Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas: E. J. Grigaravičius Baudžiamoji byla Nr.1A-256-508-2014

Teisėjas: T. Ridikas Teisminio proceso Nr. 1-34-3-00018-2013-6 Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.4.8.2.; 2.4.7

2014 m. balandžio 24 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Egidijaus J. G., teisėjų Jūratės Jakubonienės, Rimo Švirino, sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei, dalyvaujant nukentėjusiajam R. V., jo atstovui advokatui Romui Aikevičiui, nuteistojo gynėjai advokatei Rasai Malinauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. I. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo A. I. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d., nuteistas paskiriant jam 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant visą bausmės laiką būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu.

Nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo R. V. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jam iš A. I. priteista – 500 Lt (penki šimtai) litų neturtinės žalos atlyginimo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 103 str. 6 p. ir 106 str. 2 d., iš A. I. R. V. priteista – 1000 Lt (vienas tūkstantis) litų išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. I. pagal BK 140 str. 1 d. nuteistas už tai, kad 2012 m. rugpjūčio 4 d., apie 24.00 val., Prienų raj., Veiverių mstl., prie Pažėrų g. 4-ojo namo kieme esančio garažo, E. L. sūnaus krikštynų šventės metu, būdamas neblaivus, tyčia, kumščiu trenkė R. V. į veido dešinę pusę, dėl ko R. V. nugriuvo ir susimušė nugarą, o dėl smūgio buvo padarytos poodinės kraujosruvos dešinės akies vokuose, kas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėją, prašiusią apeliacinį skundą tekinti, nukentėjusįjį ir jo atstovą, prašiusius apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad nuteistojo A. I. apeliacinis skundas atmetamas.

Motyvuojamoji dalis

Apylinkės teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, pagrįstai kvalifikavo A. I. nusikalstamą veiką pagal BK 140 str. 1 d., teisingai paskyrė bausmę, teisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimus.

Apeliacinės instancijos teismas spendžia, kad A. I. apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad jo veiksmuose nėra jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties ir tiesioginės tyčios, jo veiksmai galėtų būti vertinami tik kaip būtinoji gintis, kad įrodymai buvo vertinami neišsamiai, šališkai, nuosprendis pagrįstas neteisingai įvertintais įrodymais, iš esmės grindžiami tik subjektyvia apelianto nuomone, kuri prieštarauja nustatytiems faktams. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. BPK 20 straipsnio 5 dalyje, be kitų aplinkybių, nurodyta, kad teisėjai vertina įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Vadinasi, įvertindamas įrodymus teismas privalo išsamiai ištirti ne apskritai visas bylos aplinkybes, o tik tas, kurios reikšmingos bylai išspręsti teisingai, pirmosios instancijos teismas laikėsi šių nuostatų. Apelianto kaltė visiškai įrodyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymu visetu: liudytojų parodymais, specialisto išvadomis, kitais rašytiniais įrodymais, iš dalies ir paties nuteistojo parodymais.

Iš tiesų, šioje byloje apklaustų asmenų parodymuose yra tam tikrų prieštaravimų, nes vieni asmenys palaiko kaltinamojo, kiti – nukentėjusiojo paaiškinimus, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visus – tiek apeliantą kaltinančius, tiek jį teisinančius bylos įrodymus, įvertino jų visetą bei kiekvieną atskirai ir rėmėsi tik tais, kurie papildė vieni kitus, buvo nuoseklūs, atitiko rašytinius duomenis, todėl prieštaringus, nenuoseklius parodymus pagrįstai atmetė kaip neteisingus, prieštaraujančius neabejotiniems faktams.

Pažymėtina, kad apeliantas iš esmės pripažįsta, kad galėjo suduoti smūgį kumščiu nukentėjusiajam R. V. į veidą, tačiau ne tyčia, ir ne kumštimi, o tik gindamasis nuo jį užpuolusių asmenų, mojuodamas rankomis ir besistengdamas ištrūkti. Apeliacinis teismas atmeta tokią apelianto savo elgesio variaciją, kadangi nėra jokio pagrindo A. I. veikos kvalifikuoti kaip būtinosios ginties.

Pagal BK 28 str. 1 d. teisę į būtinąją gintį asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Taikant ir aiškinant šią nuostatą būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas šio straipsnio 2 dalyje. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne tik besiginančiojo lakioje vaizduotėje. Tai reiškia, kad besiginančiųjų į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį galima matyti ar girdėti, ar kitaip pajausti. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan.

Pažymėtina, kad gynimasis gali būti tik nuo nepasibaigusio akivaizdaus kėsinimosi, keliančio realią grėsmę. O šiuo atveju nukentėjusysis ir dauguma liudytojų patvirtino, kad A. I. niekas negrasino, nevartojo ir nebandė vartoti jo atžvilgiu jokio smurto.

Liudytoja A. S. taip pat patvirtino, kad nuteistasis mėtė taures, stumdė svečius, todėl šventės šeimininkas V. L. keletą kartų prašė jo išeiti, tačiau šis neklausė. Ji matė kaip kilo konfliktas tarp A. I. ir M. K., šie pradėjo grumtis. Tuomet visi žmonės puolė šiuos skirti, kad neįvyktų ko nors dar blogiau. Tarp besigrumiančių asmenų atsistojo V. L., taip pat įbėgo R. V.. Tuo metu A. I. trenkė ranka R. V. į akį, o jis nuo smūgio atsisėdo ant žemės ir užsiėmė už galvos.

Panašias aplinkybes nurodė ir J. V., kuris irgi patvirtino, kad A. I., išgėręs elgėsi labai įžūliai – mėtė stikliukus, stumdėsi, jį patį pastūmė, dėl ko jis nugriuvo. Lauke rūkydamas, liudytojas matė, kad A. I. sukonfliktavo su M. K.. Nuteistasis pirmas jam smogė, o M. K. atgal smūgiavo. Visi žmonės puolė jų skirti, tačiau R. V. pribėgo pirmas. Liudytojas buvo už R. V. nugaros ir matė kaip A. I. jam kirto ranka, nuo smūgio R. V. parpuolė ant žemės.

Kiti liudytojais apklausti šventės dalyviai: V. V., V. K., V. D., M. K., V. L., R. V. – taip pat nuosekliai ir aiškiai patvirtino, kad A. I. elgesys buvo nederamas, įžūlus ir agresyvus. Kad V. L. prašė A. I. parvesti namo patvirtino ir jo draugė K. P..

M. K. patvirtino E. L. žodžius, kad, po to, kai A. I. neišėjo namo, to paprašė jis. Tačiau A. I. neklausė ir jo, liudytojas pripažino, jog jie sukonfliktavo, susistumdė, smūgiavo vienas kitam, todėl kiti šventės dalyviai puolė jų skirti. K. V. įsiterpė į tarpą tarp konfliktuojančių asmenų, siekdamas juos išskirti, tuo metu A. I. smūgiuodamas pataikė tarp jų stojusiam R. V.. Tokias aplinkybes patvirtina ir kiti liudytojų parodymai.

Taigi, įvykio aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad tarp A. I. ir M. K. įvykusį tarpusavio konfliktą išprovokavo pats nuteistasis savo netinkamu elgesiu svečiuose, konflikto metu jiedu apsižodžiavo, abu vienas kitam sudavė smūgius, todėl netinkami veiksmai buvo abipusiai. Tačiau A. I. nebuvo jokios realios grėsmės ir jokios teisėtos priežasties panaudoti fizinį smurtą būtent R. V. atžvilgiu, nes nenustatyta, kad nukentėjusiojo elgesys kėlė tiesioginį pavojų nuteistajam, todėl nėra jokio pagrindo A. I. veikos vertinti kaip padarytos būtinosios ginties sąlygomis.

Kritiška vertintina ir A. I. versija, kad jis siekė išsiveržti iš jį užpuolusių asmenų, todėl gynėsi rankomis nežiūrėdamas, kam trenkia, nes tokią aplinkybę paneigia M. K. parodymai. Kaip minėta, liudytojas paaiškino, kad grūmėsi su A. I., kuomet R. V. bandė juos išskirti, A. I. smūgiavo R. V. į veidą. Tokias aplinkybes patvirtina ir liudytojai J. V., V. V., V. K., A. S.. Tai, iš dalies pripažįsta ir A. I., tačiau jis tai vertina kaip jam palankią aplinkybę, teigdamas, jog jo tikslas suduoti M. K. negali būti vertinamas kaip tiesioginė tyčia suduoti M. V., todėl jo veika nekvalifikuotina pagal BK 140 str. 1 d.

Šiuo atveju svarbu išaiškinti būtent tuo momentu buvusią situaciją, o aplinkybės tokios, kad A. I. neblaivus elgėsi netinkamai, sukėlė kitų žmonių nepasitenkinimą dėl šventinės nuotaikos gadinimo, tarp svečių jis jau buvo tapęs nepageidautinu asmeniu, netrukus susigrūmė su M. K., atitinkamai R. V. taip pat nepritarė A. I. elgesiui, todėl bandančiam išskirti R. V. ir smūgiavo į veidą. Kaip paaiškino liudytojai, tamprių imtynių veiksmų ir itin artimo kontakto tarp A. I. ir M. K. nebuvo, A. I. nebuvo itin sunkiai girtas, kad nesuvoktų aplinkos bei nesugebėtų valdyti smūgių kryptingumo, todėl smūgiuodamas R. V., kaip jo elgesiui nepritariančiam asmeniui, veikė tiesioginė tyčia. Jis neišvengiamai suprato, kad smūgiuodamas R. V. į veidą, gali sutrikdyti šiam sveikatą. Nežymaus sveikatos sutrikdymą R. V. patvirtinta specialisto išvada Nr. G2073/12(02).

Apeliantas neteisingai vertina ir tai, kad jo kaltė grįsta išskirtinai jam nepalankiais liudytojų, kurie yra nukentėjusiojo draugai, parodymais. Sutiktina, kad liudytojai yra labiau susiję su nukentėjusiuoju nei su nuteistuoju, tačiau ši aplinkybė nereiškia, kad tokių liudytojų parodymai privalo būti atmesti. Svarbu tai, kad visų liudytojų parodymai yra nuoseklūs, atitinkantis tarpusavyje ir vieni kitus papildantys, tarp jų nėra aiškių prieštaravimų, įvykiui svarbias detales jie atpasakojo tapačiai, todėl nėra jokio pagrindo šiais parodymais netikėti. Pastebėtina, kad ir K. P. bei paties A. I. parodymai iš dalies patvirtina liudytojų: R. V., V. K., V. V. ir J. V., parodymus.

Atkreiptinas dėmesys, jog A. I. nepagrįstai bando sujungti į vieną visumą jo konfliktą ir muštynes su M. K., bei suduotą smūgį R. V., po ko šis nugriuvęs ar atsisėdęs. Pažymėtina, jog tik po to, būtent po šio A. I. smurtinio veiksmo, jau ir kiti svečiai, neapsikentę konflikto ir pokylio trukdymo, bandė nutraukti muštynes. Paskui sekę įvykiai jau yra kito tyrimo objektas, nagrinėjama kita baudžiamoji byla kitų kaltinamųjų atžvilgiu.

Nuteistasis deklaratyviai reiškia nepasitikėjimą teismo šališkumu, šią nuostatą grįsdamas būtent tuo, kad teismas R. V. sužalojimo faktą nagrinėjo atribodamas jį nuo A. I. padarytų sužalojimų paties R. V. ir kitų dviejų asmenų veiksmais. Jo manymu, teismas turėjo įvertinti, kad R. V., M. K. ir V. D. yra patraukti baudžiamojon atsakomybėn dėl A. I. sužalojimo. Teismų praktikoje tokios bylos, kai vyksta abipusis konfliktas, muštynės, sveikatos sutrikdymai, ypač kai skirtingi procesai, išties nagrinėja atskirose bylose.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką asmeninis teisėjo nešališkumas turi būti preziumuojamas, kol nėra įrodyta priešingai, pavyzdžiui, nustatyta, kad teisėjas parodė priešiškumą ar nepalankumą dėl asmeninių priežasčių. Teismas turi būti nešališkas ir objektyviai, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, jog teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Tačiau objektyvus nešališkumo aspektas neturėtų būti aiškinamas ir pernelyg plačiai, pripažįstant, kad pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net ir esminiai, ne visada patvirtina šio teismo šališkumą (kasacinės nutartys Nr. 2K-202/2005, Nr. 2K-230/2009, 2K-243/2009). Sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, nuteistojo (kaltinamojo) požiūris, nors ir svarbus, bet nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis Nr. 2K-414/2010).

Teisėjo nušalinimo pagrindai išdėstyti BPK 58 str., tačiau apeliantas nė vienos aplinkybės, kuri būtų nurodyta šiame straipsnyje ir leistų suabejoti teismo šališkumu, nenurodė.

Pažymėtina, kad baudžiamoji byla pradėta pagal R. V. pareiškimą privataus kaltinimo tvarka pagal BK 140 str. 1 d. Nagrinėjimo teisme ribos nustatytos BPK 255 straipsnyje, jų esmė ta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje; savo ruožtu bylos nagrinėjimo teisiamajame posėdyje ribos išplaukia iš privataus kaltinimo skundo ir kaltinamojo akto turinio, tiksliau – konkrečiam asmeniui pareikšto kaltinimo. Teisminio nagrinėjimo procese, kaip tai numato baudžiamojo proceso įstatymas, buvo nagrinėti pareikšto kaltinimo pagrįstumo, nustatytų faktinių aplinkybių teisinio vertinimo klausimai. Susidariusioje situacijoje yra dvi atskiros bylos (nagrinėjama byla ir kita byla, kurioje A. I. kaltina R. V., M. K. ir V. D.). Privataus kaltinimo procese yra numatytas priešpriešinio skundo nagrinėjimo galimybė – pagal BPK 410 straipsnio 1 dalį kaltinamasis privataus kaltinimo byloje turi teisę paduoti skundą prieš nukentėjusįjį, kaltindamas jį nusikalstamos veikos, nagrinėjamos privataus kaltinimo tvarka, padarymu, jei ši veika yra susijusi su jam pareikštu kaltinimu, tačiau tokia galimybė gali būti įgyvendinta iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. Pabrėžtina ir tai, kad nors abu įvykius ir sieja kai kurios aplinkybės, tačiau nusikalstamos veikos negali būti tapatinamos, nes jas atriboja skirtingi subjektyviosios ir objektyviosios pusės elementai.

Nepritartina apeliantui ir dėl to, kad teismas neatsižvelgė į R. V., M. K. ir V. D. veiksmus. Teisminio nagrinėjimo metu proceso šalys dalyvavo tiriant įrodymus, kurių metu buvo aiškinamasi 2012 m. rugpjūčio 4 d. įvykio aplinkybės, iš jų – tiek A. I., tiek R. V., M. K. ir V. D. kaip konflikte dalyvavusių asmenų abipusiai veiksmai; apelianto ar kitų proceso šalių teikiamus prašymus teismai svarstė, sprendė klausimus dėl jų tenkinimo. Teismas vertino tiek nuteistojo, tiek ir kitų konflikte dalyvavusių asmenų veiksmus ir iš nustatytų aplinkybių padarė išvadą, jog apeliantas buvo kaltas dėl jam pareikšto kaltinimo. Tai, kad R. V., M. K., V. D., kaip savarankiškas procesinis kaltinimas nagrinėjamas atskirai, ar tai, kad bylos nesujungtos, nėra pagrindas teigti, jog dėl to buvo padaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) ir nėra aplinkybė, pagrindžianti teismo šališkumą. R. V., M. K. ir V. D. veiksmai bus įvertinti jų atžvilgiu nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje.

BPK 305 str. 1 d. 2 p. įpareigoja teismą savo išvadas grįsti tais įrodymais, kurie įvertinti vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka. Ši įstatymo norma nustato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas nemato teisinio pagrindo abejoti tuo, kad įrodymus vertinusio pirmos instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. A. I. kaltė pagrįsta teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais, baudžiamojo proceso įstatymų nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Apylinkės teismas, nuosprendį grindė ne spėliojimais ir prielaidomis ar prieštaringais parodymais, kaip kad teigiama skunde, o teisme ištirtais įrodymais, kuriais nėra objektyvaus pagrindo abejoti. Dėl aptartų aplinkybių apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas ir keisti jo skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

Apeliaciniame skunde nekeliamas bausmės bei kiti klausimai, tad pažymima, kad nusikalstama veika kvalifikuota tinkamai, bausmė paskirta teisingai, tinkamai išspręstas neturtinės žalos atlyginimo bei proceso išlaidų klausimai.

Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes daroma išvada, kad Prienų rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nuosprendis yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas, todėl tenkinti A. I. apeliacinį skundą ir panaikinti nuosprendį bei bylą nutraukti nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

nuteistojo A. I. apeliacinį skundą atmesti.