Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Rimos Ažubalytės ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro Gedimino Bernotavičiaus kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 17 d. nutarties.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 1 d. nuosprendžiu V. K. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalį nenustačius, kad jo veiksmuose yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiosios R. G. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiosios R. G. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Dalios Bajerčiūtės pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, išteisintojo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 281 straipsnio 3 dalį tuo, kad jis, vairuodamas transporto priemonę, pažeidė Kelių eismo taisykles (toliau – KET), dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata: 2012 m. gruodžio 6 d., apie 7.19 val., Vilniaus r., vairuodamas jam nuosavybės teise priklausantį automobilį „BMW 530“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuodamas Nemenčinės kryptimi keliu Vievis–Maišiagala–Nemenčinė 49, 530 km, pažeidė KET 133 punkto reikalavimą, t. y. važiuodamas tamsiu paros metu neapšviestu kelio ruožu buvo neatidus bei neatsargus, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, neatsižvelgė į važiavimo ir meteorologines sąlygas, atsiradus kliūčiai ir iškilus grėsmei eismo saugumui, nesugebėjo laiku sustabdyti vairuojamos transporto priemonės arba saugiai apvažiuoti iš anksto numatomos kliūties – prie dešinio kelkraščio jo važiavimo krypties eismo juostoje iš dalies stovėjusio sugedusio su įjungta avarine šviesos signalizacija automobilio „Audi A4 Avant“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio galinį kairį ratą keitė R. G. (gim. 1977 m.); ji buvo apsirengusi tamsiai ir nevilkėjo ryškiaspalvės liemenės su šviesą atspindinčiais atšvaitais, dėl to automobilis „BMW 530“ kliudė automobilio ratą keitusią R. G. ir šio eismo įvykio metu jai sunkiai sutrikdyta sveikata.

Kasaciniu skundu Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras Gediminas Bernotavičius prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasaciniame skunde dėstomos BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatos. Kasatoriaus manymu, nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nepatikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo, prokuroro apeliacinio skundo argumentus atmetė nepagrįstai, be konkrečių motyvų ir tik atkartojo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus V. K. išteisinimo argumentus, todėl, kaip ir pirmosios instancijos teismas, išsamiai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių. Taip skundžiamą nutartį priėmęs teismas iš esmės pažeidė pirmiau nurodytas BPK normas, taip pat neįgyvendino baudžiamojo proceso paskirties (BPK 1 straipsnis) ir šie pažeidimai sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį.

Kasatorius teigia, kad teismas nepateikė motyvuotos išvados dėl prokuroro apeliacinio skundo argumento, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ypatingą svarbą suteikė specialistų išvadoms ir ekspertizės aktui, kurie iš esmės paremti subjektyviais V. K., t. y. suinteresuoto asmens parodymais. Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad priežastinio ryšio, kaip nusikalstamos veikos sudėties požymio, įrodinėjimas yra teismo, bet ne ekspertų kompetencija, o eismo įvykio ekspertizės akte pateikiamos išvados yra tik prielaida teisinei išvadai. Be to, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad V. K. parodymai yra objektyvūs, t. y. atitinkantys tikrovę arba tiesiog patikimi, nors vėliau nutarties aprašomojoje dalyje, sutikdamas su apeliacinių skundų argumentais, nurodė, kad jie nebuvo pakankamai nuoseklūs. Dėl to, pasak kasatoriaus, teismo nutartyje yra nepašalintų prieštaravimų, joje padarytos išvados galimai grįstos prielaidomis. Toliau kasaciniame skunde cituojami apeliacinės instancijos teismo nutarties teiginiai ir pabrėžiama, kad V. K. parodymų nepatikimumą lemia ir jo, kaip kaltinamojo, statusas, ir pačių parodymų nenuoseklumas – įvykio dieną V. K. savo ranka surašė paaiškinimą, kuriame nurodytos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo parodytų teisme (paaiškinime V. K. nurodė, kad pamatęs šalikelėje stovintį automobilį su įjungtomis avarinėmis šviesomis, sumažino greitį iki 70 km/h, tačiau aplenkti automobilį jam buvo sudėtinga, nes priešais važiavo krovininis automobilis; šiuos parodymus V. K. iš dalies patvirtino apklaustas kaip liudytojas, tačiau 2013 m. gegužės 9 d., apklaustas kaip įtariamasis, jau nurodė, kad manevro atlikimo metu važiavo iki 50 km/h greičiu). Taip, anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas tinkamai nepatikrino pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės neatsakė ir į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su V. K. vairuojamo automobilio važiavimo greičio eismo įvykio metu nustatymu. Šiuo atveju teismas tik nurodė, jog nėra galimybės tiksliai nustatyti greičio ir pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms, tačiau visiškai neatkreipė dėmesio į tai, kad pagal ekspertų atliktus skaičiavimus automobilio „BMW 530“, vairuojamo V. K., stabdymo kelias, važiuojant 50 km/h greičiu ir intensyviai stabdant, yra 37,8 m (2015 m. balandžio 30 d. ekspertizės aktas Nr. 11-861(15), 2013 m. rugsėjo 19 d. specialisto išvada Nr. 11-1431(13)), kai eismo įvykio vietos apžiūros plane – schemoje yra užfiksuota, kad po eismo įvykio automobilis „BMW 530“ visiškai sustojo tik 32,2 m atstumu nuo automobilio „Audi“, šalia kurio buvo partrenkta R. G., t. y. atstumas buvo 5 m mažesnis, nei reikėtų saugiai sustoti (važiuojant 50 km/h greičiu). Tai reiškia, kad prasilenkimo metu V. K. važiavo dar mažesniu greičiu nei 50 km/h, todėl turėjo visas galimybes ne tik saugiai apvažiuoti R. G., bet ir sustabdyti savo vairuojamą transporto priemonę.

Apibendrinant kasaciniame skunde konstatuojama, kad vieniems duomenims apeliacinis teismas nepagrįstai suteikė ypatingą reikšmę, o kitų reikšmingų duomenų (specialistų teigimu, stabdymo vėžių nebuvimas įvykio vietoje rodo, kad intensyvaus automobilio stabdymo nebuvo, dėl to V. K. turėjo važiuoti net mažesniu nei 50 km/h greičiu) – apskritai netyrė.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo ir nepateikė atsakymo į prokuroro apeliaciniame skunde nurodytą argumentą, jog, atsižvelgdamas į KET 97 punkto 1-7 punkto reikalavimus, V. K. privalėjo sumažinti vairuojamo automobilio greitį tiek, kad galėtų įsitikinti, dėl kokios priežasties kelkraštyje stovinčiame automobilyje yra įjungtos avarinės šviesos, ir tik įsitikinęs, kad jokių kliūčių ar kito pavojaus nėra, jį saugiai apvažiuoti. Pasak kasatoriaus, bylos duomenimis nustatyta, kad V. K. elgėsi priešingai – kliūtį kelyje apvažiavo nesaugiu atstumu; t. y. nors jis nurodė, kad kliūtį apvažiavo 1,6 m atstumu nuo automobilio „Audi“, kurio padangą keitė R. G., tačiau tokie parodymai paneigti R. G. parodymais apie tai, kad ji buvo nutolusi nuo automobilio ne daugiau kaip 0,7 m; šį atstumą tikėtinu laiko ir byloje apklausti ekspertai, specialistai, kurie nustatė, kad V. K. vairuojamas automobilis kontaktavo su pėsčiąja, kai „persidengimas“ tarp jų buvo apie 0,2 m; vadinasi V. K. važiavo labai arti – mažiau nei 0,5 m, t. y. nesaugiu atstumu nuo automobilio „Audi“. Esant tokioms aplinkybėms kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis vertinant V. K. veiksmų atitikimą KET 97 punkto reikalavimams ir pažymi, kad kelyje ar kelkraštyje stovintis automobilis su įjungta avarinės šviesos signalizacija neabejotinai laikytinas kliūtimi kelyje (KET 97.7 punktas).

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo ir nepateikė motyvuotų išvadų dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su V. K. veiksmų vertinimu pagal KET 133, 134 punktų reikalavimus. Kasatoriaus įsitikinimu, V. K. pasirinko KET 133 punkte nustatytoms taisyklėms prieštaraujantį elgesį, dėl to prarado techninę galimybę laiku sustabdyti ar saugiai aplenkti automobilį. Taip teismas neišsprendė priežastinio ryšio klausimo tarp abiejų eismo dalyvių (V. K. ir R. G.) padarytų KET pažeidimų ir BK 281 straipsnio 3 dalyje numatytų padarinių, kai V. K. veiksmai, atsižvelgus į įrodymų visumą, galimai turėjo įtakos eismo įvykiui kilti. Kasaciniame skunde nurodoma, kad BK 281 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikaltimas gali būti inkriminuotas tik asmeniui, kurio padaryti KET pažeidimai lėmė eismo įvykio kilimą ir atsiradusius padarinius, buvo jų tiesioginė priežastis. Dėl to sprendžiant, ar ši nusikalstama veika buvo padaryta, būtina įvertinti tiek kaltinamojo V. K., tiek nukentėjusiosios R. G. padarytų KET pažeidimų įtaką padarinių kilimui, t. y. būtina nustatyti, kurio iš jų veiksmai buvo būtinoji, o kurio atsitiktinė eismo įvykio kilimo sąlyga, tačiau apeliacinės instancijos teismas šio klausimo neišnagrinėjo.

Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė reikalavimo kruopščiai patikrinti apskųsto nuosprendžio teisėtumą, taip pat BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytų įrodymų vertinimo taisyklių, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad V. K. veiksmuose nebuvo nusikalstamos veikos požymių. Minėti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai lėmė tai, kad teismo nutartyje nebuvo išnagrinėti V. K. veiksmai KET 133, 134 ir 97 punktų reikalavimų kontekste, nepateiktos motyvuotos išvados dėl prokuroro apeliaciniame skunde nurodomų argumentų, neišnagrinėtos kitos objektyvios baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės ir padaryta nepagrįsta išvada, jog V. K. veiksmai nėra priežastiniu ryšiu susiję su atsiradusiais padariniais. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nuosprendis naikintinas.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro Gedimino Bernotavičiaus kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo nutartį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 1 d. nuosprendžiu V. K. buvo išteisintas pagal BK 281 straipsnio 3 dalį, nenustačius, kad jo veiksmuose yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Šis teismas nustatė, kad tuo atveju, jeigu nukentėjusioji R. G. nebūtų pažeidusi KET 25 punkto reikalavimų, t. y. jeigu sustojusi tamsiuoju paros metu neapšviestame kelyje, išskyrus stovėti skirtas vietas, išlipusi iš transporto priemonės, būtų vilkėjusi ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais arba būtų prisisegusi prie drabužių kitiems eismo dalyviams matomoje vietoje atšvaitą, eismo įvykis nebūtų kilęs, t. y. V. K. būtų turėjęs galimybę laiku pastebėti ne tik su įjungta avarine šviesos signalizacija stovintį automobilį, bet ir ties juo esančią nukentėjusiąją, ir kartu – tinkamai įvykdyti KET reikalavimus – palikdamas saugų tarpą iš šono apvažiuoti iš anksto pastebėtą jo kelyje kliūtį sudariusią nukentėjusiąją arba sustabdyti vairuojamą automobilį prieš ją. Teismas konstatavo, kad pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti ir jo padariniams atsirasti buvo nukentėjusiosios padarytas KET pažeidimas.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi atmetė Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiosios R. G. apeliacinius skundus, padariusi išvadą, kad V. K. nepažeidė kaltinime nurodytų KET 133, 134 punktų reikalavimų ir kad jo veiksmai nėra priežastiniu ryšiu susiję su atsiradusiais padariniais, todėl pripažino, kad V. K. pagrįstai išteisintas dėl veikos, numatytos BK 281 straipsnio 3 dalyje, padarymo.

Esminis klausimas, keliamas kasaciniame skunde, yra tai, ar išteisintasis V. K., atsižvelgiant į KET reikalavimus, važiavo ir aplenkė kliūtį saugiai, ar jo veiksmai yra tiesioginė eismo įvykio ir dėl to atsiradusių padarinių – nukentėjusiosios R. G. sunkaus sveikatos sutrikdymo – priežastis. Šį klausimą, priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo įvertinęs visus faktorius, galinčius turėti įtakos, o tai reiškia svarbius, priežastinio ryšio nustatymui. Kasacinio skundo teiginiai apie tai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3 ir 5 dalies pažeidimų, prieštarauja bylos medžiagai ir skundžiamos nutarties turiniui. Iš jų matyti, kad tikrindamas bylą pagal prokuroro (taip pat ir nukentėjusiosios) paduotą apeliacinį skundą, šis teismas įvertino visus įrodymus, iš jų ir kasatoriaus nurodytus ekspertizės aktą, specialisto išvadas, išteisintojo V. K. parodymus ir t. t. Teismo nutartyje pateiktas įrodymų vertinimas yra motyvuotas ir nešališkas, paremtas bylos duomenų, galinčių patvirtinti arba paneigti bylai turinčias reikšmės faktines aplinkybes, išnagrinėjimu.

Pagal BK 281 straipsnį baudžiamoji atsakomybė atsiranda, jei transporto priemonę vairavęs asmuo padaro Kelių transporto eismo saugumo (ar transporto priemonių eksploatavimo) taisyklių pažeidimus, kurie susiję priežastiniu ryšiu su šiame BK straipsnyje numatytais padariniais ir kai nustatoma eismo įvykį (ir jo metu atsiradusius kitus padarinius) sukėlusio vairuotojo kaltė. Tuo atveju, jeigu KET pažeidžia keli eismo dalyviai, svarbu išsiaiškinti (nustatyti), kurio iš jų padarytas KET pažeidimas tapo būtina (ne atsitiktinė) padarinių atsiradimo sąlyga. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, priimtą V. K., pagrįstu ir teisingu, padarė išvadą, kad pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti buvo pačios nukentėjusiosios R. G., o ne V. K. veiksmai, prieštaraujantys KET reikalavimams. Byloje nustatyta, kad R. G., važiavusi automobiliu „Audi A4 Avant“, pastatė jį V. K. krypties eismo juostoje prie dešinio kelkraščio su įjungta avarine šviesos signalizacija, tačiau pati, keisdama automobilio galinį kairį ratą (pritūpusi prie jo), nevilkėjo ryškiaspalvės liemenės su šviesą atspindinčiais atšvaitais, dėvėjo tamsius rūbus, prie kurių nebuvo prisisegusi matomo atšvaito, nepaisant tamsaus paros meto (gruodžio 6 d., apie 7.19 val.) ir neapšviesto kelio ruožo. Taigi, R. G. nesilaikė KET 25 punkto reikalavimų. Šioje situacijoje V. K., vairuodamas automobilį „BMW 530“ neviršydamas leistino greičio, pamatęs transporto priemonę (R. G.) su įjungtomis avarinėmis šviesomis, ją aplenkdamas (apvažiuodamas), kliudė kelyje automobilio ratą keitusią R. G., kurios nepastebėjo ir negalėjo pastebėti dėl pirmiau nurodyto šios elgesio, pažeidžiančio KET reikalavimus. Kaltinimas V. K. (tokia ir kasatoriaus pozicija) grindžiamas tuo, kad jis pažeidė KET 133, 134 punktus, reikalaujančius pasirinkti važiavimo greitį atsižvelgiant į važiavimo, meteorologines ir kitas sąlygas, kad prireikus galėtų sustabdyti transporto priemonę ar saugiai apvažiuoti kliūtį nesukeliant pavojaus kitiems eismo dalyviams. Tačiau abiejų instancijų teismai (kitaip įvertinę įrodymus nei tai atrodo kasatoriui) konstatavo, kad V. K. veiksmai – apvažiuodamas kliūtį nepaliko saugaus tarpo iš šono ir kliudė pėsčiąją R. G. – nors eismo saugumo požiūriu ir nepriimtini, bet jie nebuvo pagrindinė sąlyga ir priežastis eismo įvykiui kilti. Teismai pažymėjo, kad šiuo atveju, jei R. G. nebūtų pažeidusi eismo saugumo taisyklių, o vilkėjusi, kaip privalėjo, ryškiaspalvę liemenę ar drabužius su šviesą atspindinčiais elementais, eismo įvykis nebūtų kilęs. Teismai taip pat nurodė, kad būtent R. G. veiksmai sukėlė grėsmę eismo saugumui, nes ji sudarė sunkiai pastebimą ir neišvengiamą kliūtį link jos ta pačia eismo juosta artėjančiam V. K. vairuojamam automobiliui. Šiuo atveju teismai teisingai vadovavosi nuostata, kad veika, kuria padaromas KET pažeidimas, eismo įvykio kilimo ir jo padarinių priežastis yra tada, kai analogiškoje situacijoje laikantis taisyklių reikalavimų įvykis nebūtų įvykęs. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas priežastinio ryšio klausimą ir darydamas išvadas apie tai, kad tokio ryšio tarp V. K. veiksmų ir eismo įvykio, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiosios sveikata, nėra, atsižvelgė į visas faktines aplinkybes, kurias buvo galimybė nustatyti, t. y. išnagrinėjo eismo įvykio mechanizmą, situacijas (tuo tikslu atliktas ir eksperimentas) išteisintajam važiuojant vienokiu ar kitokiu greičiu, objektyvias galimybes pamatyti jo kelyje buvusią kliūtį – automobilio ratą keičiančią R. G. – ir galimybes šią kliūtį saugiai apvažiuoti ar iki jos sustabdyti transporto priemonę, kad išvengtų susidūrimo. Atkreiptinas dėmesys, kad eismo įvykio faktinės aplinkybės (pvz., tikslus transporto priemonių judėjimo greitis, kuris akcentuojamas kasaciniame skunde), ne visada gali būti itin tiksliai nustatomas, tačiau tai nereiškia, kad tokiose situacijose neįmanoma teisingai spręsti baudžiamojo įstatymo taikymo klausimo. Antra vertus, asmens kaltumo nustatymas negali būti grindžiamas prielaidomis, nes tai prieštarauja vienai pagrindinių baudžiamosios atsakomybės sąlygų – asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jei jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio (BK 2 straipsnio 3 dalis).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs bylos įrodymų visumą, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, išnagrinėjo visas aplinkybes, reikšmingas sprendžiant BK 281 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymių nustatymą, ir priimtoje nutartyje pateikė motyvuotas išvadas dėl apelianto (ir kasatoriaus) apeliacinio skundo esminių argumentų, paaiškindamas, kodėl jie atmetami, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu, todėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių pažeidimų nepadarė. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų, skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina galioti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro Gedimino Bernotavičiaus kasacinį skundą atmesti.