- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-05-09
- Bylos Nr.
- 2S-866-221/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-22-3-03020-2015-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginija Lozoraitytė
- Atsakovas
- A. V.
- Ieškovas
- L. V.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Lozoraitytė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės A. V. atskirąjį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-104-347/2016 pagal ieškovo L. V. ieškinį atsakovei A. V. dėl tėvystės nuginčijimo ir įrašo apie tėvystę gimimo liudijime panaikinimo, išvadą duodanti institucija – Kėdainių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti, kad ieškinio dėl tėvystės nuginčijimo senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių ir jį atnaujinti, pripažinti, kad L. V. nėra vaiko V. V., gimusios (duomenys neskelbtini), biologinis tėvas, panaikinti V. V. gimimo liudijime AA Nr. (duomenys neskelbtini) įrašą, kad jos tėvas yra L. V.
Bylos nagrinėjimo metu šalys sudarė taikos sutartį ir prašė ją patvirtinti.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kėdainių rajono apylinkės teismas 2016 m. sausio 18 d. nutartimi patvirtino šalių sudarytą taikos sutartį, kuria šalys pripažino, kad L. V. nėra vaiko V. V. biologinis tėvas, sutiko, kad būtų panaikintas vaiko V. V. gimimo liudijime AA Nr. (duomenys neskelbtini) įrašas, kad jos tėvas yra L. V., pripažino, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, ir nutraukė bylą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskirajame skunde atsakovė prašo panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 18 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Atskirasis skundas grindžiamas tuo, kad 2016 m. sausio 14 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo posėdyje nedalyvavo atsakovės atstovas, jam nebuvo tinkamai pranešta apie teismo posėdį (teismo posėdžio datą, vietą, laiką), teismo posėdžio metu atsakovė negalėjo konsultuotis su advokatu dėl taikos sutarties sudarymo aplinkybių, nesuprato taikos sutarties teisinių pasekmių, buvo sugluminta ieškovo advokato teiginių apie tai, kad atsakovei brangiai kainuos jo, kaip advokato, darbas, jei teismas atidės teismo posėdį, kad jame galėtų dalyvauti atsakovės advokatas, atsakovė taikos sutartį pasirašė nesąmoningai, nevalingai.
Atsiliepimai į atskirąjį skundą negauti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkintinas.
Apeliacijos dalykas – teismo nutarties, kuria patvirtinta šalių sudaryta taikos sutartis ir nutraukta byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Civilinio proceso tikslai įtvirtinti CPK 2 straipsnyje. Vienas iš jų yra siekis kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių. Šiam tikslui pasiekti yra numatyta taikinimo procedūra (CPK 231 str.). Šalys bet kurioje proceso stadijoje gali baigti bylą taikos sutartimi. Rašytinės šalių taikos sutarties tekstas pridedamas prie bylos, o žodinis pareiškimas įrašomas į teismo posėdžio protokolą ir šalių pasirašomas. Prieš tvirtindamas šalių taikos sutartį, teismas išaiškina šalims šių procesinių veiksmų padarinius, o tvirtindamas taikos sutartį, priima nutartį, kuria nutraukia bylą (CPK140 str. 3 d.). Taigi CPK normos, nustatydamos šalių teisę užbaigti bylą taikos sutartimi, taip pat nustato teismui pareigą išaiškinti šalims taikos sutarties sudarymo ir jos patvirtinimo teismo nutartimi procesinius padarinius – taikos sutarties sąlygų privalomumą, ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu negalimumą. Be to, teismas privalo patikrinti tikruosius šalių ketinimus dėl taikos sutarties sudarymo, taip pat, ar šalių pateikta taikos sutartis sudaryta laisva valia, ar jos sąlygos neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, ar nepažeidžia viešojo intereso (CPK 13 str., 42 str. 1, 2 d., 140 str. 3 d.).
Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sudaryti taikos sutartį yra šalių procesinė teisė, kurią lemia dispozityvumo principas. Šis principas reiškia tai, kad šalys gali disponuoti ir ginčo objektu, t. y. pareikštais materialinio teisinio pobūdžio reikalavimais, ir procesinėmis priemonėmis. Tačiau tiek dispozityvumo principas, tiek viena jo išraiškos formų – šalių teisė baigti bylą taikos sutartimi – nėra absoliutūs, nes šalių veiksmus kontroliuoja teismas. Teismas turi teisę netvirtinti šalių taikos sutarties, kai yra CPK42 straipsnio 2 dalyje nustatyti pagrindai, t. y. jeigu konstatuojama, kad tai prieštarautų imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui. Viešasis interesas, be kita ko, reikalauja, kad civilinėje apyvartoje nebūtų neteisėtų sandorių. Neteisėtais yra pripažįstami sandoriai, kuriuos šalis sudarė dėl suklydimo, taip pat grasinimo, apgaulės ar kitokio poveikio į asmens valią atvejais. Dėl to teismas, prieš patvirtindamas šalių rašytine forma sudarytą ir jų pasirašytą taikos sutartį, turi pareigą patikrinti ir įsitikinti, ar taikos sutartyje išreikšta tikroji abiejų šalių valia, ar sutarties sąlygos joms aiškios ir priimtinos, taip pat išaiškinti šalims šių procesinių veiksmų teisinius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456/2010). Lietuvos apeliacinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog atlikdamas tam tikrą teisinį tyrimą dėl taikos sutarties atitikties teisės reikalavimams, teismas turi būti aktyvus net ir dispozityviose bylose ir, esant abejonėms, reikalauti šalis pagrįsti, kad nėra jokių teisinių kliūčių tvirtinti sandorį. Nustatęs, jog egzistuoja bent vienas taikos sutarties nuginčijimo pagrindas ar yra kitų šio sandorio negaliojimo sąlygų, teismas turi atsisakyti tvirtinti taikos sutartį. Beje, teismo platesnius įgalinimus tikrinant taikos sutarties atitiktį įstatymų reikalavimams lemia ir aplinkybė, jog teismui sudarius taikos sutartį, šalys nustoja konkuruoti, tad rungimosi principas procese nebeveikia. Nebesant rungimosi tarp šalių, teismas gali ir turi ex officio (pagal pareigas) bei ex proprio motu (savo iniciatyva), jeigu tai būtina siekiant įgyvendinti kontrolės funkciją, vykdyti išaiškinimo pareigą. Taikos sutarties tvirtinimas nutartimi nėra formaliai atliekamas veiksmas, o, kaip minėta, sutartis gali būti tvirtinama tik atlikus teisinį tyrimą, kurio rezultatai bei argumentai dėl rezultatų turi būti išdėstyti nutartyje. Iš nutarties turinio turi būti aišku, jog teismas taikos sutartį patvirtino tik įsitikinęs jos atitiktimi imperatyvioms įstatymų normoms bei viešajai tvarkai. Nemotyvuota nutartis arba nutartis, kurios motyvuojamojoje dalyje tik formaliai nurodoma, kaip išsprendžiamas ginčas, bet nedėstoma, kodėl jis išsprendžiamas būtent taip, pažeidžia teisinio aiškumo, teisinio nuspėjamumo principus, iš dalies riboja asmens teisę į teisingą procesą. Tokiu atveju teismas vykdo ne realų teisingumą, kurį jį įpareigoja vykdyti konstitucinės normos (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str.), o deklaratyvų teisingumą ne pagal teisės reikalavimus (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-185-2009).
Nustatyta, kad Kėdainių rajono apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla dėl tėvystės nuginčijimo ir įrašo apie tėvystę gimimo liudijime panaikinimo. 2016 m. sausio 14 d. parengiamajame teismo posėdyje šalys pareiškė norinčios bylą baigti taikiai. Kėdainių rajono apylinkės teismas 2016 m. sausio 18 d. nutartimi patvirtino šalių sudarytą taikos sutartį ir nutraukė bylą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, kad parengiamajame teismo posėdyje nedalyvavo atsakovės atstovas, kadangi jam nebuvo pranešta apie teismo posėdį, atsakovė teigia nesupratusi taikos sutarties teisinių pasekmių, suklydusi pasirašydama taikos sutartį, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju taikos sutartyje nebuvo išreikšta tikroji atsakovės valia.
Taikos sutarties patvirtinimas galimas tik tada, kai nėra ginčo tarp taikos sutarties šalių dėl taikos sutarties sąlygų, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo teigti, jog buvo pasiektas taikos sutarties sudarymo tikslas ir šalys išreiškė tikrąją jų abiejų suderintą valią. Apeliacinės instancijos teismas neturi pakankamo pagrindo daryti neabejotiną išvadą, kad atsakovė taikos sutartį sudarė ne laisva valia, apie tai galima spręsti tik iš pačios atsakovės atskirajame skunde nurodomų argumentų. Kita vertus, vien faktas, kad, nutarčiai, kuria buvo patvirtinta taikos sutartis, neįsiteisėjus, atsakovė kvestionuoja savo laisvą valią, suponuoja išvadą, jog šie argumentai gali būti pagrįsti ir atsakovės sutikimas sudaryti taikos sutartį galėjo būti tinkamai neapsvarstytas. Aplinkybė, kad atsakovės parengiamajame teismo posėdyje neatstovavo advokatas, galėjo turėti įtakos jos apsisprendimui sudaryti taikos sutartį, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog atsiliepime į ieškinį atsakovė buvo nurodžiusi, kad ji papildomai informuos teismą apie tai, ar byla bus vedama dalyvaujant advokatui. Taigi nesant atsakovės atskiro pranešimo apie jos apsisprendimą bylą vesti per advokatą, pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos apie parengiamąjį teismo posėdį pranešti advokatui, su kuriuo atsakovė buvo sudariusi atstovavimo sutartį. Atsižvelgiant į tai, kaip nepagrįstas atmestinas atskirojo skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas atsakovės advokatui tinkamai nepranešė apie parengiamąjį teismo posėdį.
Visgi apeliacinės instancijos teismas akcentuoja tai, kad, kaip minėta, prieš tvirtindamas šalių taikos sutartį, teismas išaiškina šalims šių procesinių veiksmų pasekmes, o tvirtindamas taikos sutartį, priima nutartį, kuria nutraukia bylą (CPK 140 str. 3 d.). Ši procesinė nuostata buvo pažeista, nes iš garso įrašo nustatyta, jog, prieš tvirtindamas taikos sutartį, pirmosios instancijos teismas neišaiškino šalims taikos sudarymo pasekmių, nors nutartyje ir nurodė, kad šalims yra žinomos bylos nutraukimo pasekmės, numatytos CPK 294 straipsnio 2 dalyje, o tai galėjo turėti įtakos apeliantės ketinimams ir galutiniam apsisprendimui. Nurodyta aplinkybė sudaro pagrindą manyti, jog šalių valia teismo posėdžio metu nebuvo tinkamai patikrinta. Tinkamai jos nepatikrinus, negalima konstatuoti, kad taikos sutartyje buvo išreikšta tikroji atsakovės valia. Minėtos procesinės normos pažeidimas, įvertinus jį atskirajame skunde nurodomų motyvų kontekste, leidžia manyti, kad dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai.
Išdėstytų argumentų pagrindu panaikintina pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria patvirtinta šalių sudaryta taikos sutartis ir nutraukta byla, o byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 338 str., 329 str. 1 d., 337 str. 1 d. 2 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 18 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.