Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-12-11 · Byla Nr. ATP-1343-312/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-12-11
Bylos Nr.
ATP-1343-312/2013
Teisminio proceso Nr.
4-68-3-09729-2013-4
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė
Kategorijos
  • 45.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 45.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 45.4.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 7.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. ATP-1343/2013Teisminio proceso Nr.: 4-68-3-09729-2013-4Procesinio sprendimo kategorija: 45.4.2; 45.4.4; 45.4.5; 7.9.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTI S2013 m. gruodžio 11 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal nubaustojo A. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 7 d. nutarimo, kuriuo už administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau tekste – ATPK) 127 str. 2 d. jam skirta 100,00 Lt (vieno šimto litų) bauda, už administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 124¹ str. 7 d. – 20,00 Lt (dvidešimties litų) bauda, už administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. – 500,00 Lt (penkių šimtų litų) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu penkiems mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos ATPK 33 str., paskirtos administracines nuobaudos subendrintos, ir A. D. skirta galutinė nuobauda – 500,00 Lt (penkių šimtų litų) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu penkiems mėnesiams,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. D. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d., 124¹ str. 7 d. ir 130 str. 1 d. už tai, kad jis 2013 m. rugpjūčio 22 d., apie 14.09 val., prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vairuodamas automobilį „Opel Astra“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), buvo neatidus, nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, manevruodamas kliudė stovintį automobilį „Opel Vectra“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priklausantį S. V.-K. ir jį apgadino. Iš eismo įvykio vietos pasišalino, pažeisdamas Kelių eismo taisykles (toliau tekste - KET). Patikrinimo metu nepateikė galiojančio vairuotojo pažymėjimo, transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo, automobilio registracijos liudijimo, techninės apžiūros akto, tuo pažeidė KET 4, 9, 16, 231, 232 punktus.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu A. D. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 7 d. nutarimą panaikinti, nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.

Nurodo, kad iš eismo įvykio vietos nepasišalino, nes nesurinkta įrodymų ir neįrodyta jo kaltė. Teigia, kad 2013 m. rugpjūčio 22 d., (duomenys neskelbtini) gatvėje, Vilniuje, prie prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje jokio automobilio nekliudė, sugadinimų ant jo automobilio nebuvo, neišgirdo garso, susidūrimo nebuvo ir jo nejuto. Statant automobilį „Opel Astra“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) minėtoje aikštelėje, pašalinių asmenų nebuvo, niekas jokių pretenzijų išlipus iš automobilio nereiškė. Transporto priemonių techninės apžiūros aktai ir automobilių nuotraukos tik patvirtina, kad automobiliui „Opel Astra“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) parkuojantis, negalėjo būti tokių sugadinimų. Abiejų automobilių sugadinimų visuma prieštarauja tariamam susidūrimui. Nukentėjusysis siekė be teisinio pagrindo pasinaudoti sutrikusiu ir solidaus amžiaus apeliantu ir tas jam pavyko.

Apeliantas taip pat nesutinka, kad buvo atskleistas tariamo automobilių susidūrimo mechanizmas. Sugretinus automobilius „Opel Astra“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir „Opel Vectra“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) neįmanomas tariamo susidūrimo mechanizmas, nes automobilio „Opel Vectra“ subraižyta galinio bamperio apatinė dalis. Tą vietą (automobilio „Opel Vectra“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) galinio bamperio apatinę dalį), sugretinus automobilius, akivaizdžiai neįmanoma nubrozdinti ar subraižyti automobiliu „Opel Astra“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), todėl apeliantas ir nesutiko, kad jis kaltas dėl tariamo autoįvykio. Dalinis deklaracijos pildymas tik rodo, kad nebuvo bendros nuomonės dėl autoįvykio pasekmių ir taip pat patvirtina, kad apeliantas iš tariamo autoįvykio vietos neišvažiavo. Liudytoja O. P. pažįstama su tariamu nukentėjusiuoju ir suinteresuota jam padėti. Ar liudytoja O. P. iš savo tariamos darbo vietos parduotuvėje galėjo ar negalėjo matyti tariamą automobilių susidūrimą, niekas nenustatinėjo. Tariamo pažeidimo aplinkybės nebuvo aiškinamos pirmo policijos atvykimo metu. Pirmo policijos atvykino metu abiejų automobilių sugadinimai nebuvo konstatuoti ir nustatyti. Antrą kartą atvykus policijos pareigūnams buvo ieškoma tariamo automobilių susidūrimo mechanizmo ir nedalyvaujant suinteresuotiems asmenims nustatytas pažeidimas. Tokiu būdu, buvo suklaidintas teismas ir iškreipta bylos esmė.

Apeliantas nepripažįsta ir Lietuvos Respublikos ATPK 124¹ str. 7 d. (patikrinimo metu nepateikė galiojančio vairuotojo pažymėjimo, civilinės atsakomybės draudimo, registracijos liudijimo, techninės apžiūros akto) pažeidimo. Nurodo, kad policijos pareigūnai į autoįvykio vietą buvo atvykę du kartus, vėliau apeliantui buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, todėl jam nesuprantama, kaip nepateikus aukščiau išvardintų dokumentų, nenustačius jo asmenybės, galėjo būti įformintas tariamas autoįvykis. Nesutinka su veikos kvalifikavimu pagal minėtą straipsnį, nes nesurinkta įrodymų ir neįrodyta jo kaltė, veikoje nėra administracinio teisės pažeidimo sudėties. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos ATPK 256, 257 str. reikalavimus.

Savo paaiškinime, pridėtame prie apeliacinio skundo, apeliantas taip pat nurodo, kad turimas invalidumas ir amžius, t. y. 80, o ne 65 metai, kaip nurodyta skundžiamame nutarime, patirties stoka, sutrukdė jam atskleisti pagrindines tariamo pažeidimo priežastis, nulėmusias šios bylos eigą. Toliau apeliantas dėsto savo nuomonę, kodėl pareigūnų, atvykusių į eismo įvykio vietą, veiksmai laikytini peržengiančiais ribas. Teigia, kad bevaisė tariamo pažeidimo paieška, nepateisinusi pareigūnų lūkesčių, neginčijamai patvirtino jų nukrypimą nuo pagrindinių kivirčo priežasčių tyrimo. Todėl vizitą į apelianto namus pareigūnai teisino pasikeitusiu reglamentavimu, tačiau jis nepakito. Pareigūnai tiesiog neatliko pirminių – reglamentuojamų veiksmų įvykio vietoje ir pažeidė jų eiliškumą, dėl ko teismas negavo esminių bylos eigą lemiančių duomenų, ir apelianto vertinimu, buvo klaidinamas. Po kruopštaus, pora valandų trukusio tyrimo, pareigūnai pranešė, kad pažeidimo ženklų nerasta: maža nusitrynusių dažų dėmelė bamperio apačioje, aiškiai nesutapusi su galimais auto susilietimo taškais, buvo priskirta blogų kelių įtakai. Tačiau šie rezultatai pareigūnų netenkino ir jie, atsiriboję nuo tyrimo išvadų komentavimo, vengdami kilusių prieštaravimų ir abejonių aiškinimo, teismo dėmesį nukreipė klaidinga linkme. Tokiu būdu, teismui liko nežinoma, kad pagrindinio įkalčio klastojimas buvo atliktas pakartotinio kelių policijos atvykimo metu, po nesėkmingų įtikinėjimų užpildyti deklaraciją. Visiškoje tamsoje, niekam nedalyvaujant, nes apeliantas su dukra sėdėjo ant parduotuvės palangės, o ieškovas ir jo liudininkė buvo savo darbo vietose, tačiau nebuvo pakviesti, kelių policijos pareigūnai ėmė fotografuoti ir (pasišviesdami žiebtuvėliais), matuoti kažkokius ženklus, kurie buvo pateikti teismui vietoj trūkstamų įkalčių. Apelianto vertinimu, visa nurodyta kelių policijos pareigūnų veikla, galų gale pasibaigusi įkalčių klastojimu ir teismo klaidinimu, nukreipta pažeidimų ir vizito į apelianto namus pateisinimui.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.

Motyvuojamoji dalis

A. D. apeliacinis skundas netenkintinas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos ATPK 257 str., administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš šios teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, pagal Lietuvos Respublikos ATPK 248 str., administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai yra: laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes, išspręsti ją tiksliai pagal įstatymus, užtikrinti priimto nutarimo įvykdymą, taip pat išaiškinti priežastis ir sąlygas, padedančias padaryti administracinius teisės pažeidimus, užkirsti kelią teisės pažeidimams, auklėti piliečius, kad jie laikytųsi įstatymų, stiprintų teisėtumą. Akcentuotina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. D. padarė jam inkriminuotus pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d., 124¹ str. 7 d. ir 130 str. 1 d. Priimdamas ginčijamą nutarimą, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. nustato administracinę atsakomybę asmeniui už kelių eismo taisyklių pažeidimą, nulėmusį kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą).

Apeliantas savo skunde ginčija patį automobilio „Opel Vectra“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priklausantį S. V.-K. apgadinimo faktą, nurodydamas savo subjektyvią nuomonę, kad jokio įvykio nebuvo, sugadinimų nebuvo ir t. t. Visi nurodyti A. D. teiginiai yra paneigti liudytojų parodymais ir administracinio pažeidimo byloje surinkta medžiaga. Iš Transporto priemonės techninės apžiūros aktų matyti, kad automobiliui „Opel Vectra“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) apgadintas galinis kairės pusės bamperis (b. l. 11), automobiliui „Opel Astra“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), apgadintas priekinis dešinės pusės bamperis (b. l. 12). Byloje esančiose foto lentelėse užfiksuoti automobilių „Opel Vectra“ ir „Opel Astra“ apgadinimai (b. l. 13-19). Iš byloje ir kompaktinėje plokštelėje esančių nuotraukų matyti, kad automobiliui „Opel Astra“ yra nubrėžtas priekinis dešinės pusės bamperis, automobiliui „Opel Vectra“ nubrėžtas galinis kairės pusės bamperis, nukentėjusysis S. V.–K. ir liudytojai J. S., N. P. bei O. P. taip pat parodė, kad apgadinimai buvo nauji. Nors apeliantas savo skunde ir paaiškinime kelia versijas apie pareigūnų atliktą įrodymų klastojimą, nustatyto reglamentavimo nesilaikymą, nukentėjusiojo siekį be teisinio pagrindo pasinaudoti sutrikusiu ir solidaus amžiaus apeliantu, šie A. D. teiginiai yra laikytini jo gynybine pozicija ir atmetami kaip nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausti policijos pareigūnai išsamiai apibūdino apgadinimų pobūdį ir jų susiformavimo mechanizmą, be to, patvirtino, kad sugretinimo veiksmas buvo atliekamas dalyvaujant A. D. ir jo dukrai. Tokiu būdu, nėra pagrindo abejoti, kad kontaktas tarp automobilių buvo ir dėl jo kaltas A. D.. Akcentuotina, kad eismo įvykis buvo 2013 m. rugpjūčio 22 d., apie 14.09 val., t. y. vasarą, todėl apelianto paaiškinimai, kad automobilių apžiūros, vykdytos po kelių valandų bandymų išspręsti konfliktą metu, buvo tamsu, laikytini nepagrįstais, ką patvirtina vaizdinė bylos medžiaga.

Pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. administracinė atsakomybė inter alia kyla ir vairuotojui, pasitraukusiam iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs vietos, pažeidžiant KET. Šis pažeidimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu (pvz., pats jį sukėlęs), ir iš jo pasišalina, suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą KET taisyklėms, t. y. nori taip elgtis. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, t. y. pasišalina iš įvykio vietos, paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-7-3-2013, 2AT-7-4/2013, 2AT-29/2013).

Byloje nustatyta, kad A. D., vairuodamas automobilį, manevruodamas, kliudė stovinį nukentėjusiojo S. V.–K. automobilį ir, apgadinęs abi transporto priemones, iš eismo įvykio vietos pasišalino. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas A. D. administracinės atsakomybės pagal pirmiau minėtus Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. ir 127 str. 2 d. klausimą, įvertino paties administracinėn atsakomybėn patraukto asmens, taip pat nukentėjusiojo S. V.–K. ir liudytojų J. S., N. P. bei O. P. parodymus, kitą rašytinę eismo įvykio tyrimo medžiagą. Šiais įrodymais byloje nustatyta, kad A. D., vairuodamas automobilį „Opel Astra“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir bandydamas jį pasistatyti automobilių stovėjimo aikštelėje, kliudė nukentėjusiojo automobilį „Opel Vectra“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) N. S. V.–K., duodamas parodymus ir paaiškinimus, viso proceso metu nuosekliai teigė, jog įvykio vietoje pasakė A. D., kad šis apgadino jo automobilį, rodė apgadinimus, tačiau apeliantas su tuo nesutiko, pagrasinus iškviesti policiją atsakė „daryk ką nori“, pats policijai apie eismo įvykį nepranešė ir iš eismo įvykio vietos skubiai išvažiavo. Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtino liudytoja O. P., kuri parodė, jog matė eismo įvykį ir kartu su nukentėjusiuoju išėjo į lauką pažiūrėti kas atsitiko. Pamatė, kad ant bamperio yra įbrėžimas. Ant abiejų automobilių buvo aiškiai matyti įbrėžimai. Stovėjo ir laukė geltono automobilio vairuotojo. Kai iš parduotuvės išėjo A. D., priėjo ir jam pasakė apie eismo įvykį. Jis pasakė, kad nieko nežino, kad pas jį automobilis ilgesnis ir jis kitaip nemoka. Nukentėjusysis pasakė, kad reikia užpildyti deklaraciją, kad gautų draudimo išmoką. A. D. iš karto nepripažino pažeidimo fakto. Sakė, kad nieko nedarė ir nieko nežino. Sakė, kad tai buvo jo senas įbrėžimas. Po to dar buvo pasakyta, kad kvies policiją. Atsakė –„darykit ką norit“, atsisėdo į automobilį ir nuvažiavo. Pažymėtina, kad tiek liudytojos, tiek nukentėjusiojo parodymai buvo nuoseklūs, neprieštaringi, todėl jais netikėti nėra jokio pagrindo. Be to, juos patvirtina kita administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga.

Atsižvelgiant į nurodytų aplinkybių visumą konstatuotina, kad A. D. suprato, jog nukentėjusysis jam reiškia pretenzijas dėl sukelto eismo įvykio ir automobilio apgadinimo, todėl, laikydamasis KET 232 p. reikalavimų, priklausomai nuo to, sutinka ar nesutinka su eismo įvykio aplinkybėmis, turėjo užpildyti eismo įvykio deklaraciją arba kviesti policiją į eismo įvykio vietą, tačiau to nepadarė ir iš eismo įvykio vietos išvažiavo. Šios aplinkybės rodo, kad A. D. suvokė sukėlęs eismo įvykį, taip pat, kad išvažiuodamas iš eismo įvykio vietos, pažeisdamas KET taisykles, neteisėtai iš jos pasišalina, t. y. Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą jis padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Pažymėtina, kad A. D., atsižvelgiant į jo garbingą amžių, kuris pirmosios instancijos teismo nutarime iš tiesų nurodytas neteisingai, bei aplinkybę, kad automobilių apgadinimai nežymūs, buvo sudarytos visos galimybės susidariusią situaciją išspręsti taikiai, t. y. policijos pareigūnai, net ir matydami, kad buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, siūlė ir skatino nukentėjusiajam ir apeliantui užpildyti eismo įvykio deklaraciją, tačiau apeliantas, iš pradžių sutikęs su pasiūlymu, policijos pareigūnams išvažiavus iš įvykio vietos, persigalvojo, kas ir lėmė administracinio pažeidimo protokolo surašymą.

Kad A. D. padarė Lietuvos Respublikos ATPK 124¹ str. 7 d. pažeidimą yra įrodyta Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės 1 kuopos 3 būrio vyr. patrulio N. P. 2013 m. rugpjūčio 22 d. tarnybiniu pranešimu. Akcentuotina ir tai, kad asmens tapatybė, surašant administracinio pažeidimo protokolą, gali būti nustatoma ne vien tik pagal vairuotojo pažymėjimą, transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo, automobilio registracijos liudijimo, techninės apžiūros aktus, bet ir kitus asmens dokumentus bei duomenis. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai individualizavo apeliantui paskirtą nuobaudą, įvertino jo amžių, atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą, jo asmenybę, padarytų pažeidimų pobūdį ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 30¹ str. skyrė A. D. švelnesnę nei numatyta Lietuvos Respublikos ATPK 130 straipsnio 1 dalies sankcijoje nuobaudą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (Lietuvos Respublikos ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (Lietuvos Respublikos ATPK 257 str.) ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 7 d. nutarimas paliekamas nepakeistu, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² str. 1 d. 2 p.,

nutaria:

A. D. apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 7 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė