- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-02-09
- Bylos Nr.
- I-121-142/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01213-2014-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- A. M.
- Atsakovas
- Vilniaus teritorinei muitinei, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus teritorinės muitinės
- Trečiasis asmuo
- Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, dalyvaujant pareiškėjui A. M., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovams Vilniaus teritorinei muitinei ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus teritorinės muitinės, trečiasis suinteresuotas asmuo Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
2014 m. vasario 27 d. gautas A. M. (toliau – pareiškėjas) skundas (b. l. 1–4), kuriame pareiškėjas teismo prašo priteisti laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. (toliau – ginčo laikotarpis) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde paaiškina, kad Vilniaus teritorinėje muitinėje (toliau – Muitinė) eina statutinio valstybės tarnautojo pareigas. Nurodo, kad ginčo laikotarpiu jam buvo mokamas darbo užmokestis, sumažintas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 1 priedo pakeitimais, kuriais buvo sumažintas pareiginės algos koeficientas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino įstatymo nuostatas, kuriomis remiantis buvo sumažintas pareiškėjo darbo užmokestis ginčo laikotarpiu, prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija). Mano, kad darbo užmokesčio mažinimas nurodytu laikotarpiu buvo neteisėtas, todėl neišmokėta darbo užmokesčio dalis pareiškėjui turi būti priteista.
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė savo skundą ir prašė jį tenkinti.
Atsiliepimas
Muitinė, atstovaudama ir Lietuvos valstybei, atsiliepime (b. l. 12–14) pripažįsta, kad darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjui susidarė dėl to, kad ginčo laikotarpiu buvo vykdomas galiojantis įstatymas, kurio atitinkamos nuostatos vėliau Konstitucinio Teismo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Nurodo, kad jos veiksmuose nėra neteisėtumo.
Muitinės atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Muitinės departamentas) atsiliepime (b. l. 10–11) nurodo, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Muitinės departamentas paaiškina, kad pareiškėjui darbo užmokestis ginčo laikotarpiu buvo mokamas vadovaujantis tuo metu galiojusiomis VTĮ nuostatomis. Mano, kad įstatymų leidėjas turėtų nustatyti praradimų kompensavimo mechanizmą.
Muitinės departamento atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui ginčo laikotarpiu neišmokėto tarnybinio atlyginimo dalies priteisimo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu ėjo statutinio valstybės tarnautojo pareigas Muitinėje. Ginčo laikotarpiu pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – 2013 m. liepos 1 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas šiame nutarime prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažino Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, kuriomis buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime taip pat nurodė, kad, Konstituciniam Teismui pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų sumažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijai, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas be nepagrįsto delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.
Kad būtų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. priėmė sprendimą Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatų išaiškinimo. Šiame sprendime Konstitucinis Teismas nurodė, kad „asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais“, o „įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka“.
Patirtų praradimų kompensavimo dydžius, terminus ir kitus esminius elementus nustato Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymas (toliau – Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymas), įsigaliojęs 2015 m. rugsėjo 1 d. Šiame įstatyme patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas yra nustatytas taip pat ir statutiniams valstybės tarnautojams.
Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog įstatymų leidėjas nustatydamas vienerių metų terminą, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nepagrįstai delsė. Taigi Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymas buvo priimtas be nepagrįsto delsimo. Kompensavimo tvarka Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme yra grindžiama proporcingumo principu (2 straipsnio 2 dalis), kuris yra reikšmingas atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatas. Praradimų kompensavimas, nesilaikant Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme nustatytų dydžių ir terminų, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktą išaiškinimą, nebūtų konstituciškai teisingas, pažeistų konstitucinį socialinės darnos imperatyvą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimai administracinėse bylose Nr. A602-669/2016, Nr. A-668-602/2016).
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti nagrinėjamu ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nėra pagrindo. Pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. M. skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.