- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-05-28
- Bylos Nr.
- 1A-280/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdimaras Bavėjanas, Elena Vainienė, Kęstutis Jucys (pran.)
- Nuteistasis
- A. K., A.
- Nukentėjusysis
- G. L.
- Advokatai
- Ramutė Budrytė
- Kategorijos
- 1.2.3.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 19 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) laisvės atėmimu vienuolikai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Iš nuteistojo A. K. priteista 100 000 Lt nukentėjusiajai G. L. neturtinei žalai atlyginti.
Nukentėjusiajai G. L. pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą turtinei žalai atlyginti, o jo dydžio klausimas perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad XXXX m. kovo XX d., apie XX val., prie namo, esančio (duomenys neskelbtini) rajone, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia kumščiu sudavė smūgį N. L. į veidą, spyrė į kitas kūno vietas, taip šešiais trauminiais poveikiais padarė poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose, kairiojo peties srityje, kairiajame dilbyje, abiejose šlaunyse, odos nubrozdinimą kairioje šlaunyje, galvos traumą, pasireiškusią kraujosruva po kietuoju galvos smegenų dangalu kairiojo pusrutulio srityje, kas sukėlė galvos smegenų pabrinkimą, suspaudimą, išsekimą, plaučių uždegimą, kvėpavimo kraujotakos nepakankamumą, dėl ko nukentėjusioji 2008 m. gruodžio 21 d. mirė.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 19 d. nuosprendį pakeisti ir paskirti švelnesnę bausmę. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad jis prisipažino, jog sužeidė N. L. ir nuoširdžiai dėl to gailisi, tačiau tai padarė netyčia, dėl neatsargumo. Teigia, kad atvykusiems policijos pareigūnams nukentėjusioji jokių pretenzijų jam (nuteistajam) nereiškė. Apeliantas pats iškvietė greitąją medicinos pagalbą, nukentėjusiąją lankė ligoninėje ir ja rūpinosi. Teigia, kad turi tris mažamečius vaikus, pirmos grupės invalidą tėvą, kuriuos turi prižiūrėti ir teikti pagalbą.
A. K. ir jo gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašo nuteistojo skundą atmesti.
Nuteistojo A. K. apeliacinis skundas atmestinas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. A. K. kaltė padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) numatytą nusikalstamą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Šioje byloje esminių BPK pažeidimų nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas apygardos teismo nuosprendį peržiūri tik atsižvelgdamas į paduoto apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde teigia, kad nukentėjusiąją N. L. sužeidė netyčia, dėl neatsargumo, tačiau jokių argumentų dėl to nenurodo. Iš nuteistojo parodymų teisme matyti, kad N. L. galėjo susižaloti galvą atsitrenkusi į automobilio dureles. Tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendyje tokius nuteistojo argumentus įvertino ir atmetė kaip nepagrįstus. Teisėjų kolegijos nuomone, toks nuteistojo teiginys nepagrįstas, nes neatitinka bylos aplinkybių. Atkreipiamas dėmesys, kad jei asmuo nesuvokė daromos veikos pavojingumo kito žmogaus gyvybei, nenumatė padarinių, susijusių su gyvybės atėmimu, tie padariniai negali būti jam inkriminuoti, kaip padaryti esant tyčinei kaltės formai, kuri reikalauja daromos veikos konkretaus pavojingumo suvokimo, konkrečių padarinių (gyvybės atėmimo) numatymo ir jų norėjimo ar sąmoningo leidimo jiems kilti. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo pasitikėjimo yra tada, kai kaltininkas numato, kad jo veika gali sukelti kito žmogaus mirtį, tačiau lengvabūdiškai tikisi šių padarinių išvengti (BK 16 straipsnio 2 dalis). Esant nusikalstamam pasitikėjimui kaltininkas supranta, kad elgiasi rizikingai dėl kito žmogaus gyvybės, tačiau tikisi gyvybės atėmimo išvengti. Kaltininko tikėjimas turi būti paremtas aplinkybėmis, kurios, jo manymu, turi užkirsti kelią kito žmogaus gyvybės atėmimui. Šios aplinkybės turi būti objektyvaus pobūdžio. Tikėjimas abstrakčiomis aplinkybėmis – sėkme, pranašystėmis ar pan., kurios neturi objektyvaus pagrindo ir iš esmės negali užkirsti kelio žalingiems padariniams atsirasti, nelaikomas tikėjimu kaip nusikalstamo pasitikėjimo kaltės elementu. Tikėjimas konkrečiomis aplinkybėmis, kurios, kaltininko manymu, objektyviai gali padėti išvengti kito žmogaus mirties, yra pagrindinis požymis, pagal kurį veika atribojama nuo nužudymo netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis), kai kaltininkas yra abejingas galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui dėl savo veikos, sąmoningai leisdamas kilti numatomiems padariniams. Neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo nerūpestingumo yra tada, kai kaltininkas nenumatė, kad jo veika gali atimti gyvybę kitam žmogui, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti (BK 16 straipsnio 3 dalis). Esant nusikalstamam nerūpestingumui, kaltininkas nesupranta, kad darydamas veiką kelia pavojų kito žmogaus gyvybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 26 punktas). Nusikalstamas pasitikėjimas reikalauja, kad asmuo ne tik suprastų, jog veikia rizikingai žmogaus sveikatai, ir numatytų žmogaus mirtį kaip galimus tokios veikos padarinius, bet ir tikėtųsi išvengti tų padarinių, t. y. kartu numatytų konkrečias realias aplinkybes, kurios, jo manymu, toje situacijoje pašalins pavojingų padarinių (žmogaus mirties) atsiradimo galimybę. Pirmosios instancijos teismas nuteisdamas A. K. dėl tyčinio nužudymo konstatavo netiesioginę tyčią. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą ir surinktus įrodymus motyvuotai ir pagrįstai vadovavosi liudytojų R. T., P. T., E. J. parodymais, iš kurių matyti, kad būtent nuteistasis mušė rankomis ir spardė nukentėjusiąją. Ikiteisminio tyrimo metu A. K. apklaustas kaip įtariamasis, dalyvaujant gynėjui, parodė, kad du kartus kumščiu sudavė N. L. į veidą, dėl ko ji pargriuvo ant žemės (t. 1, b. l. 114-115, 135). Tai įrodo, kad nuteistasis sudavė stiprius smūgius, nuo kurių nukentėjusioji net nugriuvo ant žemės. Teismo medicinos specialisto išvadoje nustatyta, kad N. L. mirė nuo galvos sumušimo, pasireiškusio kraujosruva po kietuoju galvos smegenų dangalu kairiojo pusrutulio srityje, galvos smegenų pabrinkimo ir suspaudimo, išsekimo, plaučių uždegimo, kvėpavimo kraujotakos nepakankamumo (t. 2, b. l. 63-67). Teismų praktikoje pažymima, kad sprendžiant kaltininko baudžiamosios atsakomybės klausimą lemiamą reikšmę turi priežastinio ryšio pobūdis. Priežastinis ryšis yra būtinasis ir atsitiktinis. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 129 straipsnį asmeniui galima tik tuo atveju, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių yra būtinasis priežastinis ryšis. Asmuo suvokdamas daromos veikos faktinę pusę, numato priežastinio ryšio vystymąsi bei numato, kokius padarinius gali sukelti jo daroma pavojinga veika. Tuo tarpu atsitiktinis padarinys nėra dėsningas veikos padarinys, todėl toks priežastinio ryšio vystymasis paprastai iš anksto nenumatomas. O jeigu priežastinio ryšio vystymasis nėra iš anksto numatomas, jis negali būti inkriminuotas kaip padarytas esant tyčinei kaltei. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs smūgių skaičių, jų intensyvumą ir lokalizaciją (taip pat smūgį į galvą, kur išsidėstę žmogui gyvybiškai svarbūs organai) padarė teisingą išvadą, kad tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis būtinas priežastinis ryšys. Iš liudytojo S. K. parodymų matyti, kad N. L. negalėjo susižaloti krisdama ar atsitrenkdama į automobilio dureles. Tai taip pat patvirtina teismo medicinos specialisto išvada (t. 1, b. l. 49). A. K. apeliacinio skundo argumentas, kad N. L. sužalojo netyčia, dėl neatsargumo laikomas kaip deklaratyvus teiginys, kuris nepagrįstas jokiais įrodymais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tinkamai įvertinti kaltininko asmenybę yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Baudžiamosios teisės teorijoje nurodoma, kad vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį teismas turi kreipti ypač daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys.
Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas įvertino A. K. asmenybę (anksčiau teistas, baustas administracine tvarka, anksčiau vartojo smurtą prieš nukentėjusiąją N. L. ir kitus asmenis). Pažymėtina tai, kad šis A. K. asmenybės įvertinimas turi didelę reikšmę vertinant jo pavojingumą visuomenei ir duoda pagrindą manyti, kad nuteistasis yra linkęs nusikalsti. Kauno apygardos teismas skirdamas apeliantui bausmę, atsižvelgė į tai, kad A. K. padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), veikdamas netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 3 punktas), nusikaltimas baigtas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Kauno apygardos teismas nuosprendyje pagrįstai nustatė, kad nusikaltimas padarytas esant atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, t. y. kad nuteistasis nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Tai, kad N. L. dar būdama gyva jokių pretenzijų nuteistajam nereiškė neturi jokios reikšmės nei nuteistojo veikos kvalifikavimui, nei skiriant bausmę.
Iš bylos medžiagos matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme A. K. savo kaltės dėl padaryto nusikaltimo nepripažino ir nesigailėjo. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o nuoširdus gailėjimasis – kritiškas savo padarytos veikos vertinimas, išgyvenimas dėl padarytų nusikalstamų veiksmų, stengimasis sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. A. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad prisipažįsta tik sužeidęs N. L., tačiau jos nemušė ir smūgių nesudavė. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis A. K. parodė, kad sudavė kumščiu į galvą N. L., dėl ko ji nugriuvo, po to ją tempė už plaukų, nes buvo labai įsiutęs (t. 1, b. l. 114-115, 135). Šie nuteistojo parodymai iš dalies sutapo su liudytojų P. T., R. T. parodymais, duotais pirmosios instancijos teisme ir liudytojo E. J. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 75, t. 2, b. l. 82). Apeliacinio proceso metu A. K. iš dalies pripažino, kad galėjo suduoti smūgius kumščiu N. L. į galvą, tačiau to neprisimena. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistasis bylos aplinkybes traktuoja tik sau naudinga linkme, taip stengiasi sumažinti savo veiksmų apimtį ir sušvelninti atsakomybę. Nuteistojo parodymai yra nenuoseklūs ir prieštarauja kitai faktinei bylos medžiagai. Akivaizdu, kad A. K. prisipažinimas ir gailestis dėl padaryto nusikaltimo yra tik formalus ir nenuoširdus. Todėl pripažinti A. K. jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi nėra jokio pagrindo.
Nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde neišdėstė jokių naujų įtikinamų argumentų, dėl kurių jam reikėtų paskirtą laisvės atėmimo bausmę švelninti. Nuteistojo nurodyti argumentai, kad jis pats iškvietė greitąją medicinos pagalbą, nukentėjusiąją lankė ligoninėje ir ja rūpinosi yra nepakankami, kad būtų galima sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegijos nuomone, toks nuteistojo elgesys po nusikaltimo padarymo yra logiškas ir pateisinamas, tačiau negali turėti esminės reikšmės bausmės dydžiui.
Nuteistasis skunde nurodo, kad turi tris mažamečius vaikus (su dviem žmonomis susituokęs nebuvo), pirmos grupės invalidą tėvą, kuriuos turi prižiūrėti ir teikti pagalbą. Apeliacinio proceso metu nuteistasis parodė, kad nepilnamečiams vaikams teikia materialinę pagalbą, o pirmos grupės invalidui tėvui padeda dirbti ūkio darbus. Bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo (BPK 7 straipsnis). Nuteistasis ir jo gynėja nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme šiuos nuteistojo teiginius pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis iki suėmimo niekur nedirbo. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad nuteistasis išlaikė savo nepilnamečius vaikus ar jais kitaip rūpinosi, padėjo dirbti ūkyje neįgaliam tėvui. Teisėjų kolegijos nuomone, šios aplinkybės taip pat neturi ir negali turėti lemiamos reikšmės nei parenkant bausmės rūšį, nei nustatant laisvės atėmimo bausmės dydį.
Pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmei skirti svarbias aplinkybes ir pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri atitinka įstatymo sankcijoje numatytą vidurkį. Teisėjų kolegijos nuomone, A. K. paskirta laisvės atėmimo bausmė yra adekvati padaryto nusikaltimo pobūdžiui ir pavojingumui. Tai atitinka BK 61 straipsnio nuostatas. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų, A. K. paskirta laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų bei atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 28 d. „Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalgoje“ išdėstytas nuostatas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.