Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Egidijos Smalakienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Liudmilos Zaborovskos, sekretoriaujant Tatjanai Baškir, dalyvaujant pareiškėjui D. K., jo atstovui Karoliui Likui, atsakovo atstovėms Ievai Kairiūkštytei ir Rimai Žilinskaitei, trečiojo suinteresuoto asmens atstovei O. P., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovui Studijų kokybės vertinimo centrui, trečiajam suinteresuotam asmeniui LR švietimo ir mokslo ministerijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas skundą palaikė ir prašė jį tenkinti visiškai atsižvelgiant į skunde, pareiškėjo paaiškinimuose ir baigiamojoje kalboje išdėstytus motyvus (III t., b. l. 144-148, 169-170, 174-175, 195-198, 199-204; IV t., b. l. 1-2; žr. teismo posėdžio protokolą).

Vadovaujantis LR administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – LR ABTĮ) 5 str. 1 d., kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal LR ABTĮ 22 str. 1 d., skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Remiantis LR ABTĮ 3 str. 2 d., teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo D. K. užsienyje įgytos aukštojo mokslo kvalifikacijos įvertinimo, t. y. dėl atsakovo sprendimo, kuriuo pareiškėjo kvalifikacija įvertinta kaip lygiavertė kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas, su sąlyga, jeigu kvalifikacijos turėtojas išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą pagal šio egzamino programą (01S1-UP) Studijų kokybės vertinimo centre, taip pat dėl Komisijos sprendimo, kuriuo Centro sprendimas paliktas galioti (I t., b. l. 15-16, 27-28).

Taigi, nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas yra Centro ir Komisijos sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas, t. y. juose nustatytos sąlygos teisėtumas ir pagrįstumas, o nagrinėjamos bylos ginčo objektas – užsienyje įgytos aukštojo mokslo kvalifikacijos pripažinimo tvarka ir sąlygos.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Europos Tarybos ir Unesco kvalifikacijų, susijusių su aukštuoju mokslu, pripažinimo Europos regiono valstybėse konvencija (toliau – 1997 m. Lisabonos konvencija, Konvencija), LR aukštojo mokslo įstatymas, LR mokslo ir studijų įstatymas, LR Vyriausybės 2005-01-21 nutarimas Nr. 60 „Dėl Užsienyje įsigytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo nuostatų patvirtinimo“ (toliau – Nuostatai), Studijų kokybės vertinimo centro direktoriaus 2006-02-03 įsakymas Nr. 1-24 „Dėl užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, vertinimo taisyklių“ (toliau – Taisyklės) ir Lietuvos Respublikos, Estijos Respublikos bei Latvijos Respublikos Vyriausybių sutartis „Dėl išsimokslinimo pripažinimo Baltijos valstybių aukštojo mokslo erdvėje (toliau – Trišalė sutartis) bei kiti teisės aktai, susiję su jų įgyvendinimu.

Motyvuojamoji dalis

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2007-02-26 Studijų kokybės vertinimo centrui pateikė paraišką dėl užsienyje įgytos aukštojo mokslo kvalifikacijos vertinimo (I t., b. l. 104-105). Studijų kokybės vertinimo centras 2008-11-05 priėmė sprendimą Nr. 14-767 „Dėl kvalifikacijos įvertinimo“ Baltijos tarptautinės akademijos pareiškėjui suteiktą teisininko kvalifikaciją įvertinti kaip lygiavertę kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindinės studijas, su sąlyga, jeigu kvalifikacijos turėtojas išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą pagal šio egzamino programą (01 Sl-UP) Studijų kokybės vertinimo centre (I t., b. l. 15-16). Pareiškėjas 2008-11-25 Komisijai pateikė apeliaciją dėl minėto Centro sprendimo, kurioje prašė šį sprendimą panaikinti ir įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą bei pareiškėjo kvalifikaciją įvertinti kaip lygiavertę kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas (I t., b. l. 20-24). Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliaciją, nutarė jos nepatenkinti ir paliko galioti Studijų kokybės vertinimo centro 2008-11-05 sprendimą Nr. 14-767 „Dėl kvalifikacijos vertinimo“ (I t., b. l. 27-28).

Pagal LR aukštojo mokslo įstatymo 3 str. 3 d., užsienio aukštosiose mokyklose įgytas aukštasis išsilavinimas pripažįstamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų bei Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatyta tvarka.

LR aukštojo mokslo įstatymo 19 str. 4 d. nustatyta, kad Švietimo ir mokslo ministerijos ekspertinė institucija aukštųjų mokyklų vertinimo klausimais yra biudžetinė įstaiga Studijų kokybės vertinimo centras. Pagal šio įstatymo 44 str. 2 d., studijų programų kokybę Švietimo ir mokslo ministerijos nustatyta tvarka vertina Studijų kokybės vertinimo centras ir viešai skelbia savo išvadas.

Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimą ir akademinį pripažinimą Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Nuostatai. Nuostatų 2 p. numato, kad pripažįstama, jog užsienyje įgyta kvalifikacija atitinka tam tikrą kvalifikaciją, teikiamą Lietuvos Respublikoje, jeigu vadovaujantis kvalifikacijos vertinimu negalima nurodyti esminių skirtumų tarp teisės aktų nustatytų reikalavimų įgyti minėtą kvalifikaciją Lietuvos Respublikoje (iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos Konvencijos VI. 1 str. ir Trišalės sutarties 2 str.). Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekviena šalis gali pati nustatyti kvalifikacijų vertinimo ir pripažinimo metodiką bei kriterijus, kurie turi būti aiškūs, nuoseklūs ir patikimi (Konvencijos III. 2 str.). Nuostatų 5 p. užsienyje įgytos kvalifikacijos vertinimą apibrėžia kaip Nuostatų nustatyta tvarka vykdomą užsienyje įgytos kvalifikacijos vertės ir lygmens nustatymą, taip pat užsienyje įgytos kvalifikacijos mokymosi (studijų) rezultatų, apimties (trukmės), turinio, pasiekimų vertinimo reikalavimų palyginimą su atitinkamais reikalavimais, nustatytais Lietuvos Respublikoje. Nuostatų 6 p. nustatyta, kad užsienyje įgytų kvalifikacijų atitiktį kvalifikacijoms, įgytoms Lietuvos Respublikoje baigus vidurinio ugdymo ar aukštojo mokslo studijų programas, vertina Studijų kokybės vertinimo centras. Pagal 11 p., Studijų kokybės vertinimo centras išnagrinėja pateiktus dokumentus ir nustato esminius skirtumus tarp užsienyje įgytos kvalifikacijos mokymosi (studijų) rezultatų, apimties (trukmės), turinio, pasiekimų vertinimo reikalavimų ir atitinkamų reikalavimų, nustatytų Lietuvos Respublikoje. Nuostatų 14.2 p. nustatyta, kad Studijų kokybės vertinimo centras turi teisę priimti sprendimą vertinti užsienyje įgytą kvalifikaciją kaip lygiavertę atitinkamai kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje, su sąlyga, jeigu kvalifikacijos turėtojas įvykdys konkrečius papildomus reikalavimus (išlaikys kvalifikacinį egzaminą ir (ar) baigs papildomus kursus).

Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, vertinimą, Studijų kokybės vertinimo centro atliekamą užsienyje įgytos kvalifikacijos vertės ir lygmens nustatymą, užsienyje įgytos kvalifikacijos vertės ir lygmens palyginimą su Lietuvos Respublikoje įgyjama vidurinio mokslo kvalifikacija, taip pat atitikmenų Lietuvos Respublikos bendrojo lavinimo mokyklų dalykams nustatymą ir pažymių iš kilmės šalies vertinimo sistemos pervedimą į atitinkamą Lietuvos Respublikoje taikomą vertinimo sistemą reglamentuoja Taisyklės.

Lisabonos konvencijos VI. 1 str. nustatyta, kad pripažinimo sprendimas grindžiamas aukštojo mokslo kvalifikacija, liudijančia žinias ir įgūdžius, kiekviena šalis pripažins aukštojo mokslo kvalifikacijas, suteiktas kitoje šalyje, jei negalima nurodyti esminių skirtumų tarp kvalifikacijos, kurios pripažinimo siekiama, ir atitinkamos kvalifikacijos, suteiktos šalyje, kurioje siekiama pripažinimo. Konvencijos III. 1 str. 2 d. suteikiama teisė valstybei imtis atitinkamų priemonių kvalifikacijų pripažinimui įvertinti, išimtinai remiantis pareiškėjo įgytomis žiniomis ir įgūdžiais. Konvencijos II. 3 str. įtvirtino principą, jog pagal Konvenciją niekas neužkirs kelio bet kokioms vienoje iš šalių suteiktoms palankesnėms sąlygoms pripažinti kvalifikacijas kaip šalies pasirašytos ar ateityje pasirašysimos sutarties objektą. Pagal VI. 5 str. kiekviena šalis gali užsienio mokslo institucijų suteiktų aukštojo mokslo kvalifikacijų pripažinimą savo teritorijoje sąlygoti specifiniais nacionalinės teisės reikalavimais ar specifiniais susitarimais, sudarytais su šalimis, kuriose yra kvalifikacijas suteikusių institucijų.

Remiantis minėtos Konvencijos pagrindu sudarytos Trišalės sutarties 2 str. 1 d., valstybės pripažins viena kitos aukštojo mokslo kvalifikacijas ir kvalifikacijas, suteikiančias teisę siekti aukštojo mokslo, išskyrus tuos atvejus, kai nustatomi esminiai kvalifikacijų skirtumai.

Anksčiau nurodytų teisės normų sisteminė analizė leidžia teisėjų kolegijai pagrįstai teigti, kad Trišalės sutarties šalies, kurioje siekiama (ginčo atveju – Lietuvos Respublikos) kitoje šios sutarties šalyje (ginčo atveju – Latvijos Respublikoje) įgytos aukštojo mokslo kvalifikacijos vertinimo ir pripažinimo, kompetentinga institucija (Centras) turi atlikti lyginamąjį aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimą bendra teisės aktais nustatyta tvarka ir nustatyti, ar nėra esminių skirtumų. Kitaip tariant, nei Konvencija, nei Trišalė sutartis neįtvirtina automatinio kitoje šalyje įgytos kvalifikacijos pripažinimo šalyje, kurioje kreiptasi dėl tokio pripažinimo. Vertinimą, ar yra esminių skirtumų tarp užsienyje įgytos aukštojo mokslo kvalifikacijos ir Lietuvoje teikiamos aukštojo mokslo kvalifikacijos, Centras turi atlikti išnagrinėjęs atitinkamus dokumentus pagal Nuostatų 5 ir 11 p. nurodytus kriterijus.

Bylos duomenimis, pareiškėjas 2007 m. baigė studijas BTI (vėlesnis pavadinimas – BTA) ir įgijo teisininko kvalifikaciją (I t., b. l. 35, 56, 57). Atsakovas, vertindamas pareiškėjo užsienyje įgytą aukštojo mokslo kvalifikaciją, nustatė esminį skirtumą pagal Nuostatų 14.2 p. ir pareiškėjo kvalifikaciją įvertinto kaip lygiavertę kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas, su sąlyga, jeigu kvalifikacijos turėtojas išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą pagal šio egzamino programą (I t., b. l. 84-86).

Vertindamas įgytą kvalifikaciją atsakovas nustatė esminį skirtumą tarp pareiškėjo kvalifikacijos studijų rezultatų reikalavimų ir atitinkamų reikalavimų, keliamų Lietuvos Respublikoje, t. y. išnagrinėjęs pareiškėjo ir BTA (ankstesnis pavadinimas – BHC) pateiktus dokumentus, nustatė, kad pareiškėjo studijos nuo 2004 m. kovo mėn. iki 2005 m. liepos mėn. vyko Lietuvos Respublikoje, kai šias studijas vykdė ne BHC (vėlesnis pavadinimas – TBA), turėjęs Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos leidimą vykdyti studijas pagal BRI (vėlesnis pavadinimas – BTA) studijų programas ir užsiimti kita su studijomis susijusia veikla Lietuvos Respublikoje, o BRI.

BTA 2008-08-29 rašte Nr. I-259 nurodė, kad jei 2004-2007 m. D. K. studijavo papildomus mokomuosius kursus ir programas kitose mokymo įstaigose (kartu ir BHC), tai yra papildomas neformalus švietimas. Jokie dalykai, studijuojami BHC, D. K. iš naujo neužskaityti (I t., b. l. 31). Minėtame rašte pateikta informacija teisėjų kolegijai suponuoja išvadą, kad aukštoji mokykla pati atsiribojo nuo BHC ir TBA vykdytos veiklos, taip pat, kad per visą pareiškėjo studijų laikotarpį studijų vykdytoja buvo TBA, o ne Lietuvoje veikę juridiniai asmenys. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad BRI (dabartinė – BTA), kuri save įvardija kaip studijų vykdytoja, niekada neturėjo leidimo vykdyti studijas Lietuvos Respublikos valstybėje.

Remiantis 2004-02-02 su BRI sudarytos sutarties 1.1 p., BRI įsipareigojo būti studijų vykdytoju ir pareiškėjui išduoti diplomą, nors jo nurodytu laikotarpiu, kai studijos vyko Lietuvoje, BRI neturėjo leidimo vykdyti studijas Lietuvos Respublikoje. Aplinkybę, kad studijos de facto vyko Lietuvoje, patvirtina sutarties 2.1.1 p., kuriame nustatyta, kad BRI įsipareigojo parengti specialią neakivaizdinę-nuotolinę mokymo formą. Teisėjų kolegija pažymi, kad esant tokiai mokymosi formai, aukštoji mokykla savo veiklą dažniausiai vykdo kitoje valstybėje. Pagal sutarties 4.3 p., klausytoją pašalinus iš BHC, jis automatiškai išbraukiamas ir iš BRI sąrašų. Ši aplinkybė patvirtina, kad studentai, mokydamiesi Lietuvoje, laikomi BRI studentais. Tai įrodo, kad net ir tada, kai studijos buvo įgyvendintos Lietuvoje, tikrasis studijų vykdytojas buvo BRI (I t., b. l. 48-50). Be kita ko, remiantis sutartimi su TBA, ji buvo sudaryta ne dėl administravimo ar vežimo, o neformaliojo švietimo vykdymo, kuria TBA įsipareigojo suteikti pareiškėjui teorinių žinių ir praktinių gebėjimų pagal neformaliojo suaugusiųjų švietimo programą. Ši sutarties nuostata leidžia teisėjų kolegijai pagrįstai spręsti, kad ši sutartis buvo sudaryta studijoms vykdyti Lietuvos Respublikoje (I t., b. l. 112-113).

Byloje esantys rašytiniai įrodymai tvirtina ir tai, kad pareiškėjas, užpildydamas Studijų kokybės vertinimo centro pateiktą klausimyną „Dėl informacijos apie studijų Baltijos Tarptautinėje Akademijoje įgyvendinimo vietą“ (I t., b. l. 126) nurodė, kad 2004-2005 m. trys studijų semestrai buvo įgyvendinti Lietuvos Respublikoje, adresu Taikos pr. 24a-402, Klaipėdoje. Pateikdamas patikslintą ir papildytą informaciją dėl studijų BTA, pareiškėjas nurodė, kad studijos nuo 2004 m. kovo mėn. iki 2005 m. kovo mėn. vyko Lietuvos Respublikoje (I t., b. l. 139). BTA minėtame 2008-08-29 rašte Nr. I-259 teigė, kad informacijos apie studijų įgyvendinimo vietą neturi, t. y. informacijos apie konkrečias konsultacijų, paskaitų, seminarų, egzaminų rengimo vietas D. K. asmens byloje nėra (I t., b. l. 152). Dalis studijų vyko Lietuvos Respublikoje, to pareiškėjas neneigė ir skunde teismui (III t., b. l. 133-143).

LR aukštojo mokslo įstatymo 15 str. 2 d. nustatyta, kad Lietuvos ir užsienio aukštosios mokyklos, ketinančios Lietuvoje vykdyti studijas pagal kitų šalių aukštųjų mokyklų studijų programas ir užsiimti kita su studijomis susijusia veikla, turi Vyriausybės nustatyta tvarka gauti leidimą teikti šias paslaugas. Pagal šio įstatymo 13 str. 5 d., asmenų vykdoma su studijomis susijusi veikla be Vyriausybės leidimo yra neteisėta.

Byloje nustatyta, kad BRI (BTA) tokio leidimo niekada neturėjo, todėl vykdydama studijas Lietuvos Respublikoje pažeidė LR aukštojo mokslo įstatymo reikalavimus.

Teisėjų kolegija pastebi, kad pagal Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtintas normas, asmuo įgyja atitinkamą aukštojo mokslo kvalifikaciją tik baigęs pripažintos (legaliai veikiančios) aukštojo mokslo institucijos vykdomą atitinkamą valstybės pripažįstamą (legaliai vykdomą) studijų programą ir įvykdęs studijų programoje nustatytus įpareigojimus reguliariai lankyti paskaitas ir seminarus, laiku ir tinkamai išlaikyti egzaminus ir įskaitas ir kt. Tuo pat metu valstybė, išduodama licenciją vykdyti tam tikrą veiklą, savo piliečiams įsipareigoja ir garantuoja, kad tam tikra vykdoma licencijuojama veikla bus tinkamos kokybės. Aukštojo mokslo paslaugų licencijavimu užtikrinama, kad aukštojo mokslo paslaugos bus tinkamos kokybės, kad visuomenės teisėms ir teisėtiems interesams nebus padaryta žalos. Vykdoma studijų ar su studijomis susijusi veikla neturint leidimo (licenzijos) negali būti laikoma tinkamo lygio ir atitinkanti visuomenės teisėtus interesus bei lūkesčius. Licencijos (leidimo vykdyti studijas) nebuvimas yra pakankamas pagrindas konstatuoti esminį skirtumą ir pareiškėjo kvalifikacijos besąlygiškai nepripažinti lygiaverte kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindinės studijas.

Atsižvelgdama į tai, kad byloje neginčytinai nustatyta, jog pareiškėjo studijų dalis įgyvendinta neturint įstatymų nustatyta tvarka išduoto leidimo vykdyti studijas Lietuvos Respublikoje, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas, vadovaudamasis Nuostatų 11 p., tarp pareiškėjo studijų rezultatų reikalavimų ir atitinkamų reikalavimų, nustatytų Lietuvos Respublikoje, teisėtai ir pagrįstai nustatė esminį skirtumą.

Be kita ko, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas tokio pat pobūdžio bylas yra pažymėjęs, jog „nei 1997 m. Lisabonos konvencija, nei LR aukštojo mokslo įstatymas nenustato įpareigojimo be jokių išlygų pripažinti kitoje valstybėje įgytą kvalifikaciją, jei tą kvalifikaciją yra suteikusi kitoje valstybėje pripažinta ir oficialiai veikianti mokymo įstaiga. (...). Tačiau ir tokios įstaigos suteiktą kvalifikaciją kompetentingos nacionalinės institucijos turi vertinti. 1997 m. Lisabonos konvencijos VI. 1 str. numato galimybę nacionalinėms institucijoms nustatyti, kad tarp kvalifikacijos suteiktos užsienyje ir kvalifikacijos suteikiamos šalies viduje yra esminių skirtumų. Kvalifikacijos kokybę lemia ne tik tai, kiek valandų tam tikri dalykai buvo dėstomi ir kokių dalykų egzaminai ir įskaitos išlaikyti, bet ir mokymo proceso organizavimas“(Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse byloje Nr. A12 – 802/2003, Nr. A11-1002/2004). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pabrėžęs, kad „užsienio aukštojo mokslo programos ir įgytos kvalifikacijos įvertinimas eliminuojamas, jei tokia įstaiga, nors oficialiai registruota ir veikianti užsienyje, savo veiklos nėra legalizavusi šalyje, kurioje prašoma atlikti tos užsienio aukštosios mokyklos suteiktos kvalifikacijos įvertinimą bei akademinį pripažinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A17-923/2007, Nr. A11-533/2007).

Remdamasi ištirtų byloje esančių rašytinių įrodymų visuma ir nurodytų teisės normų sistemine analize, vadovaudamasi teisingumo bei protingumo kriterijais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, teisėjų kolegija sprendžia, kad tiek Centro, tiek Komisijos sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Centras ir Komisija tinkamai taikė bei aiškino materialinės teisės normas, todėl priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, kurių pareiškėjo skunde nurodytais motyvais, ir kitais motyvais, vadovaujantis LR ABTĮ 89 str., panaikinti ir įpareigoti Centrą priimti naują sprendimą dėl pareiškėjo aukštojo mokslo kvalifikacijos vertinimo nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (LR ABTĮ 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi LR ABTĮ 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str. ir 129 str.,

nusprendė:

pareiškėjo D. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.