Telšių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Jurdeta“ ieškinį atsakovams N. G. ir R. G. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovės direktoriumi nuo 2014 m. spalio 9 d. buvo R. G.. Atsakovui N. G. nuo 2014 m. spalio 3 d. priklausė 67 proc. ieškovės akcijų, nuo 2016 m. vasario 18 d. priklausė 100 proc. ieškovės akcijų. Sodros duomenimis atsakovas N. G. nuo 2014 m. lapkričio 13 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. buvo ieškovės darbuotojas. Šiaulių apygardos teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Opek“.

Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta ĮBĮ 4 straipsnio 4 punkte (t. y. įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Taigi pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo įstatyme nustatyta tiek įmonės vadovui, tiek dalyviui (savininkui), t. y. juridinio asmens dalyvio ir jo valdymo organo civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindas yra toks pat (pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimas), o šios pareigos pažeidimas civilinės atsakomybės taikymo prasme vertinamas kaip neteisėti veiksmai.

Nagrinėjamu atveju ieškovė reikalaudama priteisti iš atsakovų žalos atlyginimą turi įrodyti šiuos atsakovų neteisėtus veiksmus – pareigos kreiptis į teismą pažeidimą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis). Kaip matyti iš ieškovės procesinių dokumentų ir paaiškinimų duotų teismo posėdžio metu, ji nurodo, kad pagal balanso duomenis buvo nemoki jau 2015 m. gruodžio 31 d., todėl atsakovams jau tada kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Su šia ieškovės pozicija bylą nagrinėjantis teismas nesutinka. Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje yra apibrėžtas įmonės nemokumas, kuris orientuotas į įmonės būseną, kai ji nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Kaip matyti iš įmonės BUAB „Jurdeta“ balanso už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., ji nurodė turinti turto už 154 657 Eur, o mokėtinų sumų ir įsipareigojimų už 153 431 Eur (b. l. 15). Kaip matyti iš pateiktos įsipareigojimų detalizacijos 2015 m. gruodžio 31 d. pradelsti įsipareigojimai sudarė 90 183,82 Eur (b. l. 111). Didžiausia pradelstų įsipareigojimų sumą 36 900 Eur šioje detalizacijoje sudaro N. G. ieškovei paskolinti pinigai. Aplinkybė, kad tai pradelstas įsipareigojimas, ieškovė grindžia avansine apyskaita, tačiau šioje avansinėje apyskaitoje fiksuojama tik pati 36 900 Eur skola, o ne jos įvykdymo terminas (b. l. 113). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – LR CK) 6.35 straipsnio 1 dalį terminą gali nustatyti įstatymai, šalių susitarimas ar teismo sprendimas. Buhalteriniai dokumentai, kuriuose nėra šalių valios išraiškos ar kitų LR CK 6.35 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, negali nustatyti termino prievolei įvykdyti. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų matyti, kad šalys būtų susitarusios dėl prievolės įvykdymo termino. Tokiu atveju turi būti vadovaujamasi LR CK 6.53 straipsnio 1 ir 2 dalimis, kurios reglamentuoja prievolių įvykdymą tais atvejais, kai terminas nėra nustatytas. Kaip matyti iš šių normų turinio, įstatymų leidėjas prievolės vykdymą be nustatyto termino apibrėžia pareikalavimu ir 7 dienų terminu po tokio reikalavimo suėjimu. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad atsakovas N. G. būtų reikalavęs grąžinti įmonei paskolintus pinigus. Priešingai, kaip matyti iš Šiaulių apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. nutarties, kurioje patvirtinti įmonės kreditoriniai reikalavimai, N. G. 36 900 Eur reikalavimas nėra įtrauktas(b. l. 6). Ši aplinkybė patvirtina, kad atsakovas net ir iškėlus įmonei bankroto bylą nereikalavo paskolos iš įmonės grąžinimo. Dėl to pripažinti, kad įmonės 36 900 Eur prievolės mokėjimo terminas N. G. būtų suėjęs 2015 m. gruodžio 31 d., nėra teisinio pagrindo. Įvertinus šią aplinkybę konstatuotina, kad 2015 m. gruodžio 31 d. įmonės pradelsti įsipareigojimai sudarė ne 90 183,82 Eur, o 53 283, 82 Eur. Dėl to konstatuoti, kad įmonė buvo nemoki, minėtu laikotarpiu, negalima.

Pažymėtina, kad ieškovė į bylą nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų atsakovų pareigos pažeidimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo kitais laikotarpiais nei nurodyta procesiniuose dokumentuose, nors 2018 m. rugsėjo 13 d. parengiamojo teismo posėdžio metu bylą nagrinėjantis teismas pasiūlė ieškovės atstovui pateikti papildomus įrodymus. Vis dėlto ieškovės atstovas naujų įrodymų, kurie pagrįstų ieškovės nemokumą kitu nei nurodyta procesiniuose dokumentuose laikotarpiu nepateikė. Vien tik aplinkybe, kad Šiaulių apygardos teismas 2016 m. lapkričio 24 d. nutartimi ieškovei iškėlė bankroto bylą atsakovams neapteikus įrodymų apie įmonės finansinę padėtį, vadovautis, sprendžiant klausimą dėl žalos atlyginimo iš atsakovų priteisimo, negalima.

Taip pat sprendžiamu klausimu akcentuotina, kad įmonės yra steigiamos, siekiant įgyvendinti pasirinktą verslo modelį ir gauti ekonominę naudą – pelną, todėl jų veikla visada siejasi su tam tikra verslo rizika. Ši aplinkybė lemia tai, kad teismų praktikoje nėra plačiai taikoma asmeninė bendrovės vadovo atsakomybė prieš kreditorius bendrųjų atsakomybę nustatančių teisės normų pagrindu. Taigi įmonės valdymo organai, atlikdami tiek konkrečias įstatyme nustatytas, tiek fiduciarines pareigas, turi veikti taip, kad įmonė gautų kuo didesnę ekonominę naudą iš verslo veiklos ir kad jai nebūtų padaryta žalos. Dėl to nagrinėjamų aplinkybių kontekste nemažiau svarbu nustatyti, ar sprendimas nesikreipti į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu ir būtų pripažinta, kad įmonės finansiniai rodikliai nėra geri, laikytinas siekiu išsaugoti įmonę ir toliau vykdyti veiklą, ar įmonės vadovas (akcininkas) veikė neapgalvotai ir nesuderinamai su įprastine ūkine veikla. Teismo vertinimu, vien tik aplinkybė, kad 2015 ir 2016 metais N. G. įnešė į įmonės sąskaitą 71 900 Eur savo asmenines lėšas (b. l. 35, 39–51), rodo, jog atsakovai siekė išsaugoti įmonę ir toliau vykdyti veiklą, o ne veikti peržengiant įprastinę ūkinę veiklą taip padarant žalos kreditoriams.

Teismas, atsižvelgdamas į Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje, 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, taip pat į nustatytas bylos faktines aplinkybes, tarp jų – į pradelstų įsipareigojimų neteisingą apskaičiavimą, į tai, kad atsakovų veiksmai laikytini siekiu išsaugoti įmonę ir toliau vykdyti veiklą konstatuoja, kad ieškovė neįrodė atsakovų veiksmuose būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – neteisėtų veiksmų. Dėl to jos ieškinys atsakovams dėl žalos priteisimo atmestinas.

CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš priešingos šalies. Įvertinus tai, kad ieškinys atmestas bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovės atsakovų naudai. Kaip matyti iš bylos duomenų atsakovai sumokėjo 1 000 eur už advokato teisinę pagalbą (b. l. 65–66). Dėl to šios išlaidos priteistinos iš ieškovės kiekvienam atsakovui po 500 Eur.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 263 straipsniu, 270 straipsniu, teismas:

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės BUAB „Jurdeta“ atsakovams N. G. ir R. G. po 500 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, skundą paduodant per Telšių apylinkės teismą.