- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-12-14
- Bylos Nr.
- I-2334-257/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01079-2016-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virginijus Stankevičius, Jarūnė Sedalienė, Laisvutė Kartanaitė
- Pareiškėjas
- P. Ž.
- Atsakovas
- Akmenės rajono savivaldybės administracijos
- Advokatai
- Evaldas Onaitis
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laisvutės Kartanaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jarūnės Sedalienės ir Virginijaus Stankevičiaus,
dalyvaujant atsakovo Akmenės rajono savivaldybės administracijos atstovei Audronei Skiparienei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. Ž. patikslintą skundą atsakovui Akmenės rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas P. Ž. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Akmenės rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. SSR-493 bei įpareigoti atsakovą Akmenės rajono savivaldybės administraciją priimti sprendimą dėl išmokos pagal nustatytą didelių specialių poreikių lygį mokėjimo.
Pareiškėjas P. Ž. patikslintame skunde (23–24 b. l.) nurodė, kad jam nuo 2013 m. gruodžio 7 d. yra nustatytas neterminuotas didelių specialiųjų poreikių lygis ir 2013 m. gruodžio 31 d. išduota tai patvirtinanti pažyma Nr. DL-49. Pagal Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymo 12 straipsnio 2 dalį, priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos skiriamos ir mokamos šio įstatymo 11 straipsnio 2–4 dalyse nurodytiems neįgaliesiems, kuriems nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros ar nuolatinės pagalbos poreikis. Kadangi sprendimus dėl tam tikro dydžio išmokos (šalpos) paskyrimo priima gyvenamosios vietos savivaldybės administracijos socialinės paramos skyriai, tai 2015 m. lapkričio 9 d. su prašymu kreipėsi į Akmenės rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrių, kad būtų paskirta šalpos išmoka. 2015 m. lapkričio 10 d. Akmenės rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius, išnagrinėjęs jo prašymą, priėmė sprendimą Nr. SSR-493, kuriame nurodė, jog neturi pagrindo paskirti išmoką, nes nepateikta Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir NDNT) išduota specialiųjų poreikių nustatymo pažyma. Jis yra pateikęs visus dokumentus, reikalingus priimti sprendimą dėl išmokos paskyrimo, nes 2013 m. gruodžio 31 d. pažymą Nr. DL-49 „Dėl specialiųjų poreikių lygio nustatymo asmeniui, kuriam darbingumo lygis nustatytas iki senatvės pensijos amžiaus“ yra išdavęs Akmenės rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius, tai mano, kad visiškai nepagrįstai buvo atsisakyta tenkini jo prašymą ir paskirti išmoką, todėl skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas. Atsakovas padarė nepagrįstą išvadą, kad jis neturi teisės gauti šalpos išmokos ir kad yra pateikęs ne visus dokumentus, nes Valstybinių šalpos išmokų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte yra nustatyta, kad teisė gauti šalpos išmoką išlieka asmenims, kurių teisė gauti šalpos išmoką priklauso nuo jų senatvės pensijos amžiaus, iki gyvos galvos, o būtent šiuo pagrindu jis ir kreipėsi dėl šalpos išmokos paskyrimo, todėl Akmenės rajono savivaldybės administracija įpareigotina priimti sprendimą dėl išmokos pagal nustatytą didelių specialiųjų poreikių lygį mokėjimo.
Pareiškėjo P. Ž. atstovas advokatas Evaldas Onaitis teismo posėdžio metu nurodė, kad palaiko pareiškėjo skundą. Nurodė, kad kiekvienas asmuo pagal Viešojo administravimo įstatymą, kreipiantis į viešojo administravimo subjektą, pateikia atitinkamą prašymą, kurį viešojo administravimo subjektas išnagrinėja ir priima sprendimą. Sprendimas yra viešojo administravimo subjekto valios išraiška. Nemano, kad skundžiamą raštą būtų galima laikyti sprendimu, atitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Atsakovo sprendime yra vienintelis sakinys, kad pareiškėjas nepateikė nustatytos formos pažymos, dėl to negali būti paskirta specialiųjų poreikių pašalpa. Gavus tokį sprendimą, pareiškėjui neaišku, kas ir kur tokią pažymą išduoda. Pagal 2007 m. lapkričio 16 d. Specialiųjų poreikių nustatymo ir jų tenkinimo sąlygas bei taisykles buvo paaiškinta, kad pareiškėjas turi kreiptis į gyvenamosios vietos savivaldybę ir pateikti atitinkamus dokumentus, t. y.: nustatytos formos prašymą, asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, pažymą apie deklaruotą gyvenamąją vietą. Šioje tvarkoje numatyta, kad būtent savivaldybės specialistas, atsakingas už atskirų specialiųjų poreikių nustatymą, įvertina asmeniui reikalingos specialiosios pagalbos priemonių apimtį, t. y. techninės pagalbos priemonių ir būsto ar jo aplinkos pritaikymo poreikius, specialųjį nuolatinės priežiūros poreikį ir kt., užpildo atitinkamos formos dokumentus bei juos pateikia savivaldybės komisijai. Mano, kad visi dokumentai buvo pateikti, kitų dokumentų pateikti asmuo neturėjo galimybės. 2013 m. gruodžio 7 d. yra pripažinta, kad pareiškėjas turi teisę į neterminuotą didelių specialiųjų poreikių pašalpos gavimą, ir yra gavęs atitinkamą pažymą. Kai sprendime nėra nurodytos aiškios individualios argumentacijos, nėra išdėstytų aiškių motyvų, faktinių aplinkybių, asmeniui sunku orientuotis. Todėl mano, kad priimtas sprendimas turi būti panaikintas ir grąžintas institucijai nagrinėti iš naujo, kad būtų priimtas sprendimas, atitinkantis įstatymo reikalavimus. Viešojo administravimo įstatymas numato, kad asmuo kreipiasi į valstybinę instituciją su prašymu, o jeigu trūksta dokumentų, asmeniui turi būti nustatytas terminas trūkstamus dokumentus pateikti. Jeigu reikalingas specialus dokumentas, kurį turi išduoti kita institucija, tokiu atveju procedūra yra sustabdoma tol, kol asmuo pateiks reikalaujamą dokumentą, tuomet bus tęsiamas prašymo nagrinėjimas. Prašo patikslintą skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Akmenės rajono savivaldybės administracija atsiliepime (84–86 b. l.) nurodė, kad su pareiškėjo reikalavimais nesutinka. Atsakovas 2015 m. lapkričio 10 d. nepriėmė jokio sprendimo, kuriuo pareiškėjui būtų atsisakyta mokėti jam priklausančias išmokas. Atsakovas, 2015 m. lapkričio 9 d. gavęs pareiškėjo prašymą dėl atsakymo, kodėl jam nėra mokama invalidumo pensija ir didelių poreikių išmoka, pateikimo, 2015 m. lapkričio 10 d. raštiškai pareiškėjui paaiškino, kokios išmokos jam yra mokamos ir kodėl, taip pat nurodė, kodėl nėra mokama pareiškėjo prašyta didelių poreikių išmoka ir kokius dokumentus būtų reikalinga pateikti, kad jam priklausančios išmokos būtų mokamos. Pabrėžė, kad pareiškėjui yra paskirtos ir mokamos visos šiuo metu jam nustatytos ir priklausančios išmokos pagal galiojančius teisės aktus ir paties pareiškėjo pateiktus dokumentus. Pareiškėjas savo skunde taip pat nurodo, jog jam nėra mokama priklausanti didelių poreikių išmoka. Atsakovas ne kartą žodžiu, taip pat ir skundžiamame rašte pareiškėjui buvo išaiškinęs tvarką, pagal kurią yra nustatomi specialieji poreikiai. Savo skunde pareiškėjas nurodo, kad kreipėsi į skyrių dėl šalpos išmokos pagal nustatytą didelių poreikių lygį paskyrimo ir mokėjimo bei pateikė visus tam reikalingus dokumentus, tačiau išmoka jam nebuvo paskirta ir mokama. P. Ž. specialiųjų poreikių lygis nustatytas vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. lapkričio 16 d. įsakymu Nr. Al-316 „Dėl specialiųjų poreikių nustatymo ir jų tenkinimo sąlygų bei taisyklių patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. Al-333 „Dėl neįgaliojo pažymėjimo išdavimo ir keitimo asmenims, sukakusiems senatvės pensijos amžių, tvarkos aprašo patvirtinimo“, Akmenės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. A-392 patvirtintu Asmens specialiųjų poreikių nustatymo ir jų tenkinimo tvarkos aprašu ir Akmenės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. A-392 patvirtintu Neįgaliojo pažymėjimo išdavimo ir keitimo asmenims, sukakusiems senatvės pensijos amžių, tvarkos aprašu. Teisės aktuose nurodoma, kad specialiųjų pagalbos priemonių apimtis nevertinama, kai asmeniui buvo nustatytas darbingumo lygis iki senatvės pensijos amžiaus. Asmeniui, kuriam iki senatvės pensijos amžiaus buvo nustatytas darbingumo lygis, nustatomas neterminuotas specialiųjų poreikių lygis remiantis asmens pateikta darbingumo lygio pažyma esant 0–25 proc. darbingumo lygiui, nustatomas didelių specialiųjų poreikių lygis ir asmeniui išduodamas didelių specialiųjų poreikių neįgaliojo pažymėjimas. Remiantis P. Ž. 2013 m. gruodžio 30 d. prašymu „Dėl specialiųjų poreikių lygio nustatymo“ ir pateikta darbingumo lygio pažyma DL-1 Nr. 0749266, kurioje nurodyta, kad P. Ž. buvo nustatytas 20 proc. darbingumo lygis iki 2013 m. gruodžio 6 d., atsakovas nustatė P. Ž. didelių specialiųjų poreikių lygį nuo pensinio amžiaus neterminuotai ir išdavė didelių specialiųjų poreikių neįgaliojo pažymėjimą, kuris nėra specialiuosius poreikius nustatanti pažyma. Pagal Specialiųjų nuolatinės slaugos, nuolatinės priežiūros (pagalbos), lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos ir transporto išlaidų kompensacijos poreikių nustatymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas), patvirtinto 2005 m. gegužės 4 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. Al-120/V-346, 2 dalį, specialiuosius poreikius nustato Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. P. A. 6 punktą, asmenims gali būti nustatyti 4 rūšių specialieji poreikiai, kurių nė vienas pareiškėjui nebuvo nustatytas, kadangi jis, nepaisant jam pateikto išaiškinimo dėl tokių poreikių nustatymo, laikantis Aprašo tvarkos, į medicinos įstaigą nesikreipė. Pareiškėjui buvo išaiškinta ir jis ne kartą buvo raginamas, vadovaujantis Aprašo 9 dalimi, kreiptis į gydantį gydytoją, kuris nustatęs diagnozę ir atsižvelgęs į tai, kad taikant gydymą ir (ar) medicininės reabilitacijos priemones, išlieka organizmo funkcijų sutrikimų, parengia ir įteikia asmeniui ar pateikia elektroniniu būdu NDNT dokumentus dėl specialiųjų poreikių nustatymo. Ir tik NDNT nustačius vieną ar kelis specialiuosius poreikius, atsiranda teisė asmeniui mokėti jam priklausančias išmokas. Atsakovui yra žinoma, jog pareiškėjas į gydančią gydytoją kreipėsi, tačiau jokių tolimesnių gydytojos nurodytų veiksmų neatliko ir pakartotinai į gydytoją dėl specialiųjų poreikių nustatymo nesikreipė. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas nėra pateikęs NDNT išduotos specialiųjų poreikių nustatymo pažymos, atsakovas neturi pagrindo P. Ž. paskirti ir mokėti jo reikalaujamos išmokos.
Šalies argumentai
Atsakovo Akmenės rajono savivaldybės administracijos atstovė Audronė Skiparienė teismo posėdžio metu nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo patikslintu skundu. Nurodė, kad pareiškėjas 2015 m. lapkričio 9 d. kreipėsi į Akmenės rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrių, prašydamas paaiškinti, kodėl nemokama invalidumo pensija ir kodėl nemokama didelių poreikių išmoka. Pareiškėjo prašymo turinys leidžia spręsti, kad pareiškėjas nesikreipė dėl individualaus administracinio akto, t. y. sprendimo priėmimo, o tik prašė paaiškinimo. Akmenės rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius, gavęs pareiškėjo prašymą, jį nagrinėjo pagal Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio reikalavimus ir apie tai informavo įstatymo nustatytais terminais, t. y. informavo pareiškėją per 5 darbo dienas. Pareiškėjo skundžiamas raštas yra informacinio pobūdžio, nelaikomas individualiu teisės aktu. Jei pareiškėjas kreiptųsi dar kartą su prašymu, įvykdytų teisės aktų reikalavimus, atvyktų į skyrių, pateiktų pažymą dėl konkrečių specialiųjų poreikių nustatymo, skyrius priimtų sprendimą dėl išmokos paskyrimo. Skundžiamas raštas nebūtų kliūtis tenkinti pareiškėjo prašymą. Taip pat nurodė, kad pareiškėjas 2015 m. lapkričio 9 d. prašymu prašė paaiškinti, kodėl jam nėra mokama I grupės invalidumo pensija, tačiau tokios sąvokos kaip „invalidumo pensija“ nėra, todėl pareiškėjui buvo paaiškinta, kad jam yra mokama senatvės šalpos pensija. Kiek supranta iš pareiškėjo ir jo atstovo, ginčo šiuo klausimu nekyla. Kita skundžiamo atsakymo dalis buvo atsakymas į pareiškėjo klausimą – kodėl nėra mokama didelių poreikių išmoka. Problema yra ta, kad pareiškėjas nevykdo teisės aktų nustatytų pareigų – sutvarkyti ir pateikti dokumentus tokia tvarka bei forma, pagal kuriuos atsakovas galėtų nustatyti pareiškėjui specialiuosius poreikius. Savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus išduota 2013 m. gruodžio 31 d. pažyma Nr. DL-49 yra dokumentas, kuris išduodamas asmeniui, prilyginus jam nustatytą darbingumo lygį specialiųjų poreikių lygiui. Ši pažyma nesuteikia teisės automatiškai nustatyti specialiuosius poreikius. Šiuo atveju aktualus Valstybinių šalpos išmokų įstatymas, taip pat Aprašas. Minėto aprašo 8 punkte yra nustatyta, su kokiais dokumentais pareiškėjai turi kreiptis į gyvenamosios vietos gydantį gydytoją, prašydami nustatyti specialiuosius poreikius. Gydantis gydytojas specialiųjų poreikių nenustato, jis atlieka teisės aktais jam pavestas procedūras ir dokumentai yra siunčiami į Neįgalumo ir darbingumo lygio komisiją. Kai komisijoje yra išduodama pažyma, tuomet asmenys kreipiasi į savivaldybės administraciją ir tada pagal išduotą specialią formą nustato konkrečius poreikius. Pareiškėjui buvo išaiškinta, kad skyriaus išduota 2013 m. pažyma nėra pagrindas nustatyti specialiuosius poreikius. Ši pažyma suteikia pareiškėjui pagrindą gauti neįgaliojo pažymėjimą. Kaip žinia, neįgaliojo pažymėjimas kaip dokumentas savaime nesuteikia teisės į konkrečias išmokas. Susiklostė tokia situacija, kad visos institucijos nesugeba pareiškėjo įtikinti, kad jam nepateikus Neįgalumo ir darbingumo komisijos specialiųjų poreikių pažymos, pareiškėjo prašymas kad ir kokia forma jis būtų parašytas, negalėtų būti įvykdytas. Jeigu teismas tenkintų pareiškėjo prašymą, savivaldybės administracija, kaip viešojo administravimo institucija, vykdanti savo funkcijas pagal teisės aktus, negalėtų priimti sprendimo nustatyti pareiškėjui specialiuosius poreikius.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo P. Ž. patikslintas skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Akmenės rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. SSR-493, kuriuo pareiškėjui atsakyta į jo prašymą pateikti informaciją, kodėl jam nėra mokama I grupės invalidumo pensija ir didelių poreikių išmoka, bei įpareigoti atsakovą Akmenės rajono savivaldybės administraciją priimti sprendimą dėl išmokos pagal nustatytą didelių specialiųjų poreikių lygį mokėjimo.
Pareiškėjo 2015 m. lapkričio 9 d. prašymas Akmenės rajono savivaldybės administracijai pateikti atsakymą, kodėl jam nėra mokama I grupės invalidumo pensija ir didelių poreikių išmoka (b. l. 71), laikytinas prašymu suteikti informaciją, kadangi pareiškėjas kreipėsi ne su prašymu skirti ir/ar mokėti I grupės invalidumo pensiją ir didelių poreikių išmoką, bet kreipėsi su prašymu paaiškinti, kodėl jam nėra mokamos minėtos išmokos. Asmenų prašymai suteikti jiems informaciją viešojo administravimo institucijoje nagrinėjami remiantis Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintomis Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklėmis (2012-07-25 redakcija, toliau – ir Taisyklės).
Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 1 straipsnio 2 dalis numato, kad šis įstatymas sudaro palankias sąlygas asmenims gauti valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų disponuojamą informaciją ir panaudoti ją komerciniams ar nekomerciniams tikslams. Minėto įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje yra pateikta sąvoka, apibūdinanti požymius informacijos, kurią yra įpareigotos teikti asmeniui valstybės ir savivaldybių įstaigos bei institucijos, t. y. kad informacija yra žinios, kuriomis disponuoja valstybės ir savivaldybių institucija ar įstaiga, įskaitant informaciją apie jų darbuotojų darbo užmokestį. Iš šių įstatymo nuostatų matyti, kad valstybės ir savivaldybių institucijoms bei įstaigoms tenka pareiga teikti tik tokią informaciją, kuria jos disponuoja.
Įstatymo 3 straipsnyje nurodyta, jog įstaigos privalo teikti pareiškėjams informaciją. To paties įstatymo 4 straipsnyje nurodyti informacijos teikimo principai. Įstaigos, teikdamos informaciją, vadovaujasi šiais principais: 1) informacijos išsamumo, reiškiančio, kad pareiškėjui turi būti pateikta visa pagal teisės aktus teiktina jo prašymo turinį atitinkanti informacija; 2) tikslumo, reiškiančio, kad pareiškėjui teikiama informacija turi atitikti įstaigos disponuojamą informaciją; 3) teisėtumo, reiškiančio, kad įstaigos veiksmai teikiant informaciją grindžiami šiuo ir kitais įstatymais ar kitais teisės aktais; 4) objektyvumo, reiškiančio, kad įstaigos valstybės tarnautojai ar darbuotojai teikdami informaciją turi būti nešališki ir objektyvūs; 5) pagalbos, reiškiančios, kad visuomenei teikiama pagalba pasinaudoti galimybe gauti informaciją. Pagal Įstatymo 19 straipsnį, pareiškėjas turi teisę apskųsti įstaigos veiksmus įstatymų nustatyta tvarka.
Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių 47 punkte numatyta, kad atsakymai į prašymą parengiami atsižvelgiant į prašymo turinį, į prašymą pateikti institucijos turimą informaciją atsakoma pateikiant prašomą informaciją Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nustatyta tvarka arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys (47.2 p.).
Kaip minėta, pareiškėjas kreipėsi į Akmenės rajono savivaldybės administraciją su 2015 m. lapkričio 9 d. prašymu pateikti atsakymą, kodėl jam nėra mokama I grupės invalidumo pensija ir didelių poreikių išmoka (71 b. l.). Atsakovas 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. SSR-493 (b. l. 70) informavo pareiškėją, kad „pagal Jūsų pateiktą darbingumo lygio pažymą DL-1 Nr. 0749266 iki 2013 m. gruodžio 7 d. buvo mokama šalpos pensija netekusiam 80 % darbingumo. Sukakus senatvės pensijos amžiui nuo 2013 m. gruodžio 7 d. Jums paskirta ir mokama šalpos pensija sukakusiam senatvės pensijos amžių (buvusiam pripažintam netekusiu 75–100 proc. darbingumo). Kadangi Jūs nepateikėte Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos išduotos specialiųjų poreikių nustatymo pažymos, šios išmokos paskirti ir mokėti neturime pagrindo.“ Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad tokios sąvokos kaip „invalidumo pensija“ nėra, todėl pareiškėjui buvo paaiškinta, kad jam yra mokama senatvės šalpos pensija. Kita skundžiamo atsakymo dalis buvo atsakymas į pareiškėjo klausimą, kodėl nėra mokama didelių poreikių išmoka.
Įvertinusi skundžiamo atsakovo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. SSR-493 (b. l. 70) turinį, teisėjų kolegija pažymi, kad jame ne tik suteikta informacija apie mokamą šalpos pensiją, bet ir išreikšta atsakovo valia dėl vienos iš šalpos išmokų atsisakymo ją paskirti ir mokėti. Šiuo aspektu skundžiamas atsakymas laikytinas individualiu administraciniu aktu, kurio priėmimo procedūrai bei turiniui keliami Viešojo administravimo 8 straipsnyje numatyti reikalavimai.
Viešojo administravimo 8 straipsnio 1 dalis nustato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Tai reiškia, kad sprendime turi būti nurodytos jo priėmimo priežastys, aiškiai nurodyti atitinkami faktai ir įstatyminis pagrindas, individuali argumentacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-1624/2006). Pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalį, ginčijamame akte turi būti nurodyta akto apskundimo tvarka.
Įvertinus skundžiamą 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. SSR-493 (b. l. 70) matyti, jog jame nenurodytas teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas rėmėsi atsakydamas pareiškėjui, bei padaryta išvada, jog vienos iš šalpos išmokų rūšių pareiškėjui paskirti ir mokėti neturi pagrindo. Ginčijamame sprendime nenurodyta ir jo apskundimo tvarka, kas pareiškėjui sutrukdė laiku kreiptis į teismą. Kaip minėta, skundžiamame sprendime nurodyta – „Kadangi Jūs nepateikėte Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos išduotos specialiųjų poreikių nustatymo pažymos, šios išmokos paskirti ir mokėti neturime pagrindo“. Teismas pažymi, kad iš minėtos sprendimo dalies turinio neaišku, kurios šalpos išmokos rūšies savivaldybė neturi pagrindo pareiškėjui skirti ir mokėti. Taigi, skundžiamas atsakovo sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatų reikalavimų. Papildomai atkreiptinas atsakovo dėmesys, kad pareiškėjo atstovas advokatas Evaldas Onaitis teismo posėdžio metu nurodė, kad pareiškėjui, gavus ginčijamą sprendimą, buvo neaišku, kas ir kur nurodytą pažymą išduoda.
Teismas pažymi, jog sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu sprendimas priimamas. Priešingu atveju būtų apsunkintas tokio asmens pasirinkimas, ar skųsti sprendimą, bei suvaržyta teisė paduoti dėl sprendimo motyvuotą skundą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-1624/2006). Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, pavyzdžiui, neįvardijant, kokiais teisės aktais remiantis ginčijamas administracinis aktas yra priimamas, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008, 2012 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1543/2012).
Atkreiptinas dėmesys, kad Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti viešojo administravimo principai, kuriais viešojo administravimo subjektai turi vadovautis savo veikloje, tarp jų – įstatymo viršenybės. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. spalio 4 d. administracinėje byloje Nr. A502-134/2012 pabrėžė ir tai, jog viešojo administravimo subjektai yra saistomi gero administravimo principo imperatyvų. Šis principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatą, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) bei tarptautiniuose dokumentuose (Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje ir kt.). Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kolegija 2013 m. vasario 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-394/2013 akcentavo, kad administracinių teisinių santykių, susiklostančių tarp privačių asmenų ir valdžios institucijų, ypatumai lemia, kad privatus asmuo juose yra silpnesnioji pusė. Tokia teisinė asmens padėtis lemia, kad santykyje su viešąja administracija kilus neaiškumams, teisė aiškintina jo naudai, siekiant subalansuoti nelygias šalių pozicijas bei garantuoti asmens, kaip silpnesnės šalies, apsaugą. Iš to valstybės institucijoms, įstaigoms, pareigūnams ir kitiems atitinkamus įgaliojimus turintiems asmenims kyla pareiga užtikrinti, kad privatūs asmenys galėtų veiksmingai ir tinkamai pasinaudoti jiems Lietuvos Respublikos Konstitucijos, kitų nacionalinės teisės aktų bei tarptautinių dokumentų suteikiamomis teisėmis ir laisvėmis. Tiek valdžios institucijos, tiek teismai, siekdami įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, apsaugą, privalo bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių aplinkybių visumą.
Atsižvelgiant į nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, spręstina, jog Akmenės rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimas Nr. SSR-493 (b. l. 70) yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas. Kadangi atsakovo Akmenės rajono savivaldybės administracijos 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimas Nr. SSR-493 neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimų, atsakovas yra įpareigotinas pareiškėjo 2015 m. lapkričio 9 d. prašymą išnagrinėti iš naujo.
Pareiškėjas taip pat prašo įpareigoti atsakovą Akmenės rajono savivaldybės administraciją priimti sprendimą dėl išmokos pagal nustatytą didelių specialiųjų poreikių lygį mokėjimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis yra pateikęs visus dokumentus, reikalingus priimti sprendimą dėl išmokos paskyrimo, Akmenės rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius yra išdavęs 2013 m. gruodžio 31 d. pažymą Nr. DL-49 „Dėl specialiųjų poreikių lygio nustatymo asmeniui, kuriam darbingumo lygis nustatytas iki senatvės pensijos amžiaus“, todėl mano, kad visiškai nepagrįstai buvo atsisakyta tenkini jo prašymą ir paskirti išmoką.
Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 punktas reglamentuoja savivaldybių savarankiškąsias funkcijas. Viena iš savivaldybių savarankiškųjų funkcijų yra socialinių paslaugų planavimas ir teikimas, socialinių paslaugų įstaigų steigimas, išlaikymas ir bendradarbiavimas su nevyriausybinėmis organizacijomis (Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 12 punktas). Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnyje nurodytos valstybinės (valstybės perduotos savivaldybėms) funkcijos. Viena iš valstybinių funkcijų yra socialinių išmokų ir kompensacijų, išskyrus socialinę pašalpą ir kompensacijas, nustatytas Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme, skaičiavimas ir mokėjimas (Vietos savivaldos 7 straipsnio 9 punktas).
Valstybinių šalpos išmokų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje nustatomos šios šalpos išmokos: 1) šalpos pensijos; 2) šalpos našlaičių pensijos; 3) slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos; 4) šalpos kompensacijos; 5) tikslinis priedas. Iš pareiškėjo skundo (b. l. 23–25) turinio galima spręsti, kad pareiškėjas siekia gauti slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją.
Šalpos išmokų įstatymo 11 straipsnio 4 punkte numatyta, kad teisę gauti slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytomis sąlygomis turi neįgalieji, sukakę senatvės pensijos amžių asmenys. Pagal Šalpos išmokų įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos skiriamos ir mokamos šio įstatymo 11 straipsnio 2–4 punktuose nurodytiems neįgaliesiems, kuriems nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros ar nuolatinės pagalbos poreikis. Priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos skiriamos ir mokamos šio įstatymo 11 straipsnio 2–4 punktuose nurodytiems neįgaliesiems, kuriems nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros ar nuolatinės pagalbos poreikis. Šio įstatymo 11 straipsnio 1 punkte nurodytiems neįgaliems vaikams priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos skiriamos nepaisant to, ar jiems nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, ar nenustatytas (Valstybinių šalpos išmokų įstatymo 12 straipsnio 2 dalis). Slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos skiriamos ir mokamos tik tais atvejais, kai šiame straipsnyje nurodyti neįgalieji slaugomi ar prižiūrimi namuose (Valstybinių šalpos išmokų įstatymo 12 straipsnio 3 dalis). Šalpos išmokas skiria ir moka savivaldybių administracijos, vadovaudamosi šiuo įstatymu ir Vyriausybės patvirtintais Valstybinių šalpos išmokų skyrimo ir mokėjimo nuostatais (Valstybinių šalpos išmokų įstatymo 18 straipsnio.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 29 d. nutarimu Nr. 346 patvirtintuose Valstybinių šalpos išmokų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose (toliau – ir Nuostatai) reglamentuojama, kad kreipiantis dėl kurios nors šalpos išmokos, būtina pateikti prašymą skirti atitinkamą šalpos išmoką. Jeigu pateikiamas prašymas skirti šalpos išmoką už praėjusį laikotarpį, bet ne ilgesnį nei 12 mėnesių iki prašymo pateikimo dienos, jame nurodomi duomenys apie gyvenamosios vietos deklaravimo pokyčius per šį laikotarpį (Nuostatų 9.1 punktas). Jeigu kreipiamasi dėl slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos (toliau – ir tikslinė kompensacija) skyrimo, atsižvelgiant į aplinkybes, būtina pateikti šių Nuostatų 10.2 ir 10.3 punktuose nurodytų įstaigų išduotus dokumentus, patvirtinančius, kad nedarbingam ar iš dalies darbingam asmeniui, netekusiam 60 procentų ir daugiau darbingumo, ir senatvės pensijos amžių sukakusiam asmeniui nustatytas specialusis nuolatinės slaugos ar nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, išskyrus Šalpos išmokų įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje numatytą atvejį, kai priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinė kompensacija skiriama ir mokama vietoj 0,5 valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo, skirto specialiajam nuolatinės slaugos ar nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikiui tenkinti (Nuostatų 12.2 punktas). Nuostatų 10.2 ir 10.3 punktai numato – kai kreipiamasi dėl šalpos pensijos skyrimo, atsižvelgiant į aplinkybes, lemiančias asmens teisę į šalpos pensiją (toliau vadinama – aplinkybės), būtina pateikti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos ir (ar) Gydytojų konsultacinės komisijos išduotas pažymas, patvirtinančias, kiek laiko namuose slaugytas asmuo buvo neįgalusis, kuriam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos ar nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis (iki 2005 m. liepos 1 d. – vaikas invalidas, I ar II grupės invalidas nuo vaikystės arba I ar II grupės invalidas, juo tapęs iki 18 metų, arba visiškos negalios invalidas); Gydytojų konsultacinės komisijos arba Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos išduotas pažymas, patvirtinančias, kiek laiko namuose slaugytas asmuo buvo senatvės pensijos amžių sukakęs neįgalusis, kuriam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos ar nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis.
Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005-05-04 įsakymu Nr. A1-120/V-346 patvirtintose Specialiųjų nuolatinės slaugos, nuolatinės priežiūros (pagalbos), lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos ir transporto išlaidų kompensacijos poreikių nustatymo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) reglamentuota, kad specialiuosius poreikius nustato Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (Aprašo 2 punktas).
Taigi, atsižvelgus į nurodytą teisinį reglamentavimą, spręstina, kad teisę gauti slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją turi neįgalieji, sukakę senatvės pensijos amžių, kai jie kreipiasi su prašymu skirti minėtą išmoką bei pateikia NDNT išduotą pažymą dėl specialiųjų poreikių nustatymo. Pažymėtina, kad iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas nesikreipė į Akmenės rajono savivaldybės administraciją su prašymu skirti atitinkamą šalpos išmoką, o kreipėsi su prašymu paaiškinti, kodėl jam nėra mokamos tam tikros šalpos išmokos. Be to, byloje nustatyta, kad pareiškėjas atsakovui (taip pat ir teismui į nagrinėjamą bylą) nėra pateikęs NDNT išduotos pažymos dėl jo specialiųjų poreikių nustatymo, kaip numatyta Nuostatų 12.2 punkte. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nesikreipė su prašymu skirti atitinkamą šalpos išmoką ir nepateikė NDNT pažymos dėl jo specialiųjų poreikių nustatymo, nėra pagrindo įpareigoti atsakovą Akmenės rajono savivaldybės administraciją priimti sprendimą dėl išmokos pagal nustatytą didelių specialiųjų poreikių lygį mokėjimo.
Tai, kad Akmenės rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius yra išdavęs 2013 m. gruodžio 31 d. pažymą Nr. DL-49 „Dėl specialiųjų poreikių lygio nustatymo asmeniui, kuriam darbingumo lygis nustatytas iki senatvės pensijos amžiaus“ (b. l. 10), taip pat nesudaro pagrindo įpareigoti atsakovą Akmenės rajono savivaldybės administraciją priimti sprendimą dėl išmokos pagal nustatytą didelių specialiųjų poreikių lygį mokėjimo, kadangi 2013 m. gruodžio 31 d. pažyma Nr. DL-49 nustato specialiųjų poreikių lygį, o ne konkrečius specialiuosius poreikius. Pastaroji pažyma išduota remiantis Specialiųjų poreikių nustatymo ir jų tenkinimo sąlygų bei taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. lapkričio 16 d. įsakymu Nr. Al-316, 23.3 punktu, kuris numato, kad asmeniui, kuriam iki senatvės pensijos amžiaus buvo nustatytas darbingumo lygis (išskyrus specialiuosius poreikius), nustatomas neterminuotas specialiųjų poreikių lygis remiantis jo pateikta darbingumo lygio pažyma ar pateiktu neįgaliojo pažymėjimui esant 0–25 proc. darbingumo lygiui, nustatomas didelių specialiųjų poreikių lygis. Savivaldybės administracijos direktorius ar jo įgaliotas savivaldybės specialistas priima sprendimą dėl tokių asmenų specialiųjų poreikių lygio nustatymo. Specialiųjų poreikių lygio nustatymo termino pradžia yra visų dokumentų gyvenamosios vietos savivaldybėje gavimo diena, išskyrus 23.3 punkte nurodytiems asmenims. Specialiųjų poreikių lygio nustatymo termino pradžia 23.3 punkte nurodytiems asmenims yra senatvės pensijos amžiaus sukakties diena. Dėl tokių asmenų ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo visų dokumentų gyvenamosios vietos savivaldybėje gavimo dienos turi būti priimtas sprendimas dėl specialiųjų poreikių lygio nustatymo, išduota (išsiunčiama) pažyma (5, 6, 7 priedai) ir neįgaliojo pažymėjimas (Specialiųjų poreikių nustatymo ir jų tenkinimo sąlygų bei taisyklių 23.3 punktas). Neįgaliojo pažymėjimo išdavimo ir keitimo asmenims, sukakusiems senatvės pensijos amžių, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. Al-333, 9 punkte nustatyta, kad neįgaliojo pažymėjimas išduodamas asmeniui (arba jo sutuoktiniui, jo pilnamečiams vaikams, globėjui (rūpintojui) arba jo įgaliotam atstovui, arba asmeniui atstovaujančiam gyvenamosios vietos savivaldybės socialiniam darbuotojui, arba socialinės globos įstaigos, kurioje asmuo gyvena nuolat, socialiniam darbuotojui) (toliau vadinama – asmuo), kuriam nustatytas specialiųjų poreikių lygis. Taigi, įvertinus nurodytą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad Akmenės rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus išduota 2013 m. gruodžio 31 d. pažyma Nr. DL-49 „Dėl specialiųjų poreikių lygio nustatymo asmeniui, kuriam darbingumo lygis nustatytas iki senatvės pensijos amžiaus“ (b. l. 10) yra pagrindas pareiškėjui gauti neįgaliojo pažymėjimą, o ne atitinkamas šalpos išmokas.
Į bylą pateiktas viešosios įstaigos Akmenės rajono pirminės sveikatos priežiūros centro 2016 m. lapkričio 11 d. siuntimas į NDNT (b. l. 121–122) rodo, kad pareiškėjas yra pradėjęs procedūrą dėl specialiųjų poreikių nustatymo. Pareiškėjui išaiškintina, kad jis turi teisę nustatyta tvarka kreiptis į Akmenės rajono savivaldybės administraciją su prašymu skirti šalpos išmoką, kai jam bus išduota NDNT pažymą dėl jo specialiųjų poreikių nustatymo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo P. Ž. patikslintą skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Akmenės rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. SSR-493„Dėl šalpos išmokos mokėjimo“.
Įpareigoti atsakovą Akmenės rajono savivaldybės administraciją iš naujo nagrinėti pareiškėjo P. Ž. 2015 m. lapkričio 9 d. prašymą.
Likusią pareiškėjo P. Ž. patikslinto skundo dalį atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.