Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-06-25 · Administracinė byla Nr. eI-2625-554/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-06-25
Bylos Nr.
eI-2625-554/2015
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Algis Markevičius, Jolanta Medvedevienė, Audrius Grauželis
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriui
Pareiškėjas
R. P.
Advokatai
Diana Višinskienė
Kategorijos
  • 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. eI-2625-554/2015.Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00407-2015-3.Procesinio sprendimo kategorija: 6.3.1.; 6.8.; 74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. birželio 25 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algio Markevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Medvedevienės, Audriaus Grauželio,

sekretoriaujant Vaidai Martusevičiūtei,

dalyvaujant atsakovo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus atstovei Justinai Labutytei,

nedalyvaujant pareiškėjui – R. P. ,pareiškėjo atstovams: advokatei Dianai Višinskienei, įgaliotai atstovei A. D. B.,

atsakovo - Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė:

1) panaikinti 2013-10-22 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus 3 pensijų skyriaus sprendimą Nr. (10.1) S-72714;

2) panaikinti 2015-02-17 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimo Nr. (6.5) I-1088 dalį, kuria nepagrįstai atsisakyta įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyrių išmokėti pareiškėjui R. P. sumažintą senatvės pensijos dalį – 2603,20 EUR;

3) įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyrių išmokėti pareiškėjui R. P. neišmokėtą senatvės pensijos dalį – 2603,20 EUR, kuri buvo sumažinta vadovaujantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu, už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 buvo dirbantis senatvės pensininkas ir jam nepagrįstai buvo sumažinta senatvės pensija kaip dirbančiam senatvės pensininkui vadovaujantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu. Pareiškėjas 2013-10-15 kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių ir prašė išmokėti neišmokėtą senatvės pensijos dalį. VSDFV Kauno skyrius 2013-10-22 sprendimu Nr. (10.1)S-72714 jo prašymo netenkino ir nurodė, kad senatvės pensija buvo sumažinta vadovaujantis tuo metu galiojančiais teisės aktais. Pareiškėjas šį Kauno skyriaus sprendimą apskundė VSDFV. VSDFV 2015-02-17 sprendimu Nr. (6.5) I-1088 pareiškėjo skundo taip pat netenkino iš esmės tais pačiais motyvais kaip ir Kauno skyrius, taip pat atsisakė įpareigoti Kauno skyrių išmokėti pareiškėjui senatvės pensijos dalies įsiskolinimą. Pareiškėjas pabrėžė, kad su ginčijamais administraciniais sprendimais nesutinka, kadangi jie prieštarauja 2012-02-06 Konstitucinio Teismo sprendimui, kuriuo buvo nustatyta, jog Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. prieštarauja Konstitucijos 48 str. 1 d.. Konstitucinis teismas paminėtu sprendimu konstatavo, kad įstatymų leidėjas turi pareigą numatyti susidariusių praradimų kompensavimą asmenims, kuriems senatvės ar invalidumo pensija buvo paskirta ir sumažinta, - t. y. valstybė turi įsipareigoti tokiems asmenims, nebelikus ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo. Pareiškėjas taip pat akcentavo, kad negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą arba užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės pensija būtent dėl to būtų sumažinta didesniu mastu, nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu. Atsakovai pasielgė neteisėtai, pažeidė konstitucinį teisinės valstybės proporcingumo ir visų asmenų lygybės prieš įstatymą principą bei Konstitucijos imperatyvias nuostatas. Dėl to Kauno skyrius įpareigotinas pareiškėjui išmokėti neišmokėtą senatvės pensijos dalį, o ginčijami neteisėti administraciniai sprendimai turi būti panaikinti.

Atsakovai: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyrius, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, taip pat VSDFV Kauno skyriaus atstovė teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsakovai atsiliepimuose į skundą nurodė, taip pat atsakovo VSDFV Kauno skyriaus atstovė paaiškino teismo posėdžio metu, kad pareiškėjas 2010 – 2011 metais turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl pensija pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. nuostatas (kaip dirbančiam senatvės pensininkui) buvo perskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal minėto įstatymo 2 priede pateiktą formulę. Per 2010-01-01 – 2011-12-31 senatvės pensija pareiškėjui realiai buvo sumažinta bendrai 2603,20 EUR sumai. Atsakovai ir atsakovo atstovė taip pat pabrėžė, kad Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatos taikytinos tik ateičiai, pensijų perskaičiavimą numatė Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas, kuris galiojo ir ginčo laikotarpiu, todėl vadovaujantis šiuo įstatymu pareiškėjui pagrįstai paskaičiuota ir išmokėta sumažinta senatvės pensija. Šiuo metu yra tik numatyta priimti sumažintų pensijų kompensavimo įstatymą, tačiau kol tokio įstatymo nėra pareiškėjai išmokėti neišmokėtą pensijos dalį nėra galimybės bei pagrindo. Atsakovai taip pat nurodė, kad ginčijamas 2013-10-22 Kauno skyriaus sprendimas buvo panaikintas 2014-12-23 VSDFV administraciniu sprendimu Nr. (6.5)I-10241. Atsiliepime į skundą atsakovas VSDFV teismo taip pat prašė atidėti pareiškėjui priteistos sumos vykdymą kitiems biudžetiniams metams, jeigu teismo sprendimas būtų priimtas pareiškėjo naudai, kadangi sprendimo įvykdymui būtinos papildomos lėšos, kurios gali būti numatytos tik sekančių metų VSDFV biudžete.

Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.

Šalies argumentai

Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjo įgaliota atstovė 2013-08-30 Kauno skyriui pateikė prašymą išduoti pažymą apie dėl Laikinojo statymo nuostatų taikymo 2010-01-01 – 2011-12-31 laikotarpiu pareiškėjui neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį. Kauno skyriaus 2013-09-13 raštu Nr. (10.1)S-63349 pateikė detalų neišmokėtos senatvės pensijos dalies apskaičiavimą už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31. Dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. nuostatų taikymo pareiškėjui buvo neišmokėta 2603,20 EUR suma (ginčo dėl šios sumos tarp šalių nėra, be to, tokį įsiskolinimą nurodė VSDFV Kauno skyrius). Kauno skyriui 2013-10-15 pareiškėjo atstovė taip pat pateikė prašymą išmokėti pareiškėjui neišmokėtą senatvės pensijos dalį už 2010 - 2011 metus. Pareiškėjo ginčijamu 2013-10-22 Kauno skyriaus rašte Nr.(10.1)S-72714 atsakovas nurodė teisės aktus, reglamentuojančius senatvės pensijų skyrimą bei mokėjimą, taip pat paaiškino pareiškėjui paskirtos senatvės pensijos perskaičiavimo tvarką taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Ginčijamame sprendime taip pat nurodyta, kad šiuo metu nėra galiojančio teisės akto, reglamentuojančio pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotų pensijų kompensavimo tvarką ir terminus, todėl nėra teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjo prašymą. 2013-11-06 pareiškėjas pateikė skundą VSDFV ir prašė panaikinti Kauno skyriaus 2013-10-22 sprendimą Nr. (10.1)S-72714 bei įpareigoti Kauno skyrių išmokėti sumažintos senatvės pensijos dalį. VSDFV 2014-12-23 sprendimu Nr. (6.5)I-10241 panaikino Kauno skyriaus 2013-10-22 sprendimą Nr. (10.1)S-72714, kadangi nustatė, jog minėtas sprendimas priimtas viršijant Kauno skyriaus kompetenciją. Teismui pateikti duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėjas 2015-01-23 VSDFV pateikė papildomus įrodymus dėl Kauno skyriaus 2010 metais atlikto valinio veiksmo (pensijos sumažinimo) apskundimo termino atnaujinimo. VSDFV 2015-02-17 ginčijamu sprendimu Nr. (6.5)I-1088 nusprendė atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą ir pareiškėjo 2013-10-15 skundą išnagrinėjo iš esmės. Ginčijamu sprendimu VSDFV konstatavo, kad Kauno skyrius sumažintą senatvės pensiją pareiškėjui mokėjo teisėtai ir pagrįstai, vadovaudamasis tuo metu galiojusio Laikinojo įstatymo nuostatomis, todėl nėra teisinio pagrindo įpareigoti Fondo valdybos Kauno skyrių išmokėti sumažintą pareiškėjo senatvės pensijos dalį.

Teismas pabrėžia, kad jog administracinių bylų nagrinėjimo praktiką (taip pat ir procesinių sprendimų priėmimą) formuoja Lietuvos vyriaisiais administracinis teismas iš esmės analogiškose bylose (ABTĮ 13 str., 20 str.). Nukrypti nuo LVAT suformuotos praktikos analogiškose bylose nėra pagrindo. Be to, ir Teismų įstatymo 33 str. 4 d. numato, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Konstitucinis teismas 2006-03-28 nutarime taip pat konstatavo, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą ir pažymėjo, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat – t.y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Šią iš esmės analogišką ginčo situaciją vertinti kitaip, reikštų akivaizdų ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str. reikalavimų pažeidimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų nutartyse administracinėse bylose Nr. A552-519/2013 bei Nr. A444-2232/2013, kurios iš esmės tinka ir ginčams dėl valstybinių senatvės pensijų nepriemokų, taip pat ir 2013-11-13 nutartyje administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013 bei išplėstinės teisėjų kolegijos 2014-04-22 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kuriose, įvertinus Pensijų įstatymo 45 str. bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. nuostatas, formuojant vienodą administracinių teismų praktiką konstatuota, jog valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimams pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir, kad termino eiga prasideda tuomet, kai asmuo gavo pirmąją pagal Laikinąjį įstatymą sumažintą pensiją. Pažymėtina, jog būtent taip minėtos įstatymų nuostatos yra aiškinamos LVAT praktikoje (žr., pvz., 2013-10-09 nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-716/2013, 2013-10-09 nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-818/2013, 2013-10-09 nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-849/2013, 2013-10-06 nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-813/2013 ir kt.). Teismui pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjui sumažinta senatvės pensija (taip pat ir Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu) buvo mokama nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31. Administracinėje byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas tinkamai/netinkamai pasinaudojo privaloma išankstine ginčo ne per teismą nagrinėjimo tvarka, kadangi pateikti duomenys (taip pat ir TIS Liteko duomenys, VAAT administracinė byla Nr. I-4517-281/2014, LVAT administracinė byla Nr. AS-838-261/2015) patvirtina, jog pareiškėjas šia tvarka pasinaudojo pilnai ir nepažeisdamas galiojančio teisinio reglamentavimo bei LVAT suformuotos teismų praktikos (ABTĮ 57 str.).

Pareiškėjas ginčija 2013-10-22 Kauno skyriaus sprendimą Nr. (10.1)S-72714, kuriuo buvo nepatenkintos jo pretenzijos dėl senatvės pensijos sumažintos dalies (kaip dirbančiam senatvės pensininkui) išmokėjimo. Teismui pateikti duomenys patvirtina (proceso dalyviai šios aplinkybės iš esmės neginčija, ją taip pat patvirtina pateikti rašytiniai įrodymai), kad VSDFV 2014-12-23 sprendimu Nr. (6.5)I-10241 administracine tvarka buvo panaikintas pareiškėjo 2015-03-31 skundu ginčijamas 2013-10-22 Kauno skyriaus sprendimas Nr. (10.1)S-72714, kaip priimtas viršijant teisės aktais apibrėžtą teritorinio skyriaus kompetenciją, todėl nesant ginčo dalyko pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu taip pat prašo panaikinti VSDFV 2015-02-17 sprendimą Nr. (6.5) I-1088 dalyje, kuria atsisakyta įpareigoti Kauno skyrių išmokėti pareiškėjui sumažintą senatvės pensijos dalį – 2603,20 EUR, taip pat prašo teismo įpareigoti Kauno skyrių išmokėti pareiškėjui neišmokėtą senatvės pensijos dalį – 2603,20 EUR, kuri buvo sumažinta vadovaujantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu, už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31.

Šioje dalyje pareiškėjo skundas patenkintinas visiškai.

Nuo 2010-01-01 įsigaliojo Laikinasis įstatymas, kurio 8 str. 1 d. reglamentavo, kad valstybinių socialinio draudimo senatvės, ištarnauto laiko pensijų, perskaičiuotų pagal šio įstatymo 6 ir 7 str., ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas gavėjams (toliau šiame straipsnyje – pensijų gavėjai), kurie po pensijos paskyrimo yra arba buvo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 str. 1 d. 1, 3, 4, 5 ir 13 p. ir praėjusį kalendorinį mėnesį turėjo draudžiamųjų pajamų, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį. Laikinojo įstatymo 8 str. 2 d. reglamentavo, kad pensijų gavėjams, nurodytiems Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 str. 1 d. 8 p., mokama pagrindinė valstybinės socialinio draudimo pensijos dalis, nustatyta šio įstatymo 6 str., ir priedas už stažo metus. Pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, šių asmenų pensijos perskaičiuojamos už atitinkamą mokestinį laikotarpį, atsižvelgiant į metinėje pajamų mokesčio ar metinėje pelno mokesčio deklaracijoje deklaruotų apmokestinamųjų pajamų ar apmokestinamojo pelno dydį, taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę. Jeigu šie asmenys mokestiniu laikotarpiu valstybiniu socialiniu pensijų draudimu yra draudžiami ir pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 str. 1, 3, 4, 5, 13 p., mokėtina pensijos dalis apskaičiuojama pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas.

Teismas pabrėžia, kad iš pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjui neišmokėta ir prašoma priteisti senatvės pensijos dalis – 2603,20 EUR (2013-09-13 Kauno skyriaus pažymos Nr. (10.1)S-63349 duomenys) iš esmės susidarė dėl 2010-01-01 įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. nuostatų taikymo.

Konstitucinis Teismas, ištyręs Laikinojo įstatymo nuostatų, inter alia susijusių su valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų perskaičiavimu (sumažinimu) konstitucingumą, 2012-02-06 nutarime konstatavo, jog laikinas pensijų sumažinimas Konstitucijai neprieštarauja, tačiau pripažino, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. (2010-10-26 redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, taip pat pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 str. 2 d. (2010-10-26 redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Konstitucijos 110 str. ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Nagrinėjamu atveju Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d., 2 d. nuostatos, kuriomis dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems senatvės ir valstybinių pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos didesniu mastu negu tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu, Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas įsigaliojo 2012-09-21, paskelbus jį oficialiame leidinyje „Valstybės žinios“, todėl minėtos Konstitucijai prieštaraujančios teisės aktų nuostatos šioje byloje negali būti taikomos. Taigi, Konstituciniam Teismui pripažinus, kad dirbantiems valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos gavėjams taikytiną teisinį reguliavimą valstybė pakeitė Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, teismas turi pakankamą pagrindą konstatuoti pareiškėjos teisių pažeidimą ir atsižvelgiant į tai teismui kyla pareiga užtikrinti veiksmingą jos pažeistų teisių gynybą (ABTĮ 57 str.).

Atsakovas Kauno skyrius 2013-09-13 pateikė pareiškėjo senatvės pensijos detalų apskaičiavimą (ginčo dėl neišmokėtos sumos aritmetinio dydžio nėra), kuriame nustatyta, jog senatvės pensiją mokančiai institucijai vykdant Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d., kuri vėliau buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, reikalavimus, laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 pareiškėjas, kaip dirbantis senatvės pensijos gavėjas, nepagrįstai negavo 2603,20 EUR jam priklausančios senatvės pensijos dalies. Teismas pabrėžia, kad šis pareiškėjo turtinis praradimas privalo būti visiškai pašalintas, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos 52 str. nuostatos ir iš Konstitucijos 23 str. kylantys nuosavybės teisės apsaugos imperatyvai (ABTĮ 57 str.). Dėl to Kauno skyrius įpareigotinas išmokėti pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. taikymo susidariusią senatvės pensijos nepriemoką. Tokią praktiką bylose dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai, formuoja ir LVAT (žr., pvz., 2013-05-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A502-474/2013, 2013-03-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A552-432/2013 ir t.t.). Nagrinėjamu atveju teismui atsisakius ginti pažeistą pareiškėjo teisę, akivaizdžiai būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į nuosavybę, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų tik fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje administracinėje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006-08-08 sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir nepriteisiant pareiškėjui nepagrįstai neišmokėtos senatvės pensijos dalies, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas praktikoje. Taigi, atsakovams nepateikus jokių duomenų, kad šiuo sprendimu apgynus pareiškėjo konstitucines teises, būtų iš esmės pažeistos kitos Konstitucijoje įtvirtintos, ginamos ir saugomos vertybės ar jų pusiausvyra, jų argumentai, kad Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimas oficialiai paskelbtas (įsigaliojo) tik 2012-09-21 ir jo nuostatos taikytinos tik ateičiai, todėl nėra teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui 2010-01-01 – 2011-12-31 laikotarpiu sumažintą ir neišmokėtą pensijos dalį, laikytini nepagrįstais (ABTĮ 57 str.).

Teismas taip pat akcentuoja, kad pareiškėjo ginčijamame 2015-02-17 VSDFV sprendime yra pateikiama informacija apie pareiškėjui mokamos pensijos dydį bei teisės aktus, kuriais remiantis, ši pensija buvo apskaičiuojama bei sumažinta. Be to, juose išreikšta ir VSDFV valia atsisakyti mokėti pareiškėjui jo pageidaujamo dydžio pensijos nepriemoką, nurodyta apskundimo tvarka. Dėl to šis VSDFV atsisakymas vertintinas kaip individualus administracinis aktas, kurį pagrįstai ABTĮ nustatyta tvarka skundžia pareiškėjas.

ABTĮ 88 str. 2 p. numatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, gali skundžiamą aktą panaikinti visą arba jo dalį. Teismas pažymi, kad skundžiamų aktų panaikinimo pagrindai reglamentuoti ABTĮ 89 str.. Pagal ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p. skundžiamas aktas ar jo dalis turi būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės - t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Minėta nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste būtina pabrėžti, kad teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, priimtas jau po Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, - t.y. po 2012-09-21, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos (ABTĮ 57 str.)(LVAT 2013-03-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013-03-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A552-432/2013). Paminėtos LVAT nutartys yra reikšmingos šiai administracinei bylai ABTĮ 13 str., 20 str. kontekste, kadangi faktinės aplinkybės iš esmės sutampa su šios bylos aplinkybėmis, todėl šis administracinis teismas neturi pagrindo tokias pat faktines aplinkybes vertinti kitaip. Dėl paminėtų aplinkybių VSDFV 2015-02-17 administracinis aktas panaikintinas dalyje ir Kauno skyrius taip pat įpareigotinas pareiškėjui išmokėti Laikino įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu sumažintą senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 (ABTĮ 57 str., 88 str. 2 p.).

Teismas taip pat pažymi, kad teismo priimtą sprendimą turi būti galima realiai įvykdyti, nesukeliant neproporcingų ir reikšmingų visuomenei ar jos daliai sunkumų, taip pat atsižvelgiant į byloje pateiktus argumentus bei informaciją apie reikalingų lėšų poreikį, siekiant pašalinti praradimus dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, kad dėl to gali kilti grėsmė, jog negalės būti tinkamai vykdomi Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų finansiniai įsipareigojimai visiems išmokų gavėjams, yra reali būtinybė atidėti šio teismo sprendimo dalies dėl įpareigojimo išmokėti senatvės pensijos įsiskolinimą vykdymą 1 metams (ABTĮ 85-1 str., 13 str., 20 str., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014-04-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).

Likusieji pareiškėjo skundo, taip pat ir atsakovų argumentai, laikytini pertekliniais, neturintys esminės (lemiamos) reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini (ABTĮ 57 str.). Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p., 2 p., 85-1 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. P. skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti 2015-02-17 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimo Nr. (6.5) I-1088 dalį, kuria atsisakyta įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyrių išmokėti pareiškėjui R. P. sumažintą senatvės pensijos dalį – 2603,20 EUR;

Įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyrių išmokėti pareiškėjui R. P. neišmokėtą senatvės pensijos dalį – 2603,20 EUR (du tūkstančius šešis šimtus tris eurus 20 euro ct), kuri buvo sumažinta vadovaujantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu, už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31.

Sprendimo vykdymą dalyje dėl įpareigojimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrių išmokėti pareiškėjui R. P. 2603,20 EUR senatvės pensijos dalį atidėti 1 (vieneriems) metams nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Likusioje dalyje pareiškėjo R. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Algis MarkevičiusJolanta MedvedevienėAudrius Grauželis