- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-05-26
- Bylos Nr.
- I-1266-428/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00294-2017-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Medvedevienė
- Pareiškėjas
- V. V.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui
- Kategorijos
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. V. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu, prašydama priteisti iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Kauno skyriaus 2010-11-09–2013-09-11 laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.
Pareiškėja skunde nurodė, jog ginčo laikotarpiu buvo karjeros valstybės tarnautoja. Laikotarpiu nuo 2010-11-09 iki 2013-09-11 teisės aktų nustatyta tvarka jai buvo mokama sumažinto dydžio darbo užmokestis. Savo poziciją pareiškėja gina remdamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata bei taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013-07-01 nutarimu.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius atsiliepime į skundą, su pareiškėjos skundu nesutiko. Nurodė, jog ginčo laikotarpiu darbo užmokestis valstybės tarnautojams buvo mokamas pagal tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, todėl nėra pagrindo tenkinti skundo reikalavimą. Taip pat prašė taikyti ieškinio senatį.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėja – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus karjeros valstybės tarnautoja - kreipėsi į teismą, reikalaudama priteisti iš atsakovo dalį darbo užmokesčio, kuris jai laikotarpiu nuo 2010-11-09 iki 2013-09-11 buvo sumažintas įstatymo, pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, pagrindu.
Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, jog pareiškėja ginčo laikotarpiu ėjo valstybės tarnautojos pareigas (b. l. 23-24,28-30).
Iš Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo matyti, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. To paties įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas). Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies redakcijoje, galiojusioje iki 2009-08-01, buvo numatyti atitinkami priedai už kvalifikacines klases.
Lietuvos Respublikos Seimas 2009-04-23 priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu (įsigaliojusiu 2009-05-01) pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą ir sumažino 15–20 kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, tačiau kitų valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų (1–14) pareiginės algos koeficientai minėtu įstatymu mažinami nebuvo. Nuo 2009-08-01 Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas buvo pakeistas dar kartą, sumažinant 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, tačiau kitų valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų (1–10) pareiginės algos koeficientai nebuvo mažinami. 2009-07-17 Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymu Nr. XI-363 Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas buvo pakeistas, nuo 2009-08-01 sumažinant priedų už suteiktas kvalifikacines klases dydžius.
Byloje nėra ginčo, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjai nuo 2010-11-09 iki 2013-09-11 buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl klausimo, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016-02-15 sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016-02-17 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016-02-22 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016, 2016-03-08 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-111-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiamas pareiškėjos reikalavimas, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose. Pareiškėjos teisinė padėtis ar jos teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.
Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016-02-15 sprendime administracinėje byloje Nr.A-668-602/2016, apibendrinusi Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, konstatavo, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (interaliaatsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.
Konstitucinis Teismas, pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja interalia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu numatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą– įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį (Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas, 2014-04-16 sprendimas, 2015-11-19 nutarimas).
Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – Grąžinimo įstatymas), kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš šio įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 8 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).
Darytina išvada, kad Konstituciniam Teismui 2013-07-01 nutarime ir 2014-04-16 sprendime nustačius, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, o įstatymų leidėjui Grąžinimo įstatyme nustačius tokių praradimų kompensavimo mechanizmą, institucijai, kurioje pareiškėja dirba, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jos reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Atsakovas prašo teismo taikyti senaties terminą.
Teisė kreiptis į teismą teisinės gynybos yra fundamentali asmens teisė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Teismų įstatymo 4 str. 1 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str.1d.),tačiau ši teisė turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatyto kreipimosi į teismą tvarkos, tame tarpe, ir įstatymų nustatytų kreipimosi į teismą terminų. CK 1.124 str. bei Darbo kodekso 27 str. 1 d., 2 d. nustato, kad ieškinio senatis yra įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.126 str. 2 d. ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsakovas šiuo atveju reikalauja pareiškėjos reikalavimui taikyti ieškinio senatį.
Bendrasis ieškinio senaties terminas Darbo kodekso reglamentuojamiems santykiams yra 3 metai, jeigu šis Kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai pripažįstama, jog valstybės tarnautojų reikalavimams dėl išmokų, susijusių su tarnybos santykiais, taikomas Darbo kodekso 27 str. 2 d. nustatytas bendrasis 3 metų ieškinio senaties terminas (ABTĮ 5 str., 21 str., LVAT 2005-12-21 išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A444-638/2005 – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 8, 2006, p. 160-167; 2011-11-14 išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 22, 2011, p. 318-325; 2009-09-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1066/2009 ir kt.). Teismas pažymi, kad pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia ar turi suvokti apie jo teisės pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2002-12- 20 nutarimo Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ 7.1 p.). Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (LVAT 2012-03-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012). Sužinojimo apie pažeistą teisę į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą diena laikoma su darbo užmokesčiu susijusių sumų išmokėjimo asmeniui diena (2013-01-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A492-164/2013). Nors administracinėje byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių darbo užmokesčio už 2010 metų lapkričio mėnesį išmokėjimą pareiškėjai, tačiau, atsižvelgiant į aukščiau nurodytą teisės normą, vadovaujantis principu, jog VSDFV Kauno skyrius, kaip viešo administravimo subjektas, privalo laikytis jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų, teismas preziumuoja kad darbo užmokestį už 2010 metų lapkričio mėnesį pareiškėja gavo 2010 metų gruodžio mėnesio pradžioje, į teismą teisminės gynybos kreipėsi 2017-02-24 (b. l. 8), t.y. praleidus 3 metų ieškinio senaties terminą. Akivaizdu, kad pareiškėja ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą praleido, todėl skundas atmestinas, kadangi pareiškėja praleido DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą bei įvertinus bylos įrodymų visumą, matyti, kad šioje byloje nėra pagrindo svarstyti dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, nes nenustatyta aplinkybių, sudarančių pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėja
nusprendžia:
Pareiškėjos V. V. atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.