- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-05-05
- Bylos Nr.
- B2-1269-395/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Marytė Mitkuvienė, Vytas Milius
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Ekoil“
- Ieškovas
- R. A., R. K., A. M., R. M.
- Kategorijos
- 126.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Vyto Miliaus (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Marytės Mitkuvienės ir Gintaro Pečiulio,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Ekoil“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-3277-395/2010 pagal ieškovų R. A., R. K., A. M., R. M. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Ekoil“ dėl bankroto bylos iškėlimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai R. A., R. K., A. M., R. M. kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašoma iškelti bankroto bylą atsakovui UAB „Ekoil“ ĮBĮ 9 str. 5 d. 1 p. pagrindu. Pareiškime nurodoma, kad ieškovai yra atsakovo kreditoriai, kuriems atsakovas skolingas darbo užmokestį bei priskaičiuotus delspinigius. Ieškovai UAB „Ekoil“ administratoriumi siūlė paskirti UAB „Bankroto administravimas“.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2010 m. gruodžio 17 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Ekoil“ ir bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Bankroto administravimas“. Šią nutartį grindė atsakovo įmonės nemokumu.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas pateikė atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 17 d. nutarties. Atskiruoju skundu prašo skundžiamą nutartį panaikinti ir ieškovų pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo atmesti. Šį prašymą grindžia šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kiek atsakovo įmonė turi pradelstų įsipareigojimų. Tai lemia, jog teismas neįvertino, ar pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Neįvertinęs šios reikšmingos aplinkybės, teismas nepagrįstai skundžiama nutartimi nustatė, jog atsakovo įmonė yra nemoki ir jog jai keltina bankroto byla.
2. Teismas nepagrįstai nurodo, kad atsakovas yra skolingas darbuotojams, nes pareiškimo dėl bankroto bylos pateikimo dieną ieškovai nebebuvo atsakovo darbuotojai.
Žemesnės instancijos teismas
3. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai pripažino atsakovo įmonę nemokia. Kartu tai lemia, kad teismas nepagrįstai skundžiama nutartimi atsakovui iškėlė bankroto bylą.
Atsiliepimas
Ieškovai 2011 m. sausio 28 d. ir pakartotinai 2011 m. sausio 31 d. pateikė atsiliepimą į apelianto atskirąjį skundą. Atsiliepimu prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškovų reikalavimai yra kilę iš darbo santykių, o tai lemia, jog yra savarankiškas pagrindas kelti įmonei bankroto bylą. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus bei aplinkybes ir pagrįstai skundžiama nutartimi atsakovui iškėlė bankroto bylą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkintinas.
Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK 1 str. 1 d.). Įmonių bankroto procesą reglamentuoja specialus įstatymas - Įmonių bankroto įstatymas (ĮBĮ). Šio įstatymo normos yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos ir yra nemokūs. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo (nekėlimo) svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį.
Vadovaujantis ĮBĮ 9 straipsnio 5 dalimi, bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojams atlyginimą; 2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui, kad negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų (ĮBĮ 9 str. 5 d.).
Dėl įmonės nemokumo
Įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Tam, kad teismas nuspręstų, ar įmonė yra (ne)moki, jis turi tinkamai atskleisti įmonės pradelstų įsipareigojimų bei į jos balansą įrašyto turto vertės santykį, įvertinti kitus įmonės finansinės atskaitomybės duomenis. Sprendžiant įmonės nemokumo klausimą, teisinę reikšmę turi įmonės ne visos skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję. Tam, jog išsiaiškintų įmonės realią turtinę padėtį, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal naujausius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį pagal naujausius įmonės finansinius duomenis (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartis byloje Nr. 2-1273/2010).
Iš byloje esančio 2011 m. balandžio 30 d. balanso matyti, kad įmonės turto vertė yra 698 586 Lt. Mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro 669 775 Lt. Iš 2011 m. balandžio 30 d. pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad įmonė patyrė nuostolių 25 401 Lt sumai. Iš 2011 m. balandžio 30 d. kreditorių sąrašo matyti, kad pradelsti įmonės įsipareigojimai sudaro 331 091,49 Lt.
Įvertinus šiuos duomenis ir faktines aplinkybes, darytina išvada, jog pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos) neviršija pusės į jos balansą įrašyto turto vertės ir jog įmonė yra moki. Byloje nėra duomenų, jog įmonė būtų viešai paskelbusi arba kitaip pranešusi kreditoriui (kreditoriams), kad yra nemoki ir negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iškėlė bankroto bylą atsakovui dėl jo nemokumo.
Kiti atskirajame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai nagrinėjamu klausimu neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.
Dėl negalėjimo atsiskaityti su darbuotoju
Į teismą su pareiškimu iškelti bankroto bylą atsakovui kreipėsi buvę įmonės darbuotojai R. A., R. K., A. M. ir R. M.
ĮBĮ 4 straipsnio 1 punkte ir 9 straipsnio 5 dalies 1 punkte įtvirtintų normų, suteikiančių teisę kreditoriui (kreditoriams) inicijuoti bankroto bylos iškėlimą įmonei tuo atveju, kai įmonė laiku nemoka darbo užmokesčio ir su darbo santykiais susijusių išmokų, tikslas – apsaugoti darbuotoją, kaip silpnesniąją darbo sutarties šalį, sustiprinti įmonėse finansinę drausmę, užkirsti kelią piktybiškam pajamas gaunančių įmonių vengimui laiku išmokėti darbuotojams darbo užmokesčius ir su darbo santykiais susijusias išmokas bei sumažinti pavėluotų bankroto bylų iškėlimo atvejų skaičių, kai įmonėms neinicijuojamas bankroto bylų iškėlimas, nors realiai jos yra nemokios. Vadovaujantis ĮBĮ 9 straipsnio 5 dalimi, bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato bent vieną iš šioje dalyje įtvirtintų sąlygų, tarp jų ir tuo atveju, kai įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą. Minėtose ĮBĮ normose įtvirtintas savarankiškas darbuotojo pažeistos teisės į darbo užmokestį gynybos būdas, kadangi tol, kol darbdavys neturi bankrutuojančios įmonės statuso, t. y. jam neiškelta bankroto byla, tol darbuotojas neturi galimybių pasinaudoti Garantinio fondo lėšomis, gaudamas įstatyme nustatyto dydžio išmokas, skirtas bankrutuojančios įmonės įsiskolinimams, susijusiems su darbo santykiais, padengti. Remiantis tiek pažodiniu, tiek sisteminiu ĮBĮ 9 straipsnio 5 dalies 1 punkte įtvirtintų bankroto bylos iškėlimo sąlygų aiškinimu, vėlavimo išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą faktas yra savarankiška sąlyga, kurią nustatęs, teismas turi iškelti įmonei bankroto bylą, nepriklausomai nuo įmonės mokumo ar nemokumo. Be to, ši bankroto bylos iškėlimo sąlyga apima ne tik tuos atvejus, kai įmonė vėluoja išmokėti darbo užmokestį įmonėje dirbantiems darbuotojams, bet ir tuos atvejus, kai įmonė neatsiskaito su buvusiais darbuotojais, su kuriais darbo sutartys yra pasibaigusios, kadangi sutampa šių kreditorių reikalavimų atsiradimo teisinis pagrindas (reikalavimai, susiję su darbo santykiais) ir jų tenkinimo eilė bankroto proceso metu (ĮBĮ 35 str. 1 d.). Tačiau Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog vien tik formalus vėlavimo išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą konstatavimas negali būti pakankamas bankroto bylos iškėlimo pagrindas. Nesant objektyvaus pagrindo konstatuoti įmonės nemokumą, teismas, spręsdamas dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vėlavimą išmokėti darbuotojams atlyginimą kaip savarankišką bankroto bylos iškėlimo pagrindą vertina ne formaliai, bet atsižvelgdamas į visas su tuo susijusias bylos aplinkybes: įmonės mokumo būklę, įmonės vėlavimo atsiskaityti su darbuotoju (darbuotojais) priežastis ir terminą, įmonės skolos darbuotojui (darbuotojams) dydį, įmonės tolimesnės finansinės būklės kitimo perspektyvą ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. liepos 29 d. nutartis byloje Nr. 2-1173, 2009 m. gegužės 14 d. nutartis byloje Nr. 2-561/2009, 2009 m. gegužės 14 d. nutartis byloje Nr. 2-517/2009, 2009 m. gegužės 14 d. nutartis byloje Nr. 2-606/2009, 2009 m. balandžio 23 d. nutartis byloje Nr. 2-467/2009).
Teismas skundžiama nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB ,,Ekoil” ir tuo pagrindu, kad ji neatsiskaito su darbuotojais. Atsakovas neneigia aplinkybės, jog yra skolingas savo darbuotojams, ir ketina su jais atsiskaityti. Atsižvelgiant į tai, kad įmonė yra moki ir į tai, kad tikėtina, jog įmonės finansinė padėtis gerės, darytina išvada, kad nėra ĮBĮ 9 str. 5 d. 1 p. nuostatose numatyto pagrindo kelti atsakovo įmonei bankroto bylą. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iškėlė bankroto bylą atsakovui ĮBĮ 9 str. 5 d. 1 p. nuostatose numatytu pagrindu.
Kiti atskirajame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai nagrinėjamu klausimu neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 2 punktu, 338 straipsniu
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 17 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės, atsisakant atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Ekoil“ iškelti bankroto bylą.