Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėja T. Ž., tinkamai informuota apie teismo posėdžio vietą ir laiką (b.l. 146), į teismo posėdį neatvyko. Prieš teismo posėdį gautas prašymas bylos nagrinėjimą atidėti dėl pareiškėjos ligos bei dėl to, kad nėra gavusi Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsakymo į savo prašymą (b.l. 166-167).

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 1 dalį, teismas nutartimi gali atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu į posėdį neatvyko proceso šalis, kai teismas nusprendžia, kad be jos negalima nagrinėti bylos, arba būtina išreikalauti naujus įrodymus ir kitais reikiamais atvejais.

Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad į teismo posėdį negali atvykti dėl ligos. Vieši Valstybinio socialinio draudimo duomenų bazės duomenys nepatvirtina T. Ž. nedarbingumo (b.l. 168). Pareiškėjos prašymas atidėti bylos nagrinėjimą dėl ligos nepagrįstas objektyviais įrodymais, todėl nepažeidžiama Administracinių bylų teisenos įstatymo 79 straipsnio 1 dalies nuostata teismui ištirti visus įrodymus, tame tarpe išklausyti proceso šalių paaiškinimus. Iš teismui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pateiktos informacijos matosi (b.l. 158), kad pareiškėjai T. Ž. buvo išsiųstas 2012 m. rugpjūčio 13 d. atsakymas dėl jos 2012 m. liepos 11 d. kreipimosi (b.l. 159-160). Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2012 m. rugpjūčio 13 d. atsakyme Nr. (1.23)7R-5865 pareiškėjai nurodyta, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sprendimų teisėtumo įvertinimas priskirtinas teismo kompetencijai. 2012 m. birželio 25 d. teismo posėdyje buvo tenkintas pareiškėjos prašymas atidėti bylos nagrinėjimą tam, kad pareiškėja turėtų galimybę pateikti skundą dėl Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. birželio 20 d. sprendimo Nr. SD-1113 (7.1966) apskundimo (šiuo sprendimu Šiaulių tarnyba pareiškėjos prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą nagrinėjamoje administracinėje byloje grąžino nenagrinėtą) ir nustatytas terminas tokio skundo pateikimui iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. (b.l. 144-145), tačiau pareiškėja patikslinto skundo nepateikė. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjos prašymas atidėti bylos nagrinėjimą netenkintinas.

Atsakovės apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuotos tinkamai (b.l. 163, 164), atstovas į teismo posėdį neatvyko. Atsiliepimu (b.l. 31-34) prašo bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant ir skundo netenkinti.

Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepime nurodo, jog pareiškėja 2012 m. kovo 12 d. pateikė prašymą suteikti jai antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje Nr. 1-11-824/2012 dėl valstybės tarnautojo ir viešojo administravimo funkcijas vykdančio asmens įžeidimo (Baudžiamojo kodekso 290 straipsnis) Kretingos rajono apylinkės teisme. Skundžiamu 2012 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPB-25-12 Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsisakė pareiškėjai suteikti antrinę teisinę pagalbą, nes nustatė, kad T. Ž. piktnaudžiauja savo teisėmis ir valstybės garantuojama teisine pagalba. Nurodo, jog 2012 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPA-1077-11 tarnyba pareiškėjai jau buvo suteikusi antrinę teisinę pagalbą toje pačioje baudžiamojoje byloje (tuometinis bylos Nr. 30-2-00154-11, dabartinis – Nr. 1-11-824/2012) rengiant procesinius dokumentus ir atstovaujant pareiškėją ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme. Tarnyba 2012 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPD-12-12 antrinės teisinės pagalbos teikimą, paskirtą minėtoje baudžiamojoje byloje 2012 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPA-1077-11, nutraukė, nes nustatė, kad pareiškėja piktnaudžiavo valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialinėmis ir procesinėmis teisėmis, o šio sprendimo pagrindai ir motyvai išsamiai aptarti pačiame sprendime. Kadangi minėtas sprendimas iki šiol Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka nėra pripažintas neteisėtu ir nėra panaikintas, jis yra galiojantis, o jame konstatuota išvada, kad pareiškėja minėtoje baudžiamojoje byloje piktnaudžiauja savo teisėmis bei valstybės garantuojama teisine pagalba, yra teisinga ir pagrįsta.

Nurodo, kad tarnyba 2012 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPA-1077-11 antrinę teisinę pagalbą teikti pareiškėjai buvo paskyrusi advokatą Vaclovą Ruškį. Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjos pateiktus skundus ir advokato paaiškinimus, nustatė, kad teikiant teisinę pagalbą pareiškėja pati nerodė iniciatyvos ir net nesiekė bendrauti ir bendradarbiauti su tarnyba bei advokatu, paskirtu teikti jai teikti antrinę teisinę pagalbą, vengė dalyvauti apklausose, nedalyvavo teismo posėdyje, neteikė nei tarnybai, nei advokatui teisingos ir išsamios informacijos, būtinos antrinės teisinės pagalbos teikimui ir organizavimui, nesiekė taikiai ir efektyviai išspręsti kylančių problemų. Negana to, pareiškėja savo elgesiu aktyviai trukdė antrinės teisinės pagalbos teikimui ir organizavimui, keldama nepagrįstas kliūtis bei sudarydama konfliktines situacijas. Raštuose tarnybai ir kitoms institucijoms pareiškėja išreiškė akivaizdų išankstinį priešiškumą paskirto advokato atžvilgiu, nors advokatas buvo paskirtas atsižvelgiant į jos pageidavimą. Pareiškėja raštuose tarnybai ir kitoms institucijoms nepagrįstai kaltino ir tebekaltina tarnybą bei jos tarnautojus šališkumu bei suinteresuotumu jai pakenkti. Toks pareiškėjos elgesys daro bet kokį bendradarbiavimą tarp jos ir tarnybos bei antrinę teisinę pagalbą teikti paskirtų advokatų absoliučiai negalimu. Nurodo, jog tarnybos vertinimu, toks pareiškėjos elgesys yra akivaizdus piktnaudžiavimas jai 2012 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPA-1077-11 teikta valstybės garantuojama antrine teisine pagalba, todėl 2012 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPD-12-12 antrinės teisinės pagalbos teikimas baudžiamojoje byloje nutrauktas. Pažymi, jog įvertinus visą turimą informaciją, antrinė teisinė pagalba pareiškėjai šioje byloje negali būti teikiama. Antrinės teisinės pagalbos suteikimas pareiškėjai toje pačioje byloje, kurioje ji jau buvo nutraukta už piktnaudžiavimą, akivaizdžiai prieštarautų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos instituto paskirčiai bei pagrindiniams jos principams.

Atkreipia dėmesį, kad baudžiamojoje byloje, kurioje tarnyba atsisakė pakartotinai suteikti antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjai, teismas nėra nustatęs būtino gynėjo dalyvavimo sąlygų, numatytų Baudžiamojo proceso kodekso 51 straipsnyje, nes tarnyba tokių duomenų neturi. Nenustačius būtino gynėjo dalyvavimo sąlygas, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo tvarka skiriasi – sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos skyrimo priima ne tarnyba, o pats teismas. Pažymi, kad byloje nėra nei vienos iš deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, todėl reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra akivaizdžiai nepagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktorius Rimvidas Valančius, tinkamai informuotas apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką (b.l.165), į teismo posėdį neatvyko, negautas prašymas bylos nagrinėjimą atidėti, atsiliepimas į skundą nepateiktas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla nagrinėjama proceso šalims nedalyvaujant.

Byloje nagrinėjamas pareiškėjos skundas dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Klaipėdos tarnyba) 2012 m. kovo 15 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPB-25-12 panaikinimo, įpareigojimo Klaipėdos tarnybą priimti sprendimą suteikti antrinę teisinę pagalbą byloje, 600 000 litų neturtinės žalos atlyginimo bei 5 procentų metinių palūkanų priteisimo.

Dėl Klaipėdos tarnybos 2012 m. kovo 15 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPB-25-12 panaikinimo ir įpareigojimo priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo

Pareiškėja 2012 m. kovo 12 d. (prašymas tarnyboje užregistruotas 2012 m. kovo 12 d., reg. Nr. ATP-473) kreipėsi į Klaipėdos tarnybą, prašydama suteikti antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje Nr. 1-11-824/2012 (b.l. 36-40), nurodydama, kad Kretingos rajono apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje ji kaltinama padariusi Baudžiamojo kodekso 290 straipsnyje numatytą nusikaltimą (valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimas).

Klaipėdos tarnyba, vadovaudamasi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Teisinės pagalbos įstatymas) 3 straipsnio 2 punktu, 11 straipsnio 6 dalies 8 punktu, 2012 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPB-25-12 (toliau – Sprendimas, skundžiamas sprendimas) atsisakė pareiškėjai suteikti antrinę teisinę pagalbą, nustačiusi, kad pareiškėja piktnaudžiauja savo teisėmis ir valstybės garantuojama teisine pagalba (b.l. 42-44).

Skundžiamame sprendime nurodyta, kad Klaipėdos tarnyba 2011 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPA-1077-11 pareiškėjai buvo suteikusi antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje Nr. 30-2-00154-11 (dabartinis bylos Nr. 1-11-824/2012) dėl valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimo rengiant procesinius dokumentus ir atstovaujant pareiškėją ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, t.y. toje pačioje baudžiamojoje byloje. Atsižvelgusi į advokatų užimtumą bei pareiškėjos prašyme išreikštą pageidavimą, tarnyba antrinę teisinę pagalbą teikti paskyrė advokatą Vaclovą Ruškį. Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjos pateiktus skundus ir advokato paaiškinimus, nustatė, kad teikiant teisinę pagalbą pareiškėja pati nerodė iniciatyvos ir net nesiekė bendrauti ir bendradarbiauti su tarnyba bei advokatu, paskirtu teikti jai teikti antrinę teisinę pagalbą, vengė dalyvauti apklausose, nedalyvavo teismo posėdyje, neteikė nei tarnybai, nei advokatui teisingos ir išsamios informacijos, būtinos antrinės teisinės pagalbos teikimui ir organizavimui, nesiekė taikiai ir efektyviai išspręsti kylančių problemų. Negana to, pareiškėja savo elgesiu aktyviai trukdė antrinės teisinės pagalbos teikimui ir organizavimui, keldama nepagrįstas kliūtis bei sudarydama konfliktines situacijas. Be to, pareiškėja savo raštuose tarnybai pateikė tikrovės neatitinkančią ir klaidinančią informaciją apie jos bendravimą su advokatu ir advokato teikiamas paslaugas bei kitus veiksmus, kaltino advokatą neveikimu, tačiau iš advokato pateiktų paaiškinimų matyti, kad advokatas kartu su pareiškėja buvo nuvykęs į Kretingos rajono policijos komisariatą, dalyvavo jos apklausoje, 2012 m. sausio 12 d. buvo nuvykęs Kretingos rajono apylinkės teismą susipažinti su byla, 2012 m. sausio 16 d. dalyvavo teismo posėdyje, tuo tarpu pati pareiškėja teismo posėdyje nedalyvavo. Raštuose tarnybai ir kitoms institucijoms pareiškėja išreiškė akivaizdų išankstinį priešiškumą paskirto advokato atžvilgiu, nors advokatas buvo paskirtas atsižvelgiant į jos pageidavimą. Pareiškėja raštuose tarnybai ir kitoms institucijoms nepagrįstai kaltino ir tebekaltina tarnybą bei jos tarnautojus šališkumu bei suinteresuotumu jai pakenkti. Toks pareiškėjos elgesys daro bet kokį bendradarbiavimą tarp jos ir tarnybos bei antrinę teisinę pagalbą teikti paskirtų advokatų absoliučiai negalimu. Nurodo, jog tarnybos vertinimu, toks pareiškėjos elgesys, konfrontacija su antrinę teisinę pagalbą teikiančiu advokatu bei tarnyba, nebendravimas ir nebendradarbiavimas, nepagrįsti kaltinimai, klaidinančios informacijos skleidimas bei neigiamas požiūris yra akivaizdus piktnaudžiavimas jai 2011 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPA-1077-11 teikta valstybės garantuojama antrine teisine pagalba, todėl 2012 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPD-12-12 antrinės teisinės pagalbos teikimas baudžiamojoje byloje (dabartinis Nr. 1-11-824/2012) nutrauktas. Atsižvelgdama į tai, kad minėtas tarnybos sprendimas, kuriuo pareiškėjai nutraukta teikta antrinė teisinė pagalba toje pačioje byloje, nėra panaikintas, tarnyba padarė išvadą, kad antrinės teisinės pagalbos suteikimas pareiškėjai toje pačioje byloje, kurioje ji jau buvo nutraukta už piktnaudžiavimą, akivaizdžiai prieštarautų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos instituto paskirčiai bei pagrindiniams jos principams.

Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad pagal pareiškėjos 2011 m. birželio 22 d. prašymą (tarnyboje prašymas užregistruotas 2011 m. birželio 27 d., reg. Nr. ATP-1214) Klaipėdos tarnybos 2011 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. (1.31.)-TPA-1077-11 (b.l. 80-81) buvo suteikta antrinė teisinė pagalba baudžiamojoje byloje Nr. 30-2-00154-11 (dabartinis bylos Nr. 1-11-824/2012) dėl valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimo rengiant procesinius dokumentus ir atstovaujant pareiškėją ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, t.y. toje pačioje baudžiamojoje byloje, tačiau 2012 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. (1.31.)-TPD-12-12 antrinės teisinės pagalbos teikimas nutrauktas, nustačius, kad pareiškėja piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiosiomis ir procesinėmis teisėmis, teisiniu antrinės teisinės pagalbos nutraukimo pagrindu nurodytas teisinės pagalbos įstatymo 3 straipsnis, 23 straipsnio 1 dalies 6 ir 10 punktai bei 24 straipsnio 1 dalis (b.l. 45-54).

Taigi sprendimas, kuriuo pareiškėjai nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas toje pačioje baudžiamojoje byloje dėl piktnaudžiavimo valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiosiomis ir procesinėmis teisėmis nėra panaikintas, jame nustatytos faktinės ir teisinės aplinkybės nėra paneigtos, todėl skundžiamame sprendime Klaipėdos tarnyba konstatavo nesant galimybės pareiškėjai teikti antrinę teisinę pagalbą, atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą pagrindu nurodydama Teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 8 punktą. Analizuotini sprendime nurodyti teisiniai pagrindai, kuriais buvo nutraukta antrinė teisinė pagalba

Teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 8 punktas numato, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiosiomis ar procesinėmis teisėmis.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas. Šio įstatymo 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą. Teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Kaip minėta aukščiau, pareiškėjai tokia antrinė teisinė pagalba aptariamoje baudžiamojoje byloje buvo suteikta Klaipėdos tarnybos 2011 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. (1.31.)-TPA-1077-11, paskiriant jai antrinę teisinę pagalbą teikti jos pasirinktą advokatą Vaclovą Ruškį.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 3 straipsnis, reglamentuojantis valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principus, numato, kad ši pagalba teikiama remiantis šiais principais: 1) lygiateisiškumo ir visų asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų apsaugos; 2) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo ir ekonomiškumo; 3) taikaus ginčų sprendimo prioriteto; 4) draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiosiomis bei procesinėmis teisėmis.

Asmuo, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba turi ne tik teises, bet ir pareigas. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 4 straipsnis nustato pareigas asmeniui, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba. Viena iš įstatyme nurodytų pareigų – bendradarbiauti su institucijomis, priimančiomis sprendimus dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, taip pat su asmenimis, teikiančiais valstybės garantuojamą teisinę pagalbą (4 straipsnio 1 punktas).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjos nebendradarbiavimas su tarnyba ir jos interesus atstovauti paskirtu advokatu Teisinės pagalbos įstatymo prasme yra vertinamojo pobūdžio. Šį vertinimą tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų visumą. Informacijos, kuria remiantis turi būti atliktas vertinimas, šaltiniai gali būti įvairūs. Informacija dėl nebendradarbiavimo paprastai gaunama iš advokato, teikiančio antrinę teisinę pagalbą, nes pagal Teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį, antrinę teisinę pagalbą teikiantis advokatas privalo tarnybai pranešti apie paaiškėjusias šio straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, kurios yra pagrindas spręsti dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo. Antrinės teisinės pagalbos teikimas, remiantis Teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 10 punktu gali būti nutrauktas, kai iš visų tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų yra pakankamai akivaizdus antrine teisine pagalba besinaudojančio asmens nebendradarbiavimas. Kartu pažymėtina, kad sprendimas nutraukti antrinę teisinę pagalbą turi būti pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir motyvuotas taip, kad antrinės teisinės pagalbos netekusiam asmeniui būtų aiškios teisinės pagalbos nutraukimo priežastys.

Klaipėdos tarnyba, remdamasi advokato Vaclovo Ruškio 2011 m. rugsėjo 27 d. ir 2012 m. sausio 26 d. paaiškinimais (b.l. 65-66, 73), pareiškėjos prašymais pakeisti advokatą (b.l. 68-70) padarė išvadą, jog pareiškėjos elgesys, konfrontacija su antrinę teisinę pagalbą teikiančiu advokatu ir tarnyba, nebendravimas ir nebendradarbiavimas, nepagrįsti kaltinimai, klaidinančios informacijos skleidimas sudaro pagrindą nutraukti teikiamą antrinę teisinę pagalbą dėl pareiškėjos piktnaudžiavimo valstybės garantuojama teisine pagalba bei savo materialiosiomis ir procesinėmis teisėmis, todėl Klaipėdos tarnybos 2012 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPD-12-12 antrinės teisinės pagalbos teikimas baudžiamojoje byloje (dabartinis Nr. 1-11-824/2012) buvo nutrauktas. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas nėra nagrinėjamos bylos dalyku, o šis sprendimas aptariamas tik tuo aspektu, kiek jis susijęs su skundžiamu sprendimu. Šiuos sprendimus sieja tai, kad pareiškėja, nesikreipdama dėl sprendimo, kuriuo jai nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas, panaikinimo, pakartotinai kreipėsi į Klaipėdos tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo toje pačioje byloje, todėl skundžiamu sprendimu pagrįstai ir teisėtai jai atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą, atsisakymo pagrindu nurodant Teisinės pagalbos įstatymo 3 straipsnio 2 punktą bei 11 straipsnio 6 dalies 8 punktą. Teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostata, kad šio straipsnio 6 ir 7 dalys netaikomos antrinės teisinės pagalbos teikimui baudžiamosiose ir administracinių teisės pažeidimų bylose <...>, turi būti taikoma sistemiškai su kitomis Teisinės pagalbos įstatymo nuostatomis, reglamentuojančiomis antrinės teisinės pagalbos teikimą. Teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnyje, reglamentuojančiame antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimą, nėra draudimo nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą baudžiamojoje byloje, esant minėto straipsnio 1 dalyje nurodytiems pagrindams.

Buvo minėta, kad Teisinės pagalbos įstatymo 3 straipsnyje reglamentuojami valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo principai, tarp kurių – valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo ir ekonomiškumo (2 punktas). Teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje nurodomi antrinės teisinės pagalbos neteikimo atvejai, vienas iš jų – antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiosiomis ar procesinėmis teisėmis (11 straipsnio 6 dalies 8 punktas).

Pareiškėjai baudžiamojoje byloje buvo suteikta antrinė teisinė pagalba, ši pagalba nutraukta dėl piktnaudžiavimo teikta valstybės garantuojama antrine teisine pagalba, savo materialiosiomis ir procesinėmis teisėmis, todėl pareiškėjos pakartotinis kreipimasis dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo toje pačioje baudžiamojoje byloje pagrįstai netenkintas.

Pareiškėjos teigimu, gynėjo dalyvavimas jos baudžiamojoje byloje būtinas pagal Baudžiamojo kodekso 51 straipsnio nuostatas, todėl Klaipėdos tarnyba privalėjo paskirti advokatą.

Antrinės teisinės pagalbos teikimo ypatumus baudžiamosiose bylose reglamentuoja Teisinės pagalbos įstatymas 21 straipsnis. Minėtas straipsnis numato, jog kai būtiną gynėjo dalyvavimą nagrinėjant baudžiamąsias bylas nustato Baudžiamojo proceso kodekso 51 straipsnis ir kitais įstatymų nustatytais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra privalomas, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas praneša tarnybai ar jos nurodytam koordinatoriui apie tai, kad įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būtinas gynėjas (21 straipsnio 1 dalis). Tarnyba ar jos nurodytas koordinatorius, gavę šio straipsnio 1 dalyje nurodytą pranešimą, privalo nedelsdami parinkti antrinę teisinę pagalbą suteiksiantį advokatą ir pranešti apie tai ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui. Jeigu bylos, kurioje prašoma paskirti gynėją, ankstesnėje stadijoje (procesiniame veiksme) įtariamajam, kaltinamajam, nuteistajam jau buvo teikiama antrinė teisinė pagalba, gynėju paprastai parenkamas advokatas, teikęs antrinę teisinę pagalbą šiam įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam (21 straipsnio 2 dalis). Aptartas reglamentavimas leidžia daryti išvadą, jog antrinę teisinę pagalbą teiksiantis advokatas turi būti parinktas nedelsiant, esant šioms dviems sąlygoms: 1) gynėjo dalyvavimas būtinas pagal Baudžiamojo proceso kodekso 51 straipsnį; 2) apie privalomą gynėjo dalyvavimą tarnybai praneša ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas. Baudžiamojo proceso kodekso 51 straipsnyje reglamentuojamas būtinas gynėjo dalyvavimas. Pagal straipsnio 1 dalį, būtinas gynėjo dalyvavimas šiais atvejais: 1) nagrinėjant bylas dėl veikų, kuriomis įtariamas ar kaltinamas nepilnametis; 2) nagrinėjant bylas asmenų, negalinčių dėl fizinių ar psichinių trūkumų pasinaudoti savo teise į gynybą; 3) nagrinėjant nemokančių proceso kalbos asmenų bylas; 4) kai yra įtariamųjų ar kaltinamųjų gynybos interesų prieštaravimų, jeigu bent vienas iš jų turi gynėją; 5) nagrinėjant bylas dėl nusikaltimų, už kuriuos gali būti skiriamas laisvės atėmimas iki gyvos galvos; 6) šio kodekso XXXII skyriuje nustatyta tvarka nagrinėjant bylą kaltinamajam nedalyvaujant; 7) įtariant ir nagrinėjant bylas, kai įtariamasis ar kaltinamasis yra suimtas; 8) kai sprendžiama dėl asmens išdavimo <...>; 9) nagrinėjant bylą teisme pagreitinto proceso tvarka. Minėto straipsnio 2 dalis suteikia teisę ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui motyvuota nutartimi pripažinti gynėjo dalyvavimą būtinu ir kitais atvejais, jeigu, jų nuomone, be gynėjo pagalbos įtariamojo ar kaltinamojo teisės ir teisėti interesai nebūtų reikiamai apginti, o minėto straipsnio 3 dalis įpareigoja minėtus pareigūnus pranešti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančiai institucijai apie būtiną gynėjo paskyrimą, jeigu gynėjo nėra pasikvietęs pats įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis.

Taigi nagrinėjamu atveju nėra nustatyta, kad pareiškėjos atžvilgiu turėtų būti taikomos Baudžiamojo proceso kodekso 51 straipsnio 1 dalies nuostatos, taip pat nenustatyta, kad teismas motyvuota nutartimi būtų pripažinęs gynėjo dalyvavimą būtinu, todėl Klaipėdos tarnyba neprivalėjo vadovautis Teisinės pagalbos įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatytu įpareigojimu skirti antrinę teisinę pagalbą teiksiantį advokatą nedelsiant, nes minėtas reikalavimas taikomas tik tais atvejais, kai apie privalomą gynėjo dalyvavimą tarnybai praneša ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas. Todėl nėra pagrindo išvadai dėl Baudžiamojo proceso kodekso 51 straipsnio bei Teisinės pagalbos įstatymo 21 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimo.

Teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 2 dalis numato, kad sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priimamas iš karto, kai asmuo kreipėsi. Jeigu nėra galimybės priimti sprendimą iš karto, jis priimamas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šio straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų arba šio straipsnio 13 dalyje nurodytos informacijos gavimo dienos. Pareiškėjos prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo Klaipėdos tarnyboje gautas 2012 m. kovo 12 d., o skundžiamas sprendimas priimtas 2012 m. kovo 15 d., t.y. nepažeidžiant Teisinės pagalbos įstatyme nustatyto termino.

Pareiškėja skundą grindžia Konstitucijos ir tarptautinių teisės aktų pažeidimu. Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įtariamojo, kaltinamojo teisė į gynybą nuo pat baudžiamosios bylos proceso pradžios. Gynyba – tai subjektyvi asmens teisė gintis nuo įtarimo, kad jis yra padaręs nusikaltimą, ar nuo pareikšto kaltinimo. Garantuojant konstitucinę teisę į gynybą baudžiamajame procese, nacionalinėje teisės sistemoje, atsižvelgiant į atitinkamus tarptautinius standartus, yra įtvirtintas gynybos institutas. Teisė į gynybą per visą bylos procesą gali būti įgyvendinama pačiam ginantis, tačiau galima pasinaudoti ir kvalifikuoto teisininko – advokato pagalba. Gynėjo kvietimas ir paskyrimas, būtinas gynėjo dalyvavimas reglamentuotas Baudžiamojo proceso kodekso 50-51 straipsniuose, o antrinės teisinės pagalbos teikimas – Teisinės pagalbos įstatymo 21 straipsnyje. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalis apibrėžia kaltinamo nusikaltimo padarymu asmens teises, tarp jų teisę gintis pačiam arba padedamam savo paties pasirinkto gynėjo ar, jei neturi pakankamai lėšų gynėjui atlyginti ir kai to reikalauja teisingumo interesai, jis turi gauti teisinę advokato pagalbą nemokamai. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad asmenys, neturintys pakankamai lėšų, turi gauti nemokamą teisinę pagalbą, jei tai reikalinga užtikrinant teisę ir veiksmingą teisingumą. Nėra pagrindo išvadai dėl Konstitucijos ar tarptautinių teisės aktų pažeidimo, nes pareiškėjai baudžiamojoje byloje buvo užtikrinta teisė turėti gynėją, tačiau antrinės teisinės pagalbos teikimas buvo nutrauktas remiantis įstatyme įtvirtintomis nuostatomis.

Pareiškėja 2012 m. kovo 12 d. prašyme dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo prašė nuo jos prašymo nagrinėjimo nušalinti Klaipėdos tarnybos direktorių bei Teisės skyriaus vedėją (b.l. 40).

Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo 2 straipsnio 4 dalis interesų konfliktą apibrėžia kaip situaciją, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, kurie susiję su jo privačiais interesais. Viešojo administravimo įstatymo 25 straipsnis nustato viešojo administravimo subjekto nušalinimo nuo dalyvavimo administracinėje procedūroje pagrindus ir tvarką. Šio straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato valstybės tarnautojo ir darbuotojo nušalinimo pagrindą, jeigu tarnautojo ar darbuotojo nešališkumu pagrįstai abejojama dėl kokių nors kitų priežasčių (nei 1 ir 2 punktuose numatytų giminystės ryšių ar pavaldumo santykių), galinčių sukelti viešųjų ir privačių interesų konfliktą. Minėto straipsnio 2 dalis nustato, kad sprendimą dėl valstybės tarnautojo ar darbuotojo nušalinimo nuo dalyvavimo administracinėje procedūroje priima viešojo administravimo subjekto vadovas. Sprendimą dėl viešojo administravimo subjekto vadovo nušalinimo nuo dalyvavimo administracinėje procedūroje priima jis pats arba jį į pareigas paskyręs viešojo administravimo subjekto vadovas, arba kolegialus viešojo administravimo subjekto vadovas.

Skundžiamame sprendime nurodyta, kad pareiškėjos prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą nurodytos priežastys, dėl kurių Klaipėdos tarnybos direktorius ir Teisės skyriaus vedėja turėtų nusišalinti, yra pagrįstos subjektyviu jos vertinimu, o ne objektyviomis faktinėmis aplinkybėmis. Nurodyta, kad direktoriui pačiam nėra žinomos jokios aplinkybės, kurios galėtų sukelti jo arba teisės skyriaus vedėjos viešųjų ir privačių interesų konfliktą ir trukdytų jam išnagrinėti pareiškėjos prašymą objektyviai ir nešališkai. Pažymėta, jog atstovaudamas tarnybai, visus sprendimus, nepriklausomai nuo prašymą ar skundą pateikusio asmens, direktorius priima objektyviai ir nešališkai, vadovaudamasis įstatymu. Taip pat nurodyta, kad priežasčių, dėl kurių Teisės skyriaus vedėja negalėtų objektyviai ir nešališkai dalyvauti pareiškėjos prašymo nagrinėjimo administracinėje procedūroje, nenustatyta. Remdamasis minėtais argumentais, tarnybos direktorius nuo pareiškėjos prašymo nagrinėjimo nutarė nenusišalinti ir nenušalinti Teisės skyriaus vedėjos, nesant Viešojo administravimo įstatymo 25 straipsnyje numatytų pagrindų. Teisėjų kolegijos nuomone, Klaipėdos tarnybos direktorius pagrįstai sprendė nesant Viešojo administravimo įstatymo 25 straipsnyje numatytų nusišalinimo pagrindų, dėl kurių jis turėtų nusišalinti ir nušalinti Teisės skyriaus vedėją nuo pareiškėjos prašymo nagrinėjimo.

Pareiškėja skunde teigia, kad dėl Klaipėdos tarnybos neteisėtų veiksmų, nepaskiriant advokato, patyrė neturtinę 600 000 litų žalą, kurią prašo atlyginti.

Pareiškėja skundu prašo priteisti 5 procentų metines palūkanas nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo datos.