- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-05
- Bylos Nr.
- ATP-484-491/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 4-32-3-00611-2012-5
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Valdas Petras Meidus
- Kategorijos
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Panevėžio apygardos teismo teisėjas Valdas Petras Meidus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs A. B., a. k. (duomenys neskelbtini) (toliau – Pažeidėjas) apeliacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
Žemesnės instancijos teismas
Pasvalio rajono apylinkės teismas skundžiamu nutarimu nubaudė Pažeidėją pagal : Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 str. 4 d. 2500 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 metams 6 mėnesiams; ATPK 124¹ str. 7 d. 20 Lt bauda; ATPK 123 str. 5 d. 100 Lt bauda. Vadovaujantis ATPK 33 str. 2 d. Pažeidėjui skirta galutinė nuobauda – 2500 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 metams 6 mėnesiams.
Pažeidėjas nubaustas už tai, kad 2012 m. lapkričio 3 d., apie 13.54 val., (duomenys neskelbtini), vairavo privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu neapdraustą automobilį su akivaizdžiais girtumo požymiais, pasitikrinti neblaivumą atsisakė ir nepateikė vairuotojo pažymėjimo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Pažeidėjas prašo panaikinti skundžiamą nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Jis cituoja ATPK 248 str., skundžiamą nutarimą, liudytojų parodymus ir mano, kad apylinkės teismas nevisapusiškai atskleidė bylos aplinkybes ir rėmėsi tik jį kaltinančiais duomenimis, todėl priėmė prielaidomis paremtą ir dėl to nepagrįstą bei neteisėtą nutarimą. Teigia, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad jis vairavo transporto priemonę ir nė vienas liudytojas nepaneigė nei jo, nei liudytojo D. K. parodymų. Pastarojo liudytojo parodymus apylinkės teismas nepagrįstai vertino kritiškai – tai, kad D. K. yra jo draugas nesudaro pagrindo konstatuoti, jog jis nori padėti išvengti jam atsakomybės. Teismo posėdyje apklaustas liudytojas A. V. nurodė, kad nuo prie jo priėjusio asmens alkoholio kvapo neužuodė, neatmetė, kad automobilyje galėjo būti miegančių asmenų. Policijos pareigūnė D. T. parodė, kad jis įvykio vietoje paaiškino, jog ne jis vairavo automobilį ir bandė paaiškinti, kas automobilį vairavo. Pažeidėjas mano, kad policijos pareigūnų parodymai turėtų būti vertinami kritiškai, nes savo tarnybiniuose pranešimuose jie nenurodė iškart, kad automobilio variklis buvo užvestas – apie tai jie nurodė tik teisme. Be to, jeigu automobilio variklis ir buvo užvestas, tai neturėtų būti vertinama kaip automobilio vairavimas, nes policijos pareigūnai nenurodė, jog jie būtų matę, kad automobilis judėtų – policijos pareigūnai rado jį miegantį automobilyje. Atsižvelgęs į šias aplinkybes Pažeidėjas mano, kad byloje nėra objektyvių, neginčijamų ir patikimų įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti kategorišką išvadą, jog jis padarė jam inkriminuotus pažeidimus.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija – Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pasvalio rajono policijos komisariatas (toliau – Institucija) – cituoja skundžiamą nutarimą, apeliacinį skundą ir prašo skundžiamą nutarimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apylinkės teismas rėmėsi byloje esančiais įrodymais, liudytojų parodymais, atsižvelgė į nustatytas įvykio aplinkybes, tinkamai individualizavo Pažeidėjo atsakomybę ir priėmė teisėtą procesinį sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Pažeidėjas apeliaciniame skunde kelia apylinkės teismo nutarimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimą iš esmės neigdamas, kad jis vairavo transporto priemonę būdamas neblaiviu, o tuo pačiu neigia ir savo pareigą netrukdyti policijos pareigūnams patikrinti jo girtumą, pateikti jiems savo vairuotojo pažymėjimą ir būti apsidraudus (apdraudus automobilį) privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu.
ATPK 248 str. nustatyta, kad administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai yra: laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes, išspręsti ją tiksliai pagal įstatymus <...>. ATPK 256 str. 1 d. nustatyta, kad įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. To paties straipsnio 2 d. nurodytas įrodymų administracinio teisės pažeidimo byloje sąrašas, kuris nėra baigtinis. ATPK 257 str. įtvirtinta, kad organas (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konkrečiai šiuo atveju nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra teismo teisė ir pareiga, todėl klausimo, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, sprendimas yra tik teismo (teisėjo) kompetencija. Be to, konstatuoti atitinkamo fakto buvimą (ar nebuvimą) galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant reikšmingas faktines bylos aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, liečiamumas, nuoseklumas, logiškumas, jų šaltinių patikimumas ir kitos svarbios aplinkybės. Iš ATPK 257 str. nuostatų taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas grindžiamas ir subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, spėjimas ar nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, padaryta išnagrinėjus reikšmingus faktus, ištyrus galimas versijas ir įvertinus byloje esančių įrodymų visumą.
Sistemiškai aiškinant pirmiau išvardytas teisės normas matyti, kad nutarimas byloje laikytinas pagrįstu ir teisėtu tik tada, kai išsamiai, visapusiškai ir objektyviai išaiškinamos ir įvertinamos visos bylai reikšmingos aplinkybės. Nagrinėdamas bylą organas (pareigūnas) privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus: išklausyti proceso dalyvių paaiškinimų ir parodymų, susipažinti su rašytiniais įrodymais, apžiūrėti daiktinius įrodymus ir atlikti kitus teisingam bylos išnagrinėjimui būtinus veiksmus. Be to, konstatuoti atitinkamo fakto, o tuo pačiu ir atsakomybėn traukiamo asmens kaltės buvimą (ar nebuvimą) galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant reikšmingas faktines bylos aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, išsamumas, liečiamumas, nuoseklumas, logiškumas, jų šaltinių patikimumas ir kitos svarbios aplinkybės. Įrodymų vertinimas grindžiamas ir subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, spėjimas ar nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, padaryta išnagrinėjus reikšmingus faktus, ištyrus galimas versijas ir įvertinus byloje esančių įrodymų visumą.
ATPK 123 str. 5 d. nustatyta atsakomybė asmenims, vairavusiems transporto priemonę neapsidraudus transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Už ATPK nenumatytus Kelių eismo taisyklių pažeidimus, jų tarpe už vairuotojo pažymėjimo nepateikimą policijos pareigūnams, atsakomybė įtvirtinta ATPK 124¹ str. 7 d.
ATPK 126 str. 4 d. numatyta atsakomybė asmeniui, kuris vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, kai nustatomas vidutinis arba sunkus (nuo 1,51 ‰) neblaivumo (girtumo) laipsnis, vengė neblaivumo patikrinimo, taip pat vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo. Konkrečiai šiuo atveju Pažeidėjas skundžiamu nutarimu buvo nubaustas už vieną iš šioje teisės normoje įtvirtintų alternatyvių veikų – už vairavimą būnant neblaiviu ir neblaivumo patikrinimo vengimą. Teismų praktikoje neblaivumo patikrinimo vengimas suprantamas kaip bet kokia sąmoninga asmens veika, kuria asmuo išreiškia savo valią (apsisprendimą) nesitikrinti ir dėl kurios nebuvo galimybių patikrinti asmens neblaivumą.
Atsižvelgęs į paminėtas teisės normas ir patikrinęs byloje esančius duomenis įrodymų vertinimo aspektu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apylinkės teismo išvados dėl Pažeidėjo kaltės padarius ATPK 126 str. 4 d. numatytą pažeidimą, o tuo pačiu ir ATPK 123 str. 5 d. bei 124¹ str. 7 d. numatytus pažeidimus, yra pagrįstos ir motyvuotos, jos priimtos teismui išsamiai, nešališkai ir teisingai įvertinus tiek Pažeidėją kaltinančius, tiek ir jį teisinančius įrodymus.
Nors Pažeidėjas neigia vairavęs automobilį, pagal faktines bylos aplinkybes matyti, kad iš tiesų buvo kitaip. Tai, kad Pažeidėjas įvykio vietoje buvo rastas sėdintis už automobilio vairo ir jis įvykio vietoje buvo vienas, savo tarnybiniuose pranešimuose nurodė policijos pareigūnai. Skirtingai, nei teigia Pažeidėjas, savo tarnybiniuose pranešimuose policijos pareigūnai konkrečiai nurodė, kad aiškinantis įvykio aplinkybes buvo nustatyta, jog Pažeidėjas, vairuodamas automobilį, nuvažiavo nuo kelio ne tam skirtoje vietoje. Pažeidėjas buvo su akivaizdžiais girtumo požymiais (3, 4 b.l.). Teismo posėdyje policijos pareigūnai patvirtino savo tarnybiniuose pranešimuose nurodytas aplinkybes ir papildė, kad jiems buvo pranešta, jog neblaivus nuo kelio nuvažiavęs asmuo vaikšto po kelią, nuvykę į įvykio vietą rado užvestą automobilį ir Pažeidėją, sėdintį už automobilio vairo (vairuotojo vietoje). Pažeidėjas įvykio vietoje buvo vienas. Jis policijos pareigūnams aiškino, kad automobilį vairavo ne jis, tačiau kas tiksliai jį vairavo, paaiškinti nesugebėjo (68, 69 b.l.). Teismo posėdyje liudytojas A. V. nurodė, kad įvykio vietoje buvo tik vienas automobilio (duomenys neskelbtini) vairuotojas, kitų asmenų aplinkui nebuvo. (duomenys neskelbtini) vairuotojas prašė pagelbėti, laikė rankoje trosą, buvo prikabinęs trosą (prie automobilio (duomenys neskelbtini)). (duomenys neskelbtini) vairuotojas buvo akivaizdžiai neblaivus, tai liudytojas suprato iš šio asmens žvilgsnio ir nerišlios kalbos. Automobilyje sėdinčių asmenų nebuvo (90 b.l.). Byloje nėra duomenų, jog šie liudytojai iki įvykio būtų pažinoję Pažeidėją, būtų su juo susipykę ir būtų suinteresuoti apkalbėti Pažeidėją nepagrįstai jį kaltinant pakankamai sunkaus administracinio pažeidimo padarymu. Tokių duomenų Pažeidėjas taip pat nenurodė. Minėtų proceso dalyvių paaiškinimai yra nuoseklūs, jie papildo vieni kitus, neprieštarauja tarpusavyje ir atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes, todėl netikėti ir nesiremti jais nėra jokio pagrindo.
Gi Pažeidėjo ir liudytojo D. K. nurodyta versija apie tai, kad automobilį vairavo D. K., nes Pažeidėjas vartojo alkoholinius gėrimus ir miegojo priekinėje keleivio sėdynėje, atrodo neįtikinama. Visų pirmiausia apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad Pažeidėjo ir liudytojo D. K. parodymai skiriasi tarpusavyje. Antai, Pažeidėjas nurodė, kad prašė pavairuoti D. K., nes jis buvo išgėręs, o D. K. nurodė, kad Pažeidėjas jo prašė pavairuoti automobilį, nes Pažeidėjas norėjo išgerti, kas leidžia manyti, jog pagal D. K., prašymo momentu Pažeidėjas dar buvo blaivus. Pažeidėjas nurodė, kad D. K. pasiskolino mašiną iš jos savininko, o D. K. iš esmės atvirkščiai – kad automobilis buvo Pažeidėjo draugo (68, 110 b.l.). Taip pat šių proceso dalyvių parodymai prieštarauja kitiems bylos duomenims. Štai, pagal Pažeidėjo ir D. K. pateiktą versiją, būtent D. K., kuris tuo metu turėjo būti blaivus, išsitraukė trosą ir bandė stabdyti mašinas, o tuo metu Pažeidėjas, būdamas neblaivus, miegojo automobilyje priekinėje keleivio sėdynėje, tačiau liudytojas A. V. paaiškino, kad prie jų priėjęs, pagalbos prašęs ir trosą prie automobilio prikabinęs asmuo buvo akivaizdžiai neblaivus, automobilio priekinėje keleivio sėdynėje nesėdėjo joks asmuo, pagalbos prašęs neblaivus asmuo įvykio vietoje buvo vienas, kas leidžia manyti, kad pats Pažeidėjas stabdė automobilius ir prašėsi pagalbos (68, 90, 110 b.l.). Pažeidėjas teisme paaiškino, kad jis nesugebėjo užvesti automobilio, nors abu policijos pareigūnai nurodė, kad automobilis buvo užvestas (68 b.l.). Tikint tokia Pažeidėjo ir jo pažįstamo liudytojo D. K. pateikta versija apie įvykio aplinkybes būtų sunku paaiškinti Pažeidėjo elgesį, kuomet jis, kaltinamas pakankamai grubaus pažeidimo padarymu, įvykio vietoje nesugebėjo nurodyti, kad automobilį vairavo būtent D. K., nepaskambino D. K. ir nepaprašė jo sugrįžti į įvykio vietą tam, kad jis paaiškintų policijos pareigūnams apie įvykio aplinkybes, arba nepaprašė nurodyti jo buvimo vietos tam, kad policijos pareigūnai patys galėtų nuvažiuot pas jį ir apklausti. Vietoje to, Pažeidėjas jokių paaiškinimų policijos pareigūnams nedavė, rašyti juos, o taip pat pasirašyti kitus dokumentus jis atsisakė (2–6 b.l.). Taip pat nesuprantama kita Pažeidėjo nurodyta aplinkybė – jo sėdėjimo už vairo priežastis, t. y., pagal Pažeidėjo paaiškinimą, už vairo jis sėdėjo tik todėl, kad norėjo užkurti automobilį, tačiau šiam veiksmui atlikti nebūtina sėdėti už automobilio vairo – automobilio variklį galima užvesti ir sėdint priekinėje keleivio sėdynėje, kurioje, pasak Pažeidėjo ir liudytojo D. K., Pažeidėjas ir turėjo sėdėti. Taip pat sunkiai paaiškinama liudytojo D. K. nurodyta versija apie tai, kad vykdami į pakankamai tolimą kelionę – iš jo ir Pažeidėjo gyvenamosios vietos į Lietuvos – Latvijos pasienį, Pažeidėjas turėjo pakankamai pinigų alkoholiui, tačiau nė vienas iš jų neturėjo pinigų pagalbai išsikviesti. Taip pat visiškai neaišku, kodėl, turėdamas galimybę, D. K. nesikreipė nemokamu bendruoju pagalbos telefonu 112 ir neprašė pagalbos, o vietoje to jis išėjo pakankamai tolimą kelią (jo teigimu tai truko apie 2 valandas) pagalbos ieškoti pats. Apeliacinės instancijos teismo manymu, toks Pažeidėjo ir liudytojo D. K. elgesys būtų neadekvatus realiai situacijai, todėl visi Pažeidėjo ir jo pažįstamo liudytojo paaiškinimai vertintini tik kaip Pažeidėjo pasirinkta gynybinė pozicija ir siekis padėti jam išvengti atsakomybės. Tikėti šių dviejų procesų dalyvių paaiškinimais, prieštaraujančiais tiek realiai situacijai, tiek ir apylinkės teismo nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, ir remtis jais pagrindo nėra.
Taigi, byloje esantys ir apylinkės teismo posėdžio metu patikrinti įrodymai patvirtina, kad Pažeidėjas iš tiesų vairavo automobilį ir tuo metu jis buvo neblaivus (savo neblaivumo neneigia ir pats Pažeidėjas), todėl Pažeidėjas privalėjo, policijos pareigūnams pareikalavus, pasitikrinti savo girtumą. Tačiau, kaip seka iš policijos pareigūnų tarnybinių pranešimų ir paaiškinimų apylinkės teisme, neigdamas automobilio vairavimo faktą, o tuo pačiu, galbūt, siekdamas išvengti atsakomybės už vairavimą būnant neblaiviu, Pažeidėjas kategoriškai atsisakė pasitikrinti savo girtumą ir tokiu savo elgesiu užkirto policijos pareigūnams galimybę patikrinti jo neblaivumą. Objektyvių priežasčių, dėl kurių Pažeidėjas būtų negalėjęs atlikti būtinų neblaivumo (girtumo) patikrinimui veiksmų, apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Tokių aplinkybių apeliaciniame skunde Pažeidėjas taip pat nenurodė. Taigi, visos aukščiau išdėstytos aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo manymu, vienareikšmiškai patvirtina tik tai, kad vairavęs automobilį būdamas neblaivus ir sąmoningai atsisakęs pasitikrinti savo girtumą, Pažeidėjas dėl subjektyvių priežasčių sutrukdė policijos pareigūnui patikrinti neblaivumą, t. y. tyčia vengė neblaivumo patikrinimo. Taip pat jis turėjo pareigą vairuoti transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdraustą transporto priemonę ir pateikti policijos pareigūnams savo vairuotojo pažymėjimą, tačiau jis šių savo pareigų nevykdė. Tokiu būdu Pažeidėjo veikoje esant visiems ATPK 123 str. 5 d., 124¹ str. 7 d. ir 126 str. 4 d. įtvirtintų pažeidimų požymiams, apylinkės teismas visiškai teisingai Pažeidėjo veikas kvalifikavo bei nubaudė jį pagal šias teisės normas, o taip pat skyrė jam galutinę administracinę nuobaudą.
Atsižvelgęs į visas pirmiau išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog apylinkės teismas visiškai pagrįstai nesuabejojo policijos pareigūnų A. P., D. T. ir liudytojo A. V. nurodytų aplinkybių teisingumu ir vadovaudamasis byloje esančiais įrodymais priėmė skundžiamą nutarimą, kuriuo nubaudė Pažeidėją pagal ATPK 123 str. 5 d., 124¹ str. 7 d. ir 126 str. 4 d. Apeliacinio skundo argumentai apylinkės teismo pozicijos, su kuria sutinka apeliacinės instancijos teismas, nepaneigia, todėl apylinkės teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, o naikinti jį Pažeidėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² str. 1 d. 1 p., teismas
NUTARĖ:
Palikti Pasvalio rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nutarimą nepakeistą ir A. B. apeliacinio skundo netenkinti.
Ši nutartis neskundžiama.