12 str. 1 d. 5 p. reikalavimų pažeidimo. Reklamos pateikimo priemonės - reklaminio stendo įrengimo ir įsigijimo metu (pareiškėjas reklaminius stendus įgijo 1992 metais) išorinę vaizdinę reklamą reglamentuojantys teisės aktai nenumatė reikalavimo prieš įrengiant išorinę reklamą gauti leidimą. Tuo metu atsakovas taip pat nebuvo nustatęs savarankiškos rinkliavos už leidimo reklamai išdavimą, taip pat reklamos teisinio reglamentavimo aspektu atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, jokių administracinių funkcijų išorinės vaizdinės reklamos įrengimo procese neatliko ir neturėjo teisės atlikti. Tuo metu savivaldybėms nebuvo nustatytos jokios su išorine reklama susijusios teisės ar pareigos. Reklamos įrenginiai buvo pastatyti kartu su kitais gatvės priklausiniais kaip bendras projektas, galiojusių teisės aktų nustatyta tvarka buvo suderintas ir įrengtas dar iki nuostatų, numatančių draudimą įrengti išorinę reklamą neturint leidimo, ir nuostatų, numatančių atsakomybę už tokio draudimo nepaisymą, įsigaliojimo dienos. Teisėtai įrengęs reklaminį stendą asmuo galėjo pagrįstai tikėtis, jog turės teisę ateityje ant šio reklaminio stendo skleisti išorinę reklamą be jokių papildomų leidimų ir rinkliavų mokėjimo bei už tai nebus baudžiamas. Visos šios aplinkybės atsakovui buvo žinomos iki ginčijamo nutarimo priėmimo, taip pat ir prieš Reklamos įstatyme įtvirtinant sankciją už išorinės reklamos įrengimą be leidimo, todėl atsakomybė už Reklamos įstatymo pažeidimą pareiškėjui negalėjo būti pritaikyta atgaline data. Be to, bauda už Reklamos ?statymo 12 str. 1 d. nustatytų reikalavimų nesilaikymą gali būti skiriama ne vėliau kaip per 1 metus nuo pažeidimo nustatymo dienos ir, kaip numatyta Reklamos įstatymo 24 str. 10 d., - ne vėliau kaip per 1 metus nuo reklamos skleidimo paskutinės dienos. Visa tai turi būti taikoma reklamos davėjui. Reklamos įstatymo 12 str. yra kalbama apie draudimą įrengti išorinę reklamą - t.y. draudimą, kuris yra taikomas išorinės reklamos įrengimo metu. Reklamos įstatymo 12 str. 1 d. 5 p. nurodyta, kad draudžiama neturint leidimo įrengti išorinę reklamą. Pagal šio straipsnio 3 d. nuostatas išorinės reklamos įrengimo taisykles, kuriose nustatomi išorinės reklamos įrengimo reikalavimai, leidimų išdavimo tvarka ir jų galiojimo terminai, tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Išorinės reklamos įrengimo tipinės taisyklės buvo patvirtintos 2000-12-01 Ūkio ministro įsakymu Nr. 405. Šiose taisyklėse nebuvo nustatyti nei paminėtų leidimų išdavimo konkretūs subjektai, nei šių leidimų išdavimo tvarka ir procedūra. Galima konstatuoti, kad leidimų įrengti išorinę reklamą išdavimo tvarka ir sąlygos laikotarpiu nuo 1992 metų iki 2012 metų teisės aktų nebuvo sureglamentuoti pakankamai aiškiai ir vienareikšmiškai. Ginčo reklama iki šioje byloje nagrinėjamos administracinės procedūros pradžios (2012-02-22) buvo naudojama pakankamai ilgą laikotarpį - nuo 1992 metų, o savivaldybė į galbūt pareiškėjo padarytus pažeidimus niekaip nereagavo. Dėl to galima daryti išvadą, jog tam tikros abejonės dėl šios reklamos įrengimo procedūros laikymosi turėtų būti traktuojamos pareiškėjo naudai.
Pareiškėjas ir jo atstovai pabrėžė, kad ginčo situacijoje pareiškėjas yra tik subjektas, kuriam nuosavybės teise priklauso įrenginiai, tačiau ši aplinkybė neįrodo, kad pareiškėjas buvo reklamos skleidėjas. Su UAB (duomenys neskelbtini) sudarytos sutarties, Taisyklių ir Reklamos įstatymo normų aiškinimas duoda pagrindą išvadai, kad pareiga nepažeisti Reklamos įstatymo 12 str. 1 d. 5 p. reikalavimų, kuriame nurodoma, jog draudžiama įrengti išorine reklama neturint leidimo išorinės reklamos įrengimui, tenka reklamos skleidėjui, kuris šiuo atveju pagal šalių sudarytą reklaminio nuomos ploto sutartį yra UAB (duomenys neskelbtini). Reklamos įstatymo 2 str. 15 d. įtvirtinta reklamos skleidėjo sąvoka - reklamos skleidėju laikomas reklamos paslaugų teikėjas, skleidžiantis reklama bet kokiomis informacijos perteikimo priemonėmis. Paminėtas asmuo, vadovaujantis Reklamos įstatymo 23 str. nuostatomis, ir gali būti atsakingas už Reklamos įstatyme nustatytų reikalavimų neatitinkančios reklamos naudojimą.
Akcentavo, kad Išorinės reklamos įrengimo taisyklės, patvirtintos 2013-07-30 Ūkio ministro įsakymu Nr. 4-670, nustato išorinės reklamos įrengimo reikalavimus, leidimų įrengti išorinę reklamą išdavimo, atsisakymo juos išduoti, leidimų galiojimo sustabdymo, leidimų galiojimo sustabdymo panaikinimo ir leidimų galiojimo panaikinimo tvarką, savivaldybių, kurių teritorijoje įrengiama išorinė reklama. Šios Taisyklės taip pat reglamentuoja vykdomųjų institucijų įgaliojimus ir reklaminės veiklos subjektų, turinčių leidimus, teises ir pareigas, taikomas reklamos skleidėjui. Atsakovas, vykdymas viešojo administravimo subjekto funkcijas, savo veikloje taip pat privalo vadovautis ir Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis. VAI 8 str. 1 d. nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Minėtame straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui. Šiuo konkrečiu atveju atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į faktinę situaciją, kuomet 2016-03-10 pareiškėjui paskiriant baudą, dalis įrenginių, esančių Laisvės alėjoje, Kaune, jau buvo nugriauti pačios Kauno miesto savivaldybės iniciatyva. Be to, VAĮ 8 str. 1 d. tiesiogiai siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Atsakovas, priimdamas skundžiamą nutarimą, į situaciją žiūrėjo formaliai. Pareiškėjui nebuvo pasiūlyta pateikti paaiškinimų ar informacijos svarbios pažeidimų tyrimui, kas sąlygojo neteisėtą skundžiamo nutarimo priėmimą. Atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, kuris savo administracinėje veikloje privalo vadovautis ir bendraisiais viešosios teisės principais. Tai reiškia, jog atsakovui savo veikloje privalu laikytis VAĮ 3 str. įtvirtintų viešojo administravimo principų. VAĮ 3 str. 1 p. įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Vadovautis ir objektyvumo principu, kuris teigia, jog administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs.
Pabrėžė, kad Reklamos įstatymo 24 str. 9 d. numatyta, kad už šio straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje, 2, 3 ir 4 dalyse nurodytus pažeidimus skiriamos baudos dydis neturi viršyti 3 procentų reklaminės veiklos subjekto metinių pajamų praėjusiais finansiniais metais. Atsakovas, skirdamas baudą, neturėjo duomenų apie pareiškėjo veiklą ir pajamas.
Pareiškėjas ir jo atstovai apibendrino, kad pareiškėjas yra netinkamas subjektas atsakomybei taikyti už Reklamos įstatymo 12 str. 1 d. 5 p. reikalavimų pažeidimą, kadangi pagal Reklamos įstatymo 24 str. 4 d. bauda už nustatytų reikalavimų nesilaikymą gali būti taikoma tik reklaminės veiktos subjektams. Be to, bauda paskirta neatsižvelgiant į faktines aplinkybes, kad dalis įrenginių, esančių Laisvės alėjoje, Kaune, šiuo metu jau yra nugriauti. Atsakovas pažeidė lex retro non agit principą ir pareiškėjo teisėtus lūkesčius. Aplinkybės, lėmusios ginčijamo nutarimo priėmimą, egzistavo ir savivaldybei buvo žinomos dar prieš Reklamos įstatyme įtvirtinant sankciją už išorinės reklamos įrengimą be leidimo, todėl atsakomybė už Reklamos įstatymo pažeidimą negalėjo būti pritaikyta atgaline data. Bauda už Reklamos įstatymo 12 str. 1 d. nustatytų reikalavimų nesilaikymą gali būti skiriama ne vėliau kaip per 1 metus nuo pažeidimo nustatymo dienos. Atsakovas nevertino, kada minėti įrenginiai įrengti, koks tuo metu galioja teisinis reguliavimas. Be to, 2012 metais buvo pradėtas derinti išorinės reklamos skleidimo projektas ir pagal tuo metu galiojusią Reklamos įstatymo redakciją nebuvo numatyta bauda dėl 12 str. 1 d. 4 p. (kuris yra analogiškas šiuo metu galiojančiam Reklamos įstatymo 12 str. 1 d. 5 p.) pažeidimo.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į skundą, taip pat atsakovo atstovė teismo posėdžio metu prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad vadovaudamasis Reklamos įstatymo 19 str. 1 d. 4 p., 25 str. 3 d., 8 d. nuostatomis, atsakovas nutarė pradėti pranešimų apie Reklamos įstatymo nuostatų pažeidimus nagrinėjimo procedūrą. Apie tai 2016-01-21 raštu Nr. 64-2-598 informavo pareiškėjo direktorių, taip pat prašė per 14 kalendorinių dienų terminą pateikti motyvuotą paaiškinimą dėl aplinkybių, dėl kurių pradėta nagrinėjimo procedūra ir jį pagrindžiančius įrodymus, paskyrė pranešimo žodinio nagrinėjimo datą. Atsižvelgus į atliktą tyrimą, vadovaujantis Reklamos įstatymo 25 str. 17 d., ginčijamu nutarimu pareiškėjui buvo paskirta bauda už Reklamos įstatymo 12 str. 1 d. 5 p. pažeidimą. Pareiškėjui buvo paskirta 1592 Eur bauda ir jis įpareigotas nutraukti Reklamos įstatyme nustatytų reikalavimų neatitinkančios reklamos naudojimą per 30 kalendorinių dienų nuo nutarimo dėl baudos skyrimo įteikimo, išardyti specialią išorinės reklamos pateikimo priemonę ir sutvarkyti aplinką. Pareiškėjui bauda buvo paskirta už tai, kad 2016-01-06 Kaune, (duomenys neskelbtini); 2016-01-07 Kaune, (duomenys neskelbtini) (prie stotelės (duomenys neskelbtini)); 2016-01-08 Kaune, (duomenys neskelbtini)Kaune, (duomenys neskelbtini) užfiksuoti įrengti reklaminiai įrenginiai, neturint nustatyta tvarka išduotų leidimų įrengti išorinę reklamą.
Atsakovas ir jo atstovė taip pat nurodė, kad reklamos naudojimo reikalavimus, reklaminės veiklos subjektų atsakomybę bei reklamos naudojimo kontrolės Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus nustato Reklamos įstatymas (1 str. 2 d.). Šio įstatymo 2 str. 2 d. nustatyta, kad išorinė reklama - tai reklama, kurios įvairios specialios (stendai, skydai, stulpai, vitrinos ir pan.) ir pritaikytos (pastatų sienos, stogai, laikinieji statiniai, transporto priemonės, oro balionai ir pan.) pateikimo priemonės yra ne patalpose. Reklamos įstatymo 12 str. 1 d. 5 p. įtvirtintas draudimas įrengti išorinę reklamą, neturint leidimo įrengti išorinę reklamą. Pagal šio straipsnio 5 d. leidimas suteikia teisę leidime nurodytoje vietoje įrengti specialią išorinės reklamos pateikimo priemonę ir ant jos skleisti reklamą arba skleisti reklamą ant pritaikytos išorinės reklamos pateikimo priemonės. Pagal Reklamos įstatymo sąvokas reklaminės veiklos subjektai - reklamos davėjas, reklamos paslaugų teikėjas (2 str. 9 d., 10 d., 13 d.). Reklamos davėjas – tai asmuo, kurio iniciatyva ir interesais naudojama (užsakoma, gaminama, skleidžiama) reklama (2 str. 10 d.) ir reklamos paslaugų teikėjas - Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos ekonominės erdvės valstybės pilietis, kitas fizinis asmuo, kuris naudojasi Europos Sąjungos teisės aktuose jam suteiktomis judėjimo valstybėse narėse teisėmis, Lietuvos Respublikoje įsteigtas juridinis asmuo arba kitoje valstybėje narėje įsteigtas juridinis asmuo, kita organizacija ar jų filialai, užsienio valstybės juridinio asmens ar kitos organizacijos filialas, įsteigtas Lietuvos Respublikoje, teikiantys reklamos gamintojo, reklamos skleidėjo ar (ir) reklamos tarpininko paslaugas (2 str. 13 d.). 2015-10-23 sudaryta Reklaminio ploto nuomos sutartis su UAB (duomenys neskelbtini), kuria pareiškėjas išnuomojo 25 m² reklaminio ploto įrodo, kad pareiškėjas valdo reklaminius įrenginius (stulpus), kurie skirti skleisti reklamą. Faktą, kad ginčo objektai yra reklamos įrenginiai, skirti reklamos skleidimui, patvirtina ir pranešimų dėl galimų pažeidimų tyrimo medžiagoje pateikiamos objektų foto fiksacijos, kuriose aiškiai matoma, kad reklamos įrenginiai naudojami reklamai skleisti. Pareiškėjas yra įrengęs ir eksploatuoja išorinės reklamos pateikimo priemones neturėdamas nustatyta tvarka išduoto leidimo ir gauna iš tokios veiklos pajamas. Kadangi pareiškėjo iniciatyva ir interesais naudojamos įrengtos išorinės reklamos pateikimo priemonės, todėl jis yra tinkamas subjektas dėl atsakomybės už Reklamos įstatymo 12 str. 1 d. 5 p. reikalavimų pažeidimą. Leidimas pareiškėjui nėra išduotas, tačiau jis įrengęs ir eksploatuoja išorinės reklamos pateikimo priemones neturėdamas nustatyta tvarka išduoto leidimo ir dėl to ginčo nėra. Išorinės reklamos įrengimo taisyklių 11 p. numato, kad reklaminės veiklos subjektas, norintis įrengti išorinę reklamą, turi gauti leidimą, o 12 p. numatyta, kad draudžiama įrengti išorinę reklamą Reklamos įstatymo 12 str. 1 d. ir kituose įstatymuose nustatytais atvejais. Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014-03-04 įsakymu Nr. A-655 patvirtintame Leidimų įrengti išorinę reklamą išdavimo tvarkos apraše pažeidimų fiksavimo momentu (2016 metų sausio 6-8, 13 ir 20 d.) ir ginčijamo nutarimo priėmimo metu pareiškėjas skleidė išorinę vaizdinę reklamą, neturėdamas įstatyme numatyto leidimo, todėl pažeidė Reklamos įstatymo 12 str. 1 d. 5 p. reikalavimus. Be to, Reklamos įstatymo 12 str. 12 d. nustatyta, kad pasibaigus leidimo galiojimo terminui ar panaikinus leidimo galiojimą, reklaminės veiklos subjektas privalo per savivaldybės vykdomosios institucijos nustatytą terminą išardyti specialią išorinės reklamos pateikimo priemonę arba nukabinti reklamą ir sutvarkyti aplinką. Tai, kad ginčo reklaminiams įrenginiams pareiškėjas neturi ir niekada neturėjo leidimų skunde neginčija, šį faktą pagrįstai konstatavo ir tam įgaliota Reklamos įstatyme nustatytų reikalavimų įgyvendinimo priežiūros institucija - KMSA Viešosios tvarkos skyrius.
Pabrėžė, kad apie nutarimą pradėti pranešimų nagrinėjimo procedūrą pareiškėjo direktoriui buvo pranešta 2016-01-21 raštu Nr. 64-2-598 siunčiant registruotu laišku į pareiškėjo oficialiai deklaruotą įmonės buveinės adresą, kuris gavėjui įteiktas 2016-01-27. Šiuo pranešimu KMSA Viešosios tvarkos skyrius pareiškėjo prašė per 14 kalendorinių dienų terminą pateikti motyvuotą paaiškinimą dėl aplinkybių, dėl kurių pradėta nagrinėjimo procedūra ir jį pagrindžiančius įrodymus, pranešta apie paskirtą pranešimo žodinio nagrinėjimo datą. Pareiškėjui siūlyta susipažinti su gautais dokumentais ir kita informacija ir ne vėliau kaip prieš 7 kalendorines dienas iki pranešimo nagrinėjimo priežiūros institucijoje dienos, raštu pateikti paaiškinimus. Šiuo atveju Reklamos įstatymo 25 str. nuostatos nebuvo pažeistos. Reklamos įstatymo 24 str. 4 d. numato, kad už šio įstatymo 12 str. 1, 2, 4 ir 12 d. nustatytų reikalavimų nesilaikymą reklaminės veiklos subjektams gali būti skiriama bauda nuo 289 iki 2896 eurų. Pagal Reklamos įstatymo 24 str. 5 d. skiriamos baudos dydis nustatomas pagal mažiausios ir didžiausios baudos vidurkį ir atsižvelgiant į šio straipsnio 7 ir 8 d. nustatytas atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, pažeidimo pobūdį, pažeidimo trukmę ir mastą. Iš nutarimo turinio matyti, kad atsakovo įgaliotas asmuo, atsižvelgdamas į pareiškimo nagrinėjimo metu surinktus duomenis, vadovaudamasis Reklamos įstatymo 25 str. 17 d., priėmė nutarimą skirti įstatyme numatytą vidutinę 1592 Eur baudą už Reklamos įstatymo 12 str. 1 d. 5 p. pažeidimus. Atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.
Pareiškėjo skundas patenkintinas visiškai.
Žemesnės instancijos teismas
Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad ginčijamu 2016-03-10 nutarimu Nr. 64-7-457 pareiškėjui buvo paskirta 1592 Eur bauda už Reklamos įstatymo 12 str. 1 d. 5 p. pažeidimus. Įvertinus 2016-01-20 nutarimo apie pranešimo nagrinėjimo pradėjimą, taip pat 2016-03-10 ginčijamo nutarimo turinį bei dokumentus, kurių pagrindu pareiškėjui paskirta bauda, darytina išvada, kad pareiškėjui bauda paskirta už eilę Reklamos įstatymo reikalavimų, numatytų 12 str. 1 d. 5 p., pažeidimų. Atsakovas nustatė, kad pareiškėjui priklausantys reklaminiai įrenginiai su išorinėmis reklamomis, esantys Kauno mieste: (duomenys neskelbtini) įrengti neturint leidimų įrengti išorinę reklamą.
Teismas taip pat konstatuoja (pareiškėjo atstovai šios aplinkybės neginčija), kad visus reklamos įrenginius (reklaminius stulpus) pareiškėjas įsigijo 1992 – 1993 metais. Šių visų reklaminių įrenginių teisinis statusas visą laiką iš esmės buvo vienodas. Kauno apylinkės teismas 2015-09-22 sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-14339-800/2015 (įsiteisėjo 2016-02-29, TIS Liteko duomenys) nustatė, kad pareiškėjui priklausė reklaminis įrenginys (reklaminis stulpas), esantis šalia pastato (duomenys neskelbtini)Kaune, kurį jis įsigijo 1993 metais iš Kauno miesto buitinių paslaugų kombinato „Pažanga“ (ginčijamame nutarime nekalbama apie šį reklaminį įrenginį, tačiau pareiškėjas pripažįsta aplinkybę, jog visi reklaminiai įrenginiai turi vienodą teisinį statusą). Bendrosios kompetencijos teismas taip pat nustatė, kad UAB (duomenys neskelbtini) 2012-02-17 pateikė prašymą Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl leidimo įrengti išorinę reklamą. Kauno miesto savivaldybės administracija 2014-07-01 raštu Nr. (33.200)R-4070 informavo UAB (duomenys neskelbtini), jog atsižvelgiant į tai, kad ši įmonė jokių dokumentų nepateikė, savivaldybės administracija neturi galimybės pritarti išorinės reklamos įrengimo projektui ir išduoti leidimo įrengti išorinę reklamą. Kauno miesto savivaldybės administracijos 2012 metais pradėta UAB (duomenys neskelbtini) pateikto projekto nagrinėjimo procedūra buvo baigta _ leidimas įrengti išorinę reklamą atsakovei nėra išduotas. Bendrosios kompetencijos teismas taip pat konstatavo, kad reklaminio stulpo projektas nėra suderintas ir UAB (duomenys neskelbtini) neturi leidimo skleisti išorinę vaizdinę reklamą, todėl konstatavo, jog reklaminis stulpas įrengtas ir eksploatuojamas pažeidžiant Reklamos įstatymo 12 str. 1 d. 5 p. nuostatas. Iš esmės bendrosios kompetencijos teismas nustatė, kad pareiškėjas privalo turėti Kauno miesto savivaldybės administracijos išduotą leidimą skleisti išorinę vaizdinę reklamą.
Reklamos įstatymo 12 str. 1 d. 5 p. nustato, kad draudžiama įrengti išorinę reklamą neturint leidimo įrengti išorinę reklamą. Teismui pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas iki šiol neturi leidimo skleisti išorinę vaizdinę reklamą (ginčo dėl šios aplinkybės nėra ir pareiškėjo atstovai nurodė, jog toks leidimas UAB (duomenys neskelbtini) nereikalingas). Leidimų išdavimo tvarką pagrinde detalizuoja Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2013-07-30 įsakymu Nr. 4-670 patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo taisyklių nuostatos. Tiek Reklamos įstatymo, tiek ir Taisyklių normų analizė, taip pat iš dalies ir bendrosios kompetencijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, duoda pagrindą išvadai, jog pareiškėjui toks leidimas būtinas. Leidimo būtinumas pagrįstas teisės normų reikalavimais, kurie detaliai išdėstyti atsakovo atsiliepime į skundą. Taigi, pareiškėjas pažeidimo fiksavimo ir ginčijamo nutarimo priėmimo momentu skleidė reklamą, neturėdamas įstatyme numatyto leidimo, todėl pareiškėjo ir jo atstovų argumentai dėl to, jog toks leidimas jiems nereikalingas, atmestini kaip nepakankami ir nepagrįsti (ABTĮ 57 str.).
Sprendžiant dėl ginčijamo nutarimo teisėtumo, turi būti įvertinta ir jo atitiktis nustatytiems turinio bei formos reikalavimams Viešojo administravimo įstatymo, Reklamos įstatymo kontekste.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs (ABTĮ 13 str., 20 str.), kad Viešojo administravimo įstatymo str. nuostatos reiškia, jog viešojo administravimo subjekto priimtame individualiame teisės akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, kuris savo administracinėje veikloje privalo, be kita ko, vadovautis ir bendraisiais viešosios teisės principais. Tai reiškia, jog atsakovui savo veikloje privalu laikytis Viešojo administravimo įstatymo 3 str. įtvirtintų viešojo administravimo principų. Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 p. įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Objektyvumo principas numato, jog administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs. VAĮ 8 str. 1 d. detalizuota, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. VAĮ 8 str. 1 d. nuostatos betarpiškai siejamos su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2010-08-24 sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010, 2010-11-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). VAĮ 8 str. yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos individualaus administracinio akto turiniui (LVAT 2010-10-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-111-6/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).
Reklamos įstatymo 25 str. 17 d. imperatyviai nustato, kad priežiūros institucijai atlikus pranešimo (skundo) nagrinėjimo procedūrą, teisės aktų nustatyta tvarka įgaliotas kolegialus organas arba asmuo priima nutarimą skirti šiame įstatyme nustatytas baudas arba, jeigu nėra šiame įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimo, pranešimo (skundo) nagrinėjimo procedūrą nutraukti. Kartu su bauda reklaminės veiklos subjektui gali būti skiriamas įpareigojimas nutraukti šiame įstatyme nustatytų reikalavimų neatitinkančios reklamos naudojimą ar (ir) paneigti reklamą, kuri buvo pripažinta klaidinančia ar neleidžiama lyginamąja. Nutarime turi būti nurodyta: 1) priežiūros institucijos pavadinimas; 2) nutarimo priėmimo data ir vieta; 3) nutarimą priėmusio kolegialaus organo (asmens) duomenys, posėdžio sekretorius, pranešimo (skundo) nagrinėjimo procedūros dalyviai; 4) reklaminės veiklos subjekto, dėl kurio veiksmų (neveikimo) buvo priimtas nutarimas, duomenys; 5) nustatytos šiame įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimo faktinės aplinkybės; 6) šiame įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimo faktą patvirtinantys įrodymai, kuriais grindžiamas nutarimas; 7) motyvai, pagrindžiantys baudos skyrimą ir baudos dydį; 8) šio įstatymo straipsnis, kuriame nustatyta atsakomybė už pažeidimą; 9) reklaminės veiklos subjekto, dėl kurio veiksmų (neveikimo) buvo priimtas nutarimas, paaiškinimai ir jų įvertinimas; 10) priimtas sprendimas; 11) nutarimo įvykdymo tvarka ir terminas; 12) nutarimo apskundimo terminai ir tvarka. Reklamos įstatymo 24 str. 5 d. nustatyta, kad skiriamos baudos dydis nustatomas pagal mažiausios ir didžiausios baudos vidurkį ir atsižvelgiant į šio straipsnio 7 ir 8 dalyse nustatytas atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, pažeidimo pobūdį, pažeidimo trukmę ir mastą. Reklamos įstatymo 24 str. 9 d. taip pat imperatyviai nurodyta, jog už šio straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje, 2, 3, 4 dalyse nurodytus pažeidimus skiriamos baudos dydis neturi viršyti 3 procentų reklaminės veiklos subjekto metinių pajamų praėjusiais finansiniais metais. Tai patvirtina, kad nustatant baudos dydį (konkrečiai viršutinę ribą) atsakovas privalėjo vadovautis tiek reklamos įstatymo 24 str. 5 d., tiek ir Reklamos įstatymo 24 str. 9 d.. Teismui pateikti duomenys duoda pagrindą išvadai, kad atsakovas, skirdamas baudą, neturėjo duomenų apie pareiškėjo veiklos pajamas už praėjusius finansinius metus (ABTĮ 57 str.). Iš to seka išvada, kad baudos dydis parinktas pažeidžiant Reklamos įstatymo 24 str. 9 d. reikalavimus. Vertinant skundžiamo Nutarimo atitiktį Reklamos įstatymo 25 str. 17 d. nuostatoms, taip pat konstatuotina, jog Nutarimo turinys neatitinka Reklamos įstatymo 25 str. 17 d. 7 p. imperatyvių nuostatų, jog nutarime turi būti nurodyti motyvai, pagrindžiantys baudos dydį. Pagal Reklamos įstatymo 24 str. 4 d. už šio įstatymo 12 str. 1, 2, 4 ir 12 d. nustatytų reikalavimų nesilaikymą reklaminės veiklos subjektams gali būti skiriama bauda nuo 289 iki 2896 eurų. Skundžiamu Nutarimu pareiškėjui paskirta 1592 Eur bauda (Reklamos įstatymo 24 str. 4 d. numatytos baudos vidurkis), tačiau nenurodyta, jog bauda paskiriama atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes, taip pat ir į metines pajamas už praėjusius finansinius metus, kurių skiriant baudą institucijos įgaliotas atstovas neturėjo. Taigi, ginčijamame nutarime visiškai nemotyvuota, kodėl pareiškėjui paskirtas Reklamos įstatymo 24 str. 4 d. numatytos baudos vidurkis. Reklamos įstatymo 25 str. 17 d. 5 p. imperatyviai įpareigoja nutarime nurodyti Reklamos įstatymo pažeidimų faktinės aplinkybės. Ginčijamame nutarime iš esmės išvardintos tik ,,galimų“ pažeidimų vietos ir nurodyti atskiri pranešimai. Tai nėra pakankama Reklamos įstatymo pažeidimui konstatuoti. Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo neteisėti veiksmai įrodomi ne pranešimais, o šiuose pranešimuose esančiais duomenimis. Akivaizdu, kad ginčijame nutarime nepakanka vien išvardinti dokumentus, tačiau būtina ir bent minimali surinktų įrodymų analizė. Iš ankstesnių administracinių procedūrų bei nagrinėtų administracinių ir civilinių bylų (TIS Liteko duomenys) atsakovui turėjo būti žinoma, jog pareiškėjas laikosi pozicijos, kad leidimas reklamai jam nebuvo reikalingas. Pabrėžtina ir tai, kad susipažinus su nutarimo turiniu, pareiškėjui apsunkinta efektyvi galimybė gintis, nes nėra aiški pažeidimo esmė. Atsakovas taip pat netinkamai pritaikė ir Reklamos įstatymo 25 str. 17 d. 11 p. nuostatas. Nutarimo rezoliucinėje dalyje nėra aišku ką konkrečiai pareiškėjas turi išardyti, kadangi konkretūs objektai neišvardinti. Be to, atsakovas nepaneigė pareiškėjo argumentų, jog dalis įrenginių nutarimo priėmimo metu jau buvo nugriauti atsakovo iniciatyva. Dėl to teismas daro išvadą, kad ginčijamas Nutarimas nemotyvuotas ir, kaip jau buvo paminėta, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d., Reklamos įstatymo 24 str. 9 d., 25 str. 17 d. 5 p., 7 p. 11 p. nuostatų. Minėti pažeidimai yra esminiai ir sudaro pakankamą pagrindą ginčijamą Nutarimą panaikinti ( ABTĮ 57 str., 89 str. 1 d. 1 p.).
Visus likusius pareiškėjo skundo, atsiliepimo į skundą ir teisme proceso dalyvių išsakytus argumentus teismas laiko pertekliniais. Dėl šios priežasties šie argumentai detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT savo jurisprudencijoje, aiškindamas ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.), taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėjęs, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 2 p.,
nusprendžia:
Pareiškėjo UAB (duomenys neskelbtini) skundą patenkinti visiškai.
Panaikinti 2016-03-10 Kauno miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus vedėjo pavaduotojo nutarimą Nr. 64-7-457 dėl 1592 Eur baudos paskyrimo UAB (duomenys neskelbtini) už Reklamos įstatymo 12 str. 1 d. 5 p. pažeidimus ir įpareigojimo per 30 kalendorinių dienų nuo nutarimo dėl baudos skyrimo įteikimo išardyti specialią išorinės reklamos pateikimo priemonę ir sutvarkyti aplinką.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.