Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-438-560-10

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2010-06-14
Bylos Nr.: A-438-560-10
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Audrius Bakaveckas (pirm.), Stasys Gagys, Romanas Klišauskas (pran.)
Pareiškėjas: D.K.
Atsakovas: Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo: Alytaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai

Kategorijos

6.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A-438-560/2010Procesinio sprendimo kategorija 6.1., 9.1.1., 9.5., 9.7., 9.8.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. birželio 14 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant pareiškėjos atstovui R.Č.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D.K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D.K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Alytaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja D.K. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė teismo panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Ginčų komisija) 2007 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr.S-212 (7-204/2007), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Mokesčių inspekcija) 2007 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr.68-154 ir Alytaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Inspekcija) 2007 m. vasario 27 d. sprendimą Nr.02/07. Taip pat pareiškėja prašė kreiptis į kreiptis į Konstitucinį teismą dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalies nuostatos „jei patikrinimo metu nustatoma, kad socialinio draudimo įmokos neteisėtai sumažintos, priskaičiuojama trūkstama socialinio draudimo įmokų suma ir skiriama dviguba šios sumos dydžio bauda“, nenumatančio baudos diferencijavimo atsižvelgiant į faktines pažeidimo aplinkybes, atitikimo Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pagrįsdama savo reikalavimus paaiškino, jog mokesčių administratorius nustatė, kad D.K. padovanojo D.S. ir A.K. po 6459 Lt ir šios pinigų sumos turi apmokestinamos kaip pajamos susijusios su darbo santykiais, t. y. gyventojų pajamų mokesčiu ir socialinio draudimo įmokomis. Toks sprendimas priimtas vadovaujantis tik tuo, kad dovanas gavusios yra pareiškėjos kontoros darbuotojos. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnis, Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 15 straipsnis numato, kad koreguoti sandorio apmokestinimą galima tik tuo atveju, jei nustatoma, kad parinkta sandorio forma (įforminimas) neatitinka faktinių aplinkybių. Jei mokesčių administratorius dovanotus pinigus laikė pajamomis, susijusiomis su darbo santykiais, ir jiems taikė apmokestinimą kaip pajamoms, susijusioms su darbo santykiais, tai jis turėjo nustatyti ir konkrečius darbus, kuriuos atliko pinigines dovanas gavę asmenys. Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 186 straipsnį darbo užmokestis apima visas išmokas už darbą ir mokamas už darbuotojo atliekamą darbą pagal darbo sutartį. Mokesčių administratoriai nenustatė jokių faktų, kad minėtos darbuotojos būtų atlikusios pareiškėjai kokį papildomą darbą, dėl kurio turėjo būti išmokėtas papildomą darbo užmokestis, nenustatė ir tai, kad darbuotojoms išmokėtos dovanos buvo apskaitomos pareiškėjos individualioje veikloje ar įformintos individualios veiklos dokumentais, t. y. išmokėtos pagal mano priimtą įsakymą kaip notarės biuro darbuotojoms. Priešingai, mokestinio patikrinimo metu, nustatyta, kad pinigai buvo sumokėti kaip fizinio asmens fiziniam asmeniui ir fiksuoti tik pačių dovanas gavusių asmenų paaiškinimais, duotais mokestinio patikrinimo metu. Taigi, anot pareiškėjos, nėra pagrindo konstatuoti, kad tai nėra dovanotos piniginės lėšos ir joms netaikytinas Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 19 punktas, t. y. tokios pajamos neapmokestinamos.

Pareiškėja taip pat pabrėžė, kad jeigu ir yra pagrindas pripažinti išmokėtus pinigus pajamomis, tai jos niekaip negali būti siejamos su tam tikrų darbų atlikimų ar atlyginimu už juos. Jos gali būti apmokestinamos Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies pagrindu kaip kitos pajamos (apmokestinamos dovanotos lėšos, nepagrįstas praturtėjimas ar pan.), kurioms taikomas tas pats 33 procentų gyventojų pajamų mokesčio tarifas, bet neapmokestinamos socialinio draudimo įmokomis. Piniginę dovaną gavusios D.S. ir A.K. pareiškė, kad atsisako dovanotų pinigų, jei jie bus pripažinti ir apmokestinti ne kaip dovana. Jos taip pat patvirtino, kad pinigai gauti ne už atliktą darbą, o apmokėti studijas ar kitokias išlaidas, susijusias su mokslais, kurie nesusiję su darbu notaro biure. Mokesčių administratorius šių aplinkybių netyrė, o Ginčų komisija atsisakė priimti Vilniaus Universiteto 2007 m. spalio 11 d. pažymą dėl D.S.. Ši aplinkybė svarbi ne tik nustatant pajamų pagrindą (teisinius santykius), bet ir konstatavus pajamų iš darbo santykių faktą - apmokestinimo apimčiai nustatyti. Pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 9 punktą, socialinio draudimo įmokos neskaičiuojamos nuo mokamų sumų už darbuotojų mokymą, kvalifikacijos tobulinimą, perkvalifikavimą. Kadangi mokestinių ginčų metu vienas iš mokesčių administratorių argumentų buvo, kad dovanas gavusios darbuotojos pinigus naudojo savo kaip darbuotojų (darbinei) kvalifikacijai kelti, tai jeigu jau taikomas atitinkamas apmokestinimas, jis turi būti taikomas pilnai ir pagal visus įstatymus, o ne tik tiek, kad būtų apskaičiuota daugiau mokesčių. Mokestinių ginčų komisija ir mokesčių administratorius į šiuos faktus nekreipė dėmesio.

Pareiškėja akcentavo, jog mokesčių administratoriaus nuomone, pagrindas koreguoti apmokestinimą yra ir ta aplinkybė, kad pareiškėja gavo mokestinę naudą, kuri pasireiškia tuo, kad iš dovanotų sumų neiškaitė gyventojų pajamų mokesčio. Anot pareiškėjos, tų mokesčių sumų atžvilgiu mokesčių mokėtojais yra ne juos išskaičiuojantys, o pajamas gaunantys asmenys, t. y. būtent jie patiria naudą. Be to, pajamų gavėjas neatleidžiamas nuo mokesčių mokėjimo, jei iš jam mokamų sumų (pajamų) mokesčius išskaičiuojantis asmuo tų mokesčių neišskaito (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnio 1 punktas, 66 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 3 straipsnis). Nustatyta, kad vienkartinės dovanos kiekvienai iš nurodytų pinigų gavėjų buvo po 6459 Lt, t. y. pareiškėja nusprendė turėti tiek išlaidų jų atžvilgiu, įskaitant visus galimus mokesčius. Ar nuo šios sumos jų gavėjos mokėtų didesnius ar mažesnius mokesčius, pareiškėjos išlaidos neturi pagrindo keistis, o išlaidų atveju negali būti ir naudos (pajamų) jas patiriančiam asmeniui.

Be to, kaip teigė pareiškėja, sprendimuose, priimtuose nagrinėjant mokestinį ginčą, konstatuojama, kad ji neįvykdė savo asmeninės mokestinės prievolės, tuo tarpu iš medžiagos matyti, kad jeigu ir galima konstatuoti pažeidimą, tai tik toje dalyje, kiek buvo pažeista įstatymuose numatyta pareiga išskaičiuoti ir sumokėti kitų asmenų (D.S. ir A.K.) mokėtinus mokesčius. Ši aplinkybė svarbi ir dėl baudos skyrimo - mokesčių administratorius paskyrė 1279 Lt baudą dėl neišskaičiuoto ir nesumokėto 4263 Lt gyventojų pajamų mokesčio (apie 33 procentus jo sumos). Pareiškėja nurodė, kad tokio sprendimo mokesčių administratorius neargumentavo, tuo tarpu Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnis numato, kad bauda skiriama atsižvelgiant į pažeidimo aplinkybes, iš kurių svarbiausia, ar baudžiamas asmuo bendradarbiavo ir neslėpė informacijos. Surinkta medžiaga rodo, kad pareiškėja pripažino faktus, dėl kurių kilo abejonių (t. y. kad pinigus dovanojo). Esant tokioms aplinkybėms, taikytina minimali 10 procentų bauda. Pareiškėja pažymėjo ir tai, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnyje numatyta bauda taikoma tam mokesčių mokėtojui, kuris patyrė naudą dėl mokesčių sumažinimo. Taigi pareiškėja nagrinėjamu atveju gali būti pripažinta tik mokesčius išskaičiuojančiu asmeniu, todėl jeigu ir taikytina bauda, tai tik dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurios turėjo būti sumokėtos (išskaičiuotos). Pareiškėjos teigimu dėl aukščiau minėtų aplinkybių valstybinio socialinio draudimo įmokos neturėtų būti taikomos, kadangi nebuvo jokių darbo santykių dėl išmokėtų pinigų sumų. Be to, pinigų paskirtis buvo tikslinė - mokymams, todėl pripažinus, kad pinigai gauti gavėjų kaip darbuotojų, išmokėtoms sumoms nėra taikomas apmokestinimas socialinio draudimo įmokomis (Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Pareiškėjos vertinimu, pritaikyta bauda už valstybinio socialinio draudimo įmokų nemokėjimą taip pat neadekvati padarytiems pažeidimams, neatsižvelgiant į lengvinančias ir kitas svarbias aplinkybes, į kurių dalį buvo atsižvelgta skiriant baudą dėl gyventojų pajamų mokesčio nesumokėjimo, t. y. pajamos buvo laikomos neapmokestinamomis sąžiningai suklydus (jei jos ir turėjo būti apmokestintos), nesant tyčios, pajamos nebuvo slepiamos, pareiškėja bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi. Mokesčių administratorius, Mokestinių ginčų komisija šias aplinkybes vertino formaliai, t. y. jų nevertino, nes teisės aktuose nenumatyta galimybė mažinti baudos, susijusios su socialinio draudimo įmokų nesumokėjimu, dėl kokių nors aplinkybių. Tačiau Konstitucinis Teismas dar 2003 m. birželio 10 d. nutarime byloje Nr.13/02-22/02 dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 45 straipsnio (1998 m. liepos 2 d. redakcija) ir 312 straipsnio 3 dalies (1998 m. vasario 3 d. redakcija) atitikties Konstitucijai pripažino prieštaraujančia Konstitucijai net įstatymo normą, kuri draudė skirti švelnesnę bausmę negu numatė įstatymai, atsižvelgiant į padaryto pažeidimo aplinkybes. Dėl tokios Konstitucinio teismo išvados buvo pakoreguotas ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas, Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymas dėl baudų dydžių ir jų taikymo, tačiau teisės aktai dėl socialinio draudimo įmokų (konkrečiai Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas) nebuvo koreguoti. Taigi, mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija taikė Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnį, pažeisdami Konstituciją. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnį tokiu atveju teismas turi kreiptis į Konstitucinį teismą dėl įstatymo atitikimo Konstitucijai (jos 31 straipsnyje ir joje įtvirtintam teisinės valstybės principui).

Be to, pasak pareiškėjos, neteisingai buvo taikyti vienas kito atžvilgiu Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo ir Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymai. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 13, 14 straipsniuose numatyta, kad valstybinio socialinio draudimo įmokoms administruoti taikomas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas tiek, kiek tai numatyta Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme. Šio įstatymo 32 straipsnyje numatyta, kad mokesčių administratorius abiejų minėtų įstatymų pagrindais ir tvarka vykdo su socialinio draudimo įmokų apskaičiavimo kontrole ir ginčų nagrinėjimu susijusias funkcijas. Iš nagrinėjamos medžiagos matyti, kad mokesčių administratorius pilnai vadovaujasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymu, teigdamas jam pirmenybę prieš Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymą. Tokiu atveju, jeigu buvo taikomos baudos už valstybinio socialinio draudimo įmokų nesumokėjimą, jos taip pat turėjo būti taikomos pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo, o ne pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymą.

Pareiškėja akcentavo, jog dėl jai taikytos socialinio draudimo įmokų dvigubo dydžio baudos pasakytina ir tai, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnį bauda skiriama, jei socialinio draudimo įmokos neteisėtai sumažintos. Neteisėtumas šiuo atveju reiškia ne bet kokią klaidą ar netinkamą operacijos įforminimą, o mokesčio mokėtojo tyčią, siekiant išvengti socialinio draudimo įmokų mokėjimo, t. y. kad jis pažeidė įstatymą savo veiksmais, siekdamas nemokėti įmokų. Nagrinėjimu atveju, jei ir yra pagrindas kaltinti pareiškėją dėl nesumokėtų įmokų, tai tik dėl to, kad mokesčio administratorius, pasinaudodamas įstatymų suteiktomis teisėmis, koreguoja sandorio apmokestinimą (jam taikomą apmokestinimo schemą), vadovaudamasis vertinamaisiais kriterijais. Tol, kol toks vertinimas oficialiai nebuvo atliktas ir pateiktas, pareiškėja neturėjo pareigos mokėti mokesčius (socialinio draudimo įmokas), nurodytus mokestinio patikrinimo metu. Taigi, dėl socialinio draudimo įmokų nesumokėjimo (jei tai būtų patvirtinta) galėtų būti taikoma tik Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalis, t. y. delspinigiai už laiku nesumokėtas įmokas.

Pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, jog Ginčų komisijos 2007 m. lapkričio 20 d. sprendime yra nurodytas ir procedūrinio pobūdžio argumentas netenkinti skundo, t. y. aplinkybė, kad pareiškėja neskundė teismui Ginčų komisijos 2007 m. liepos 25 d. sprendimo, kuriuo buvo panaikintas centrinio mokesčio administratoriaus - Mokesčių inspekcijos sprendimas ir inspekcija įpareigota perskaičiuoti pareiškėjai mokėtinas mokesčių sumas. Ginčų komisijos nuomone, pareiškėja, neskųsdama tokio sprendimo, prarado teisę ginčyti tuo sprendimu (jo motyvuojančioje dalyje) konstatuotas aplinkybes, kad dovanoti pinigai kvalifikuotini kaip mokėjimai pagal darbo santykius. Pareiškėjos D.K. teigimu tokios išvados yra nepagrįstos ir atmestinos vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 20 punkto, 132 straipsnio 2 dalies, 153 straipsnio 1 dalies, 154, 155 straipsnių nuostatų aiškinimu.

Atsiliepimas

Atsakovas Mokesčių inspekcija atsiliepime teismui su pareiškėjos skundo reikalavimais nesutiko.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėja, būdama Varėnos rajono I-ojo notarų biuro notare, per 2005 metus apskaičiavo dviem padėjėjoms – D.S. ir A.K., 12300 Lt ir išmokėjo 10404,36 Lt darbo užmokesčio (kiekvienai iš padėjėjų per mėnesį vidutiniškai buvo priskaičiuota po 512,50 Lt, o išmokėta po 433,51 Lt darbo užmokesčio). Nuo šios metinės 12300 Lt priskaičiuoto darbo užmokesčio sumos pareiškėja sumokėjo 4182 Lt valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų (12300 Lt x 31+3 proc). Tačiau Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai pateiktoje ataskaitoje pareiškėja nurodė, kad samdomų asmenų atlyginimai su mokesčiais 2005 metais sudarė 29400 Lt. Paprašius paaiškinti šiuos neatitikimus pareiškėja paaiškino, kad savo padėjėjoms pagal 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymą Nr.3 padovanojo po 6459 Lt mokslo išlaidoms (iš viso 12918 Lt), nuo kurių jokių mokesčių neišskaitė ir nemokėjo, nes pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 19 punktą dovanojimo būdu gautos pajamos, neviršijančios 24 NPD (6960 Lt) per metus, gyventojų pajamų mokesčiu (toliau – ir GPM) neapmokestinamos. Notarės padėjėjos D.S. ir A.K. raštu patvirtino gavusios iš pareiškėjos po 6459 Lt dovanų.

Atsižvelgusi į minėtas aplinkybes, Inspekcija konstatavo, kad išmokėdama savo padėjėjoms po 6459 Lt sumą, įformintą kaip dovaną, pareiškėja siekė gauti mokestinę naudą, - išvengti GPM ir VSD įmokų mokėjimo. Be to, pareiškėja pažeidė ir Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme nustatytą GPM deklaravimo tvarką, nes Inspekcijai pateiktoje pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijoje FR0572 nedeklaravo iš nurodytų išmokų priklausiusio išskaityti GPM. Dėl šių priežasčių Inspekcijai atsirado pagrindas nustatyti pareiškėjos mokestines prievoles taikant Lietuvos Respublikos Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje numatytą turinio viršenybės prieš formą principą, priskiriant padėjėjoms išmokėtas sumas prie susijusių su darbo santykiais A klasės pajamų. Todėl patikrinimo metu pareiškėjai apskaičiuota 6661 Lt GPM, 786 Lt šio mokesčio delspinigių, taip pat 6860 Lt VSD įmokų ir 13720 Lt dvigubo dydžio VSD įmokų bauda. Inspekcija 2007 m. vasario 27 d. sprendimu Nr.02/07 patvirtino patikrinimo akte papildomai apskaičiuotas įmokas ir skyrė 1998 Lt GPM baudą. Atsakovas 2007 m. balandžio 25 d. sprendimu Nr.68-65 patvirtino Inspekcijos 2007 m. vasario 27 d. sprendimo Nr.02/07 minėtus nurodymus.

Anot atsakovo, pareiškėja skunde teigia, kad nesutinka su Komisijos nuomone, jogji , neskųsdama Ginčų komisijos 2007 m. liepos 25 d. sprendimo, prarado teisę ginčyti tuo sprendimu konstatuotas aplinkybes, kad dovanoti pinigai kvalifikuotini kaip mokėjimai pagal darbo santykius. Atsakovas pažymėjo, kad faktas, jog Ginčų komisija pasisakė dėl atskirų motyvų, dar nereiškia, kad priimtas sprendimas mokestiniame ginče iš esmės. Atsakovas sutiko su Ginčų komisijos išvada, jog 2007 m. liepos 25 d. sprendimas Nr.S-123-(7-101/2007) yra vientisas individualaus pobūdžio teisės aktas ir atskiros šios akto dalys negali būti vertinamos ir nagrinėjamos atsietai nuo viso sprendimo, todėl pareiškėja nepagrįstai įvertino tik Ginčų komisijos sprendimo rezoliucinę dalį, neatsižvelgdama į motyvuojamosios dalies nuostatas dėl jai apskaičiuotų mokestinių prievolių pagrįstumo. Tuo tarpu pareiškėja Ginčų komisijai ginčijo būtent pačių mokestinių prievolių pagrįstumą. Todėl visiškai pagrįstai Ginčų komisija 2007 m. lapkričio 20 d. sprendime Nr.S-212(7-204/2007) pasisakė tik dėl GPM ir VSD įmokų perskaičiavimo, kadangi ankstesniu sprendimu Ginčų komisija faktiškai mokestinės prievolės pareiškėjai (konstatuotų mokesčių įstatymų pažeidimų) nepanaikino, o tik pavedė atsakovui perskaičiuoti jos dydį, t. y. pati mokestinė prievolė Ginčų komisijos sprendimu pripažinta pagrįsta, tik jos dydis pripažintas nepagrįstu. Taigi pareiškėjai nebuvo užkirstas kelias ginčyti Ginčų komisijos 2007 m. liepos 25 d. sprendimą Nr.S-123-(7-101/2007) ir atsakovo 2007 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr.68-55 teismui, tačiau šia teise pareiškėja nepasinaudojo, todėl šiame ginče gali būti sprendžiamas klausimas tik dėl pareiškėjai perskaičiuotų ir nurodytų sumokėti mokestinių prievolių dydžio.

Atsakovas akcentavo ir tai, kad pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymą pajamomis laikoma per mokestinį laikotarpį gautas atlygis už atliktus darbus, suteiktas paslaugas, už parduotas ar suteiktas teises, už parduotą ar kitaip perleistą, investuotą turtą ar lėšas ir (arba) kita gauta nauda pinigais ir (arba) natūra, išskyrus šio įstatymo 2 straipsnio 14 punkte nurodytas išmokas ar kitą naudą. Iš bylos medžiagos matyti, jog Varėnos rajono I-ojo notaro biuro notarės D.K. 2005 m. sausio 1 d. nutarime (be numerio) nurodyta, kad notarė savo darbuotojoms (notarės padėjėjoms) dovanoja pinigų sumą ne didesnę kaip 8000 Lt per metus. Nutarime nurodyta, kad pinigai dovanojami iš likutinio pelno siekiant užtikrinti darbuotojų žinių tobulinimą, kvalifikacijos kėlimą, įskaitant mokymąsi aukštosiose ir aukštesniosiose mokyklose bei užsienio kalbų kursuose. 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr.3 notarė D.K., pagal 2005 m. sausio 3 d. nutarimą, notarės padėjėjoms (D.S. ir A.K.) padovanojo po 6459 Lt. Iš pateiktų dokumentų matyti, kad skiriamas išmokas moka darbdavys savo darbuotojams - Varėnos rajono I-ojo notarų biuro notarė D.K.. Atsakovas pabrėžė, kad šios išmokos buvo mokamos tikslu užtikrinti darbuotojų žinių tobulinimą, kvalifikacijos kėlimą. Komisija teisingai sprendime pažymėjo, jog pinigų išmokėjimas kvalifikacijai kelti yra tiesiogiai susijęs su atliekamu darbu, nes darbdavys siekia ugdyti ir tobulinti savo darbuotojus, o pastarieji motyvuojami siekti geresnių darbo rezultatų.

Be to, pasak atsakovo, patikrinimo metu, išanalizavus išmokų pareiškėjos per 2005 metus paskirtų darbuotojoms sudėtį, nustatyta, kad darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiuose minėtoms darbuotojoms paskirto 12300 Lt metinio darbo užmokesčio, 4182 Lt metinio priskaičiuoto VSD įmokų ir nurodytų 12918 Lt kitų išmokų (dovanų) suma sudaro 29400 Lt ir yra lygi Notarinių veiksmų ir notaro pajamų už atliktus notarinius veiksmus, parengtus sandorių projektus, konsultacijas ir technines paslaugas ataskaitoje už 2005 metus nurodytai išlaidų darbuotojų atlyginimams su mokesčiais sumai. Tai rodo, kad pati pareiškėja išmokėtą 12918 Lt sumą prilygino išmokoms, susijusioms su darbo santykiais, tačiau, išmokėjusi minėtą sumą, neskaičiavo GPM. Atsižvelgusi į šias aplinkybes Inspekcija pagrįstai konstatavo, kad išmokėdama savo padėjėjoms po 6459 Lt sumą kaip dovaną pareiškėja, siekė gauti mokestinės naudos, norėdama išvengti GPM ir VSD įmokų mokėjimo. Kartu pareiškėja pažeidė Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme nustatytą GPM deklaravimo tvarką, nes Inspekcijai pateiktoje pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijoje FR0572 nedeklaravo iš nurodytų išmokų priklausiusio išskaityti GPM. Dėl šių priežasčių atsirado pagrindas nustatyti pareiškėjos mokestines prievoles taikant Lietuvos Respublikos Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje numatytą turinio viršenybės prieš formą principą, priskiriant padėjėjoms išmokėtas sumas prie susijusių su darbo santykiais pajamų, t. y. įformintos piniginės dovanos buvo tik formali išraiška, bet faktiškai tai buvo išmokos, susijusios su darbo santykiais. Atsakovas pabrėžė ir tai, kad esant įstatyme nurodytiems baudos skyrimo pagrindams mokesčių administratorius negali jos mokėtojui neskirti, nes tai būtų įstatymų pažeidimas. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo VIII skyriuje numatyta atsakomybė už mokesčių įstatymų pažeidimus. Todėl nustačius minėtus pažeidimus, mokesčių administratorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 36 straipsniu, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsniu bei atsižvelgdamas į tai, kad patikrinimo metu nebuvo nustatyta pažeidimą sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių, pareiškėjai pagrįstai skyrė vidutinio dydžio (30 %) GPM baudą - 1998 Lt.

Dėl pareiškėjos skunde nurodyto fakto, kad pritaikyta bauda už VSD įmokų nesumokėjimą neadekvati padarytiems pažeidimams, taip pat neatsižvelgiant į lengvinančias ir kitas svarbias aplinkybes, mokesčių administratorius ir Ginčų komisija taikė Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnį pažeisdami Konstituciją, atsakovas paaiškino, kad baudos už VSD įmokų nesumokėjimą turėjo būti taikomos pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymą, o ne pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymą. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 13 straipsnio 19 punkte nustatyta, kad pagal šį įstatymą administruojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta, kad šio įstatymo 13 straipsnio 19 punkte nurodytos valstybinio socialinio draudimo įmokos pagal šį įstatymą administruojamos tiek, kiek tai nustatyta Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas nustato valstybinio socialinio draudimo santykių pagrindus: <...> socialinio draudimo valdymo sistemos principus bei struktūrą, jos subjektų teises, pareigas ir atsakomybę. Minėto įstatymo 32 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybinė mokesčių inspekcija šio įstatymo ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įst. nustatytais pagrindais ir tvarka vykdo su socialinio draudimo įmokų apskaičiavimo kontrole, ginčų nagrinėjimu susijusias funkcijas, išvardintas šiame straipsnyje. Pastaroji norma turėtų būti suprantama taip, kad valstybinė mokesčių inspekcija, veikdama kaip VSD įmokų administratorius, turi vadovautis bei taikyti šiuos teisės aktus ta apimtimi ir tais atvejais, kaip yra numatyta pačiuose teisės aktuose. Iš minėtų teisės normų akivaizdu, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo taikymo atvejai, administruojant VSD įmokas, turi būti nurodyti Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme. Tuo tarpu atsakomybę už ne laiku ir neteisingą sumokėtą socialinio draudimo įmokų mokėjimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme 16 straipsnio nuostatos. Be to, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jei mokesčių administratorius nustato, jog mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį) ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui apskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. Taigi, anot atsakovo, Inspekcija, skirdama pareiškėjai baudą už VSD įmokų nesumokėjimą, pagrįstai taikė Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatas.

Atsiliepimas

Atsakovas paaiškino, jog 2007 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr.X-1396 buvo pakeistas 1991-05-21 Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas Nr.1-1336. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (aktuali redakcija nuo 2008 m. sausio 1 d.) 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jei patikrinimo metu nustatoma, kad socialinio draudimo įmokos neteisėtai sumažintos, priskaičiuojama trūkstama socialinio draudimo įmokų suma ir skiriama 50 procentų šios sumos dydžio bauda. Atsižvelgiant į tai, kad buvo sumažintas VSD įmokų baudos dydis bei į Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 142 straipsnį, kuriame nustatyta, kad teisės aktai, kuriais sumažinamos arba panaikinamos baudos, taikomi ir už mokesčių įstatymų pažeidimus, padarytus iki šių aktų įsigaliojimo, jei baudas sumažinantis arba panaikinantis teisės aktas įsigalioja ne vėliau kaip sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, priėmimo dieną, o jei mokesčių mokėtojas apskundžia mokesčių administratoriaus sprendimą, - ne vėliau kaip mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimo priėmimo dieną, pareiškėjai patikrinimo metu paskirta 8780 Lt VSD įmokų bauda turi būti perskaičiuota ir nurodyta pareiškėjai sumokėti 2195 Lt (4390 Lt x 50%) VSD įmokų baudos.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. balandžio 16 d. sprendimu pareiškėjos D.K. skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. S-212 (7-204/2007), jo rezoliucinėje dalyje nurodant, kad 2007 m. rugsėjo 4 d. Mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sprendimas Nr.68-154 keičiamas toje dalyje, kuria D.K. paskirta 4390 Lt valstybinių socialinio draudimo įmokų bauda, paskiriant D.K. 2195 Lt valstybinių socialinio draudimo įmokų baudą.

Dėl Ginčų komisijos 2007 m. liepos 25 d. sprendimo vertinimo bei ginčo nagrinėjimo ribų teismas konstatavo, jog nagrinėjamo mokestinio ginčo dalyku yra ne įsiteisėjusiame Ginčų komisijos 2007 m. liepos 25 d. sprendime nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjos A.K. bei D.S. išmokėtomis sumomis pripažinimo su darbo santykiais susijusiomis išmokomis, vertinimas, o Mokesčių inspekcijos 2007 m. rugsėjo 4 d. sprendimu apskaičiuotų bei Ginčų komisijos 2007 m. spalio 20 d. sprendimu patvirtintų mokestinių nepriemokų paskaičiavimo matematinio teisingumo bei pagrįstumo įvertinimas.

Dėl pareiškėjai apskaičiuoto GPM bei su šiuo mokesčių susijusių baudų bei delspinigių pagrįstumo bei teisėtumo teismas nurodė, jog Mokesčių inspekcija 2007 m. rugsėjo 4 d. sprendimu perskaičiavo D.K. mokėtinus mokesčius, nurodydama, kad pareiškėja privalo sumokėti 4263 Lt GPM nuo susijusių su darbo santykiais A klasės pajamų, 502 Lt GPM delspinigių bei 1279 Lt šio mokesčio baudą. Pareiškėja skunde teismui neginčijo apskaičiuoto GPM bei su juo susijusių delspinigių ir baudos matematinio teisingumo, tačiau iš esmės ginčijo šio mokesčio paskaičiavimo teisėtumą tuo aspektu, jog GPM apskaičiuotas nepagrįstai. D.K. nurodė, kad dovanodama A.K. bei D.S. po 6459 Lt, tiek piniginių išlaidų, įskaitant visus mokesčius, siekusi patirti, o kitų asmenų mokestines prievoles įvykdyti neturinti pareigos. Šiuo klausimu teismas išaiškino, jog Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, Lietuvos vienetas, nuolatinė buveinė arba nenuolatinis Lietuvos gyventojas, vykdantis individualią veiklą per nuolatinę bazę, kaip mokestį išskaičiuojantys asmenys išmokėdami išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, privalo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą šio įstatymo nustatytą pajamų mokestį, jeigu šios išmokos pagal šio įstatymo nuostatas nėra priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms. Todėl mokesčių administratoriui pripažinus, kad D.K. darbuotojoms A.K. ir D.S. išmokėtos sumos yra su darbo santykiais susijusios gautos lėšos, daroma išvada, kad GPM skaičiuotiną nuo šių sumų privalėjo išskaičiuoti ir sumokėti būtent pareiškėja. Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino, jog D.K. skundo motyvai, kad nagrinėjamu atveju išmokėdama lėšas ji neturėjusi pareigos išskaičiuoti ir į biudžetą sumokėti GPM sumas yra grindžiami netinkamu Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatų aiškinimu, todėl yra atmestini.

Be to, teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jei mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį) ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. Skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą. Taigi, esant nustačius baudos skyrimo pagrindus, mokesčių administratorius privalo vykdyti minėtas įstatymo nuostatas bei skirti mokesčio baudą, kuri tiesiogiai priklauso nuo nesumokėtos, tačiau mokėtinos mokesčio sumos. Teismas, atsižvelgęs į tai, jog mokestinio tyrimo eigoje nenustatyta D.K. atsakomybę sunkinančių bei lengvinančių aplinkybių, nusprendė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio 36 straipsnio 2 dalimi bei Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsniu pareiškėjai pagrįstai paskirta vidutinė (30 proc.) bauda. Teismo vertinimu, lengvinančiomis aplinkybėmis negali būti pripažintos ir pareiškėjos skunde teismui nurodytos aplinkybės bei argumentai, kurie iš esmės susiję su pačios pareiškėjos netinkamu Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo bei Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nuostatų aiškinimu. Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, jog Ginčų komisijos 2007 m. lapkričio 20 d. sprendimas toje dalyje, kuria patvirtinti Mokesčių inspekcijos 2007 m. rugsėjo 4 d. nurodymai pareiškėjai sumokėti 4263 Lt GPM nuo susijusių su darbo santykiais A klasės pajamų, 502 Lt GPM delspinigių bei 1279 Lt šio mokesčio baudą, yra pagrįstas ir teisėtas.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl pareiškėjai paskirtos VSD įmokų bei su šiomis įmokomis paskirtos baudos pagrįstumo bei teisėtumo teismas pasisakė, kad mokesčių administratoriaus apskaičiuotų VSD įmokų pagrįstumą, D.K. ginčija iš esmės nurodydama vieną argumentą – tai, jog išmokėtos pinigų sumos nebuvo susijusios su darbo santykiais. Teismo nuomone, mokestinio tyrimo eigoje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog A.K. ir D.S. išmokėtos sumos laikytinos su darbo santykiais susijusiomis išmokomis, todėl šis pareiškėjos argumentas atmestinas. Teismo vertinimu, iš skundžiamų mokesčių administratoriaus bei Ginčų komisijos sprendimų, matyti, kad D.K. VSD įmokų baudos dydis apskaičiuotas vadovaujantis iki 2008 m. sausio 1 d. galiojusios Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalies redakcijos normomis. Teismas pabrėžė, jog atsižvelgus į Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 142 straipsnio 1 dalies nuostatas, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju taikytinos nuo 2008 m. sausio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalies redakcijos normos, todėl D.K. VSD bauda mažintina iki 2195 Lt (4390 Lt x 50 proc.). Teismas akcentavo, jog tai, kad nagrinėjamu atveju VSD mokesčiai turi būti perskaičiuoti vadovaujantis vėlesne Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalies redakcija, atsakovas pripažįsta.

Dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį teismą su prašymu ištirti Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo atitikimą Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam teisinės valstybės principui teismas nurodė, kad nuo 2008 m. sausio 1 d. įsigaliojusios ir nagrinėjamame ginče taikytinos Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalies redakcijoje sakoma, jog jei patikrinimo metu nustatoma, kad socialinio draudimo įmokos neteisėtai sumažintos, priskaičiuojama trūkstama socialinio draudimo įmokų suma ir skiriama 50 procentų šios sumos dydžio bauda. Šiuo atveju delspinigiai, numatyti šio straipsnio 1 d., neskaičiuojami. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo įstatymo 64 straipsnio 1 dalies nuostatas, pagrindas kreiptis į Konstitucinį teismą su prašymu ištirti teisės akto atitikimą Konstitucijai yra teisiškai motyvuota abejonė, kad visas aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai pagal normų turinį, reguliavimo apimtį, formą, Konstitucijoje nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką. Nagrinėjamu atveju teismui nekilo abejonių dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 2 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl pirmosios instancijos teismas prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą netenkino.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti — teismo nutartimi jo dalį, kuria atmestas pareiškėjos skundas, panaikinti ir jos skundą tenkinti pilnai, o prieš priimant sprendimą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalies nuostatos „jei patikrinimo metu nustatoma, kad socialinio draudimo įmokos neteisėtai sumažintos, priskaičiuojama trūkstama socialinio draudimo įmokų suma ir skiriama 50 procentų šios sumos dydžio bauda", nenumatančios baudos diferencijavimo, atsižvelgiant į faktines pažeidimo aplinkybes, atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui.

Apeliacinį skundą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais, skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės netyrė ginčo faktinių aplinkybių, nurodydamas, kad pareiškėja neteisėtai vengė sumokėti GPM ir VSD įmokas nuo dovanotų sumų. Be to, pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino teisės normas ir dėl baudos skyrimo. Įstatymai nenumato mokesčių administratoriui ar teismui pareigos visais mokestinių pažeidimų atvejais skirti baudą. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje kaip tik konstatuojama, kad teismas turi turėti teisę netgi neskirti sankcijos, įvertinęs pažeidimo faktines aplinkybes, pažeidėjo asmenybę. Jei teisės aktas nesuteikia tokios teisės ar ją tiesiogiai draudžia, tai tokios teisės normos prieštarauja Konstitucijai ir negali būti taikomos (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas byloje Nr. 13/02-22/02, 2008 m. sausio 21 d. nutarimas byloje Nr. 02/06-23/06-37/06-50/06-31/07). Pareiškėjos vertinimu, šiame kontekste pirmosios instancijos teismo argumentai, kad jam nekelia abejonių Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatos dėl neindividualizuotos baudos skyrimo, bet kuriuo atveju yra nepagrįsti.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, atsiliepime nurodo, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylą, įvertino visas byloje nustatytas faktines aplinkybes, tinkamai pritaikė materialinės teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byloje kilęs ginčas dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr.S-212 (7-204/2007), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2007 m. rugsėjo 4 d. sprendimo Nr.68-154 ir Alytaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Inspekcija) 2007 m. vasario 27 d. sprendimo Nr.02/07, kuriais pareiškėjai buvo priskaičiuotos gyventojų pajamų mokesčio ir socialinio draudimo įmokos bei šių mokesčių baudos ir delspinigiai.

Pareiškėja nesutikdama su jai priskaičiuotais paminėtais mokesčiais, kreipėsi į teismą ginčydama šių mokesčių pagrįstumą bei teisėtumą.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 ir 3 dalį „Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas.“; „Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus.“

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas pareiškėjos skundo dalies, kuria buvo ginčijamas pareiškėjai priskaičiuotų mokesčių pagrįstumas, nenagrinėjo. Tokį savo sprendimą teismas grindė tuo, kad Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. liepos 25 d. sprendimu yra išspręstas pareiškėjai priskaičiuotų mokesčių pagrįstumo klausimas. O kadangi šis sprendimas yra įsiteisėjęs, todėl nėra teisinio pagrindo šio klausimo nagrinėti iš naujo, t. y., Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. liepos 25 d. sprendimą teismas įvertino kaip kompetentingos institucijos sprendimą, kuriuo nustatyti faktai, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.

Tačiau minėtu Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. liepos 25 d. sprendimu, nors jame ir buvo pasisakyta dėl pareiškėjai priskaičiuotų mokesčių pagrįstumo, mokestinis ginčas iš esmės nebuvo išspręstas, nes pareiškėjos ginčijamas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2007 m. balandžio 25 d. sprendimas buvo panaikintas visa apimtimi, centriniam mokesčių administratoriui perduodant iš naujo nagrinėti pareiškėjos skundą.

Be to, administracinius ginčus nagrinėjančių ikiteisminių institucijų sprendimai nepatenka į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio reguliavimo sferą, numatančią atvejus kada teismas turi teisę iš naujo neįrodinėti nustatyta tvarka konstatuotų aplinkybių ir faktų. Šiuo atveju pažymėtina, kad ir pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio nuostatas, administracinės ginčų komisijos sprendimų vykdymo užtikrinimas taip pat yra siejamas su šių sprendimų teisėtumo kontrole teismine tvarka, t. y. nėra besąlygiškai vykdomi.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad teismas pareiškėjos reikalavimų visa apimtimi nenagrinėjo neteisėtai, nes tai teismui daryti nebuvo teisinio pagrindo.

Visų skundo reikalavimų neišnagrinėjimas pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, yra vada panaikinti teismo sprendimą, perduodant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nurodytos aplinkybės taip pat lemia, kad ir apeliacinės instancijos teismas negali išnagrinėti apeliacinio skundo visa apimtimi bei pasisakyti dėl ginčo esmės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija,

nutaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasStasys GagysRomanas Klišauskas