Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas T. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2007 m. spalio 31 d. iki 2013 m. birželio 7 d. periodiškai buvo kalinamas Lukiškių TI-K, pažeidžiant jo, kaip kalinamojo, teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) bei kitų teisės aktų ginamas jo, kaip žmogaus, teises. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas perpildytose kamerose, kuriose vienam asmeniui tekdavo mažiau nei 3,6 kv. m ploto, o sienų ir lubų tinkas vietomis buvo pažeistas pelėsio, grybelio. Be to, tvirtino, kad Lukiškių TI-K administracija nesilaikė sanitarinių ir higienos normų reikalavimų, numatančių, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru; gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai; natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc., gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta – 200 lx, dirbtinė naktinė apšvieta ne mažesnė nei 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx; gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema; gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra, santykinė drėgmė ir oro judėjimo greitis turi atitikti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) nustatytus reikalavimus; gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai turi būti naudojamos lengvai valomos ir dezinfekuojamos dangos. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis ne kartą kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų, tačiau į jo skundus nebuvo reaguojama. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad dėl tokių netinkamų laikymo sąlygų patyrė didelę neturtinę žalą.Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 15–23) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.Lukiškių TI-K, visų pirma, atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų laikymo sąlygų, atlyginimo kreipėsi už laikotarpį nuo 2007 m. spalio 31 d. iki 2013 m. birželio 7 d., o skundą teismui pateikė tik 2015 m. lapkričio 2 d. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, Lukiškių TI-K prašė pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą. Atsiliepime į pareiškėjo skundą Lukiškių TI-K taip pat nurodė, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, o Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiame kontekste akcentavo, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Taip pat paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, yra pristatomi į tardymo izoliatorių arba perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Lukiškių TI-K administracija negali lemti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pabrėžė, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, taip pat Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau, esant tokiai situacijai, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, jie perkeliami į laisvesnes kameras. Be to, Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Papildomai pažymėjo, jog kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius, visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms susidėti. Atkreipė dėmesį į tai, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, tam yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės. Taip pat nurodė, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais buvo pratęsiama, nuo 2013 m. gruodžio 30 d. sudarė sutartį su UAB „Dezinfa“, o nuo 2015 m. – vėl su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Akcentavo, kad kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Be to, pabrėžė, jog kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose dažnai tenka vėl daryti pakartotinį remontą. Dėl sanitarinio mazgo paaiškino, kad Lukiškių TI-K kamerose tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas 1,5 m aukščio sienele ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Lukiškių TI-K taip pat akcentavo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, Lukiškių TI-K manė, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimu (b. l. 93–99) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas buvo pažeista, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.Teismas, visų pirma, nurodė, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjas nuo 2007 m. spalio 31 d. iki 2013 m. birželio 7 d. su pertraukomis buvo kalinamas Lukiškių TI-K, o atsakovo atstovas prašo nagrinėjamoje byloje taikyti ieškinio senaties terminą. Atitinkamai CK 1.125 straipsnio 8 dalis reikalavimams dėl žalos atlyginimo nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda kiekvieną dieną. Tuo tarpu byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas skundą teismui dėl žalos atlyginimo paštu išsiuntė 2015 m. spalio 31 d. (pagal žymą ant voko). Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuotą senatį reguliuojančių teisės normų aiškinimą, teismas padarė išvadą, kad asmenys per visą laisvės apribojimo laikotarpį paprastai žino arba turi žinoti apie jų atžvilgiu vykdomus pažeidimus ir subjektyviai suvokti, kad jie kelia suvaržymus, nepatogumus, neigiamas emocijas ir kitokius nemalonius išgyvenimus (rėmėsi LVAT 2013 m. gegužės 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-307/2013). Taigi, įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytus paaiškinimus, teismas sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas nežinojo ir negalėjo žinoti apie daromus jo teisių pažeidimus ir iš jų kylančius žalingus padarinius. Teismas taip pat pabrėžė, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Tačiau pareiškėjas skunde nenurodė jokių aplinkybių, dėl kurių ieškinio senaties terminas galėtų būti atnaujintas. Tai įvertinęs, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju, pareiškėjui nepateikus duomenų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo ir teismui ex officio nenustačius pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams, esant Lukiškių TI-K prašymui, pareiškėjo reikalavimo daliai atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2007 m. spalio 31 d. iki 2012 m. spalio 4 d. taikoma ieškinio senatis ir ši reikalavimo dalis atmetama kaip nepagrįsta. Teismas kartu nurodė, kad atsižvelgus į pareiškėjo buvimo (su pertraukomis) laikotarpį Lukiškių TI-K, teismine tvarka sprendžiama dėl pareiškėjo teisės į žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 30 d. iki 2013 m. birželio 7 d.Pasisakydamas dėl ginčo laikotarpio, kuriam netaikoma senatis, teismas nurodė, kad Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas numato, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Šiame kontekste, remdamasis Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis apie konkrečius laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo kalinamas šioje įstaigoje, kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, jų plotą bei kamerose per rytinius ir vakarinius patikrinimus buvusių asmenų skaičių, teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu, kuriam netaikoma senatis, buvo laikomas kamerose Nr. 121, 405, 119, iš viso 4,5 paros, iš jų 3,5 paros pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą, o 1 parą – šio reikalavimo nepažeidžiant. Nagrinėdamas bylą, teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų pagrįstai abejoti Lukiškių TI-K pateiktais suvestiniais duomenimis. Tačiau įvertinęs tai, kad kameros buvo užstatytos lovomis, kitais baldais ir buitiniais reikmenimis, teismas sprendė, jog iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas buvo per mažas ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas konstatavo, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui nepatogumus, o Lukiškių TI-K administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl kitų jo laikymo sąlygų, teismas nustatė, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras ne kartą atliko sąlygų Lukiškių TI-K gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų būklės atitikties nustatytoms higienos normoms vertinimą, tačiau, atsižvelgiant į patikrinimo aktų rezultatus, padarė išvadą, jog byloje nėra duomenų, kad ši institucija ginčo laikotarpiu būtų atlikusi valstybinės visuomenės sveikatos saugos periodinę ar operatyviąją kontrolę kamerose Nr. 121, 405, 119, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas. Tačiau bylos duomenimis nustatyta, kad ne ginčo laikotarpiu kamera Nr. 121 buvo tikrinta 2012 m. gegužės 30 d. ir 2013 m. gruodžio 18 d. bei buvo konstatuota, kad šioje kameroje langai vėdinimui pritaikyti, atlikus santykinės oro drėgmės, oro temperatūros, oro judėjimo greičio matavimus, Higienos normos HN 76:2010 pažeidimai nenustatyti. Teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog nėra Vilniaus visuomenės sveikatos centro užfiksuotų pažeidimų, susijusių su apšvietimo, oro temperatūros, santykinės oro drėgmės reikalavimais kamerose Nr. 121, 405, 119. Be to, minėtos aplinkybės leidžia teigti, kad ginčo laikotarpiu dėl tokių matavimų, kuriuos atlikti gali Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija užsakius Vilniaus visuomenės sveikatos centrui, į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė nei pareiškėjas, nei kiti asmenys. Šią išvadą patvirtina ir atsakovo atstovo pateikta informacija apie tai, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K administraciją su prašymais ar skundais dėl laikymo sąlygų nesikreipė. Įrodymų, patvirtinančių, jog dėl šių pažeidimų su skundais ar prašymais kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, nepateikė ir pareiškėjas. Teismas kartu pažymėjo, kad pareiškėjas teismui pateiktame skunde reiškė bendro, abstraktaus pobūdžio nusiskundimus, jog Lukiškių TI-K nebuvo laikomasi Higienos normoje HN 76:2010 nustatytų reikalavimų, tačiau šių argumentų nekonkretizavo, neindividualizavo, t. y. nenurodė, kuriose kamerose, kada, kokie konkretūs pažeidimai buvo. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, t. y. iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (rėmėsi LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad byloje nesant kitų įrodymų dėl netinkamos kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, būklės, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas buvo laikomas Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų neatitinkančiose kamerose.Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad ginčo laikotarpiu, kuriam netaikoma senatis, buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą Lukiškių TI-K, o asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Tačiau teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas buvo trumpalaikis, pareiškėjas kameroje Nr. 121, kurioje jam teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, buvo laikomas tik 0,5 paros, kameroje Nr. 405 – 3 paras, o kameroje Nr. 119 – 1 parą. Be to, byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas taip pat nurodė, kad pagal atsakovo atstovo pateiktus duomenis pareiškėjas jo laikymo Lukiškių TI-K metu ir vėliau į Lukiškių TI-K administraciją su prašymais ir skundais dėl laikymo sąlygų nesikreipė, o į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi praėjus beveik 29 mėnesiams nuo tada, kai jis išvyko iš Lukiškių TI-K, nors asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 straipsnio prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 straipsnio prasme). Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Taigi, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, teismas konstatavo, kad šioje byloje nustatytas pažeidimas nelaikytinas intensyviu ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui, todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą.

III.

Pareiškėjas T. M. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 104–107), kuriame nurodo, kad nesutinka su Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimu, prašo jį panaikinti ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai neįvertino visų jo skunde išdėstytų aplinkybių, neišreikalavo visų bylai tinkamai išnagrinėti reikalingų duomenų. Taip pat pažymi, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo tos dienos, kurią jis sužinojo apie savo teisių pažeidimą, o šiuo atveju jis apie savo teisių pažeidimą sužinojo būtent tą dieną, kai kreipėsi į teismą. Be to, pareiškėjas akcentuoja, kad pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda kiekvieną dieną, o nagrinėjamu atveju jis iki šiol atlieka bausmę. Atkreipia dėmesį į tai, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K patyrė fizinį skausmą, išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, t. y. neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta priteisiant piniginę kompensaciją.Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 110–113) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimą nepakeistą. Lukiškių TI-K mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas tinkamai įvertinus bylos aplinkybes ir surinktus rašytinius įrodymus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad nuo 2007 m. spalio 31 d. iki 2013 m. birželio 7 d. jis buvo periodiškai laikomas Lukiškių TI-K neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų, atlyginimo priteisimo.Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais, todėl jiems pritaria ir plačiau dėl jų nepasisako. Juolab kad pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėjas, išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė iš esmės pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų, o jo pateiktas apeliacinis skundas yra tik bendro pobūdžio, jame pareiškėjas nenurodo konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų pagrindu padarytomis išvadomis motyvų. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neišreikalavo visų bylai tinkamai išnagrinėti reikalingų duomenų, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo, kokių konkrečių šiai bylai reikšmingų duomenų, kurių nebūtų galima nustatyti iš byloje esančios medžiagos, neišreikalavo pirmosios instancijos teismas, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, papildomai įvertinusi byloje esančią medžiagą, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju byloje esančių duomenų pakako teismui visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti visas esmines bylai reikšmingas aplinkybes bei priimti faktinėmis byloje nustatytomis aplinkybėmis bei ištirtais įrodymais pagrįstą sprendimą. Šiame kontekste kartu akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taigi, teisėjų kolegija, pritardama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, jų nebekartoja.Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų dėl senaties, teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi, šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę, p. 38). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, p. 57, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją, p. 41, 31). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, p. 51–52). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismas tik išskirtiniais atvejais yra suabejojęs nustatytu ieškinio senaties terminu.Taigi, atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o pats Europos Žmogaus Teisių Teismas suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia inter alia nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą. Atitinkamai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai rėmėsi ieškinio senatimi, nes, kaip matyti, Europos Žmogaus Teisių Teismas pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi pirmiau numatytų reikalavimų. Todėl ieškinio senaties terminai iš principo yra pateisinamas teisės kreiptis į teismą apribojimas (žr. EŽTT 2009 m. birželio 7 d. sprendimą Stagno prieš Belgiją). Įvertinus minėtas aplinkybes, sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų gali ir turi būti taikoma nacionalinė teisė, juolab kad ji numato ir galimybę praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti.Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog Lietuvos Respublikoje neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų valstybės veiksmų reglamentuoja CK 6.271 bei 6.250 straipsniai. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Atitinkamai ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą, be kita ko, kildino iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, dėl šių pažeidimų, pareiškėjo teigimu, patirtus neigiamus išgyvenimus, akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl būtent nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal vyraujančią nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose nagrinėjamu atveju taikytina būtent CK 1.125 straipsnio 8 dalis, kuri nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Todėl, įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. spalio 30 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 12), tačiau iš esmės nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas praleido senaties terminą daliai savo reikalavimų dėl neturtinės žalos priteisimo. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovo atstovas Lukiškių TI-K prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad daliai pareiškėjo reikalavimų atlyginti neturtinę žalą yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tačiau šiuo atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde aiškaus prašymo atnaujinti praleistą senaties terminą nesuformulavo ir iš esmės nenurodė jokių objektyvių šio termino praleidimo priežasčių. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams dėl žalos priteisimo už laikotarpį iki 2012 m. spalio 30 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už šį laikotarpį (CK 1.131 str. 1 d.).Papildomai pasisakydama dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui dėl pirmosios instancijos teismo nustatyto pažeidimo (dėl minimalaus gyvenamojo ploto), teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Šiuo aspektu pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 15 str. 1 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Šiame kontekste kartu pabrėžtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju šioje konkrečioje byloje buvo nustatytas tik Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto, numatančio, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, pažeidimas, be to, jis buvo trumpalaikis (iš viso truko tik 3,5 paros) ir su pertraukomis. Taip pat, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų (kalinamųjų) privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo (kalinimo) pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Kartu akcentuotina, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl šioje byloje konstatuoto pažeidimo (dėl minimalios gyvenamojo ploto normos) nenustatyti ir byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu, esant poreikiui, nebuvo suteikta medicininė pagalba. Duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas iš esmės nepateikė. Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju dėl šioje byloje konstatuoto pažeidimo pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, pažeidimo mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas esmines bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, iš esmės teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo T. M. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.