- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-06-28
- Bylos Nr.
- 1A-129-337/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-15336-2017-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Evaldas Vanagas, Pranas Šimkus, Danutė Švitinienė
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Danutės Švitinienės, Prano Šimkaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro Manto Jurkėno (toliau Prokuroras) apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2018 m. kovo 6 d. nuosprendžio, kuriuo:
R. M. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d. (dvi veikos) ir jai paskirtos bausmės: dėl 2017-03-31 įvykdytos D. T. turto vagystės - laisvės apribojimas 1 metams 2 mėnesiams; dėl 2017-05-26 įvykdytos V. J. turto vagystės - laisvės apribojimas 1 metams 6 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir R. M. skirta subendrinta bausmė - laisvės apribojimas 2 metams, įpareigojant nuteistąją bausmės atlikimo metu be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo užsiregistruoti ir bausmės atlikimo laikotarpiu būti registruotai darbo biržoje.
Vadovaujantis BK 66 str., į paskirtos bausmės laiką įskaitytas jos laikino sulaikymo laikas nuo 2017 m. gegužės 26 d. 11.15 val. iki 2017 m. gegužės 27 d. 13.53 val. – dvi paros, vieną laikino sulaikymo parą prilyginus dviem laisvės apribojimo dienoms.
Tuo pačiu nuosprendžiu A. J. iš kaltinimo pagal BK 24 str. 6 d. bei 178 str. 2. d. išteisinta neįrodžius jos dalyvavimo šio nusikaltimo padaryme.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. M. nuteista už tai, kad ji 2017 m. kovo 31 d. apie 11.20 val., P. mieste, (duomenys neskelbtini) , dėvėtų rūbų parduotuvėje „G.“ iš D. T. rankinės slapta pagrobė piniginę, 10 eurų vertės, su joje buvusiais pinigais - 70 eurų, banko „Swedbank“ mokėjimo kortele, D. T. asmens tapatybės kortele Nr. (duomenys neskelbtini) , bei įvairiomis bevertėmis nuolaidų kortelėmis, R. T. vardu išduota asmens tapatybės kortele Nr. (duomenys neskelbtini) , bei jo vardu išduota banko „S.“ mokėjimo kortele, iš viso pagrobė svetimą D. T. priklausantį 80 eurų vertės turtą.
Taip pat R. M. nuteista už tai, kad 2017 m. gegužės 26 d. apie 11 val. P. mieste, (duomenys neskelbtini) esančioje turgavietėje, rūbų pardavimo skyriuje iš V. J. rankinės slapta pagrobė 10 eurų vertės piniginę su joje buvusiais 16 eurų 71 centu, 10 vienetų beverčių parduotuvių nuolaidų kortelių, P. M. K. viešosios bibliotekos kliento kortele, dviem kasos čekiais, banko „S.“ atsiskaitymo kortele „M.“, tokiu būdu R. M. ir A. J. slapta pagrobė svetimą V. J. priklausantį 26,71 eurų vertės turtą.
J. išteisinta iš kaltinimo tuo, kad ji, iš anksto susitarusi, bendrininkaudama kaip padėjėja, kartu su vykdytoja R. M., siekdama pagrobti svetimą turtą, 2017 m. gegužės 26 d. apie 11 val. P. miesto turgavietėje, esančioje (duomenys neskelbtini) , rūbų pardavimo skyriuje, tyčia kilnodama suknelę ir taip užstojant nuo kitų turguje buvusių žmonių ir nukreipdama nukentėjusiosios V. J. dėmesį, sudarė R. M. galimybę iš V. J. rankinės pavogti piniginę su pinigais ir kortelėmis bendros 26,71 Eur vertės, tai yra išteisinta iš kaltinimo nusikaltimu, numatytu BK 24 str. 6 d. bei 178 str. 2 d. neįrodžius jos dalyvavimo šio nusikaltimo padaryme.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Prokuroras prašo pakeisti Panevėžio miesto apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2018-03-06 nuosprendžio dalį dėl A. J. išteisinimo pagal BK 24 str. 6 d., 178 str. 2 d. ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį: A. J. pripažinti kalta pagal BK 24 str. 6 d. ir 178 str. 2 d. ir skirti jai laisvės atėmimo vieneriems metams 3 mėnesiams bausmę, kurią subendrinus su Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017-01-09 nuosprendžiu paskirta bausme, paskirti laisvės atėmimą vieneriems metams 9 mėnesiams. Taip pat prašoma pakeisti nuosprendžio dalį ir dėl bausmių paskyrimo R. M., už 2017-03-31 padarytą veiką skiriant jai laisvės atėmimą 1 metams; už 2017-05-26 veiką laisvės atėmimą 2 metams ir vadovaujantis BK 63 str. 1 ir 4 dalimis paskirti subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 2 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Skunde nurodoma, jog teismas nepagrįstai išteisino A. J. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 str. 2 d., nes teismo išvada, kad jos kaltė neįrodyta, nepagrįsta. Teigiama, jog įstatymas nedraudžia apkaltinamojo nuosprendžio grįsti netiesioginiais įrodymais, nes tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai yra įrodinėjimo proceso elementai, svarbu tai, kad jie įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Pažymima, jog pirmos instancijos teismas, vertindamas A. J. atsakomybės klausimą, nevertino įrodymų visumos, jų tarpusavio sąsajos ir dėl to padarė neteisingą ir surinktais bei teisme ištirtais įrodymais nepagrįstą išvadą, jog byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių vienareikšmiškai tvirtinti, kad kaltinamoji A. J. padarė jai inkriminuojamas nusikalstamas veikas, t. y. nėra nustatytas kaltinamųjų išankstinis susitarimas padaryti vagystę. Prokuroro nuomone, byloje pakanka įrodymų, pagrindžiančių A. J. kaltę padarius jai inkriminuotą veiką. Nors apylinkės teisme ji kaltę neigė, jos neprisipažinimas vertintinas kaip pasirinktas gynybos būdas siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, teismas nepagrįstai vadovavosi išimtinai teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltinamųjų duotais parodymais, negretindamas jų su ikiteisminio proceso metu duotais parodymais. Teismas neatsižvelgė, kad R. M. ikiteisminio tyrimo metu apklausiama 2017-05-27 neneigė, kad vagystę jos įvykdė kartu, tačiau kodėl vėliau nurodė kitokias aplinkybes nesiaiškino ir nevertino, kad 2017-05-27 jos duoti parodymai atitinka kitą bylos medžiagą - tiek A. J. tiek ir policijos pareigūnų parodymus ir sudaro loginę įvykių grandinę, patvirtinančią jų abiejų kaltę. Svarbu ir tai, kad policijos pareigūnai nėra susiję su kaltinamosiomis jokiais ryšiais, t. y. neturi jokio pagrindo jas apkalbėti. Teigiama, jog šioje vietoje itin svarbi tiesioginių įvykio liudytojų - D. I. ir A. A. darbinė patirtis, t. y. jų darbo pobūdis iki įvykio, nes abu minėti liudytojai turi didelį darbo stažą, yra savo srities specialistai, ne kartą atlikinėję veiksmus, numatytus BPK 160 str., todėl jų nurodytas A. J. elgesio vertinimas jokiu būdu negali būti laikomas subjektyviu, kaip kad nurodė teismas. Be to, jų parodymai atitinka kitą bylos medžiagą - R. M. ir A. J. 2017 m. gegužės 26 d. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus.
Nurodoma, jog vertinant įrodymų apkaltinančių A. J. pakankamumą svarbu atsižvelgti į jos asmenybę, o būtent, kad ji praeityje 12 kartų teista už kišenvagystes. Vien ši aplinkybė rodo, kad ji yra linkusi daryti tokio tipo nusikaltimus ir leidžia manyti, kad ji neabejotinai suprato savo veiksmų esmę ir veikė kaip padėjėja R. M. grobiant V. J. turtą.
Nesutinkama ir su teismo išvada, kad 2017 m. gegužės 26 d. A. J. apklausa atlikta pažeidžiant BPK 51 str. reikalavimus. Teigiama, kad baigtinis sąrašas aplinkybių, kurioms esant būtinai turi dalyvauti gynėjas, yra išvardintas BPK 51 str. Šiuo atveju būtinybės dalyvauti gynėjui nebuvo, nes A. J. yra Lietuvos Respublikos pilietė, kalbą, kuria vyko procesas, moka, o jos nurodomos aplinkybės, kad ji yra beraštė ir neskaito, nepatikrintos jokiomis priemonėmis. Nurodoma, jog asmens kratos metu pas A. J. buvo paimtas mobiliojo ryšio telefonas, kuriuo ji naudojosi (tai akivaizdu iš telefono turinio apžiūros), o naudotis mobiliojo ryšio telefonu nemokant skaityti iš esmės yra neįmanoma, todėl abejojama ar kaltinamoji iš tiesų yra beraštė.
Skunde keliamas klausimas ir dėl R. M. paskirtos bausmės. Teigiama, jog R. M. teismo skirta bausmė neatitinka nei vieno iš BK 41 str. 2 d. nurodytų bausmės paskirties kriterijų, be to, teismas neteisingai pripažino R. M. baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamas veikas ir gailisi jas padariusi. Pažymima, jog R. M. prisipažino padariusi nusikalstamas veikas tik pagauta su vogtu turtu, t. y. prispirta įkalčių. Taip pat atkreipiamas dėmesys, jog parodymai kito (ikiteisminio tyrimo metu apklausiama ji nurodė, kad vieną iš nusikalstamų veikų ji padarė veikdama kartu su A. J., o vėliau parodymus keitė ir nurodė, kad vogė viena). Teigiama, jog vien parodymų kitimas eliminuoja galimybę konstatuoti ir jai pritaikyti minėtą baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę (LAT nutartys bylose 2K-201/2007, 2K-638/2010 ir kt.). Teisminio nagrinėjimo metu jos duoti parodymai, valstybinio kaltintojo nuomone, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl jie jokiu būdu negali būti vertinami kaip prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis. Be to, nors teismas nurodė, kad R. M. yra recidyvistė, teista 8 kartus už analogiškų veikų padarymą, nepagrįstai jai neskyrė griežčiausių sankcijoje nustatytų bausmių – laisvės atėmimo.
Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, nuteistosios ir išteisintosios gynėjai – atmesti.
Prokuroras skunde teigia, kad byloje pakanka įrodymų, kurių visuma leidžia konstatuoti A. J. kaltę padarius nusikaltimą, numatytą BK 24 str. 6 d. ir 178 str. 2 d., tačiau apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs byloje esančius ir pirmosios instancijos teismo patikrintus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai juos įvertino ir pagrįstai A. J. pagal BK 24 str. 6 d. ir 178 str. 2 d. išteisino.
Esminiai įrodymų vertinimui keliami reikalavimai įtvirtinti BPK 20 straipsnio 5 dalyje, – teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Be kita ko, šie reikalavimai reiškia ir tai, kad teismo pateiktas įrodymų vertinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. turi būti paremtas konkrečiais faktiniais duomenimis, šių duomenų palyginimu tarpusavyje, o išvados apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą daromos įvertinus tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų visumą. Taigi kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas asmens kaltumo klausimą, teismas privalo motyvuotai įvertinti įrodymų patikimumą ir pakankamumą bei pagrįsti atitinkamą sprendimą. Apygardos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė.
Prokuroras savo skunde teigia, jog bylos medžiaga - policijos pareigūnų A. A., D. I. parodymai, ikiteisminio tyrimo metu R. M. 2017-05-27 duoti parodymai ir 2017-05-26 A. J. duoti parodymai patvirtina, jog V. J. piniginę R. M. pagrobė bendrininkaudama su A. J.. Tokią išvadą prokuroras teikia nurodydamas, kad pareigūnai aiškiai matė, kaip abi kaltinamosios, būdamos prie nukentėjusios V. J., kontaktavo akimis, buvo prie nukentėjusios ir netrukus abi skubiai pasišalino iš įvykio vietos, o ikiteisminio tyrimo metu duodamos parodymus neneigė, kad vagystę vykdė susitarusios ir bendrininkaudamos. Tačiau skundą nagrinėjantis teismas su tokia Prokuroro pozicija nesutinka.
Neginčytina, kad policijos pareigūnai A. A. ir D. I. buvo įvykio vietoje tuo metu, kai buvo pavogta V. J. piniginė, stebėjo prie nukentėjusiosios iš abiejų pusių stovinčias R. M. ir A. J.. Pasak pareigūnų, jos abi kontaktavo žvilgsniais, stebėjo aplinką, o R. M. dar ir žvilgčiojo į nukentėjusios rankinę, kol vienu metu susižvalgę R. M. ir A. J. sutartinai atsitraukė nuo nukentėjusios ir nuėjo tolyn, o jas netrukus sulaikius pas R. M. buvo rasta iš V. J. pavogta piniginė. Pareigūnų teigimu tai, kad abi kaltinamosios buvo pasiskirstę vaidmenimis ir piniginę vogė bendrininkaudamos, jie sprendė subjektyviai pagal matytą vaizdą, nes jos visą buvimo prie nukentėjusios laiką tylėdamos žvilgčiojo viena į kitą ir sutartinai išėjo iš prekyvietės. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokios pareigūnų nurodomos aplinkybės negali besąlygiškai reikšti, kad vagystę R. M. įvykdė kartu su A. J., nes pareigūnai pačios vagystės fakto nematė, iš karto po vagystės piniginė buvo rasta pas R. M., kuri teisminio nagrinėjimo metu kategoriškai tvirtino, kad apie piniginės vagystę A. J. sužinojo tik joms einant iš įvykio vietos, prieš pat jas sulaikant, ir tokias jos nurodomas aplinkybės apklausiama pirmosios instancijos teisme patvirtino A. J.. Apeliacinio skundo argumentai, kad A. J. visą laiką buvo šalia R. M., stebėjo aplinką, savo drabužiais bandė dengti nukentėjusiąją nuo turguje esančių pašalinių asmenų ir nuolat kontaktavo akimis su R. M., nesant kitų įrodymų, yra tik prielaidų pobūdžio, o jomis apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas.
Svarbu ir tai, kad A. J. 2017-05-26 17.18-18.03 val. pirminės apklausos metu, dalyvaujant gynėjui, duodama parodymus dėl jai pateikto įtarimo įvykdžius vagystę kaltę neigė, nurodė, kad R. M. apie pavogtą piniginę iš turguje buvusios moters pasakė tik išeinant iš turgaus, prieš pat jų sulaikymą, kartu vogti jos nesitarė ir ji prie piniginės vagystės neprisidėjo ( 1 t. b.l. 198). Nors tą pačią dieną 18.17-18.59 val. apklausiama A. J. prieš tai duotus parodymus paneigė tvirtindama, kad su R. M. būnant turguje planavo įvykdyti kišenvagystę pasitaikius palankioms aplinkybėms ir iš nukentėjusios rankinės R. M. piniginę ištraukė jai padedant – atkreipiant pardavėjos ir nukentėjusios dėmesį ( 2 T. b.l. 1), tačiau vėliau išteisintoji šios apklausos metu duotus parodymus paneigė tvirtindama, kad juos davė įtakota tyrėjos, nes už tokius parodymus buvo žadama jos nesulaikyti ir būtent tokios pozicijos ji laikėsi vėlesnių apklausų metu, kurių metu savo kaltę dėl vagystės padarymo kategoriškai neigė ( 2 T. b.l. 6-7, 12). Pažymėtina, kad 2017-05-26 18.17-18.59 val. A. J. apklausa buvo atliekama nedalyvaujant gynėjui, pastarajam pradėjus apklausą sukonfliktavus su tyrėja ir išėjus iš apklausos, ką apylinkės teisme apklausiami patvirtino tiek tyrėja G. A., tiek advokatas R. M.. Įvertinęs A. J. asmenybę bei jos apklausos aplinkybes apylinkės teismas pagrįstai pripažino, kad jos 2017-05-26 18.17-18.59 val. apklausa buvo atlikta pažeidžiant BPK 51 str. reikalavimus ir priimdamas skundžiamą nuosprendį pagrįstai šiais A. J. parodymais nesirėmė. Apeliaciniame skunde keliama abejonė dėl A. J. raštingumo šios išvados nepaneigia.
Prokuroras skunde nurodo, kad A. J. kaltę patvirtina ir R. M. pirminiai parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kurių pirmosios instancijos teismas nevertino, tačiau aukštesnės instancijos teismas su tokiais skundo argumentais taip pat nesutinka. Minimos 2017-05-27 apklausos metu nuteistoji R. M. parodė, kad būdama su A. J. Pasvalio turgavietėje pastebėjo moterį ir abi susižvalgę suprato ką toliau daryti, po ko abi apžiūrinėjo parduodamas prekes, A. J. kalbino pardavėją, per moterį siekė paimti kažkokį drabužį, o ji tuo metu iš moters rankinės ištraukė piniginę, po ko abi pasišalino iš turgaus, kur ji A. J. pasakė apie įvykdytą vagystę ( 2 t. b.l. 62). Tokie R. M. parodymai nėra konkretizuoti, išsamūs bei detalūs ir nėra pakankami išvadai, ar R. M. bei A. J. iš anksto buvo sutarusios veikti bendrai, pasiskirstę vaidmenis bei aptarę savo veiksmus ir ketinimus, kas lėmė kiekvienos jų veiksmus ir ar iš tiesų A. J. veiksmai buvo nukreipti padėti R. M. padaryti nusikalstamą veiką.
Prokuroro skundo argumentas, kad A. J. jau anksčiau yra dariusi analogiškas nusikalstamas veikas, niekaip nepatvirtina kaltinime nurodomos aplinkybės, kad ji padėjo R. M. daryti nusikalstamą veiką. Ankstesni išteisintosios veiksmai neturi jokios įrodomosios reikšmės sprendžiant jos kaltės klausimą dėl konkrečiu nagrinėjamu atveju padarytos nusikalstamos veikos, todėl šie Prokuroro skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas spėjimais ir prielaidomis. Įvertinusi byloje surinktus įrodymus, skundžiamame nuosprendyje pateiktą jų vertinimą bei apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl A. J. kaltės ir jos išteisinimo yra pagrįsta.
Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka ir su skundžiamu nuosprendžiu R. M. pagal BK 178 str. 2 d. paskirtomis, jo nuomone, per švelniomis bausmėmis. Mano, kad paskirtos pernelyg švelnios laisvės apribojimo bausmės nepadės pasiekti BK 41 str. 2 d. nurodytų bausmės tikslų, nes R. M. praeityje 8 kartus teista už analogiškas veikas, todėl prašo paskirti jai griežčiausias BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmes.
Už nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 str. 2 d. padarymą gali būti skiriama bauda, areštas, laisvės apribojimas arba laisvės atėmimas iki 6 metų.
Skirdamas R. M. bausmes pirmosios instancijos teismas vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, nustatytais BK 54 straipsnyje, ir bausmės skyrimą savo sprendime motyvavo. Motyvai aiškūs, konkretūs ir atitinkantys nustatytas bylos aplinkybes. Teismas tinkamai įvertino R. M. padarytų veikų pavojingumą, jos elgesį iki veikų bei po jų įvykdymo ir padarė motyvuotą išvadą, kad bausmės tikslai už jos įvykdytas dvi vagystes bus pasiekti skyrus laisvės apribojimo bausmes. Su šiais apylinkės teismo išdėstytais motyvais kolegija sutinka.
Iš bylos medžiagos matyti, kad R. M. praeityje teista 7 kartus už vagystes, iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo prieš tai jos atžvilgiu priimtu 2010-04-29 nuosprendžiu ji buvo nuteista laisvės atėmimo bausme, kurią R. M. atliko ir iš pataisos namų ji buvo paleista 2013-04-30. Nuo to laikotarpio duomenų apie R. M. įvykdytas nusikalstamas veikas byloje nėra, metų laikotarpyje administracine tvarka ji taip pat nebausta. Nagrinėjamu atveju atsižvelgtina ir į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistoji pripažinta kalta dėl nedidelės vertės turto vagystės (atitinkamai 80 Eur ir 26,1 Eur). Vertintinas nuteistosios elgesys po nusikalstamos veikos padarymo - savo kaltę ji pripažino, nuoširdžiai gailėjosi, nukentėjusios D. T. atsiprašė, padarytą žalą jai atlygino ir tai pagrįstai buvo pripažinta jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nukentėjusiajai V. J. turtinė žala padaryta nebuvo. Skirdamas nuteistajai bausmes teismas atsižvelgė ir į tai, kad ji nedirba, augina mažamečius vaikus, taip pat jos sunkią turtinę padėtį, todėl skyrė antrą pagal griežtumą BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytą laisvės apribojimo bausmę. Atsižvelgus į išdėstytas bei kitas bausmių skyrimui reikšmingas bylos aplinkybes, atsakomybę lengvinančias bei ją sunkinančią aplinkybę ir jų santykį A. J. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes, savo trukme viršijančias laisvės apribojimo bausmės vidutinę trukmę, bei subendrintą bausmę, atitinkančią maksimalią šios bausmės rūšies trukmę, pripažinti aiškiai per švelniomis ir dėl to neteisingomis nėra pagrindo.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas ir keisti ar naikinti jį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro Manto Jurkėno apeliacinį skundą atmesti.