Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjo pranešėjo ir posėdžio pirmininko Virginijaus Stankevičiaus,

dalyvaujant pareiškėjo Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, atstovei R. D.,

dalyvaujant atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus atstovei V. V.,

dalyvaujant atsakovų Mažeikių rajono savivaldybės ir Mažeikių rajono savivaldybės administracijos atstovui M. N. (M. N.),

nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės miškų tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovui,

nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens valstybės įmonės Mažeikių miškų urėdijos atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo bylą pagal pareiškėjo Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą dėl Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ dalies, kuria suprojektuotas 0,27 ha kitos paskirties žemės sklypas, panaikinimo ir kitų reikalavimų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiaulių apygardos administraciniame teisme 2014 m. rugsėjo 3 d. gautas pareiškėjo Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, skundas, kuriuo prašoma panaikinti Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ dalį, kuria suprojektuotas 0,27 ha kitos paskirties žemės sklypas, panaikinti Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 12 d. įsakymą Nr. Al-1101 „Dėl perduodamo neatlygintinai nuosavybėn Mažeikių mieste, J. Š. g. 3, žemės sklypo duomenų tvirtinimo“, panaikinti Telšių apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimą Nr. VM. 1-61-74 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste J. G.“, panaikinti Telšių apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 24 d. įsakymo Nr. Pl.Ž-1750 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Mažeikių mieste“ dalį, kuria atkurtos nuosavybės teisės J. G., perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,27 ha žemės sklypą, esantį J. Š. g. 3 Mažeikių mieste.

Pareiškėjo pareiškime nurodoma ir teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė nurodo, kad Šiaulių apygardos prokuratūroje 2014 m. rugpjūčio 5 d. buvo gautas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. rugpjūčio 1 d. raštas Nr. 1SD-(3.1)-2564 dėl viešojo intereso gynimo, kuriame teigiama, kad privačion nuosavybėn neteisėtai buvo perleisti valstybinės reikšmės miškų plotai. Tyrimo metu nustatyta, kad: 1. Mažeikių rajono savivaldybės taryba 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. Tl-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo” 1 punktu patvirtino pakoreguotą Mažeikių miesto Naikių mikrorajono II-osios dalies detalųjį planą, kuriame suprojektuotas 0,27 ha kitos paskirties žemės sklypas; 2. Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktorius 2009 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. A1-1101 „Dėl perduodamo neatlygintinai nuosavybėn Mažeikių mieste, J. Š. g. 3, žemės sklypo duomenų tvirtinimo“ patvirtino 0,27 ha žemės sklypo, esančio J. Š. g. 3 Mažeikių mieste, planą bei nustatė žemės sklypo naudojimo būdą; 3. Telšių apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimu Nr. VM. 1-61-74 J. G. atkūrė nuosavybės teises į visą buvusio žemės savininko P. G. valdytą 0,27 ha žemę, esančią Mažeikių rajono savivaldybės Mažeikių mieste, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,27 ha žemės sklypą, esantį J. Š. g. 3 Mažeikių mieste; 4. Telšių apskrities viršininkas 2009 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. Pl.Ž-1750 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Mažeikių mieste“ atkurtos nuosavybės teisės J. G., perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,27 ha žemės sklypą, esantį J. Š. g. 3 Mažeikių mieste, kurio nominali vertė – 23085,00 Lt, naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos. Šių administracinių aktų pagrindu VĮ Registrų centre įregistruotas kitos paskirties 0,27 ha žemės sklypas (kadastro Nr. 6130/0011:101) Mažeikių mieste, nuosavybės teise priklausantis J. G.. Tyrimo metu Valstybinė miškų tarnyba nurodė, kad Mažeikių mieste esantis kitos paskirties žemės sklypas patenka į teritoriją, kuri pagal faktinę padėtį atitinka Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus. Ši teritorija Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 yra priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams, vadovaujantis Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktu, kad miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai. Pagal Valstybinės miškų tarnybos pateiktus duomenis, 2006 metais atlikus valstybinę sklypinę miškų inventorizaciją Mažeikių miesto teritorijoje buvo papildomai inventorizuoti ir 2007 metais registruoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre esantys miško plotai, kurie patenka į ginčo žemės sklypą. Šis miško plotas vadovaujantis Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktu turi būti priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams. Iš Valstybinės miškų tarnybos 2014-12-19 raštu Nr. R2-3764 pateiktų grafinių ir tekstinių duomenų matyti, kad žemės sklypo dalis net nuo 1998 metų buvo inventorizuota kaip miško žemė, šiuo metu situacija yra tokia, kad žemės sklypas patenka į Mažeikių miškų urėdijos Mažeikių girininkijos miško kvartalą Nr. 219. Yra pateiktas Mažeikių girininkijos planas. 1995–1998 m. ortofotonuotraukoje geltonais skersais brūkšneliais pažymėta, kad ši žemė patenka į miškų žemę, matyti, kad visas plotas padengtas mišku. Taksaciniuose rodikliuose matyti, kad žemės sklypas patenka į dviejų sklypų Nr. 26 (dalis), Nr. 27 (dalis), kur auga medžiai nuo 12 iki 50 m. amžiaus. Ši augmenija atitinka miško sąvoką, numatytą Miškų įstatymo 2 straipsnyje. Taksaciniuose rodikliuose matyti, kad žemės sklypas patenka į dviejų sklypų Nr. 26 (dalis), Nr. 27 (dalis), vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų ploto patvirtinimo“ (2004-11-03 nutarimo Nr. 1370 redakcija), 0,02 ha sklypo yra priskirta valstybinės reikšmės miškams, todėl ši dalis pažymėta tamsiai žalia spalva, o likusi žemės sklypo dalis yra pažymėta šviesiai žalia spalva, nes šie plotai 2006 m. buvo inventorizuoti kaip miškai ir 2007 m. įtraukti į Lietuvos Respublikos miškų kadastrą. Pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktą, jie turi būti priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams, tačiau to padaryti nebuvo galima, nes jie buvo perleisti privačion nuosavybėn. Iš pateiktų duomenų matyti, kad visą J. G. perduotą neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypo plotą užima miesto miškas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise inter alia priklauso valstybinės reikšmės miškai. Požymius, pagal kuriuos gali būti apibūdinami valstybinės reikšmės miškai, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucija, turi detalizuoti, sukonkretinti įstatymų leidėjas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad miestų miškai pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai nepaisant to, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas). Tai, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, reiškia, kad jie nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančias išimtis (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas); valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai Lietuvos Respublikos Konstitucija tai leidžia (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai). Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2008-11-25 iki 2009-12-28) buvo nustatyta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams ir parkams. Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2009-07-01 iki 2011-01-01) buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai – miestų miškai. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 2 dalies (redakcija, galiojusi nuo 2009-07-01 iki 2011-01-01), Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto (redakcija, galiojusi nuo 2007-05-29 iki 2009-07-09, nuo 2009-07-09 iki 2009-12-28) nuostatos draudžia privatizuoti Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančius valstybinės reikšmės miškus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka išnagrinėtose bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo ne kartą yra nurodęs, kad besitęsiančiame nuosavybės teisių atkūrimo procese institucijos, kurioms įstatymų leidėjas suteikia įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, turi įsitikinti, ar yra visos teisės aktuose nustatytos sąlygos nuosavybės teisėms atkurti, o priimant sprendimą atkurti natūra – įsitikinti, ar atitinkamas nekilnojamasis turtas nepriskirtas valstybės išperkamam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. T. Z., bylos Nr. 3K-3-559/2009; 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. M. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-47/2010). Atsižvelgiant į tai, kad į žemės sklypą patenka valstybinės reikšmės miškas, administraciniai aktai: Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T1-347 dalis, kuria suprojektuotas 0,27 ha kitos paskirties žemės sklypas, Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 12 d. įsakymas Nr. A1-1101 „Dėl perduodamo neatlygintinai nuosavybėn Mažeikių mieste, J. Š. g. 3, žemės sklypo duomenų tvirtinimo“, Telšių apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimas Nr. VM. 1-61-74 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste J. G.“, Telšių apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 24 d. įsakymo Nr. Pl.Ž-1750 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Mažeikių mieste“ dalis, kuria atkurtos nuosavybės teisės J. G., – yra neteisėti, priimti pažeidžiant minėtus administracinius aktus, nes nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės mišką negalėjo būti atkurtos, todėl jie yra prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra pabrėžęs, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2007 m. birželio 27 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai). Atsižvelgiant į gamtinės aplinkos ir jos objektų apsaugos požiūriu ypatingą statusą, esantį pagrindu šias teritorijas pripažinti ypač vertingomis teritorijomis ir visuotinę reikšmę turinčia nacionaline vertybe, kurios išsaugojimas yra viešasis interesas, sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo šiose teritorijose klausimus negali būti nepaisoma iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančių natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsaugos imperatyvų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-1257/2007). Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje numatytas 30 dienų terminas skundui paduoti. Minėtas terminas tiesiogiai taikomas tik piliečiams, kuriems priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, asmenims, kurių teises ir įstatymų saugomus interesus šis sprendimas pažeidžia, ir kurie kreipiasi į teismą gindami savo teises ir įstatymų saugomus interesus. Prokurorai nėra subjektai, dalyvaujantys nuosavybės teisių atkūrimo procese, tačiau į teismą su reikalavimu panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar jo dalį pagal analogijos principą gali kreiptis per 30 dienų terminą, kuris skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkti duomenys, leidžiantys daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą. Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-335/2007). Kiekvienu konkrečiu atveju prokurorui reikia atlikti tyrimą, surinkti duomenis tam, kad galėtų padaryti išvadą, ar yra pažeistas viešasis interesas ir, ar reikia jį ginti. Pirmiausia jis turi nustatyti, ar administracinis aktas yra priimtas srityje, susijusioje su viešuoju interesu, ar šis aktas pažeidžia viešąjį interesą. Tik nuo to momento, kai surenkama pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, prokurorui tampa suvokiama apie šio intereso pažeidimą ir prasideda termino kreiptis į teismą eigos pradžia. 2014 m. rugpjūčio 5 d. Šiaulių apygardos prokuratūroje buvo gautas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. rugpjūčio 1 d. raštas Nr. 1SD-(3.1)-2564 dėl viešojo intereso gynimo. Pateiktoje medžiagoje nebuvo pridėtas Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas Nr. Tl-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo”, kuris prokuratūroje gautas 2014 m. rugpjūčio 19 d., todėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje numatytas 30 dienų terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2014 m. rugpjūčio 19 d., kai buvo gautas minėtas administracinis aktas iš Mažeikių rajono savivaldybės. Kreipiantis į šį teismą pareiškėjas neprašydavo taikyti restitucijos, nes prašydavo tik naikinti administracinius aktus. Restitucija turi būti taikoma, valstybei turi būti grąžinti miškai ir J. G. interesas neturi būti pažeistas. Miškų kadastras taip pat registras. Jame esantys duomenys teisingi tol, kol jie nenuginčyti. Nesiremti miškų kadastro duomenimis nėra pagrindo, nes jie teisingi.

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus atsiliepime (1 t., 71–80 b.l.) nurodoma, kad Nacionalinė žemės tarnyba gavo Valstybinės miškų tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – Valstybinė miškų tarnyba) 2012-11-28 raštą Nr. R2-3212 „Dėl valstybinės reikšmės miškų“, kuriuo Valstybinė miškų tarnyba informavo Nacionalinę žemės tarnybą, kad rengiant Mažeikių rajono savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schemą, nustatyta, jog be kitų privačių kitos paskirties žemės sklypų, J. G. priklausantis sklypas (toliau – Žemės sklypas) patenka į valstybinės reikšmės miškų plotus. Minėtu raštu Valstybinė miškų tarnyba prašė Nacionalinės žemės tarnybos įvertinti valstybinės reikšmės miško plotų perleidimo privačion nuosavybėn pagrįstumą. Pagal Valstybinės miškų tarnybos prašymą buvo atliktas nuosavybės teisių atkūrimo, J. G. suteikiant neatlygintinai nuosavybėn 0,27 ha žemės sklypą J. Š. g. 3, Mažeikių m., patikrinimas. Vadovaujantis Mažeikių apskrities Mažeikių valsčiaus Kalnėnų seniūnijos mokesniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašu, parengtu 1938-06-02, buvęs žemės savininkas P. G. turėjo 0,27 ha žemės Kalnėnų kaime (pagal dabartinį administracinį-teritorinį suskirstymą Mažeikių miestas). J. G. Telšių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriui (toliau – TAVA Mažeikių rajono žemėtvarkos skyrius) 2001-05-09 pateikė pirminį prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko P. G. Kalnėnų kaime Mažeikių valsčiuje (pagal dabartinį administracinį-teritorinį suskirstymą Mažeikių miestas) turėtą 0,27 ha žemę. Prašyme nebuvo nurodytas pageidaujamas nuosavybės teisių atkūrimo būdas. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo padavimo metu) nustatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Pagal buvusio žemės savininko P. G. nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 24 esančius giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus J. G. (Griciūtė) yra P. G. anūkė. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra buvusio žemės savininko anūkės J. G. Lietuvos Respublikos pilietybę (paso kopija) ir giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku patvirtinantys dokumentai (Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2001-04-20 pažymėjimas Nr. 164-G, J. G. gimimo liudijimas Nr. 478285). Atsižvelgiant į tai, kad J. G. pateikė Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje įvardintus dokumentus, Telšių apskrities viršininkas 2001 m. birželio 25 d. įsakymo Nr. 1092 1 punktu papildė Telšių apskrities viršininko administracijos 2000 m. kovo 27 d. įsakymą Nr. 521 „Dėl naujų žemės sklypų perduodamų neatlygintinai piliečiams, pagal eiles, Telšių apskrities rajonų miestuose, vardinio sąrašo patikslinimo Mažeikių mieste pagal 1 priedėlį“ ir 4 punkte įrašė J. G.. Mažeikių rajono savivaldybės taryba 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. Tl-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ 1 punktu patvirtino pakoreguotą Mažeikių miesto Naikių mikrorajono II-osios dalies detalųjį planą, kuriame suprojektuotas 0,27 ha kitos paskirties žemės sklypas (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos teritorijos). 2008-12-18 J. G. pateikė prašymą TAVA Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriui skirti žemės sklypą Nr. 40 naujame Naikių mikrorajone 2700 m². Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktorius 2009 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. Al-25 „Dėl adresų suteikimo Naikių mikrorajone“ 0,27 ha kitos paskirties žemės sklypui suteikė adresą – J. Š. g. 3, Mažeikiai. Pažymėtina, kad atlikus 0,27 ha žemės sklypo kadastrinius matavimus ir 2009-07-03 nustačius žemės sklypo kadastro duomenis, žemės naudmenų eksplikacijoje nenurodyta miško žemė, patenkanti į šį žemės sklypą, yra nurodyta, jog žemės sklypą sudaro 0,27 ha žemės ūkio naudmenų. Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktorius, vadovaudamasis Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. Tl-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ ir atsižvelgdamas į Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriaus 2008-12-30 raštą Nr. R2-2277 „Dėl žemės sklypų suteikimo“, 2009 m. rugpjūčio 12 d. įsakymo Nr. Al-1101 „Dėl perduodamo neatlygintinai nuosavybėn Mažeikių mieste, J. Š. g. 3, žemės sklypo duomenų tvirtinimo“ 1 punktu patvirtino perduodamo neatlygintinai nuosavybėn 0,27 ha žemės sklypo, esančio J. Š. g. 3 Mažeikių mieste, planą, 2 punktu nustatė žemės sklypo naudojimo būdą – genamosios teritorijos ir pobūdį – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos. Telšių apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimu Nr. VM. 1-61-74 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste J. G.“ J. G. buvo atkurtos nuosavybės teisės į visą buvusio žemės savininko P. G. valdytą 0,27 ha žemę, esančią Mažeikių rajono savivaldybės Mažeikių mieste, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0.27 ha žemės sklypą, esantį J. Š. g. 3 Mažeikių mieste. Telšių apskrities viršininkas 2009 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. Pl.Ž-1750 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Mažeikių mieste“ atkūrė nuosavybės teises J. G., perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,27 ha žemės sklypą, esantį J. Š. g. 3 Mažeikių mieste, kurio nominali vertė – 23085,00 Lt, naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos. Vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis, kitos paskirties 0,27 ha žemės sklypą (kadastro Nr. 6130/0011:101) Mažeikių mieste, nuosavybės teise priklausantį J. G., sudaro 0,27 ha žemės ūkio naudmenų. Nacionalinė žemės tarnyba, išnagrinėjusi buvusio žemės savininko P. G. nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 24 esančius dokumentus, 2013-12-11 raštu Nr. 1SD-IV3435 kreipėsi į Valstybinę miškų tarnybą, pažymėdama, kad joje nėra duomenų, pagrindžiančių, jog Žemės sklypas (ar jo dalis) yra priskirtinas valstybinės reikšmės miškų plotams, bei prašydama Valstybinės miškų tarnybos pateikti informaciją, ar Telšių apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimo Nr. VM. 1-61-74 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste J. G.“ priėmimo metu Žemės sklype buvo valstybinės reikšmės miškų plotų ir kokią dalį nurodyto Žemės sklypo jie užėmė. Šiuo raštu Nacionalinė žemės tarnyba Valstybinės miškų tarnybos taip pat paprašė informuoti (pateikiant grafinę medžiagą), kurioje konkrečioje vietoje valstybinės reikšmės miškų plotai pateko į Žemės sklypą, taip pat informuoti, nuo kada šiame Žemės sklype esantys miškai buvo priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams. Valstybinė miškų tarnyba, atsakydama į minėtą Nacionalinės žemės tarnybos 2013-12-11 raštą Nr. lSD-(3.1)-3435, 2014-02-12 raštu Nr. R2-397 Nacionalinę žemės tarnybą informavo, kad 2006 m. buvo papildomai inventorizuoti ir 2007 m. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre įregistruoti miškų plotai, patenkantys į Žemės sklypo teritoriją, vadovaujantis Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktu turi būti priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams. Iš Valstybinės miškų tarnybos su 2014-02-12 raštu Nr. R2-397 pateiktos grafinės medžiagos matyti, kad Žemės sklypo, į kurį Telšių apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimu Nr. VM. 1-61-74 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste J. G.“ buvo atkurtos nuosavybės teisės J. G., dalis yra pažymėta sutartiniu valstybinės reikšmės miško ženklu (žalia spalva). Kita šio Žemės sklypo dalis nepažymėta sutartiniu valstybinės reikšmės miško ženklu (žalia spalva), tačiau pažymėta kitu sutartiniu ženklu – žalsva spalva, kuri žymi miško žemės plotus, t. y. plotus, kurie yra sudėtinė miesto miškų plotų dalis. Iš šios Valstybinės miškų tarnybos pateiktos grafinės medžiagos taip pat matyti, kad Žemės sklypas patenka į Mažeikių miškų urėdijos Mažeikių girininkijos miško kvartalą Nr. 219, kuriame yra miško sklypai Nr. 26 (dalis), Nr. 27 (dalis) ir Nr. 28 (dalis), vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 „Dėl ribinės reikšmės miškų ploto patvirtinimo“. Taigi visą J. G. perduotą neatlygintinai nuosavybėn Žemės sklypo plotą užima miesto miškas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. Pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punktą (redakcija aktuali nuo 2008-11-25 iki 2009-12-28), Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams ir parkams. Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punkte (redakcija aktuali 2009-07-01 iki 2011-01-01) buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai – miestų miškai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr.-3K-165/2012 yra išaiškinęs, jog Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise inter alia priklauso valstybinės reikšmės miškai. Požymius, pagal kuriuos gali būti apibūdinami valstybinės reikšmės miškai, remdamasis Konstitucija, turi detalizuoti, sukonkretinti įstatymų leidėjas (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams. Tai, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, reiškia, kad jie nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš Konstitucijos kylančias išimtis. Valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai Konstitucija tai leidžia (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai). Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose (redakcija aktuali nuo 2009-05-26 iki 2009-12-28) buvo nustatyta, kad miškai išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, taip pat jeigu miškai priskirti miestų miškams, miestų sanitarinės apsaugos pirmajai zonai, miško parkams (išvardytų miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriausybė). Daroma išvada, kad miškų plotai, esantys Žemės sklype, Atkūrimo įstatymo prasme Telšių apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimo Nr. VM.1-61-74 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste J. G.“ priėmimo metu buvo valstybės išperkami ir nuosavybės teisės į juos negalėjo būti atkurtos. Atsižvelgiant į tai, kad atkuriant Telšių apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimu Nr. VM. 1-61-74 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste J. G.“ J. G. nuosavybės teises į Žemės sklypą buvo pažeistos imperatyvios Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkto (redakcija, aktuali nuo 2008-11-25 iki 2009-12-28), Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punkto (redakcija, aktuali nuo 2009-07-01 iki 2011-01-01) ir Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktų (redakcija, aktuali nuo 2009-05-26 2009-12-28) nuostatos, Telšių apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimas, kuriuo J. G. buvo atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miškams priskirtus miškų plotus, turėtų būti panaikintas. Taip pat turėtų būti panaikintas ir Telšių apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 24 d. įsakymo Nr. Pl.Z-1750 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Mažeikių mieste“ 2 punktas, kuriuo nuspręsta J. G. atkurti nuosavybės teises, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,27 ha kitos paskirties žemės sklypą, esantį J. Š. g. 3 Mažeikių mieste. Atkūrimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2002-10-25 iki 2012-01-31) 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatytas kalendorine data apibrėžtas terminas, iki kurio piliečiai galėjo pareikšti arba pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, t.y. iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškė valios dėl būdo, atkūrimo būdą turėjo parinkti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos (iki 2010 m. birželio 30 d. – apskričių viršininkų administracijos, nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2012 m. sausio 31 d. – Nacionalinė žemės tarnyba). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 3 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2003-02-06 iki 2013-12-31) nustatyta, kad piliečiai, kuriems nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki 2003-04-01 gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Iki nurodytos datos nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, sprendimai priimami pagal paskutiniame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, prašymus nagrinėjančios institucijos privalėjo raštu iki 2003-03-01 pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Kai iki 2003-04-01 pilietis nepareiškė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisės jam buvo atkuriamos prašymus nagrinėjančios institucijos parinktu būdu. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10, 16 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo nuo 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojusiose nuostatose nebuvo palikta teisė Atkūrimo įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms parinkti atkūrimo būdo. Kaip buvo minėta, J. G. 2001-05-09 prašyme, pateiktame Atkūrimo įstatymo nustatytu terminu, nebuvo nurodyta konkreti valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo, 2008-12-18 prašyme J. G. prašė skirti žemės sklypą Nr. 40 naujame Naikių mikrorajone 2700 m². Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, J. G. iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškus valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parinko Atkūrimo įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos, kadangi Telšių apskrities viršininkas 2001 m. birželio 25 d. įsakymo Nr. 1092 1 punktu papildė Telšių apskrities viršininko administracijos 2000 m. kovo 27 d. įsakymą Nr. 521 „Dėl naujų žemės sklypų perduodamų neatlygintinai piliečiams, pagal eiles, Telšių apskrities rajonų miestuose, vardinio sąrašo patikslinimo Mažeikių mieste pagal priedėlį“ ir 4 punktu įrašė J. G. (prašymas pateiktas 2001-05-09). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, J. G. galėjo būti perduotas neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypas individualiai statybai. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2009-05-26 iki 2009-12-18) buvo nustatyta, kad piliečiams neatlygintinai perduodamo nuosavybėn naujo žemės sklypo, esančio miesto teritorijai priskirtoje žemėje, dydį kiekviename mieste tvirtino Vyriausybė miesto, rajono savivaldybės siūlymu. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte (redakcija, galiojanti sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo metu) nustatyta, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą žemės sklypą, Vyriausybei patvirtinus jo dydį tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė, išskyrus Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją, arba piliečių pageidavimu mieste, kuriame jie gyvena (išskyrus Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos, Birštono miestus ir Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją). Miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kultūros vietovių sąrašą), nauji žemės sklypai individualiai statybai bei kitai paskirčiai nuosavybėn neperduodami. Buvusio žemės savininko P. G. turėta žemė patenka į iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią Mažeikių miestui priskirtą teritoriją. Telšių apskrities viršininko 2007 m. lapkričio 17 d. sprendimo Nr. VM.1-61-74 priėmimo metu J. G. gyveno T. Vaižganto g. 8-34 Mažeikių mieste. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nuosavybės teisių atkūrimas turėjo būti vykdomas pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatas. Atkūrimo įstatymo nuostatas įgyvendinančios Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“, 34 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2009-09-15 iki 2009-12-20) buvo nustatyta, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatytąja tvarka priskirtose teritorijose, buvo atkuriamos perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 3 d. nutarimą Nr. 1324 „Dėl naujų žemės sklypų dydžių miestuose patvirtinimo“ patvirtinto dydžio žemės sklypą tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė, išskyrus Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją, arba piliečių pageidavimu – mieste, kuriame jie gyvena (išskyrus Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos, Birštone miestus ir Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją). Minėtos tvarkos 106 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2009-09-15 iki 2009-12-20) buvo nustatyta, kad piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestuose, nagrinėja turto buvimo vietos žemėtvarkos skyriai. Apskrities viršininkas sprendimą atkurti nuosavybė teises į žemę, esančią miestuose, perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują žemė sklypą individualiai statybai priimdavo pagal savivaldybės administracijos direktoriaus pateiktą individualiai statybai ir kitai paskirčiai suprojektuotą privatizuotiną žemės sklypo detalųjį planą, piliečiui pasirinkus žemės sklypą pagal nusistatytąjį eiliškumą. Mažeikių rajono savivaldybės taryba 2008 m. lapkričio 28 sprendimo Nr. Tl-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ 1 punktu patvirtino pakoreguotą Mažeikių miesto Naikių mikrorajono II-osios dalies detalųjį planą, kuriame suprojektuotas 0,27 kitos paskirties žemės sklypas (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos teritorijos). Naujų žemės sklypų, kuriuos kaip atlyginimą piliečiams už nuosavybės teise turėtą žemę, gyvenamuosius namus, jų dalis, butus numatoma perduoti individualiai statybai ir kitai paskirčiai, dydžio miestuose nustatymo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 3 d. nutarimu Nr. 1324 „Dėl naujų žemės sklypų dydžio miestuose, detaliųjų klanų rengimo ir teritorijų inžinerinės įrangos“ (toliau – Tvarka), 4.1 papunktyje (redakcija, galiojusi nuo 1997-12-11 iki 2014-01-01) buvo nustatyta, kad miestų, rajonų savivaldybių architektūros tarnybos (vyriausieji architektai) kartu su apskričių viršininkų administracijų miestų, rajonų žemėtvarkos skyrių specialistais, vadovaudamiesi miestų bendraisiais (generaliniais) ir detaliaisiais planais, žemės kadastro duomenimis, nustato teritorijas, kuriose tikslinga plėtoti individualią statybą bei žemę naudoti kitai paskirčiai, ir rengia šių teritorijų brėžinius (planus ištraukas iš miesto bendrojo plano). Juose nurodoma žemės sklypų vieta, apytikslis plotas hektarais, valstybės parduodamos žemės vieno hektaro nominali kaina, kuri skaičiuojama pagal Valstybės parduodamos žemės nominalios kainos nustatymo metodiką, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 909 „Dėl duodamos valstybinės žemės ir valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo ir jos taikymo tvarkos“, ir informacija apie teritorijos inžinerinę įrangą arba (statybos atveju) galimybes prisijungti prie gretimose teritorijose esančių inžinerinių komunikacijų. Šios Tvarkos 1.2 ir 4.3 papunkčiuose buvo nustatyta, kad šios Tvarkos 4.1 papunktyje nurodytų brėžinių pagrindu buvo rengiamas miesto teritorijų sąrašas, kurį tvirtino miesto, rajono savivaldybės taryba, ir jame nustatomas bendras visų teritorijų žemės plotas, kurį už nuosavybės teise turėtą žemę, gyvenamuosius namus, jų dalis, butus numatoma perduoti piliečiams individualiai statybai ir kitai paskirčiai. Pagal minėtos Tvarkos 4.4 papunktį, apskričių viršininkų administracijų miestų, rajonų žemėtvarkos skyriai turėjo pateikti miestų, rajonų savivaldybėms duomenis apie tai, kiek piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą miestuose, pareiškė pageidavimą gauti žemės sklypus individualiai statybai ir kitai paskirčiai. Tvarkos 4.5 ir 4.6 papunkčiuose buvo nustatyta, kad naujų žemės sklypų dydis buvo apskaičiuojamas atsižvelgiant į bendrą visų teritorijų žemės plotą, į tai, kiek piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą miestuose, pareiškė pageidavimą gauti žemės sklypus individualiai statybai ir kitai paskirčiai, taip pat į inžinerinių komunikacijų, gatvių bei visuomeninių objektų statybos žemės ploto poreikį teritorijoje, o miestų, rajonų savivaldybių merų (valdybų) pasiūlymai dėl naujų žemės sklypų dydžio miestuose turėjo būti apsvarstyti ir aprobuoti savivaldybės taryboje. Pagal Tvarkos 5 ir 6 punktus, miestų, rajonų savivaldybių merų (valdybų) parengti pasiūlymai dėl naujų žemės sklypų dydžio miestuose kartu su paaiškinamaisiais raštais turėjo būti teikiami apskričių viršininkams, kurie, gavę šios Tvarkos 5 punkte nurodytą medžiagą, per 15 dienų nuo medžiagos gavimo parengdavo ir pateikdavo išvadas dėl tvirtintino naujų žemės sklypų dydžio pagrįstumo. Vadovaujantis paminėtomis nuostatomis, darytina išvada, kad iki 2010-07-01 apskrities viršininkas, o nuo 2010-07-01 Nacionalinė žemės tarnyba, sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatytąja tvarka priskirtose teritorijose, perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują žemės sklypą individualiai statybai, priimdavo pagal savivaldybės administracijos direktoriaus pateiktą individualiai statybai žemės sklypo detalųjį planą ir pagal parengtus miestų, rajonų savivaldybių merų (valdybų) pasiūlymus dėl naujų žemės sklypų dydžio. Kaip buvo minėta, Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktorius, vadovaudamasis Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ ir atsižvelgdamas į Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriaus 2008-12-30 raštą Nr. R2-2277 „Dėl žemės sklypų suteikimo“, 2009 m. rugpjūčio 12 d. įsakymo Nr. Al-1101 „Dėl perduodamo neatlygintinai nuosavybėn Mažeikių mieste, J. Š. g. 3, žemės sklypo duomenų tvirtinimo“ 1 punktu patvirtino perduodamo neatlygintinai nuosavybėn 0,27 ha žemės sklypo, esančio J. Š. g. 3 Mažeikių mieste, planą, 2 punktu nustatė žemės sklypo naudojimo būdą – gyvenamosios teritorijos ir pobūdį – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos. Kadangi atkuriant nuosavybės teises į minėtą Žemės sklypą, privačion nuosavybėn buvo perleistas Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausantis turtas – miestų miškų plotai, siekiant apginti viešąjį interesą ir grąžinti valstybės nuosavybėn priklausantį nekilnojamąjį turtą, dėl viešojo intereso gynimo Nacionalinė žemės tarnyba 2014-08-01 raštu Nr. lSD-(3.1)-2564 kreipėsi į Šiaulių apygardos prokuratūrą.

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus atstovė V. V. teismo posėdžio metu nurodė, kad Nacionalinė žemės tarnyba sutinka su pareiškėjo reikalavimais. Iš medžiagos, schemos, kurią pateikė Valstybinė miškų tarnyba, matyti, kad koordinatės yra. Tame sklype yra medžiai – berželiai, alksniai, yra krūmų, auga jauni medžiai.

Atsakovų Mažeikių rajono savivaldybės ir Mažeikių rajono savivaldybės administracijos atsiliepimuose nurodoma, kad LTSR Ministrų tarybos 1985-05-31 nutarimu Nr. 154 buvo patvirtintas Mažeikių miesto generalinis planas, kuriame aprašomoje teritorijoje buvo numatytas daugiabučių namų kvartalas. Vėliau, 1986 metais, šis kvartalas buvo detalizuotas – parengtas Naikių gyvenamojo rajono Mažeikiuose užstatymo eskizas su raudonųjų linijų planu. Vadovaujantis šiais teritorijų planavimo dokumentais buvo parengtas ir Mažeikių rajono tarybos sprendimu Nr. Tl-109 patvirtintas Mažeikių miesto Naikių mikrorajono II-os dalies 36 ha detalusis planas. Šio detaliojo plano esamos būklės analizės dalyje buvo nurodyta, kad planuojamoje teritorijoje šiuo metu yra ariamos žemės, ganyklos, pievos ir nedideli miško masyvai. Vėliau planas buvo koreguojamas ir korektūra patvirtinta Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008-11-28 sprendimu Nr. Tl-347. Esminiai plano sprendiniai nebuvo keičiami, tik atsisakyta daugiabučių namų statybos ir numatytas vienbučių bei dvibučių namų kvartalas. Buvo įgyvendinami detaliojo plano sprendiniai, registruojami sklypai (įgyvendinamos LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatos). Atliekant Naikių mikrorajono II-osios dalies detaliojo plano viešojo svarstymo su visuomene procedūras dalyvavo Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriaus atstovai, tačiau 2008-11-05 vykusio detaliųjų planų svarstymo su visuomene susirinkimo metu pastabų ar pretenzijų dėl rengiamų detaliųjų planų gauta nebuvo. Taigi Mažeikių rajono savivaldybės taryba (toliau – Taryba) 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. Tl-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ 1 punktu patvirtino pakoreguotą Mažeikių miesto Naikių mikrorajono II-osios dalies detalųjį planą, kuriame suprojektuotas 0,27 ha kitos paskirties žemės sklypas (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos teritorijos). Administracijos direktorius 2009 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. A1-25 „Dėl adresų suteikimo Naikių mikrorajone“ 0,27 ha kitos paskirties žemės sklypui suteikė adresą – Švažo g. 3, Mažeikiai. Pažymėjo, kad administracijos direktorius įsakymą priėmė vadovaudamasis turima informacija, t. y. turimi duomenys nepatvirtino, kad Žemės sklypas pateko į valstybinės reikšmės miškų plotą. Prokuroras pareiškime nurodo, kad 2006 m. papildomai inventorizuoti ir 2007 m. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre įregistruoti miškų plotai, patenkantys į Žemės sklypą. Tačiau pareiškėjas nenurodo, kad minėti miškų plotai būtų buvę įregistruoti valstybės įmonės Registrų centro nekilnojamojo turto registre, o tą Valstybinė miškų tarnyba privalėjo padaryti. VĮ Registrų centre ginčo teritorija iki šiol nėra įregistruota kaip valstybinės reikšmės miškas. Tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinę, kad įgyvendinant teisinės valstybės principą turi būti užtikrinamas teisinių santykių stabilumas, kuris nebūtų užtikrintas, jei teisinių santykių subjektai neribotą laiką negalėtų būti tikri, ar dėl jų atžvilgiu priimtų administracinių aktų nebus inicijuojamas viešojo intereso gynimo procesas teisme. Teisėtų lūkesčių principas įtvirtina idėją, jog būtina pripažinti, gerbti ir ginti teisėtai įgytas civilines teises, t. y. asmuo, teisėtai įgijęs civilines teises, turi pagrįstą tikėjimą, kad savo teises galės įgyvendinti tiek veikdamas šiandien, tiek ateityje. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas siejasi su teise pagrįstai tikėtis, kad asmens pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos tam tikrą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 23 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-48/2009; 2011 m. balandžio 4 d. nutartis byloje Nr.3K-3-148/2011 ir kt.). Savivaldybė mano, kad ginčo situacija susiklostė dėl valstybinės reikšmės miškų plotų netikslios kartografijos. Tai įrodo, kad sprendimo priėmimo metu atsakovui nebuvo žinomos aplinkybės, galėjusios turėti įtakos priimto sprendimo teisėtumui. Taip pat byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad J. G. galėjo pagrįstai numatyti, jog administracinis aktas yra neteisėtas arba, kad jis veikė neteisėtai teikdamas viešojo administravimo subjektui neteisingą ar neišsamią informaciją, siekdamas, kad ginčijamas sprendimas būtų priimtas. Esant šioms aplinkybėms nėra pagrindo panaikinti sprendimą formaliais akto negaliojimo pagrindais, numatytais Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnyje. Paaiškėjus, kad sprendimas prieštarauja teisei, pagal kurią perduota sklypo dalis yra išimtinė valstybės nuosavybė ir ją paimant valstybės naudai, turi būti paisoma Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmojo Protokolo 1 straipsnio nuostatų (ratifikuotas 1995 m. gruodžio 7 d.), kuriomis nustatyta, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais. Europos Žmogaus Teisių Teismas taikydamas šio Protokolo nuostatas, nurodė, kad kai valstybė ratifikuoja Konvenciją ir pirmą Protokolą, o po to priima teisės aktus dėl visiškos ar dalinės nuosavybės teisių restitucijos (nuosavybės teisių atkūrimo), tokie teisės aktai gali būti vertintini kaip sukuriantys teisę į nuosavybę, patenkančią į Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnį. (EŽTT 2012 m. gegužės 31 d sprendimas byloje Vasilev ir Doycheva prieš Bulgariją). J. G. nuosavybės teisės buvo atkurtos 2009 m. lapkričio 17 d. Telšių apskrities viršininko sprendimu Nr. VM. 1-61-74, remiantis 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu, tai yra teisės aktu, priimtu po minėto Protokolo ratifikavimo. Todėl ginčui taikytinos Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio nuostatos. Minėtame EŽTT sprendime taip pat konstatuojama, kad nuosavybės teisių ribojimas gali būti pagrįstas (pateisinamas), jei yra numatytas įstatymu, siekia viešo intereso ir užtikrina pusiausvyrą tarp viešo intereso poreikių ir pagrindinės žmogaus teisės apsaugos reikalavimų. Ten pat pažymėta, kad, nesant ginčo dėl kitų sąlygų, turi būti įvertinta, ar toks teisių ribojimas atitinka proporcingumo principo reikalavimus. Nors valstybė turi plačią vertinimo nuožiūros laisvę nustatyti, kokie yra viešo intereso poreikiai, ypač įgyvendinant priemones ekonominės reformos ir socialinio teisingumo srityje, tačiau iš valdžios institucijų yra reikalaujama reaguoti greitai, teisingai ir laikytis nuoseklumo. Teismas turėtų įvertinti ne tik prokuroro ginamo viešojo intereso, bet ir privataus intereso svarbą, įvertinti, ar priemonės, kuriomis siekiama apginti viešąjį interesą, yra adekvačios siekiamam tikslui, ir ar atitinka proporcingumo principui keliamus reikalavimus. Savivaldybės nuomone, įvertinus prokuroro ginamą viešąjį interesą, t. y.: Žemės sklypo plotas yra nedidelis (0,27 ha), nustatytą sklypo paskirtį (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos), ir tai, kad jis nėra priskirtas visuomenei reikšmingos vertės sklypui, jis konkuruoja su privataus intereso svarba. Mano, kad apgynus viešąjį interesą prokuroro prašomu būdu bus padaryta didesnė žala kitoms viešojo intereso sferoms, būtent socialinio teisingumo srityje, o fiziniam asmeniui, sąžiningai įgijusiam žemės sklypą, bus sukurti papildomi ir bereikalingi jo subjektinių teisių ir teisėtų interesų apsunkinimai bei apribojimai. Remdamiesi minėtais argumentais, mano, kad byloje nagrinėjamu atveju priemonės, kuriomis siekiama apginti viešąjį interesą, nėra adekvačios siekiamam tikslui, o tuo pačiu neatitinka ir proporcingumo principui keliamų reikalavimų.

Atsakovų Mažeikių rajono savivaldybės ir Mažeikių rajono savivaldybės administracijos atstovas M. N. teismo posėdžio metu nurodė, kad viskas prasidėjo nuo to, kai buvo numatyta daugiaaukščių namų statyba. Po to planas buvo pakoreguotas ir priimtas sprendimas – numatyta dvibučių ir namų statyba. Buvo suderintas detalusis planas ir nebuvo kalbos apie valstybinės reikšmės miškus. Buvo daromos ortofotonuotraukos, bet nėra jokių duomenų, kad tame plote būtų tiksliai kartografuotas. Miškas – žemės sklypas apaugęs mišku. Turėtų būti nurodytos miško koordinatės. Šiuo metu koordinačių nėra, miškas neregistruotas Registrų centre. Egzistuoja miškų kadastras. Šia informacija disponavo Miškų tarnyba. Savivaldybė priėmė ginčo sprendimą disponuodama ta informacija, kurią turėjo. Šis plotas buvo perduotas miškų urėdijoms, bet apskričių viršininkai buvo įpareigoti įregistruoti sklypus valstybės vardu. Iki šiol tai nepadaryta. Miškas auga, situacija nuolat keičiasi. Ginčo sklypas yra 0,27 ha. Nėra nustatytos tikslios miškų ribos. Ortofotonuotraukos daromos iš viršaus ir sąlyginai „užnešamos“ ant žemėlapio ir yra tam tikra paklaida. Kol nėra tikslių miško išmatavimų, negalima teigti, kad tie duomenys tikslūs. Priemonės neatitinka proporcingumo principo reikalavimų. Buvo suderinta su visomis tarnybomis. Tik praėjus gan ilgam laikui Miškų tarnyba susivokė, kad kažkas negerai. Miškų tarnyba turėtų aktyviai dalyvauti. Jie nevykdo savo įpareigojimo registruoti sprendimą Registrų centre. Visas 0,27 ha sklypas patenka į šį plotą. Detalųjį planą rengė pasamdę bendrovę. Aiškinamajame rašte nieko nebuvo pasakyta apie miškus. Detalusis planas buvo suderintas su visais, su kuo buvo privalu derinti. Miškų tarnyba nėra įtraukta į derinimą. Netikėti įmonių profesionalų išvadomis nebuvo pagrindo. Nutarimai, kuriais ši žemė buvo priskirta miškui, keitėsi 5–6 kartus, buvo pridėti masteliai. Jei teismas panaikins 2008 m. sprendimą, liks galioti 2005 m. sprendimas, kur numatyta daugiabučių namų statyba. Reikia nustatyti tikslų miškų plotą, ribas, kur jie yra įregistruoti; visą miško masyvą. Šis miško masyvas pagal ortofotonuotrauką ir 0,27 ha žemės sklypas gali išeiti iš miško ribų. Konkrečių duomenų nėra iki šiol. Buvo įpareigoti apskričių viršininkai. Miškas yra, bet kur, neaišku. Miškų kadastre turi būti įrašomi duomenys, apibūdinantys mišką.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos atliepime (2 t., 49–51 b.l.) nurodoma, kad Mažeikių mieste esantis kitos paskirties žemės sklypas (0,27 ha), kadastrinis Nr. 6130/0011:101, nuosavybės teise priklausantis J. G., patenka į teritoriją, kuri pagal faktinę padėtį atitinka Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau – Miškų įstatymas) 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus. Šis žemės sklypas, esantis J. Š. g. 3 Mažeikių mieste, atsakovei J. G. perduotas neatlygintinai Telšių apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. PlTŽ-1750 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Mažeikių mieste“. Pažymėtina, kad į žemės sklypą, kadastrinis Nr. 6130/0011:101, esantį J. Š. g. 3 Mažeikių mieste, į kurį Telšių apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimu Nr. VM.l-61-74 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste J. G. 46002081351“ J. G. atkurtos nuosavybės teisės į visą buvusio žemės savininko P. G. valdytą 0,27 ha žemės sklypą, esantį J. Š. g. 3 Mažeikių mieste, patenka 0,27 ha miško žemės, dalis jo – 0,02 ha plotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ yra priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams (tai patvirtina Valstybinės miškų tarnybos 2014-02-03 pažyma Nr. 46399 apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentas). Ginčo žemės sklypas patenka į Mažeikių miškų urėdijos Mažeikių girininkijos 219 kvartalo 26, 27, 28 taksacinius sklypus (t. y. sklypų dalis), kurie valstybinės reikšmės miškams priskirti vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų ploto patvirtinimo“. Taigi, visą atsakovei J. G. perduotą neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypo plotą užima miesto miškas. Vadovaujantis Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktu miesto miškai yra valstybinės reikšmės miškai. Atkreiptinas dėmesys, kad 2006 m. atlikus valstybinę sklypinę miškų inventorizaciją Mažeikių miesto teritorijoje buvo papildomai inventorizuoti ir 2007 metais registruoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre miško plotai, patenkantys ir į žemės sklypą, kadastrinis Nr. 6130/0011:101. Šie miško plotai, vadovaujantis Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktu, turi būti priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams, tačiau šiuo metu tai padaryti nėra galimybės dėl galimai neteisėtų veiksmų, atliktų 2009–2012 metais, suformavus miško žemėje kitos paskirties žemės sklypus ir juos perdavus privatiems asmenims. Darytina išvada, kad administracinių aktų priėmimo metu ginčo sklype esantis 0,02 ha miško plotas jau buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškams, o likusi žemės sklypo dalis turėtų būti priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnis numato, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimu konstatavo, kad miestų miškai pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai nepaisant to, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2009-07-01 iki 2009-12-28) buvo nustatyta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams. Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalis numato, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Valstybinės reikšmės miškai – tai <...> miestų miškai, <...> kiti miškai, Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 2 dalies (redakcija, galiojusi nuo 2009-07-01 iki 2011-01-01), Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto (redakcija, galiojusi nuo 2007-05-29 iki 2009-07-09; nuo 2009-07-29 iki 2009-12-28) nuostatos draudžia privatizuoti Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančius valstybinės reikšmės miškus. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (aktuali redakcija nuo 2008-05-26 iki 2009-12-28) 13 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktų nuostatas, miškai yra valstybės išperkami, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, miestų miškams. Šioms imperatyvioms įstatymų normoms prieštarauja Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. Tl-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ dalis, kuria suprojektuotas 0,27 ha kitos paskirties žemės sklypas, Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 12 d. įsakymas Nr. Al-1101 „Dėl perduodamo neatlygintinai nuosavybėn Mažeikių mieste, J. Š. g. 3, žemės sklypo duomenų tvirtinimo“, Telšių apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimas Nr. VM.1-61-74 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste J. G.“, Telšių apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 24 d. įsakymo Nr. Pl.Ž-1750 „Dėl nuosavybės teisią į žemę atkūrimo Mažeikių mieste“ dalis, kuria atkurtos nuosavybės teisės J. G., perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,27 ha žemės sklypą, esantį J. Š. g. 3 Mažeikių mieste, kuriais buvo leista atkurti nuosavybės teises į žemę, kuri priskirta ir priskirtina valstybinės reikšmės miškui. Todėl nurodyti administraciniai aktai (jų dalys) naikintini. Panaikinus ginčijamus administracinius aktus (jų dalis), turėtų būti panaikintos ir jų pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės – atkuriama buvusi iki ginčijamų aktų priėmimo padėtis. Pripažinus administracinius aktus (jų dalis) negaliojančiais, taikytina restitucija natūra, valstybinės reikšmės mišką grąžinant Lietuvos valstybei. Su pareiškimu ir jame išdėstytais motyvais bei prašymais sutinka.

Trečiojo suinteresuoto asmens J. G. atsiliepime (2 t., 80–81 b.l.) nurodoma, kad žemės sklypą įgijo sąžiningai. Nuosavybės teisių atkūrimo procese neturėjo kompetencijos priimti sprendimų dėl grąžintinos žemės plotų nustatymo, be to, neatliko jokių neleistinų veiksmų, turėjusių įtakos valstybės institucijų sprendimams. Buvo atlikti žemės sklypo kadastriniai matavimai, įregistravo VĮ Registrų centre. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis, kitos paskirties 0,27 ha žemės sklypas (unikalus Nr. 4400-2006-0553, kadastro Nr. 6130/0011:101) Mažeikių mieste nuosavybės teise priklauso J. G., kurį sudaro 0,27 ha žemės ūkio naudmenų. Trečiajam suinteresuotam asmeniui, neturinčiam specialių žinių, valstybinės reikšmės miškų schema dėl prastos spaudos kokybės ir mažo mastelio yra sunkiai suprantama, taigi, pagal tai negalima nustatyti, kad žemė negali būti grąžinama, kad šis žemės sklypas atitinka Miškų įstatyme nustatytą miško sąvoką. Trečiajam suinteresuotam asmeniui, kaip paprastam fiziniam asmeniui, nepanašu, kad šį žemės sklypo plotą, esantį adresu J. Š. g. 3, Mažeikių m., užima miesto miškas. Atgavus žemės sklypą, juo rūpinosi penkerius metus, mokėjo žemės mokestį (pridedama žemės mokesčio deklaracijos duomenys už 2014 metus ir kvitas), turėjo teisėtų svajonių ir lūkesčių pasistatyti namą. Trečiasis suinteresuotas asmuo, kaip savininkė, tikėjo, kad galės įsigytą žemės sklypą naudoti šiam tikslui. Negalėjo numatyti, kad valdžios institucijų klaida bus pastebėta praėjus beveik penkeriems metams, jog sprendimas atkurti jai nuosavybės teises į žemės sklypą gali būti panaikintas. Tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinę, kad įgyvendinant teisinės valstybės principą turi būti užtikrinamas teisinių santykių stabilumas, kuris nebūtų užtikrintas, jei teisinių santykių subjektai neribotą laiką negalėtų būti tikri, ar dėl jų atžvilgiu priimtų administracinių aktų nebus inicijuojamas viešojo intereso gynimo procesas teisme. Teisėtų lūkesčių principas įtvirtina idėją, jog būtina pripažinti, gerbti ir ginti teisėtai įgytas civilines teises, t. y. asmuo, teisėtai įgijęs civilines teises, pagrįstai tikisi, kad savo teises galės įgyvendinti tiek veikdamas šiandien, tiek ateityje. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas siejasi su teise pagrįstai tikėtis, kad asmens pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos tam tikrą laiką, galės būti realiai įgyvendinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 23 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-48/2009; 2011 m. balandžio 4 d. nutartis byloje 3K-3-148/2011 ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje nagrinėjant tokio pobūdžio bylas pažymėta, kad jose, be nacionalinės teisės – konstitucinių ir civilinių teisės normų – reguliuojančių nuosavybės teisių apsaugą, turi būti įvertinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio, įtvirtinančio, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe, taikymo praktika. Mano, kad reiktų vertinti, ar toks nuosavybės paėmimas būtų proporcingas, t. y. užtikrintų pusiausvyrą tarp bendro intereso ir asmens pagrindinių teisių apsaugos. Bylose Paplauskienė prieš Lietuvą (Nr. 31102/06) 2014 m. spalio 14 d. sprendimu ir D. K. prieš Lietuvą (Nr.34911/06) 2014 m. spalio 21 d. sprendimu Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad senų pažeidimų, t. y. valstybės institucijų padarytų klaidų, atitaisymas neturėtų padaryti naujos žalos ir tapti asmeniui pernelyg didele našta. Prašo nustatyti, ar priemonės, kuriomis siekiama apginti viešąjį interesą, nėra adekvačios siekiamam tikslui, ar apgynus viešąjį interesą prokuroro prašomu būdu, nebus padaryta didesnė žala trečiajam suinteresuotam asmeniui fiziniam asmeniui, sąžiningai įgijusiam nedidelį (0,27 ha) žemės sklypą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Mažeikių miškų urėdija atsiliepimo nepateikė.

Pareiškėjo Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimas tenkintinas.

Dėl kreipimosi dėl viešojo intereso gynimo termino

Prokuroras, kuris kreipėsi į teismą dėl viešojo intereso gynimo, laikytinas viena iš proceso šalių, kuriai taikomos tos pačios proceso teisės normos, kaip ir kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims, taip pat ir dėl skundo (prašymo) padavimo termino. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-180/2009, 2007 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008). Kitaip tariant, termino kreiptis į teismą eigos pradžia prasideda tik nuo to momento, kai surenkama ar turėjo būti surinkta pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, ir kai prokurorui tampa suvokiama apie šio intereso pažeidimą.

Nustatant termino kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo eigos pradžią kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama visuma aplinkybių: pirminės informacijos apie galimai pažeistą viešąjį interesą gavimo data, informacijos pobūdis ir apimtis; ar ši informacija buvo pakankama kreiptis į teismą dėl administracinių aktų panaikinimo ginant viešąjį interesą, ar buvo būtina rinkti papildomus duomenis; kokių veiksmų pareiškėjas papildomai ėmėsi, siekdamas surinkti duomenis, reikalingus kreipimuisi į teismą dėl administracinių aktų panaikinimo ir viešojo intereso gynimo; ar pareiškėjas nedelsė atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, ar papildomus duomenis apie galimą viešojo intereso pažeidimą surinko per pagrįstą ir protingą terminą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1164/2009 ir kt.).

Šioje byloje nustatyta, kad prokuratūra apie galimai pažeistą viešąjį interesą sužinojo 2014 m. rugpjūčio 5 d. gavusi Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. rugpjūčio 1 d. raštą Nr.1SD-(3.1)-2564 „Dėl viešojo intereso gynimo“ (1 t., 10–16 b.l.). Iš turimų rašytinių įrodymų, t. y. Mažeikių rajono savivaldybės mero 2014 m. rugpjūčio 12 d. rašto Nr. R8-2.32-3274 „Dėl dokumentų pateikimo“ (1 t., 46 b.l.), matyti, kad Šiaulių apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorė A. J. po Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. rugpjūčio 1 d. rašto Nr.1SD-(3.1)-2564 „Dėl viešojo intereso gynimo“ gavimo kreipėsi į Mažeikių rajono savivaldybę dėl papildomų duomenų suteikimo.

Įvertinusi tai, kokius duomenis (dokumentus) Šiaulių apygardos prokuratūrai pateikė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, teisėjų kolegija daro išvadą, jog iki kreipimosi į Mažeikių rajono savivaldybę Šiaulių apygardos prokuratūra neturėjo pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad pažeistas viešasis interesas. Darytina išvada, jog pareiškėjas Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras operatyviai sprendė šį klausimą, realizavo teisę kreiptis į teismą įstatymo nustatytais terminais. Pareiškimas Šiaulių apygardos administraciniam teismui buvo pateiktas 2014 m. rugsėjo 3 d. (1 t., 2 b.l.) nepraleidus ABTĮ numatyto 30 dienų termino po to, kai buvo surinkta pakankamai duomenų, kad galimai pažeistas viešasis interesas, šiuo atveju po duomenų gavimo 2014 m. rugpjūčio 19 d. iš Mažeikių rajono savivaldybės mero, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad vieno mėnesio terminas praleistas nebuvo.

Pareiškėjo prašomų panaikinti skundžiamų aktų neteisėtumas grindžiamas tuo, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos į 0,27 ha žemės sklypą, kuriame yra valstybinės reikšmės miškas.

Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (nuo 2008-11-25 galiojusi redakcija) 6 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams ir parkams.

Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalis (redakcija, galiojusi nuo 2008-01-01) numato, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Valstybinės reikšmės miškai – tai: 1) miškai, esantys valstybiniuose rezervatuose, valstybinių parkų rezervatuose ir rezervacinėse apyrubėse, Kuršių nerijos nacionaliniame parke; 2) miestų miškai; 3) valstybiniai miško medelynai ir sėklinės plantacijos; 4) miškų mokslinio tyrimo ir mokymo bei selekcinės sėklininkystės objektų miškai, kurių plotus ir ribas tvirtina Vyriausybė; 5) valstybiniai miškai 7 km pločio juostoje nuo Baltijos jūros ir Kuršių marių, į kuriuos neatkurta nuosavybės teisė pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą; 6) kiti miškai, Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams.

Žemės reformos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad miškai ir vandens telkiniai neprivatizuojami, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, valstybinės reikšmės vidaus vandenims.

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad miškai ir vandens telkiniai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Šių miškų ir vandens telkinių plotus tvirtina Vyriausybė; to paties straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad taip pat išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti miestų miškams, miestų sanitarinės apsaugos pirmajai zonai, miško parkams. Išvardytų miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriausybė.

Iš turimų rašytinių įrodymų matyti, kad Telšių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriaus 2008 m. gruodžio 8 d. rašte Nr.R2-2150 (1.24) trečiajam suinteresuotam asmeniui J. G. (1 t., 50 b.l.) nurodoma, kad pagal jos 2001 m. gegužės 9 d. rašytą prašymą Telšių apskrities viršininko 2007 m. spalio 16 d. įsakymu Nr.P1.Ž-1786 ji buvo įtraukta į eilę gauti neatlygintinai naują žemės sklypą individualiai gyvenamojo namo statybai Mažeikių mieste. Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr.T1-347 patvirtintas pakoreguotas Mažeikių miesto rytinės dalies (Naikių mikrorajono) detalusis planas ir suformuoti nauji žemės sklypai dėl nuosavybės teisių atkūrimo už Mažeikių rajono savivaldybės miestuose turėtą žemę. Rašte pažymima, kad iš J. G. tenkančio buvusio savininko P. G. žemės ploto 0,2700 ha neatkurtos nuosavybės teisės į 0,27 ha. Iš naujai suformuotų žemės sklypų neatlygintinai galima rinktis sklypą nuo 0,04 ha iki 0,27 ha ploto.

Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. Tl-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo” 1 punktu buvo patvirtintas pakoreguotas Mažeikių miesto Naikių mikrorajono II-osios dalies detalusis planas, kuriame suprojektuotas 0,27 ha kitos paskirties žemės sklypas. 2008 m. gruodžio 18 d. J. G. pateikė prašymą Telšių apskrities viršininko administracijos Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriui skirti 2700 m² žemės sklypą Nr. 40 naujame mikrorajone. Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktorius 2009 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. A1-1101 „Dėl perduodamo neatlygintinai nuosavybėn Mažeikių mieste, J. Š. g. 3, žemės sklypo duomenų tvirtinimo“ patvirtino 0,27 ha žemės sklypo, esančio J. Š. g. 3 Mažeikių mieste, planą bei nustatė žemės sklypo naudojimo būdą. Telšių apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimu Nr. VM. 1-61-74 J. G. atkurtos nuosavybės teisės į visą buvusio žemės savininko P. G. valdytą 0,27 ha žemę, esančią Mažeikių rajono savivaldybės Mažeikių mieste, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,27 ha žemės sklypą, esantį J. Š. g. 3 Mažeikių mieste. Telšių apskrities viršininkas 2009 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. Pl.Ž-1750 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Mažeikių mieste“ atkūrė nuosavybės teises J. G., perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,27 ha žemės sklypą, esantį J. Š. g. 3 Mažeikių mieste, kurio nominali vertė – 23085,00 Lt, naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos. Šių administracinių aktų pagrindu VĮ Registrų centre įregistruotas kitos paskirties 0,27 ha žemės sklypas (kadastro Nr. 6130/0011:101) Mažeikių mieste, nuosavybės teise priklausantis J. G..

Pažymėtina, kad pagal LR aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos 2014 m. gruodžio 10 d. rašte Nr. R2-3764 „Dėl informacijos pateikimo“ pateiktus duomenis, galima matyti, jog 0,27 ha žemės sklypas, unikalus Nr. 1100-2006-0553, kadastrinis Nr. 6130/0011:101, esantis J. Š. g. 3 Mažeikių mieste, patenka į teritoriją, kuri pagal faktinę padėtį atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus. Taip pat iš pateiktų Valstybinės miškų tarnybos duomenų (2 t., 96 b.l.) matyti, kad ginčo sklypo dalis yra pažymėta sutartiniu valstybinės reikšmės miško ženklu (žalia spalva). Kita šio žemės sklypo dalis nepažymėta sutartiniu valstybinės reikšmės miško ženklu (žalia spalva), tačiau pažymėta kitu sutartiniu ženklu – žalsva spalva, kuri žymi miško žemės plotus, kurie yra sudėtinė miesto miškų plotų dalis. Iš šios Valstybinės miškų tarnybos pateiktos grafinės medžiagos taip pat matyti, kad žemės sklypas patenka į Mažeikių miškų urėdijos Mažeikių girininkijos miško kvartalą Nr. 219, kuriame yra miško sklypai Nr. 26 (dalis), Nr. 27 (dalis) ir Nr. 28 (dalis), vadovaujantis LR Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr.1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“, yra priskirtas valstybinės reikšmės miškams.

Atsakovų Mažeikių rajono savivaldybės ir Mažeikių rajono savivaldybės administracijos atsiliepimuose nurodoma, kad prokuroras nenurodo, kad minėti miškų plotai būtų buvę įregistruoti valstybės įmonės Registrų centro nekilnojamojo turto registre, o tai Valstybinė miškų tarnyba privalėjo padaryti. Atsižvelgdama į šiuos atsakovų motyvus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šios teritorijos dalis priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams jau Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“. Taip pat Valstybinės miškų tarnybos 2014 m. gruodžio 10 d. raštu Nr. R2-3764 „Dėl informacijos pateikimo“ informuojama, kad pagal valstybinėje miškų tarnyboje saugomus archyvinius duomenis kitos paskirties žemės sklypo 0,27 ha, unikalus Nr. 4400-2006-0553, kadastrinis Nr. 6130/0011:101, esančio J. Š. g. 3 Mažeikių mieste, teritorijos dalis inventorizuota kaip miško žemė 1998 m. Mažeikių miškų urėdijos Mažeikių girininkijos Pagrindinių miško kirtimų išdėstymo plane. Minėtos faktinės aplinkybės egzistavo skundžiamų aktų priėmimo metu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti Valstybinės miškų tarnybos pateiktais miškų valstybės kadastro duomenimis ir grafine medžiaga, nes jie kitų bylos proceso dalyvių nenuginčyti ir nepaneigti kitais įrodymais. Taip pat pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai).

Taigi įvertinus rašytinius įrodymus ir ginčui aktualių teisės aktų normų visetą darytina išvada, kad ginčo žemės sklypas esantis J. Š. g. 3 Mažeikių mieste, patenka į teritoriją, kuri pagal faktinę padėtį atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus ir pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktą miesto miškai priskirtini valstybinės reikšmės miškams.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo prasme viešasis interesas suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o asmens teisė ginti viešąjį interesą administracinių bylų teisenoje apibrėžiama kaip įstatymu numatytų asmenų teisė įstatymo numatytais atvejais kreiptis į administracinį teismą ginant tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai. Viešojoje teisėje yra įtvirtintas teisėtumo principas, kuris reikalauja, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų bei kad jų sprendimai būtų pagrįsti teisės normomis, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pagal teisėtumo principą reikalaujama atitikties Konstitucijai, bendriesiems teisės principams, įstatymo galią turintiems ir įstatymų įgyvendinamiesiems teisės aktams bei kt. Viešojo administravimo subjektų priimti sprendimai turi atitikti teisėtumo principo reikalavimus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad valstybinės žemės naudojimo, valdymo bei disponavimo teisiniams santykiams taikomas specialusis teisinis reglamentavimas, kurį lemia su viešuoju interesu susijęs santykių objektas – valstybinė žemė. Šiam teisiniam reglamentavimui būdingas imperatyvusis pobūdis; taip užtikrinama valstybinės žemės socialinė paskirtis – teikti visuomeninę naudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB „Saunų rojus“, bylos Nr. 3K-3-437/2009; 2010 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Stenrosus“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-377/2010).

Atsakovų Mažeikių rajono savivaldybės administracijos ir Mažeikių rajono savivaldybės atsiliepimuose nurodoma, kad paaiškėjus, kad sprendimas prieštarauja teisei, pagal kurią perduota sklypo dalis yra išimtinė valstybės nuosavybė ir ją paimant valstybės naudai, turi būti paisoma Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmojo Protokolo 1 straipsnio nuostatų (ratifikuotas 1995 m. gruodžio 7 d.), kuriomis nustatyta, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais. Taip pat nurodo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas taikydamas šio Protokolo nuostatas, nurodė, kad kai valstybė ratifikuoja Konvenciją ir pirmą Protokolą, o po to priima teisės aktus dėl visiškos ar dalinės nuosavybės teisių restitucijos (nuosavybės teisių atkūrimo), tokie teisės aktai gali būti vertintini kaip sukuriantys teisę į nuosavybę, patenkančią į Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnį. (EŽTT 2012 m. gegužės 31 d sprendimas byloje Vasilev ir Doycheva prieš Bulgariją). Byloje nekyla ginčo, kad J. G. nuosavybės teisės buvo atkurtos 2009 m. lapkričio 17 d. Telšių apskrities viršininko sprendimu Nr. VM. 1-61-74, remiantis 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu, tai yra teisės aktu, priimtu po minėto Protokolo ratifikavimo, ir todėl ginčui taikytinos Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio nuostatos. Atsakovų atsiliepime taip pat pažymima, kad minėtame EŽTT sprendime konstatuojama, kad nuosavybės teisių ribojimas gali būti pagrįstas (pateisinamas), jei yra numatytas įstatymu, siekia viešo intereso ir užtikrina pusiausvyrą tarp viešo intereso poreikių ir pagrindinės žmogaus teisės apsaugos reikalavimų; nesant ginčo dėl kitų sąlygų, turi būti įvertinta, ar toks teisių ribojimas atitinka proporcingumo principo reikalavimus. Nors valstybė turi plačią vertinimo nuožiūros laisvę nustatyti, kokie yra viešo intereso poreikiai, ypač įgyvendinant priemones ekonominės reformos ir socialinio teisingumo srityje, tačiau iš valdžios institucijų yra reikalaujama reaguoti greitai, teisingai ir laikytis nuoseklumo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išsakytus atsakovų argumentus daro išvadą, kad ginčo atveju 0,27 ha valstybinės reikšmės miško plotas, perduotas privačion nuosavybėn, pagal savo plotą ir jo dislokacijos vietą (Mažeikių miestas) negali būti pripažintas mažareikšmiu, t. y. šiuo atveju viešo intereso poreikis yra proporcingas nuosavybės teisių ribojimui panaikinant aktus, kurių pagrindu 0,27 ha valstybinės reikšmės miško plotas buvo perduotas privačion nuosavybėn.

Taip pat atsakovų Mažeikių rajono savivaldybės administracijos ir Mažeikių rajono savivaldybės ir trečiojo suinteresuoto asmens J. G. atsiliepime nurodoma, kad būtų pažeistas viešojo teisinių santykių stabilumo principas, jei pareiškimas būtų tenkinamas. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teisėtų lūkesčių principo esmė – asmens teisėtai įgytų teisių apsauga, t. y. teisėtų lūkesčių principu siekiama užtikrinti, kad asmens pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos tam tikrą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą, 2008 m. vasario 20 d. nutarimą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-279/2011; Lietuvos Aukščiausio Teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad teisėtų lūkesčių apsauga – tai vienas iš Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų. Ji suponuoja inter alia tai, kad valstybė turi pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimas). Taigi teisėtų lūkesčių principas siejamas su poreikiu užtikrinti teisių, kurios įgytos pagal galiojantį teisinį reguliavimą, o ne apskritai bet kokių (t. y. ir neteisėtų) viešojo administravimo subjektų veiksmų pagrindu, apsaugą.

Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, numatančia jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands), kiti bylos šalių argumentai, teisėjų kolegijos manymu, nėra reikšmingi, todėl dėl jų nepasisakoma.

Konstatuotina, kad Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ dalis, kuria suprojektuotas 0,27 ha kitos paskirties žemės sklypas, Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 12 d. įsakymas Nr. Al-1101 „Dėl perduodamo neatlygintinai nuosavybėn Mažeikių mieste, J. Š. g. 3, žemės sklypo duomenų tvirtinimo“, Telšių apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimas Nr. VM. 1-61-74 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste J. G.“, Telšių apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 24 d. įsakymo Nr. Pl.Ž-1750 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Mažeikių mieste“ dalis, kuria atkurtos nuosavybės teisės J. G., perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,27 ha žemės sklypą, esantį J. Š. g. 3, Mažeikių mieste, yra nepagrįsti, todėl naikintini.

Trečiojo suinteresuoto asmens LR aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos atsiliepime (2 t., 49–51 b.l.) nurodoma, kad pripažinus administracinius aktus (jų dalis) negaliojančiais, taikytina restitucija natūra, valstybinės reikšmės mišką grąžinant Lietuvos valstybei. Taip pat teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė nurodė, kad restitucija turi būti taikoma, valstybei turi būti grąžinti miškai ir J. G. interesas neturi būti pažeistas.

ABTĮ 92 straipsnyje numatyta, kad akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju kuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos teisės ir teisėti interesai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-86/2014 nurodoma, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad, administracinį aktą panaikinus dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-662/2004; 2006 m. gegužės 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-328/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-149/2007; 2010 m. vasario 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-47/2010; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-518/2011). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A525-1561/2013 nurodoma, kad pagal Konstitucijos 47 straipsnį valstybinės reikšmės miškai nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, todėl jie turi būti grąžinti natūra valstybės nuosavybėn; panaikinus sprendimą atkurti nuosavybės teises, restitucija turi būti taikoma atsižvelgiant į nuosavybės teisių atkūrimo srityje susiklostančių santykių ypatumus ir teisės normų pažeidimo, dėl kurio sprendimas atkurti nuosavybės teises pripažįstamas neteisėtu ir panaikinamas, pobūdį, taip pat padarinius, kurių atsiranda dėl to, kad restitucijos tvarka turtas sugrąžintas valstybei natūra. Konstatavus valstybės institucijos neteisėtus veiksmus ir panaikinus jos priimtus administracinius aktus, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės, iš esmės lieka nebaigta nuosavybės teisių atkūrimo procedūra. Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kolegija akcentavo, jog, jeigu iš asmens turtas sugrąžinamas valstybei, neabejotinai yra svarbu, kad valstybės institucijų neteisėtų veiksmų visi padariniai būtų kuo greičiau pašalinti – turi būti pakartotinai operatyviai išspręstas nuosavybės teisių atkūrimo klausimas. Iš minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties nuostatų matyti, kad operatyviu galėtų būti laikytinas šešių mėnesių terminas. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendimą Paplauskienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr.31102/06), kuriame nurodyta, kad pareiškėja patyrė finansinių nuostolių dėl negalėjimo naudoti turto po jo suteikimo 2004 m. rugpjūčio 20 d., kuris buvo paimtas iš pareiškėjos vykdant 2006 m. kovo 22 d. teismo sprendimą, ir konstatuota, kad pareiškėjos atžvilgiu iki 2009 m. balandžio 9 d. tęsėsi nuostolinga situacija, t. y. iki kol institucijos suteikė pareiškėjai naują tokio paties dydžio žemės sklypą.

Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad trečiasis suinteresuotas asmuo J. G. įgijo teisę reikalauti atlyginti žalą teisės aktų nustatyta tvarka, jei tokią žalą sukėlė ginčijamų aktų (jų dalies) panaikinimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-623/2010; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-859/2010).

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą patenkinti.

Panaikinti Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ dalį, kuria suprojektuotas 0,27 ha kitos paskirties žemės sklypas, panaikinti Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 12 d. įsakymą Nr. Al-1101 „Dėl perduodamo neatlygintinai nuosavybėn Mažeikių mieste, J. Š. g. 3, žemės sklypo duomenų tvirtinimo“, panaikinti Telšių apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimą Nr. VM. 1-61-74 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste J. G.“, panaikinti Telšių apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 24 d. įsakymo Nr. Pl.Ž-1750 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Mažeikių mieste“ dalį, kuria atkurtos nuosavybės teisės J. G., perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,27 ha žemės sklypą, esantį J. Š. g. 3 Mažeikių mieste.

Taikyti restituciją natūra grąžinant 0,27 ha žemės sklypą, esantį J. Š. g. 3 Mažeikių mieste, kadastro Nr. 6130/0011:101, Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per šį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.