Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-11-06 · Administracinė byla Nr. I-2321-362/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2014-11-06Regionų apygardos administracinis teismas
  2. Atskirasis skundasNutartis · 2015-02-25Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-11-06
Bylos Nr.
I-2321-362/2014
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-01788-2014-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Arvydas Martinavičius
Pareiškėjas
R. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 37.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-2321-362/2014Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01788-2014-7Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 37.2; 74 (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. lapkričio 06 d.Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjas Arvydas Martinavičius,sekretoriaujant Daliai Semaškaitei,nedalyvaujant pareiškėjui R. K.,

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs pateiktą skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas R. K. 2014-08-04 gautame skunde Šiaulių apygardos administracinio teismo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 2 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, nurodydamas, kad jis šią žalą prašo priteisti dėl patirtų moralinių nepriteklių, kuriuos patyrė būnant Šiaulių tardymo izoliatoriuje, nes ŠTI kameroje Nr. 19 buvo laikomas tris mėnesius su dar devyniais asmenimis, antisanitarinėmis sąlygomis, trečią mėnesį negalėjo patekti pas stomatologą, negalėjo gauti knygų skaitymui, negavo šepečio tualetui, o tualetinio popieriaus gaudavo tiki vieną ruloną per mėnesį, ko neužtekdavo.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Civilinio kodekso 1.134 straipsnio 1 punkto nuostata, kad ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių atsirandantiems reikalavimas, kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-02 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, reiškia, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, o iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą ieškinio senatis taikoma. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašo teismo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2014-09-04 pažymos Nr. 69/06-3865 „Dėl R. K.“, pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių pirmą kartą etapuotas 2014-04-04 ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2014-08-08. Pareiškėjas šiuo laikotarpiu buvo laikomas įstaigoje kamerose Nr. 53,16,60,19 su dar 4 - 10 asmenų. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 1,76 kv. m iki 4,77 kv. m gyvenamasis plotas.

Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje per aptariamą laikotarpį iš viso buvo laikomas 101 dieną. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje.

Atsiliepimas

Atsiliepime nurodyta, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu jo laikymo kamerose nebuvo atlikti sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimai. Tualetai kamerose įrengti pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus, suteikiama galimybė pagal teisės aktų reikalavimus naudotis dušu, atliekama kamerų deratizacija ir dezinfekcija. Valymo inventorius išduodamas pagal suimtųjų ar nuteistųjų prašymus, po valymo užbaigimo turi būti grąžinamas. Pareiškėjas dėl odontologo paslaugų kreipėsi tris kartus, pirmą kartą jis nenurodė kreipimosi priežasties, tad paslaugos ir nebuvo suteiktos, vėliau, po kito kreipimosi, paslaugos buvo suteiktos laiku. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo R. K. skundas atmestinas.

Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų, nesuteiktos odontologo paslaugos.

Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m² gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2014-09-04 pažymos Nr. 69/06-3865 „Dėl R. K.“, pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių pirmą kartą etapuotas 2014-04-04 ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2014-08-08. Pareiškėjas šiuo laikotarpiu buvo laikomas įstaigoje kamerose Nr. 53,16,60,19 su dar 4 - 10 asmenų. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui aptariamu 2014-04-04 – 2014-08-08 laikotarpiu periodiškai tekdavo nuo 1,76 kv. m iki 4,77 kv. m gyvenamasis plotas. Pareiškėjui kalint kameroje Nr. 53 (18,74 kv. m), laikotarpiu nuo 2014-04-04 iki 2014-04-04, kameroje būdavo 5-6 asmenys, pareiškėjui teko nuo 3,12 kv. m iki 3,75 kv. m kameros ploto, kameroje Nr. 16 ( 19,09 kv. m), laikotarpiu nuo 2014-04-04 iki 2014-04-16, kameroje būdavo 4-7 asmenys, pareiškėjui teko nuo 2,73 kv. m iki 4,77 kv. m kameros ploto, kameroje Nr. 60 ( 17,68 kv. m), laikotarpiu nuo 2014-04-23 iki 2014-05-21, kameroje būdavo 5-8 asmenys, pareiškėjui teko nuo 2,21 kv. m iki 3,54 kv. m kameros ploto, kameroje Nr. 19 (17,62 kv. m), laikotarpiais nuo 2014-05-23 iki 2014-06-02, nuo 2014-06-02 iki 2014-06-18, nuo 2014-07-02 iki 2014-07-07, nuo 2014-07-11 iki 2014-08-08, kameroje būdavo 5-10 asmenų, pareiškėjui teko nuo 1,76 kv. m iki 3,52 kv. m kameros ploto.

Iš viso pareiškėjas per laikotarpį nuo 2014-04-04 iki 2014-08-08 Šiaulių TI buvo kalinamas 100 dienų, per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 1,76 kv. m iki 4,77 kv. m kameros ploto. Nustatyti tiksliai, kiek kokią dieną kameros ploto teko pareiškėjui, galimybės nėra.

Taigi darytina išvada, jog pareiškėjas aptariamu laikotarpiu, iš viso 100 dienų, buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Aplinkybės, kad pareiškėjas buvo kalinamas kameroje, kurioje jam teko mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, atsakovas iš esmės neginčija.

Pareiškėjas nurodė, kad jis būtų kalinamas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, savo reikalavimus iš esmės grindė tuo, jog jam teko per mažas kameros plotas, kameros buvo perpildytos, nebuvo galima gauti valymo šepečių, per mažai skiriama tualetinio popieriaus, neteikiamos stomatologo paslaugos.

Kaip atsiliepime nurodė atsakovas, pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu nebuvo atlikta Visuomenės sveikatos centro patikrinimų, kurių metu būtų nustatytas vienos ar kitos kameros, kuriose patikrinimo metu buvo kalinamas pareiškėjas, atitikimas higienos normų reikalavimams, tad tiek pareiškėjas savo reikalavimus grindžia iš esmės savo parodymais, tiek atsakovas nepateikia tai paneigiančių duomenų. Pažymėtina, jog pareiškėjo tvirtinimas, jog jam nebuvo suteiktos stomatologo paslaugos, paneigiamos byloje surinkta medžiaga.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Konstatuotina, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais, pataisos įstaigų administracijų pareiga – užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog byloje nustatytas atsakovo veiksmų neteisėtumas, kaip viena iš civilinės atsakomybės būtinų sąlygų. Tačiau pažymėtina, kad siekiant nustatyti, ar atsakovui dėl neteisėtų veiksmų atlikimo kyla civilinė atsakomybė, būtina įvertinti, ar pareiškėjui dėl šių neteisėtų veiksmų kilo pasekmės, t. y. neturtinė žala, taip pat ar tarp paminėtų veiksmų ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys.

LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).

Pareiškėjas R. K. teismui skunde nurodė, kad neturtinę žalą patyrė būdamas kameroje Nr. 19 dėl patiriamų moralinių nepriteklių. Kad neturtinę žalą būtų patyręs, būnant kitose kamerose, nenurodoma. LR CK 6.250 str. 1 d. išvardinti neturtinės žalos požymiai (asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita) nurodomi papildomame skunde, gautame 2014-09-25, tačiau skunde nenurodoma, kad pareiškėjas ką nors iš išvardintų požymių konkrečiai patyrė, kuo jam asmeniškai pasireiškė neturtinė žala.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, jog tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta. Pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui. Pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo mėn. 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-669-11). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėdamas bylas dėl neturtinės žalos atlyginimo konstatavo, kad siekiant neturtinės žalos atlyginimo būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007). Kuo pasireiškė neturtinė žala, kokius patyrė neigiamus išgyvenimus, visų pirma paaiškinti gali tik pats žalą patyręs asmuo.

Pareiškėjas R. K. atvyko į 2014-10-09 vykusį teismo posėdį, kurio metu nurodė, kad tikslins savo skundą. Teismas atidėjo bylos nagrinėjimą, tačiau, gavus patikslintą R. K. skundą, buvo priimta nutartis, kuriame nurodyta, kad skundo reikalavimas turi atitikti ABTĮ nuostatas ir turi būti toks kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų atitinkamas teisines pasekmes kitai bylos šaliai, bei nurodyta, kad iš pateikto skundo negalima konkrečiai ir aiškiai nustatyti ginčo dalyko, apibrėžti administracinės bylos nagrinėjimo, ginčijamo santykio ribų, tad pareiškėjas buvo įpareigotas aiškiai ir konkrečiai suformuoti reikalavimą atsakovui, nurodant kokią žalą ir už kokį laikotarpį jis patyrė. Ši teismo nutartis įvykdyta nebuvo. Į teismo posėdį 2014-11-06 pareiškėjas neatvyko, teismo šaukimas jam buvo įteiktas.

Tokiu būdu, pareiškėjui R. K. nurodžius, jog neturtinė žala jam padaryta, būnant kameroje Nr. 19, dėl ten patirtų moralinių nepriteklių, nenurodžius ir nepagrindus, kad jis, būdamas laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė tokius neturtinės žalos požymius, kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas, nepagrindus ir net nenurodžius, kad pareiškėjas tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, teismas konstatuoja, jog pareiškėjo R. K. skundas dėl 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis ABTĮ 85–87str., 88 str. 1 d. 5 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. K. skundą dėl 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.

Teisėjas Arvydas Martinavičius