Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-12-11 · Administracinė byla Nr. AS-520-929-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-12-11
Bylos Nr.
AS-520-929-13
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-00973-2013-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Dalia Višinskienė (pran.)
Pareiškėjas
B. S.
Atsakovas
Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos
Kategorijos
  • 63.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. AS520-929/2013Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00973-2013-0Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2013 m. gruodžio 11 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo B. S. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. S. skundą atsakovui Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriui dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas B. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 18 d. įsakymą Nr. AV-1591 „Dėl A. B. skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas). Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Įsakymo galiojimą, kol bus išnagrinėta byla ir įsiteisės sprendimas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktorius Įsakymu skyrė Statybos ir kelių priežiūros skyriaus pavaduotoją A. B. projekto Nr. VP3-1.2-VRM-01-R-31-018 „Drevernos bendruomeninės ir viešosios infrastruktūros modernizavimas“ (toliau – ir Projektas) vadove, o 2012 m. sausio 10 d. įsakymą Nr. AV-49 „Dėl B. S. skyrimo“ pripažino netekusiu galios. Kadangi Projekte 2013 m. rugpjūčio 1 d. pradėti statybos darbai, pažeidžiant Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 12 straipsnio nuostatas, tikėtina, jog Projekto vadovo pakeitimu siekiama įteisinti statybos procese padarytus pažeidimus, kurių pasekmes vėliau bus sunku pašalinti.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsniu, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsniu bei nurodė, kad ABTĮ nustatyta tvarka teismui gali būti skundžiami tik valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens sprendimai (administraciniai aktai), sukeliantys valstybės tarnautojui teisines pasekmes. Teismas nustatė, jog iš Įsakymo turinio matyti, kad jame pareiškėjui nėra suformuota jokių privalomojo elgesio taisyklių, nėra nustatyta privalomų vykdyti pareigų ar suteikta teisių. Teismas nurodė, jog skunde pažymėta, kad projekto Nr. VP3-1.2-VRM-01-R-31-018 „Drevernos bendruomeninės ir viešosios infrastruktūros modernizavimas“ vadovo pakeitimu siekiama įteisinti statybos procese padarytus pažeidimus, kuriuos vėliau bus sunku pašalinti. Kadangi teismas laikė, jog ginčijamas Įsakymas, kuriuo 2012 m. sausio 10 d. įsakymas Nr. AV-49 „Dėl B. S. skyrimo“ pripažintas negaliojančiu, pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių, prašymą atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

III.

Pareiškėjas B. S. padavė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį, taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, o prašymą dėl Įsakymo panaikinimo perduoti nagrinėti Klaipėdos apygardos administraciniam teismui.

Šalies argumentai

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, jog Įsakymas panaikino pareiškėjo, kaip viešojo administravimo subjekto, materialinį teisinį suinteresuotumą – nebūdamas Projekto vadovu pareiškėjas neturės teisės atlikti veiksmus, užkertančius kelią teisės aktų pažeidimams statybos proceso metu, neturės galimybės uždrausti įvykdytų savavališkos statybos padarinių įteisinimą. Pareiškėjas pažymi, jog A. B. inicijavo Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis finansuojamo to paties Projekto paslaugų teikimo sutarties pažeidimą – projektuotojams už ne iki galo parengtus techninius projektus, t. y. negavus statybas leidžiančių dokumentų, pusmečiu anksčiau nei buvo atlikta paslauga, buvo visiškai apmokėta. Pareiškėjo teigimu, Savivaldybės administracija, toleruojanti Projekto vykdomų statybos darbų teisės aktų pažeidimus, t. y. beveik 2 mėnesius statybos darbai buvo vykdomi be statinio statybos techninės priežiūros, nesilaikant techninio projekto sprendinių, yra atsakinga už galbūt statybos broko pašalinimą, o reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas sumažintų jos finansinę atsakomybę.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirasis skundas tenkintinas.

Pareiškėjas B. S. atskiruoju skundu ginčija Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, kuriame nustatyta, jog administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-268/2012). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Konstitucijos nuostatų kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą. Asmens teisė kreiptis į teismą suponuoja ir jo teisę į tinkamą teisinį procesą, ji yra būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga. Pabrėžtina, kad asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, negali būti nepagrįstai apsunkinamas jos įgyvendinimas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas).

Remiantis ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis nustato, jog skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Nepaisant to, kad įstatymas sieja galimybę kreiptis į teismą su manymu, jog yra pažeistos subjekto teisės ir interesai, teismas, gavęs skundą, privalo nustatyti, ar ginčijamas aktas arba veiksmai sukelia besikreipiančiam subjektui teisines pasekmes. Tuo atveju jeigu ginčijamas aktas arba veiksmas, kuris neturi įtakos besikreipiančio subjekto teisėms ir pareigoms, o toks subjektas nėra įgaliotas ginti viešąjį interesą, teismas turi atsisakyti priimti skundą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-204/2011, kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu kėlė reikalavimą panaikinti Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 18 d. įsakymą Nr. AV-1591 „Dėl A. B. skyrimo“. Šio Įsakymo (b. l. 5) 1 punktu Statybos ir kelių priežiūros skyriaus vedėjo pavaduotoja A. B. skiriama Projekto vadove, o 2 punktu 2012 m. sausio 10 d. įsakymo Nr. AV-49 „Dėl B. S. skyrimo“ 1.1 punktas pripažintas netekusiu galios. Be to, pareiškėjas atskirajame skunde nurodė, jog nebūdamas Projekto vadovu pareiškėjas neturės teisės atlikti veiksmus, užkertančius kelią teisės aktų pažeidimams statybos proceso metu, neturės galimybės uždrausti įvykdytų savavališkos statybos padarinių įteisinimą.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, jog pareiškėjo skundžiamas Įsakymas nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių.

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėtina, kad asmens teisės kreiptis teisminės gynybos įgyvendinimas nesusijęs su sąlyga, jog galbūt neteisėti valstybės valdžios institucijų priimti sprendimai turi būti tiesiogiai adresuoti asmeniui, kuris kreipiasi teisminės gynybos. Vien to, kad administracinis sprendimas savo forma, pobūdžiu ar tekstu yra priimtas ne pagal pareiškėjo prašymą, nepakanka, kad būtų galima daryti išvadą, jog juo negali būti sukuriama specifinių ar naujų pareigų kitiems asmenims, jog tokie aktai negali turėti kitokio poveikio kitų asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-548/2010).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra konstatuota, kad tai, ar pareiškėjo reikalavimas yra pagrįstas ir teisėtas, ar jis turi teisę į šio reikalavimo patenkinimą, ar jo teisės arba teisėti interesai tikrai buvo pažeisti turi būti sprendžiama ne skundo priėmimo stadijoje, bet bylą nagrinėjant iš esmės ir priimant teismo sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-559/2007). Pagal bendrą principą administracinis teismas skundo priėmimo stadijoje negali vertinti, ar asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos, ir negali atsisakyti priimti skundą, konstatavęs, kad asmens teisės nėra pažeistos. Išimtys iš šio bendro principo gali būti siejamos su tam tikrais akivaizdumo kriterijais, kai skundo priėmimo stadijoje nekyla jokia pagrįsta abejonė, jog skundo dalykas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-616/2012). Įvertinusi pareiškėjo skundžiamą aktą, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pareiškėjo skundo priėmimo stadijoje daryti tokios išvados.

Atsižvelgus į pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, skundžiamo akto turinį, darytina išvada, jog pareiškėjo skundo priėmimo stadijoje nėra pagrindo konstatuoti, kad skundžiamas Įsakymas nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių. Nagrinėjamu atveju nebuvo faktinio ir teisinio pagrindo atsisakyti priimti pareiškėjo skundą, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta ir naikintina.

Konstatuotina, kad pareiškėjo B. S. atskirasis skundas tenkintinas, o Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis naikintina ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimas grąžintinas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Pareiškėjas taip pat atskirajame skunde suformulavo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pažymėtina, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo vadovaujantis ABTĮ 71 straipsnio 3 dalimi spręstinas tik priėmus skundą, todėl skundą laikant nepaduotu ar atsisakius priimti dalį skundo reikalavimo, pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimą nėra (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-428/2010).

Įvertinus tai, kad pirmosios instancijos teismo nutartimi pareiškėjo skundas nebuvo priimtas nagrinėti, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ir taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. spalio 21 d. nutartimi jau sprendė klausimą dėl nagrinėjamoje byloje pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, teisme nesant priimto nagrinėti jo skundo, ir pareiškėjo prašymo taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. sustabdyti Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 18 d. įsakymo Nr. AV-1591 „Dėl A. B. skyrimo“ galiojimą, kol bus išnagrinėta byla ir įsiteisės sprendimas, netenkino.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo B. S. atskirąjį skundą tenkinti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjo skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusRamūnas GadliauskasDalia Višinskienė