Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas: Algirdas Jaliniauskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-481-317-2013

Teisėjas: Laimutis Vaitkus Teisminio proceso Nr. 1-56-1-00456-2012-3

2013 m. liepos 10 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Jaliniausko, teisėjų Jūratės Jakubonienės ir Gyčio Večersko, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant prokurorui Ramučiui Mickui, gynėjai Giedrei Kazakevičienei, nuteistajam G. L. , viešame teismo posėdyje pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą išnagrinėjo apeliacine tvarka baudžiamąją bylą, kurioje G. L. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo mėnesio 14d. nuosprendžiu pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką numatytą Lietuvos Respublikos BK 245 str. ir nuteistas 35 parų arešto.

Į bausmės atlikimo laiką G. L. LR BK 66 str. tvarka įskaitytas sulaikyme išbūtą laiką nuo 2012-07-09 iki 2012-07-10 imtinai ( b.l. 47-48).

Dėl kaltinimo veika numatyta LR BK 140 str. 2d. G. L. išteisintas, nesurinkus pakankamai neginčytinų jo kaltę patvirtinančių ar grindžiančių įrodymų, kad jis buvo padaręs nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčią nusikalstamą veiką (LR BPK 3 str. 1 d. 1 p.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kaltinamasis G. L. nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, o būtent: būdamas 2012-07-10 Vilkaviškio rajono apylinkės teismo nutartimi įpareigotas išsikelti iš gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini) ir per visą ikiteisminio tyrimo Nr. 56-1-00456-12 atlikimo laiką nesiartinti prie smurtą patyrusios mažametės E. B. , nebendrauti ir neieškoti ryšių su ja, nes smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonės taikomos iki bylos Nr. 56-1-00456-12 nagrinėjimo pabaigos, o nutartis vykdoma nuo jos priėmimo momento, 2012-07-10 būdamas pasirašytinai supažindintas su nutartimi ir pasekmėmis dėl įpareigojimų nevykdymo, 2012-09-12 apie 21.45 val. buvo bute, (duomenys neskelbtini) mieste, kur buvo E. B. . Tokiu būdu jis nevykdė jam paskirto teismo sprendimo nesisijusio su bausme.

G. L. kaltintas ir pagal LR BK 140 str. 2 d. dėl to, kad 2012-07-03, tiksliau tyrimo metu nenustatytą valandą, (duomenys neskelbtini) esančiame bute, tyčia smurtavo prie mažametę E. B. , gimusią 2007-06-01, o būtent: vieną kartą sudavė ranka į veido sritį, tuo sukeldamas nekentėjusiajai fizinį skausmą bei padarė nusikalstamą veiką numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d.

Skunde teigiama, jog teismas vadovavosi nenuosekliais kaltinamojo G. L. parodymais ir nemotyvuotai atmetė kitus byloje surinktus įrodymus. Ikiteisminio tyrimo metu ir apklausiant teisme išteisintasis G. L. nurodė, kad niekada nėra vartojęs mažametės nukentėjusiosios E. B. atžvilgiu fizinio smurto, o mažametė E. B. jį apkalba. Tačiau vėliau, po liudytojų apklausos teisme, nurodė, kad yra mušęs mažametę E. B. per užpakalį. G. L. teiginį, kad nusikaltimo padarymo dieną E. B. nematė, paneigė liudytojos R. B. ir E. B. , nurodžiusios, kad nusikaltimo padarymo dieną, prieš E. B. išeinant į lauką, G. L. buvęs kambaryje.

Anot apelianto, nukentėjusioji E. B. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad žiūrint televizorių, G. L. sudavė jai ranka vieną kartą per veidą. Jos parodymus patvirtino ir liudytojos A. S. , V. K. bei R. U. , kurioms nukentėjusioji iš kart po įvykio nurodė, kad ją mušė G. L. . Kad G. L. vartojo prieš mažametę nukentėjusiąją fizinį smurtą patvirtina ir ta aplinkybė, kad mažametė E. B. , kuriai nusikaltimo padarymo dieną buvo tik 4 metukai, bijodama, kad G. L. ir toliau vartos prieš ją fizinį smurtą atsisakė eiti su motina į butą ir liko nakčiai lauke viena. Liudytojai R. U. ir L. R. nurodė, kad ant mažametės nukentėjusiosios E. B. veido matė mažą sužalojimą, o liudytojas L. R. parodė, kad R. B. yra įtakojama G. L. . Nors specialisto išvada nėra konstatuota sužalojimų nukentėjusiajai ant veido, tačiau teismas neatkreipė dėmesio, kad nukentėjusioji specialisto buvo apžiūrėta tik kitą dieną po įvykio, todėl sužalojimas galėjo ir neišlikti.

Skundo nagrinėjimo metu prokuroras prašė skundą tenkinti jame nurodytais motyvais.

Nuteistasis bei jos gynėja prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas, tačiau nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis LR BPK 329 str. 4p. numatytais pagrindais (BPK 326 str. 4d.).

Apylinkės teismo nuomone, G. L. dėl mažamečiui fizinio skausmo sukėlimo mušant, t.y. padarymo nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d., išteisintas nenustačius, kad buvo padaryta nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinti nusikalstama veika, bei, nesurinkus pakankamai neginčytinų jo kaltę patvirtinančių ar grindžiančių įrodymų, kad jis buvo padaręs nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčią nusikalstamą veiką (LR BPK 3 str. 1 d. 1 p.).

Apylinkės teismas taip pat padarė išvadą, jog kaltintojai nepateikė teismui pakankamai tokią nusikalstamą veiką pagrindžiančių ir nenuginčijamų įrodymų, o tokių įrodymų nesurinkta ir teisminio tyrimo metu. Esant akivaizdiems prieštaravimams, byloje kylančios pagrįstos abejonės traktuotos kaltinamojo naudai.

Įstatymų leidėjas nustatė, jog nuosprendis turi būti grindžiamas įrodymais. LR BPK 301 str. numato, kad teismas pagrindžia nuosprendį tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, sprendžia teismas, tačiau jais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymai teismo yra vertinami pagal vidinį įsitikimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei, vadovaujantis įstatymu (LR BPK 20 str.).

Apylinkės teismas nuosprendyje pagrįstai konstatavo, jog kaltintojo pareiga įrodyti kaltinamo asmens kaltę, o galiojant nekaltumo prezumpcijai, kaltinamajam nereikia įrodinėti savo nekaltumo. Apkaltinamasis teismo nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis - teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Jeigu ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje buvo išnaudotos visos procesinės galimybės (o taip ir buvo padaryta) pašalinti abejones, kad buvo padaryta nusikalstama veika ir kad būtent kaltinamasis ją padarė, šios abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Apylinkės teismas visiškai pagrįstai visas abejones aiškino kaltinamo asmens naudai ir pagrįstai jį išteisino dėl veikos numatytos LR BK 140 str. 2d., nes surinktų kaltinamąjį G. L. kaltinančių faktinių duomenų (įrodymų) visuma nėra pakankama konstatuoti, jog tikrai buvo padaryta tokia nusikalstama veika, bei, kad kaltinamasis yra kaltas dėl jos padarymo. Byloje prokuroro pareikštas G. L. kaltinimas nėra pagrįstas surinktais įrodymais. Tokių neginčijamų įrodymų prokuroras nenurodo ir apeliaciniame skunde.

Byloje esantys duomenys patvirtina, jog G. L. neprisipažino kaltu pagal pateiktą kaltinimą dėl mažametės sumušimo. Jis nuo tyrimo pradžios teigė, kad mergaitės jis nemušė, nestumdė, o tik kartais pastatydavo į kampą. Dėl mėlynių ant mergaitės kūno atsiradimo aplinkybių, jis nieko negalėjo paaiškinti. Kodėl mergaitė tyrimo metu sakė, kad ją jis mušdavo, paaiškinti negali. Kaltinime nurodytą dieną ryte anksti išėjo į darbą ir grįžo į namus tik vėlai vakare. Mergaitė tuo metu buvo lauke, todėl jis jos mušti negalėjęs. Jos motina išėjo parsivesti dukters, tačiau ši į namus nėjo.

Apklausta teisme, mažametė E. B. nepatvirtino tyrimo metu pateiktus paaiškinimus apie jos sumušimo aplinkybes.

Liudytoja R. B. paneigė, kad jos sugyventinis G. L. 2012-07-03 mušė jos dukterį, sakė nemačiusi, jog jis būtų ją tą dieną mušęs.

Liudytoja V. K. parodė, kad matė kaip 2012-07-03 visą dieną E. B. buvo kieme. Vėlai vakare R. B. norėjusi dukrą parsivesti į namus, tačiau ši nėjusi, todėl motina paliko dukrą lauke vieną. E. B. į savo namus parsivedė A. S. , kur mergaitė ir nakvojo. Nematė, kad G. L. kada nors būtų mušęs mergaitę.

Liudytoja A. S. parodė, kad 2012-07-03 apie vidurnaktį lauke matė E. B. . Prie mergaitės buvo priėjusi jos motina R. B. , kuri norėjo vestis ją namo, tačiau mergaitė nėjo. Kadangi R. B. mergaitę naktį vieną paliko lauke, todėl ją liudytoja pernakvoti parsivedė į savo butą. Ant mergaitės kūno ji pastebėjo įvairių spalvų kraujosruvų, tačiau neklausė, ar kas ją mušė. Kad ją būtų mušęs G. L. , liudytoja nematė.

Apklausta R. U. parodė, kad 2012-07-03 vakare matė mažametę E. B. , kuomet prie jos buvo priėjusi motina, kuri purtė mergaitę ir norėjo vestis ją namo. Tačiau mergaitė nėjo, todėl ją vėliau parsivedė kaimynė A. S. . Kad mergaitę būtų mušęs G. L. , ji nematė ir apie tai nieko nežino.

Liudytoja D. L. parodė, kad jai bendraujant su mažamete E. B. , ši jai sakydavo kad bijo G. L. , kadangi šis ją muša. Tačiau, kad 2012-07-03 G. L. būtų mušęs mergaitę, ji pati nematė.

Liudytojas L. R. patvirtino, kad tikrindamas socialinės rizikos šeimas, 2012-09-12 d. vakare nuvyko į R. B. butą (duomenys neskelbtini), kur rado G. L. . Mergaitė jam minėjusi, kad G. L. ją muša, kad buvo jai buvo kažkada sudavęs į nugarą, tačiau apie mušimą į veidą ji neminėjo.

Kaltinime nurodytų aplinkybių nepatvirtina ne tik kaltinamasis ar liudytojai, bet ir rašytiniai bylos duomenys-veido sumušimui būdingų sužalojimų nenustatė ir specialistas išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini).

LR BK 140 str. 2 d. numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo arba trumpam susargdino.

LR BK 140 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos objektyvioji pusė pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu, kurio pasėkoje žmogui sukeliamas fizinis skausmas arba žmogus nežymiai sužalojamas ar trumpam susargdinamas. Taigi, tam, kad asmuo būtų nuteistas pagal LR BK 140 str. 2 d., būtina nustatyti, jog jis padarė bent vieną iš LR BK 140 str. 1 d. nurodytų veikų – mušė arba kitaip smurtavo, sukeldamas/padarydamas mažamečiui bent vieną iš minėtame straipsnyje nurodytų padarinių – fizinį skausmą arba nežymų sužalojimą arba trumpą susargdinimą. Teisiamajame posėdyje nenustačius, kad buvo padaryta LR BK 140 str. 2d. numatyta nusikalstama veika ir, kad ją tyčia padarė G. L. , kaltinamasis buvo pagrįstai dėl šios veikos išteisintas.

Kolegija pažymi, jog apeliacinio skundo argumentai pagrįsti tik subjektyviais vertinimais bei prielaidomis, o ne objektyviais bylos duomenimis, nors kaltės įrodinėjimo našta tenka būtent kaltinančiai institucijai. Kad būtų galimas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas, turi būti pateikti pakankami ir objektyvūs įrodymai, kurie leistų padaryti neabejotiną išvadą, kad kaltinamasis padarė jam inkriminuotą veiką. Teismo išvados atitinka LR Konstitucijos 31 str. 1 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 str. 2 d., LR BPK 44 str. 6 d. reikalavimams.

Dėl esminių BPK pažeidimų

Įstatymų leidėjas BPK 305 str. 1d. 1p. įsakmiai nurodė, jog apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės.

Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2013-03-14 nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė ne įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes-jos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius bei kitas svarbias aplinkybes, o tik kaltinime nurodytas aplinkybes t.y. kuo kaltinamasis buvo kaltinamas. Teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė, jog G. L. kaltinamas tuo, kad nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, o būtent: esant 2012-07-10 Vilkaviškio rajono apylinkės teismo nutarčiai, kuria jis G. L. įpareigojamas išsikelti iš gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini) ir per visą ikiteisminio tyrimo Nr. 56-1-00456-12 atlikimo laiką nesiartinti prie smurtą patyrusios mažametės E. B. , nebendrauti ir neieškoti ryšių su ja, nes smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonės taikomos iki bylos Nr. 56-1-00456-12 nagrinėjimo pabaigos, nutartis vykdoma nuo jos priėmimo momento, 2012-07-10 būdamas pasirašytinai supažindintas su nutartimi ir pasekmėmis dėl įpareigojimų nevykdymo, 2012-09-12 21.45 val. buvo bute (duomenys neskelbtini) mieste, kur buvo E. B. , ir tokiu būdu nevykdė jam paskirto teismo sprendimo nesisijusio su bausme.

Kadangi apylinkės teismas nuosprendyje nurodė tik aplinkybes, kuriomis pagal LR BK 245 str. G. L. buvo kaltintas, o ne teismo nustatytas ir įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso kodekso pažeidimu, sukliudžiusiu teismui priimti teisingą nuosprendį (LR BPK 369 str. 1d. 2p., 3d.).

Be to, apylinkės teismas išteisino G. L. LR BPK 3 str. 1d. 1p. numatytu pagrindu, nors šiame BPK straipsnyje yra numatyti ne išteisinimo pagrindai, o aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas t.y. negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas. Ši aplinkybė taip pat laikytina esminiu baudžiamojo proceso kodekso pažeidimu, sukliudžiusiu teismui priimti teisingą nuosprendį (LR BPK 369 str. 1d. 2p., 3d.), dėl ko apylinkės teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis (LR BPK 329 str. 1d. 4p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 d., 329 str. 4p. kolegija,

nusprendė:

Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.

Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo mėnesio 14d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

G. L. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką numatytą Lietuvos Respublikos BK 245 str. bei skirti jam 35(trisdešimt penkių) parų arešto bausmę.

Vadovaujantis LR BK 65 str. bei 66 str., į paskirtąją bausmę įskaičius 2(dvi) dienas sulaikyme išbūto laiko nuo 2012-07-09 iki 2012-07-10 imtinai ( b. l. 47-48), skirti G. L. galutinę 33(trisdešimt trijų) parų arešto bausmę, ją atliekant LR BK 49 str. 2d. numatyta tvarka-areštinėje.

Dėl kaltinimo nusikalstama veika numatyta LR BK 140 str. 2d. G. L. išteisinti, nepadarius šio nusikaltimo požymių turinčios veikos (LR BPK 303 str. 5d. 1p.).

Kardomąją priemonę-periodinį registravimąsi policijos įstaigoje- panaikinti.

Nuosprendis įsigalioja nuo jos paskelbimo.