- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-09
- Bylos Nr.
- 1A-94-135-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-62-2-00004-2011-09
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Bronius Zalaga (pirm.), Vaclovas Iždonas, Klavdija Kruminienė
- Nuteistasis
- R. D.
- Nukentėjusysis
- A. D.
- Advokatai
- Valdas Falkauskas, Jūratė Bieliauskaitė
- Kategorijos
Pranešėjas Bronius Zalaga Baudžiamoji byla Nr. 1A-94-135/2012
Teisėjas Vidmantas Gestauskas Proceso Nr.1-62-2-00004-2011-09
2012 m. vasario 9 d.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. D. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio, kuriuo R. D. pripažintas kaltu:
– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 153 str. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;
– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 309 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės iš dalies sudėtos ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams. Taikant Lietuvos Respublikos 75 str. 1 d., 2 d. 7 p., 3 d., paskirtos 2 (dviejų) metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo metu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Nuosprendžiu iš nuteistojo R. D. priteista 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiosios A. D. naudai. Vaikui A. D. priteistų lėšų tvarkytoja paskirta jos atstovė pagal įstatymą motina R. D..
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. D. nuteistas už tai, kad nuo 2009 metų sausio mėnesio iki 2010 metų spalio mėnesio, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, (duomenys neskelbtini), savo namuose, pasinaudodamas mažametės dukros A. D., gimusios (duomenys neskelbtini), bejėgiška būkle, t. y. mažametiškumu, siekdamas patenkinti savo lytinę aistrą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį kartų bučiavo bei liežuviu lietė dukros A. D. lytinius organus ir tokiais savo veiksmais tvirkino mažametę dukrą A. D..
Be to, jis nuteistas už tai, kad 2010 m. liepos 23 d., 13 val. 44 min., (duomenys neskelbtini), savo namuose, kambaryje, fotoaparatu „Olympus“ U740 ALL-WEATHER, nufotografavo nuogą savo mažametę dukrą A. D., gim. (duomenys neskelbtini), ir namuose, savo kompiuterio „Samsung“ R510 Nr. ER6993CQA00127W, standžiajame diske laikė vieną pornografinio pobūdžio nuotrauką Nr. „P7233258.JPG“ bei vieną lytinį geismą skatinančią nuotrauką Nr. „P7233269.JPG“, kuriose vaizduojamas vaikas.
Šalies argumentai
Nuteistasis R. D. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Joniškio rajono apylinkės teismo 2011-11-24 nuosprendį, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal LR BK 153 str. ir 309 str. 2 d., ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.
Skunde nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes, o skundžiamas nuosprendis grindžiamas išimtinai ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, iš esmės jų netikrinant remiantis patikimumo ir leistinumo kriterijais.
Teigia, kad kaltinamasis aktas ir jame esantis kaltinimas suformuluotas tokiu būdu, kad galima daryti išvadą, jog jo veiksmuose yra nusikaltimų sutaptis, nes minėti nusikalstami veiksmai apibrėžti vienu sakiniu ir nurodant, kad šiose veikose yra nusikaltimų, numatytų BK 153 str. ir 309 str. 2 d., požymiai.
Teigia, kad jo kaltės įrodymais teismas laikė vaiko motinos R. D., R. D. motinos A. K. parodymus, nors jos teisme pareiškė, kad nematė jo atliekančio jam inkriminuotus veiksmus, o jų nuomonė apie galimai atliktus tokius veiksmus susiformavo iš A. elgesio ir kalbų. Visi kiti liudytojai pareiškė, kad apie jokį tvirkinimą jie nieko nežino ir visą jų turimą informaciją gavo iš R. D. arba A. K.. Teigia, kad teismas nurodo ir netiesioginį įrodymą – tariamą jo atsisakymą vežti dukterį pas gydytojus 2009 m. liepos 14 dieną, tačiau šios prielaidas yra nepagrįstos, nes jas paneigia rašytiniai dokumentai – A. D. ligos istorijos išrašai apie sveikatos sutrikimo pobūdį ir priežastis.
Teigia, kad teismas, nuosprendyje konstatavęs, jog jo tvirkinamieji veiksmai pasireiškė nenustatytu kiekiu bučiuojant ir liežuviu liečiant vaiko lytinius organus, tačiau ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tirta ne tik jam inkriminuotų veiksmų realumas, tačiau ir pasekmių buvimas. Nurodo, kad kaltinamajame akte nėra nurodyta, jog jo dukrai buvo sukeltos pasekmes, kurios lemia baudžiamosios atsakomybės galimybę. Mano, kad tiek prokuroras, tiek teismas, nagrinėdami kaltinimą ir bylos aplinkybes, turėjo imtis priemonių, kad būtų surinkti įrodymai apie tai, jog bučiuojant arba liežuviu liečiant mergaitės lytinius organus buvo sukeltas mažametės lytinis susijaudinimas, per ankstyvas domėjimasis lytinėmis funkcijomis, iškreiptas santykių tarp lyčių įsivaizdavimas arba kitos pasekmės. Nurodo, kad teismo dėmesys buvo skiriamas ne vaiko motinos ar senelės prielaidoms ir apkalboms tirti, o bandyta tas prielaidas susieti su nusikalstamų veikų dispozicijomis. Nurodo, kad įstatymo leidėjas yra susiaurinęs veikų, traktuotinų kaip mažamečio tvirkinimą, ratą ir teisės šaltinyje – LR Baudžiamojo kodekso komentare yra nurodyta, jog pagal BK 153 straipsnį yra kvalifikuotini: 1) seksualinių veiksmų atlikimas mažamečio akivaizdoje, 2) mažamečiu lenkimas, vertimas atlikti seksualinius veiksmus tarp savęs arba su savimi, 3) pornografijos demonstravimas mažamečiams, ir 4) kitoks intelektualinis tvirkinimas - amoralūs pasakojimai ir pan. Teigia, kad teismo nuosprendyje nurodytas lytinių organų bučiavimas ar jų lietimas liežuviu nėra seksualinio veiksmo atlikimas mažamečio akivaizdoje, nėra vaiko lenkimas atlikti seksualinius veiksmus, nėra pornografijos demonstravimas ir kitoks intelektualinis tvirkinimas, ir tai reiškia, kad prokuroras nepagrįstai kriminalizavo tariamus jo veiksmus, o teismas nepagrįstai pripažino šiuos veiksmus draudžiamais įstatymo.
Nurodo, kad priimant nuosprendį buvo padaryti ir baudžiamojo proceso normų pažeidimai, nes 2011-04-12 VšĮ Vilniaus universiteto Vaikų ligoninės filialo Vaiko raidos specialistų išvadoje esantys duomenys nebuvo patikrinti rungtyniško proceso metu – ekspertai nebuvo apklausti proceso metu ir šalims nebuvo sudaryta galimybė užduoti klausimus. Iš to apeliantas daro išvadą, kad duktė kažkokius paaiškinimus gydytojams davė tik skatinama motinos, kuri nuolat su ja buvo gydymo įstaigoje, todėl gydytojų gautos informacijos patikimumas yra abejotinas, o kartu abejotina ir pati išvada. Apeliantas mato prieštaravimus tarp išvados teiginio, kad pagal amžiaus psichosocialinį lygį mergaitė nepajėgi suprasti seksualinio prievartavimo ir išvadoje esančio teiginio, kurią akcentavo teismas, jog A. pati inicijuoja kalbą apie prievartinius tėvo veiksmus.
Nurodo, kad nekritiškai vertintas vaizdo ir garso įrašas, kurį pateikė vaiko motina R. D. su tariamu vaiko pasakojimu apie tvirkinimą. Teigia, kad, vaizdinė medžiaga negali būti įrodymu, nes gauta neteisėtu būdu, t. y. neturint abiejų tėvų sutikimo daryti tokiu įrašus, nenustatytas asmuo, kuris tą įrašą padarė, bei naudotos priemonės, iš įrašo matyti, kad vaiko motina uždavinėja iš anksto paruoštus klausimus, atsakymai į kuriuos galėjo būti surepetuoti iš anksto.
Nurodo, kad jokių tiesioginių jo kaltės įrodymų nėra, ir teismas rėmėsi tik netiesioginiais įrodymais, kuriems yra keliami specialūs reikalavimai. Teigia, kad iš jų negalima padaryti vienareikšmiškos išvados apie jo kaltę, įrodymai nėra lyginti tarpusavyje, neaptartas jų santykis su jo paaiškinimais ar kitais bylos duomenimis, liudijančiais jo nekaltumą. Nurodo, kad vaiko ir močiutės parodymams skirta didesnė įrodomoji galia ir teismas nenorėjo gilintis į jo (nuteistojo) ir R. D. asmeninius santykius, taip pat į visas reikšmingas bylai aplinkybes. Teigia, kad R. D. turi tam tikrą suinteresuotumą dėl nuteistojo ir jo santykių su dukra, o visi teismo nurodyti netiesioginiai įrodymai neturi ryšio su byla, nes juose nėra duomenų apie įstatymo draudžiamus jo veiksmus ir jam nėra inkriminuoti jokie veiksmai, užtraukiantys baudžiamąją atsakomybę.
Nurodo, kad be teisinio pagrindo kriminalizuoti ir kiti jo veiksmai pagal BK 309 str. 2 d., nes prokuroras privalėjo pateikti teismui pakankamai įrodymų, kad kaltinime nurodytos nuotraukos buvo pagamintos platinti, o kaltinime tokių įrodymų nėra. Teigia, kad nuotraukų laikymas asmeniniame kompiuteryje nėra susijęs su tikslu jas platinti, o nuotraukas platino mergaitės motina, kuri jas rodė savo tėvams, draugams, kaimo gyventojams. Nurodo, kad jis nebuvo kaltinamas tuo, jog nuotraukas asmeniniame kompiuteryje laikė su tikslu platinti, o be šio tikslo nei fotografavimas, nei laikymas nėra nusikalstami veiksmai.
Nurodo, kad nuosprendžio dalis, kurioje teismas nurodo, jog fotonuotraukos padarymas, įkėlimas ir laikymas asmeniniame kompiuteryje teisingai kvalifikuojamas pagal BK 309 str. 2 dalį, yra visiškai nemotyvuota, neaptariamas šių veiksmų santykis su BK 309 straipsnio saugomu nusikaltimo objektu. Teigia, kad nei ikiteisminio tyrimo organai, nei teismas nuosprendyje neįvykdė BPK 1 straipsnio reikalavimo – išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą. Teigia, kad kaltinamojo akto analizė rodo, kad jame visiškai nenurodyti tariamai jo nusikalstamų veikų subjektyvinės pusės įrodymai apie tai, kad suprato savo veikos pavojingumą, norėjo ir siekė žalingų pasekmių. Iš kaltinamojo akto turinio nuteistasis daro išvadą, kad nusikaltimus padarė tyčia, nors jokie subjektyvinės pusės duomenys nenurodomi.
Nuteistasis, atsižvelgdamas į tai, ką nurodė skunde, teigia, jog visa tai užkirto kelią jam gintis, nes jis, nesant byloje duomenų apie teisės pažeidimo sudėties atskirus elementus, negalėjo patikrinti jų patikimumo, kadangi duomenys apie subjektyviąją nusikalstamų veikų pusę nesurinkti ir nenurodyti jokiuose bylos dokumentuose, tai rodo, kad procesas jo atžvilgiu nebuvo teisingas ir sąžiningas. Teigia, jog dėl to, kad apkaltinamasis nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, turėtų būti panaikinta ir jo dalis, susijusi su civilinio ieškinio tenkinimu.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė skundą tenkinti. Prokurorė ir mažametės nukentėjusiosios A. D. atstovė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nuteistojo apeliaciniame skunde nuosprendis ginčijamas dviem aspektais: baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais vertinant byloje surinktus įrodymus, kuris, esą, sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, ir netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu, nepagrįstai kriminalizuojant kaltininko veiksmus. Kolegija, susipažinusi su skundo argumentais bei teismui pateikta medžiaga, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo R. D. nusikalstamą veiką, esminių BPK pažeidimų nenustatyta.
Argumentuodamas savo teiginius dėl padarytų baudžiamojo proceso pažeidimų, apeliantas pirmiausia teigia, kad byloje priimtas nuosprendis grindžiamas išimtinai ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, iš esmės netikrinant jų, remiantis patikimumo ir leistinumo kriterijais, taip pat teigia, kad jokių tiesioginių jo kaltės įrodymų nėra, ir teismas vadovavosi tik netiesioginiais įrodymais. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apelianto skundo argumentais, t. y. kad byloje buvo pažeistos BPK 301 str. 1 d., 20 str. 5 d. nustatytos įrodymų vertinimo taisyklės. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas nuteistojo, liudytojų, mažametės nukentėjusiosios ir jos atstovės pagal įstatymą parodymus, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Baudžiamojo proceso teorija ir teismų praktika leidžia, nesant tiesioginių įrodymų, asmens kaltę pagrįsti esamų duomenų viseto analizės, jų lyginimo ir vertinimo rezultatu. Teismo išvadų apie įrodymų vertinimą pateikimas nuosprendyje negali būti laikomas samprotavimais ir prielaidomis vien dėl to, kad turimi įrodymai byloje nėra tiesioginiai. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė yra nustatoma tiesioginiais įrodymais.
Pagal BPK 20 str. prasmę, jei turimi duomenys gali patvirtinti arba paneigti bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, jie laikytini įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia bei logiška grandine. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, pagrįsta baudžiamojo proceso teorija, tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys vertintini bendrame bylos kontekste. BPK 20 str. 5 d. nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išdėstė ir vadovavosi tokiais netiesiogiai R. D. kaltę įrodančiais duomenimis (paties nuteistojo, nepilnametės nukentėjusiosios, mažametės nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą, liudytojų parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu, daiktų pateikimo ir apžiūros protokolais, ekspertizės aktu, specialistų išvadomis), nėra baudžiamojo proceso įstatymo, taip pat ir BPK 20 str. 5 d. numatytų reikalavimų pažeidimas.
R. D. parodymai, kad jis inkriminuojamų nusikaltimų nepadarė, vertinami kaip jo gynybos versija, jie pagrįstai atmesti, nes paneigti mažametės nukentėjusiosios A. D. ir jos atstovės pagal įstatymą R. D., liudytojų A. K., M. A., V. Ž., A. K. parodymais bei rašytiniais bylos įrodymais. 2011-02-11 nepilnametės nukentėjusiosios apklausos protokole pas ikiteisminio tyrimo teisėją užfiksuota, kad mažametė parodė, jog kai jos tėtis gyveno kartu, ji su juo žaisdavo, kartu miegodavo, kartais miegodavo pliki – ir ji, ir tėtis. Yra tokia nuotrauka kompiuteryje, ir ji ją matė (1 t., 67–68 b.l.). Liudytoja A. K. parodė, kad 2010 m. vasarą, anūkei būnant pas ją namuose, abi su A. ėjo gulti pietų miego, anūkė nusispardė užtiesalą ir paprašė pabučiuoti jai į lytinius organus. Ji anūkei pasakė, kad taip daryti negražu, tai A. atsakė, jog jai taip daro tėtis. Paprašius parodyti, kaip tėvas tai daro, anūkė, liudytojos teigimu, kišdama liežuvį, pabučiavo ją į burną ir pasakė, jog ją taip į burną ir „putytę“ bučiuoja tėtis, sakė, kad jis visada taip nori daryti. Taip pat nurodė, jog 2010 m. spalio mėn. pabaigoje, žentui išvykus į (duomenys neskelbtini) uždarbiauti, anūkė tapo atviresnė ir vis prisimindavo ir išsipasakodavo, kaip su ja elgėsi tėvas. Ji nuolat su anūke bendrauja ir mato, kad ji bijo savo tėčio. (1 t., 112–114 b.l., 2 t. 17 b.l.). Nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą R. D. parodė, kad 2010 m. gruodžio 26 d. gulint su A. lovoje, ji pradėjo ją bučiuoti kišdama liežuvį į burną, o paklausta, iš kur taip išmoko, pasakė, kad jog ją išmokė tėvelis, o paklausus, kur ją tėvelis dar bučiavo, A. parodė, kad bučiavo į lytinius organus. Įstatyminės atstovės teigimu, dukra ir dabar lenda prie vyrų ir bando atsegti kelnes sakydama, kad taip jai daryti leisdavo tėtis. Taip pat ji parodė, kad 2010 m. gruodį per Kalėdas kompiuteryje rado nuogos A. nuotraukų, apie kurias ji nieko nežinojo (1 t., 94–99 b.l., 2 t. 5–6 b. l.). Liudytojas M. A. parodė, kad atvažiavusi pas jį į svečius A., kai jis gulėjo ir žiūrėjo televizorių, atėjusi atsegė jam kelnių diržą, jis diržą užsisegė, tada mergaitė jį vėl atsegė (2 t., 26–27 b. l.). Liudytojai V. Ž. ir A. K. parodė, kad R. D. buvo pasakojusi, kad nuteistasis čiupinėja savo dukters lytinius organus, dukrą fotografavo nuogą (2 t. 35–36 b. l.).
Aptariant bylos įrodymus, t. y. nukentėjusiosios bei liudytojų parodymus, kartu vertinamos ir specialistų išvados. 2011-04-12 VšĮ Vilniaus universiteto vaikų ligoninės filialo Vaiko raidos centro specialistų išvadoje nurodyta, kad A. pati inicijuoja kalbą apie prievartinius tėvo veiksmus jos atžvilgiu, piešiniuose akcentuoja intymias žmogaus kūno dalis, aktyviau domisi jomis, pasakoja, kad ,,tėtis bučiavo į putę“, parodo šią kūno vietą ir pasakoja, kad tai ,,jis darė vasarą“ ir ,,neleido apie tai kalbėti“. A. D. nustatyta diagnozė – įtariama seksualinė prievarta ir emocijų sutrikimas vaikystėje (1 t. 91 b.l.). 2011-02-08 Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos ekspertizės akte nurodyta, kad vaizdo dokumente ,,P723325.JPG“ esanti vaizdinė medžiaga atitinka Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 38 d. pateiktą pornografinio turinio informacijos apibrėžimą ir šiai informacijos kategorijai priskirtus požymius, todėl yra pornografinio pobūdžio (1 t. 52–53 b. l.).
Kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl ikiteisminio tyrimo metu atliktos nukentėjusiosios psichiatrijos ir psichologijos ekspertizės išvadų patikimumo kaip nepagrįstus. Nors apeliantas teigia, kad išvadoje esantys duomenys nebuvo patikrinti teisminio nagrinėjimo metu, nes ekspertai nebuvo apklausti posėdžio metu ir proceso šalims nebuvo sudaryta galimybė užduoti klausimus, tačiau pažymėtina, kad atlikęs pavestą objektų tyrimą, specialistas pateikia išvadą ir tik esant neaiškumams, prieštaravimams arba netikslumams išvadoje, jis kviečiamas duoti paaiškinimams pas ikiteisminio tyrimo pareigūną ar į teismą. Kaip matyti iš bylos nagrinėjimo medžiagos, tyrimo metu teismui nekilo abejonių išvados patikimumu, o ir kaltinamasis bei jo gynėjas advokatas neišreiškė prašymo į teisminį nagrinėjimą paaiškinti savo išvados kviesti specialistą. Iš išvados matyti, kad tyrimą atliko reikiamą kvalifikaciją turinčios specialistės – vaikų ir paauglių psichiatrė ir medicinos psichologė, kurių kompetencija nekelia abejonių. Specialisčių išvados yra pagrįstos mažametės A. D. stebėjimu ligoninėje, ikiteisminio tyrimo medžiaga ir psichiatrinio ir psichologinio tyrimo duomenimis, šios išvados aiškios, išsamios ir informatyvios, o tai, kad jos prieštarauja nuteistojo versijai apie įrodymų nepatikimumą, nereiškia, kaip teigiama skunde, jog pateikta išvada yra prieštaringa.
Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad nukentėjusioji A. D., paminėti liudytojai iš esmės vienodai aiškino nusikaltimų aplinkybes, jų parodymų esminės detalės sutampa, parodymai nuoseklūs, aiškūs, patvirtina, papildo vieni kitus, jie atitinka faktines bylos aplinkybes ir kartu su kitais byloje surinktais ir teismo įvertintais įrodymais sudaro vieningą įrodomąją medžiagą bei atskleidžia nusikalstamų veikų vaizdą, todėl jais netikėti ir nesiremti pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo. Pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių reikšmingų aplinkybių, dėl kurių mažametė nukentėjusioji ar jos šeimos nariai galėtų kaltinamąjį apkalbėti, melagingai apkaltinti, tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.
Atmetamas kaip nepagrįstas apelianto teiginys, kad lytinių organų bučiavimas ir jų lietimas liežuviu nepatenka į BK 153 str. numatytos nusikalstamos veikos, t. y. mažamečio asmens tvirkinimo, sudėtį, taip pat teiginys, kad nėra įrodyta, jog jo dukteriai buvo sukeltos tos pasekmės, kurios lemia baudžiamosios atsakomybės galimybę.
Kolegija pažymi, kad baudžiamosios teisės teorijoje ir praktikoje asmens elgesys, galintis sukelti vaikui per ankstyvą lytinį susijaudinimą, susidomėjimą lytinėmis funkcijomis ar lytiniu gyvenimu, taip pat iškreiptą ar liguistą lytinio gyvenimo ar santykio tarp lytinių partnerių įsivaizdavimą, taip pat galintis sutrikdyti normalią vaiko fizinę, psichologinę ar dorovinę brandą, pripažįstamas tvirkinamaisiais veiksmais. Toks elgesys draudžiamas mažamečių asmenų atžvilgiu, siekiant apsaugoti juos nuo jokiais būdais nepateisinamo per ankstyvo kišimosi į jų lytinį ir dorovinį vystymąsi. Šiuo atveju R. D. neteisėtas elgesys mažametės A. D. atžvilgiu atliekant seksualinius veiksmus akivaizdžiai buvo toks, kuris pažeidė minėtus įstatymo saugomus gėrius, ir atitinka tvirkinamųjų veiksmų turinį. Teisės normos, draudžiančios tvirkinamuosius veiksmus, yra formalaus pobūdžio, t. y. vien jų atlikimas yra baudžiamas įstatymu nepriklausomai nuo to, ar dėl atliktų veiksmų buvo sukelti kokie nors padariniai, nusikaltimas laikomas baigtu atlikus tvirkinimo veiksmus nepriklausomai nuo jų poveikio mažamečiam. Taip pat teismas pažymi, kad baudžiamojo kodekso komentaras nėra laikomas teisės šaltiniu, todėl teismai, priimdami sprendimus, nėra saistomi jame pateiktais išaiškinimais.
Abu nuteistajam inkriminuoti nusikaltimai padaromi tik tiesiogine tyčia. Tvirkinant mažametį (BK 153 str.) būtina, kad kaltininkas suvoktų, jog nukentėjusysis yra mažametis, o veikai kvalifikuoti pagal BK 309 str. 2 d. būtina, kad kaltininkas, pagamindamas, įgydamas, laikydamas demonstruodamas, reklamuodamas arba platindamas pornografinio turinio dalykus, suprastų, kad juose yra vaizduojamas vaikas. Atsižvelgiant į tai, atmetamas apelianto skundo teiginys, kad byloje nėra įrodymų, jog jis suprato savo veikos pavojingumą. Iš nustatytų faktinių aplinkybių akivaizdu, kad nuteistasis žinojo ir suvokė, jog tvirkinamuosius veiksmus atlieka savo mažametės dukros atžvilgiu ir fotografavo bei kompiuteryje laikė savo mažametės dukters pornografinio pobūdžio nuotrauką. Taip pat kolegija pažymi, kad BK 309 str. 2 d. taikoma neatsižvelgiant į tai, ar veika padaryta turint platinimo tikslų, ar neturint tokių tikslų, todėl atmetamas skundo teiginys, jog be platinimo tikslo nei fotografavimas, nei laikymas nėra nusikalstami veiksmai.
Įvertinęs tai ir esant R. D. tyčinės kaltės formai teismas pripažįsta, kad R. D. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 153 straipsnį ir 309 straipsnio 2 dalį.
Kolegija atmeta apelianto argumentus dėl netinkamai surašyto kaltinamojo akto, kadangi, kaip nurodė nuteistasis, jame esantis kaltinimas suformuluotas tokiu būdu, kad galima daryti išvadą, jog jo veiksmuose yra nusikaltimų sutaptis, nes nurodyti nusikalstami veiksmai apibrėžti vienu sakiniu. Iš nustatytų teismo faktinių aplinkybių matyti, kad nuteistasis padarė dvi atskiras nusikalstamas veikas, o tas faktas, jog kaltinimas kaltinamajame akte išdėstytas vienu sakiniu, teisminio nagrinėjimo metu įrodomosios reikšmės neturi. Nuosprendžiui priimti reikšmingiausia tai, jog aprašant nusikalstamą veiką būtų nurodyta padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės (BPK 219 str. 3 p.), ir tai buvo nurodyta kaltinamajam akte, o ne tai, kokia tvarka išdėstytas tekstas.
Paskirdamas nuteistajam R. D. bausmę, apylinkės teismas vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais Lietuvos Respublikos BK 54 str. Skiriant bausmę, atsižvelgta į padarytos nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį ir pobūdį – padarė vieną nesunkų nusikaltimą (Lietuvos Respublikos BK 309 str. 2 d., 11 str. 3 d.) ir vieną apysunkį nusikaltimą (Lietuvos Respublikos BK 153 str., 11 str. 4 d.), kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos tikslus ir motyvus – nusikalstamos veikos padarytos tiesiogine tyčia, nuteistajam suvokiant visas daromos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, numatant pavojingus padarinius ir jų siekiant, įstatymo ginamą vertybę, kilusias pasekmes – mažametei sunkių padarinių nesukelta, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes – nusikalstamą veiką padarė mažametės dukros, kuri buvo priklausoma nuo jo, atžvilgiu, nuteistojo asmenybę – neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, charakterizuojamas patenkinamai, šiuo metu nedirbantis, jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Teismas, įvertinęs paminėtas aplinkybes, R. D. už jo padarytas nusikalstamas veikas paskyrė laisvės atėmimo bausmes, kurios mažesnės nei įstatymų sankcijose numatyti bausmių vidurkiai. Teisėjų kolegija mano, kad R. D. už jo padarytas nusikalstamas veikas paskirtos bausmės yra tinkamai individualizuotos, atitinka veikų pavojingumą, nuteistojo asmenybę bei bausmės paskirtį, todėl jų keisti pagrindo nėra. Teismas, bendrindamas R. D. paskirtas bausmes, LR BK 63 str. nuostatų nepažeidė, todėl galutinė subendrinta bausmė nuteistajam paskirta teisinga, o atidėjus bausmės vykdymą, LR BK 75 str. nuostatos taikytos tinkamai.
Kolegija konstatuoja, kad taip pat nėra pagrindo tenkinti nuteistojo R. D. prašymo naikinti nuosprendžio dalį, susijusią su civilinio ieškinio tenkinimu. Kolegija konstatuoja, kad pripažinęs R. D. kaltu dėl nusikalstamų veikų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė nukentėjusiosios atstovės byloje pareikštą 50 000 Lt dydžio civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas neturtinę žalą nukentėjusiajai A. D., atsižvelgė į bylai reikšmingų aplinkybių visumą, tinkamai vadovavosi Baudžiamojo proceso kodekso bei Civilinio proceso kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos nustatymo ir atlyginimo tvarką. Nustatydamas nukentėjusiajai A. D. 10000 Lt neturtinės žalos atlyginimą pirmosios instancijos teismas racionaliai vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgė, kad tvirkinamaisiais veiksmais nuteistasis mažametei nukentėjusiajai sukėlė dvasinius išgyvenimus, baimę, išgąstį, nesaugumo jausmą, pažeminimą, psichologinę įtampą, nerimą, padarė moralinę žalą, kuri ateityje gali atsiliepti jos vystymuisi, brendimui bei asmenybės formavimuisi. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas nukentėjusiajai A. D. padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydis sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijams neprieštarauja.
Lietuvos Respublikos BPK 106 str. 2 d. numatyta, kad teismas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip jų atstovas, paslaugoms apmokėti. Apeliacinės instancijos teismui nukentėjusiosios A. D. atstovė advokatė Jūratė Bieliauskaitė pateikė 2012-01-26 pažymą Nr.VI-83(7.3415) dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos advokato užmokesčiui sudaro 240 Lt, kurios priteistinos valstybės naudai. Minėtos išlaidos turi būti priteistos iš nuteistojo R. D..
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nuteistojo R. D. apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo R. D. apeliacinį skundą atmesti.
Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nuosprendį pakeisti:
Vadovaujantis LR BPK 106 str., priteisti iš nuteistojo R. D. 240 Lt (du šimtus keturiasdešimt litų) valstybei už nukentėjusiajai A. D. suteiktą teisinę pagalbą, pinigus įmokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR finansų ministerijos surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas – 5630, AB bankas „Swedbank“.
Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.