Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-1131-557/2011

Teisėja K. Baškienė Teisminio proceso Nr. 1-33-1-00761-2011-6

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2011 m. gruodžio 29 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Remigijaus Preikšaičio ir Aurelijos Sadauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 27 d. nuosprendžio, kuriuo G. S. nuteistas pagal BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d. laisvės atėmimo bausme 1 metams, ją atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. S. nuteistas už tai, kad jis viešoje vietoje pasikėsino pagrobti svetimą turtą iš asmens drabužių: 2011 m. gegužės 3 d. apie 11.20 val. 9 maršruto autobuse, važiavusiame Taikos pr. Klaipėdoje, tarp stotelių „Eglė“, Taikos pr. 109, ir „Debreceno“, Taikos pr. 97, iš mažametės E. B. striukės kišenės pasikėsino pagrobti 200 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną, priklausantį J. B., tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo sulaikytas autobuse.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nors nuteistasis G. S. prašo sumažinti paskirtą bausmę, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti šį nuteistojo prašymą. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, apylinkės teismas vadovavosi BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, BK 56 str. įtvirtintomis bausmės skyrimo recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą taisyklėmis, numatančiomis, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę, BK 57 str. įtvirtintomis bausmės skyrimą už rengimąsi ir pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką reglamentuojančiomis nuostatomis, numatančiomis, kad bausmė už rengimąsi ar pasikėsinimą padaryti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą skiriama bendra tvarka, atsižvelgiant į kaltininko padarytų veiksmų pavojingumą, į tai, kiek nusikalstamas ketinimas įgyvendintas, ir į priežastis, dėl kurių nusikalstama veika nebuvo baigta.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog teismas įvertino tai, kad G. S. pasikėsino padaryti tyčinį apysunkį nusikaltimą nuosavybei, nusikaltimas nutrūko pasikėsinimo stadijoje, įvykdžius didžiąją dalį nusikalstamo ketinimo – ištraukus iš nukentėjusiosios kišenės telefoną, įvertino nuteistojo asmenybę, kad jis anksčiau devynis kartus teistas už nusikalstamų veikų nuosavybei padarymą, vėl nusikalto turėdamas teistumą, praėjus nedaug laiko po paleidimo iš laisvės atėmimo vietos atlikus bausmę (buvo paleistas 2011 m. kovo 18 d.), todėl BK 27 str. 1 d. prasme yra recidyvistas, nedirba ir neturi kito legalaus pragyvenimo šaltinio, pripažino G. S. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis padarė veiką prieš mažametį asmenį (BK 60 str. 1 d. 5 p.), jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė. Šie duomenys, taip pat ir byloje esantys duomenys, patvirtinantys, kad nuteistasis turi galiojančių administracinių nuobaudų (t. 1, b. l. 80–93), neigiama nuteistojo charakteristika iš laisvės atėmimo vietos (t. 1, b. l. 96) atskleidžia nuteistojo asmenybės pavojingumą, įžūlumą, nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, rodo, kad nuteistasis, užuot stengęsis susirasti darbą, užsidirbti pragyvenimui legaliu būdu, sistemingai daro turtinius nusikaltimus, kitokius teisės pažeidimus, nesistengia pasitaisyti, padaryti nusikaltimai nebuvo atsitiktiniai, o loginė jo gyvenimo būdo ir ankstesnio elgesio pasekmė.

Teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismas pagrįstai nenustatė BK 59 str. 1 d. 2 p. (kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis) numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir tokį savo sprendimą tinkamai motyvavo. Pažymėtina, jog minėtos atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymas nėra grindžiamas vien bendrais pareiškimais dėl kaltės pripažinimo. Laikoma, kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, kai jis savo noru prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, o ne verčiamas ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, pripažįsta esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyvias aplinkybes ikiteisminio ar teisminio bylos nagrinėjimo metu, jo parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo byloje priėmimo, jis neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Iš byloje surinktos medžiagos matyti, kad G. S. ikiteisminio tyrimo metu kategoriškai neigė savo kaltę, nepripažino padaręs nusikaltimą, teisme savo kaltę pripažino, nurodė įvykio aplinkybes, tačiau tai buvo nulemta ne savanoriškumo, o ikiteisminio tyrimo metu surinktų jo kaltę neabejotinai patvirtinančių įrodymų, jo parodymai neprisidėjo prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo byloje priėmimo. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo šioje byloje konstatuoti G. S. atsakomybę lengvinančios aplinkybės egzistavimą. Aplinkybės, kad nuteistasis grąžino telefoną nukentėjusiajai, taip pat nėra pagrindo pripažinti lengvinančia jo atsakomybę, nes jis tai padarė, kai pastebėję vagystę pati nukentėjusioji ir autobuso keleiviai to pareikalavo, o atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 str. 1 d. 3 p., gali būti pripažinta, kai kaltininkas savo noru atlygina ar pašalina padarytą žalą.

Įvertinęs bausmių skyrimui reikšmingus tiek su padarytu nusikaltimu, tiek su nuteistojo asmenybe susijusius duomenis, jų visumą ir, vadovaudamasis aptartomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis, teismas G. S. skyrė žymiai mažesnę negu BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę, artimą minimaliam sankcijos dydžiui. Tuo nebuvo pažeistos BK 61 str. nuostatos. Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantui paskirta pakankamai švelni bausmė, ją dar labiau švelninti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo G. S. apeliacinį skundą atmesti.