Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. eI-2452-281/2019 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00687-2019-6 Procesinio sprendimo kategorija 12.19; 55.1.3 (S)

2019 m. birželio 18 d.

dalyvaujant bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Euraz LT“ atstovui bankroto administratoriui R. P.,

atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovei A. B.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Euraz LT“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja BUAB „Euraz“ teismui pateikė skundą, kurį papildė, prašydama: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2019-01-25 sprendimą Nr. S-14 (7-217/2018); 2) panaikinti 2018-11-06 Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) sprendimą Nr. 331-18789.

Paaiškino, kad įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2016-10-07 nutartimi pareiškėjai yra iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskiriant R. P.. Kauno apygardos teismo 2018-09-12 nutartimi bankrotas pripažintas tyčiniu. Pareiškėja 2018-10-08 pateikė prašymą mokesčių administratoriui dėl 4 516 Eur žyminio mokesčio grąžinimo. Gavęs tokį prašymą, mokesčių administratorius nurodė pareiškėjai pateikti 2015-2017 m. ataskaitas apie kontroliuojančius vienetus bei asmenis ir 2016 m. pelno mokesčio deklaracijas bei sumokėti įmokas į Garantinį fondą. Pareiškėjos atstovas mokesčių administratoriui pateikė įsiteisėjusią Šiaulių apygardos teismo 2016-12-27 nutartį, kuria nuspręsta pareiškėjai grąžinti 4 516 Eur žyminio mokesčio sumą. Nepaisant to, VMI ginčijamu sprendimu nusprendė prašomo žyminio mokesčio pareiškėjai negrąžinti, o MGK tokį VMI sprendimą patvirtino. Skundžiamuose sprendimuose nenurodyta jokių pagrįstų aplinkybių, leidžiančių abejoti pareiškėjos tinkamu mokestinių teisių įgyvendinimu, prašant teismo procesinio sprendimo pagrindu grąžinti 4 516 Eur žyminį mokestį.

Pareiškėjos teigimu, ji yra pateikusi visus savo prašymą pagrindžiančius dokumentus, o mokesčių administratorius nepaneigė pareiškėjos teisės į žyminio mokesčio grąžinimą. Esminę reikšmę turi aplinkybė, kad pareiškėja yra bankrutavęs juridinis asmuo ir bankroto procesas yra pripažintas tyčiniu. Tuo tarpu pareiškėjos reikalavimo teisę į žyminį mokestį pagrindžia įsiteisėjusi Šiaulių apygardos teismo 2016-12-27 nutartis. Atsakovui nėra suteikta jokių išlygų dėl įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo privalomumo ir jis privalo būti vykdomas teismo procesiniame sprendime nurodyta tvarka.

Atsakovo esami ir galimi kreditoriniai reikalavimai dėl pareiškėjo iki bankroto proceso pradžios neįvykdytų ar netinkamai įvykdytų mokestinių prievolių gali būti tenkinami tik vadovaujantis imperatyviomis Įmonių bankroto įstatymo nuostatomis, o ne mokesčių permokų užskaitų būdu. Atsakovas galėtų būti antros eilės kreditoriumi su nurodyto turinio reikalavimais. Todėl atsakovo pozicija dėl prašymo grąžinti žyminį mokestį netenkinimo sudaro sąlygas atsakovui piktnaudžiauti teise kitų pareiškėjo kreditorių atžvilgiu. Be to, atsakovas nėra vienintelis antros eilės kreditorius, todėl jo reikalavimai galėtų būti tenkinami proporcingai su kitų antros eilės kreditorių reikalavimais.

Skundžiamame atsakovo sprendime nepasisakyta dėl aplinkybės, kad pareiškėjos bankrotas įsiteisėjusia teismo nutartimi yra pripažintas tyčiniu, buvęs vadovas tyčia vengia ir neperdavė bankroto administratoriui įmonės veiklos dokumentų, todėl atsakovo formalus reikalavimas bankroto administratoriui atkurti įmonės dokumentus yra nepagrįstas. Nurodo, kad bankroto administratoriui negali būti perkeliama atsakomybė už įmonės vadovo prievolių nevykdymą. Atsakovo pozicija, kad dėl galimos pareiškėjos iki bankroto proceso atsiradusios 68,85 Eur mokestinės prievolės į Garantinį fondą gali būti vilkinamas klausimo sprendimas dėl 4 516 Eur žyminio mokesčio grąžinimo pareiškėjui, kuris yra bankrutavęs subjektas, prieštarauja teisėtumui ir šiame ginče egzistuojančiam viešajam interesui.

Pareiškėjos atstovas teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytas aplinkybes, prašė skundą tenkinti.

Atsakovė VMI atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad su pareiškėjos skundu nesutinka, nes sprendimo priėmimo metu pagrįstai buvo vadovaujamasi Mokesčių administravimo įstatymo ir kitais mokesčių įstatymais, kurie reglamentuoja mokesčių permokų grąžinimo klausimus. Mokesčio permoka yra mokesčių mokėtojo sumokėta į biudžetą pinigų sumos dalis, viršijanti privalomą sumokėti mokesčių, valstybės rinkliavų ar kitų įmokų, nustatytų mokesčių įstatymuose, sumą. Pateikdamas mokesčio deklaraciją mokesčių mokėtojas informuoja mokesčių administratorių apie apskaičiuotą mokesčio įstatymo nustatyto laikotarpio mokesčio sumą. Mokesčio permoka (skirtumas) gali būti grąžinama arba įskaitoma, o sprendžiant permokos (skirtumo) grąžinimo klausimus visų pirma turi būti nustatyta, ar mokesčių mokėtojas tikrai permokėjo mokesčių, ar turi turtinių teisių į šią permoką (skirtumą).

Mokesčių mokėtojas privalo, pradėjus jo bankroto procedūrą, per trisdešimt dienų mokesčių administratoriui pateikti atitinkamo mokesčio deklaraciją už laikotarpį nuo mokestinio laikotarpio pradžios iki minėtos procedūros pradžios. Ataskaita apie kontroliuojamuosius ir kontroliuojančius vienetus bei asmenis (gyventojus) yra pelno mokesčio deklaracijos priedas. Ataskaita apie kontroliuojamuosius ir kontroliuojančius vienetus bei asmenis teikiama kartu su pelno mokesčio deklaracija. Tuo tarpu metinių finansinių ataskaitų rinkinys kartu su bendrovės metiniu pranešimu ir auditoriaus išvada (jei auditas privalomas pagal įstatymus ar numatytas įstatuose) per trisdešimt dienų nuo eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo turi būti pateiktas juridinių asmenų registro tvarkytojui. Todėl pareiškėja privalo pateikti įstatymo nustatytas mokesčių deklaracijas. Pareiškėja, kuriai bankrutuojančios įmonės statusas įregistruotas 2016-11-24, nebuvo laikinai atleista nuo mokesčių deklaracijų ir (ar) kitų dokumentų pateikimo, todėl privalėjo teikti mokesčių deklaracijas.

Pareiškėja nevykdė Mokesčių administravimo įstatymo ir Pelno mokesčio įstatymo nurodytos prievolės pateikti deklaracijas, nes po nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos nepateikė privalomų pateikti mokesčių deklaracijų ir ataskaitų: 1) pelno mokesčio deklaracijų už laikotarpį nuo 2016-01-01 iki bankroto procedūros pradžios, t. y. iki 2016-11-24; 2) 2016 metų ataskaitos apie kontroliuojamuosius ir kontroliuojančius vienetus bei asmenis; 3) 2016 m. finansinės atskaitomybės dokumentų. Minėtose mokesčių deklaracijose deklaravus mokestines prievoles, jos galėtų būti pirmiausia padengtos permokomis ir būtų grąžinamas tik permokos, t. y. žyminio mokesčio, sumokėto įmokos kodu 5660, likutis (jei toks liktų). Atsakovas nustatė, kad pareiškėja nesumokėjo 68,85 Eur įmokų į Garantinį fondą nuo 2013-2016 metais priskaičiuoto 34 427 Eur darbo užmokesčio. Vien tas pagrindas, kad mokesčių mokėtojas neturi dokumentų aukščiau nurodytoms mokesčių deklaracijoms ir ataskaitoms užpildyti, neatleidžia nuo pareigos pateikti šias deklaracijas ir ataskaitas.

Teisės aktai nenumato, kad mokėtojas neturi teikti deklaracijų dėl to, kad dokumentų neperdavė buvęs vadovas. Mokesčių mokėtojas, o šiuo atveju ir bankroto administratorius, privalo dokumentus atkurti. Pareiškėja nepateikė pelno mokesčio deklaracijų už laikotarpį nuo 2016-01-01 iki bankroto procedūros pradžios, t. y. iki 2016-11-24, 2016 m. ataskaitos apie kontroliuojamuosius ir kontroliuojančius vienetus bei asmenis, 2016 m. finansinės atskaitomybės dokumentų, nors, pagal Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas, ataskaitos apie kontroliuojamuosius ir kontroliuojančius vienetus bei asmenis FR0438 formos užpildymo taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2002-12-24 įsakymu Nr. 376, nuostatas, Akcinių bendrovių įstatymo 58 straipsnio 3 dalies nuostatas, pareiškėjai buvo nustatyta prievolė pateikti minėtus dokumentus. Pareiškėja pagrindė, jog mokesčio permoka (skirtumas) yra realiai susidariusi, tačiau aplinkybė, kad pareiškėja VMI nepateikė dokumentų, kuriuose pateikiama su kitų mokesčių nepriemokų buvimu (nebuvimu) susijusi informacija, neleidžia vienareikšmiškai teigti, jog pareiškėja prašymo grąžinti mokesčio permoką metu neturėjo mokesčių nepriemokų, kurioms padengti ši 4 516 Eur žyminio mokesčio permoka ir turi būti panaudota.

Atsakovės VMI atstovė teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl VMI 2018-11-06 sprendimo Nr. 331-18789 atsisakyti grąžinti pareiškėjai sumokėtą 4 516 Eur žyminį mokestį, teisėtumo bei pagrįstumo. Iš esmės teismas analizuos ar mokesčių administratorius pagrįstai iš pareiškėjos, kuri siekia atgauti sumokėtą žyminį mokestį jai grąžintą įsiteisėjusia teismo nutartimi, reikalavo pateikti trūkstamas deklaracijas, finansinės atskaitomybės dokumentus bei ataskaitas ir sumokėti 68,85 Eur į Garantinį fondą.

Remiantis byloje esančia rašytine medžiaga, nustatyta, kad pareiškėja 2018-10-08 prašymu kreipėsi į VMI, prašydama grąžinti 4 516 Eur sumokėto žyminio mokesčio. VMI 2018-10-09 raštu nurodė pareiškėjai pateikti 2015, 2016, 2017 metų ataskaitas apie kontroliuojamuosius ir kontroliuojančius vienetus bei asmenis ir 2016 metų pelno mokesčio deklaraciją, taip pat sumokėti įmokas į Garantinį fondą. Pareiškėjos pateikta Šiaulių apygardos teismo 2016-12-27 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-363-440/2016 nutarta grąžinti pareiškėjai 4 516 Eur žyminį mokestį, sumokėtą 2015-12-21 mokėjimo kvitu ir 2016-10-13 mokėjimo nurodymu. Pridedami mokėjimo kvitas ir mokėjimo nurodymas patvirtina, kad pareiškėja ginčo sumą sumokėjo į VMI banko sąskaitą (MGK bylos medžiaga, b. l. 6–7). VMI ginčijamu 2018-11-06 sprendimu nusprendė negrąžinti žyminio mokesčio 4 516 Eur sumos, argumentuodama, kad nepateiktos visos pareikalauti pateiktos deklaracijos ar mokesčių apyskaitos, kurias, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 6 dalimi, privaloma pateikti.

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ, teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2018-07-12) 13 straipsnio 10 punkte nustatyta, kad pagal šį įstatymą administruojamas žyminis mokestis. MAĮ 14 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 13 straipsnio 10 punkte nurodytas žyminis mokestis pagal šį įstatymą administruojamas tik tiek, kiek tai nustatyta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – ir CPK).

Žyminis mokestis – tai proceso įstatymo nustatyta suma, kurią šalys, tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, pareiškėjai privalo sumokėti paduodami teismui tam tikrus procesinius dokumentus (CPK 80 straipsnis). Lietuvos Aukščiausias Teismas (toliau – ir LAT) yra išaiškinęs, kad CPK nustatytas žyminis mokestis yra įstatymų nustatyta, privaloma ir individualiai neatlygintina juridinių ir fizinių asmenų įmoka į valstybės biudžetą, t. y. mokestis, nurodant jo mokėjimo pagrindą bei dydį (LAT 2012-01-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-111/2012). Tuo tarpu mokesčio permoka apibūdinama kaip mokesčių mokėtojo sumokėta per didelė mokesčio suma (MAĮ 2 straipsnio 12 dalis).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011-10-27 nutarimu Nr. 1240 „Dėl žyminio mokesčio apskaičiavimo, mokėjimo, įskaitymo ir grąžinimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės), nustatančių žyminio mokesčio apskaičiavimo, mokėjimo, įskaitymo ir grąžinimo tvarką civilinėje byloje, 10 punkte nustatyta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinama jo mokėtojui jei yra CPK 87 straipsnyje nurodyti pagrindai. CPK 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinama suinteresuoto asmens pareiškimu, 3 dalyje nurodyta, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija remdamasi teismo nutartimi.

Taisyklių 11 punkte nustatyta, kad suinteresuoto asmens prašymu arba teismo iniciatyva priėmus nutartį dėl žyminio mokesčio grąžinimo, suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis į VMI dėl šio mokesčio grąžinimo. Suinteresuotas asmuo kreipiantis į VMI dėl žyminio mokesčio grąžinimo turi pateikti prašymą grąžinti sumokėtą žyminį mokestį ir šį prašymą pagrindžiančią teismo nutartį. Taigi matyti, kad žyminio mokesčio administravimą (grąžinimą) pagal kompetenciją vykdo mokesčių administratorius, tačiau teismo išduotos nutarties pagrindu. Jokių papildomų sąlygų siekiant susigrąžinti sumokėtą žyminį mokestį mokesčių mokėtojui CPK ar Taisyklės nenustato.

Tuo tarpu mokesčių permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) mokesčių mokėtojui sąlygos ir tvarka yra nustatytos MAĮ 87 straipsnyje. Todėl žyminio mokesčio grąžinimo (įskaitymo) mokesčių mokėtojui procedūriniai klausimai sprendžiami vadovaujantis MAĮ nuostatomis. MAĮ 87 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka yra įskaitomos mokesčių mokėtojo mokestinei nepriemokai padengti. Mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos, kurios lieka permokos sumas įskaičius mokestinei nepriemokai padengti, grąžinamos mokesčių mokėtojo prašymu (MAĮ 87 straipsnio 5 dalis).

MAĮ įtvirtina teisę mokesčių administratoriui patikrinti mokesčių mokėtojo prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumą šio įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. Jei mokesčių administratorius nustato, kad prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumui patikrinti būtini papildomi dokumentai, jis ne vėliau kaip per 10 dienų po rašytinio prašymo grąžinti mokesčio permoką gavimo dienos nurodo mokesčių mokėtojui pateikti trūkstamus dokumentus ir nustato jų pateikimo terminą. Jei dėl mokesčio permokos grąžinimo bus atliekamas mokestinis patikrinimas, šis patikrinimas turi būti pradėtas per 5 dienas nuo šio straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatytų terminų pabaigos dienos.

Pagal VMI viršininko 2004-12-07 įsakymu Nr. VA-186 patvirtintų Mokesčių mokėtojo permokos (skirtumo) ar nepagrįstai išieškotų sumų grąžinimo (įskaitymo) taisyklių (toliau – ir Mokesčių permokos grąžinimo taisyklės) 17 punktą, prašymas grąžinti mokesčio permoką turi būti užpildytas ir pateiktas, laikantis Mokesčio permokos grąžinimo taisyklėse nustatytų reikalavimų. Jei pateiktame prašyme įrašyti duomenys yra neteisingi ir (arba) netikslūs ar nustatoma, kad trūksta papildomų dokumentų ar duomenų sprendimui priimti, VMI valstybės tarnautojas ar darbuotojas, vadovaudamasis MAĮ 87 straipsnio 6 dalimi, ne vėliau kaip per 10 kalendorinių dienų po prašymo gavimo dienos jį pateikusiam asmeniui išsiunčia pranešimą, kuriame nurodo, kokie dokumentai ar duomenys turi būti pateikti papildomai (tokiame pranešime nurodoma, iki kada turi būti pateikti dokumentai ar duomenys), ir informuoja, kad prašymo nagrinėjimas stabdomas, iki bus pateikta prašymui išnagrinėti būtini duomenys ir/ar dokumentai. Nepateikus papildomų dokumentų ir/ar duomenų per pranešime nurodytą terminą, bus priimtas sprendimas negrąžinti (neįskaityti) mokesčio ir pateikta priežastis.

Teismo vertinimu, Mokesčių permokos grąžinimo taisyklių 16 punktas bei MAĮ 87 straipsnio 6 dalis suteikia teisę mokesčių administratoriui įpareigoti dėl mokesčio permokos besikreipiantį asmenį pateikti papildomus dokumentus, tačiau iš nurodytų nuostatų turinio matyti, kad tokia teisė įtvirtinta siekiant nustatyti susidariusią permoką, o ne siekiant atlikti tyrimą dėl besikreipiančio asmens nesumokėtų mokesčių sumų. Teismas pažymi, kad atsakovas ginčijamame sprendime cituodamas Mokesčių permokos grąžinimo taisyklių nuostatas taiko jas netinkamai, iškreipdamas jų turinį – atsakovas ginčijamame sprendime nurodo, kad pagal Mokesčių permokos grąžinimo taisyklių 17 punktą, dėl permokos besikreipiantis asmuo turi pateikti visus jam privalomus pateikti dokumentus ar duomenis, kuriuos pagal galiojančius teisės aktus privalo pateikti mokesčių mokėtojas. Teismas pažymi, kad iš Mokesčių permokos grąžinimo taisyklių 17 punkto turinio matyti, kad dėl permokos besikreipiančiam asmeniui nustatyta pareiga užpildyti prašymą ir jį pateikti, laikantis Taisyklėse nustatytų reikalavimų, o jei pateiktame prašyme įrašyti duomenys yra neteisingi ir (arba) netikslūs ar nustatoma, kad trūksta papildomų dokumentų ar duomenų sprendimui priimti, mokesčių administratorius tokius duomenis gali pareikalauti pateikti. Taigi teikiant prašymą iš besikreipiančio asmens nėra reikalaujama pateikti visų jam, kaip mokesčių mokėtojui, teisės aktuose įtvirtintų dokumentų ar duomenų, kurių jis mokesčių administratoriui per visą savo veiklos laikotarpį nėra pateikęs, o toks mokesčių administratoriaus įpareigojimas laikytinas neproporcingu ir pertekliniu.

Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas teisės aktų nuostatas, mokesčių administratoriui nustatyta diskrecijos teisė prašyti dėl mokesčio permokos besikreipiančio asmens pateikti papildomus duomenis, kad būtų galima priimti sprendimą dėl permokos grąžinimo, tačiau tokia diskrecijos teisė nėra absoliuti. Laikytina, kad prašymo pateikti papildomus duomenis sprendimui dėl mokesčio permokos grąžinimo priimti tikslas nėra mokestinio patikrinimo už iki prašymo pateikimo sumokėtus mokesčius atlikimas. Vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 73 straipsniu, priklausančius mokėti mokesčius mokesčių mokėtojas deklaruoja savarankiškai, išskyrus tiesiogiai atitinkamų mokesčių įstatymuose nurodytus atvejus, kai mokesčių mokėtojui priklausančias mokėti sumas apskaičiuoja mokesčių administratorius ir apie tai praneša mokesčių mokėtojui. Todėl prašymu dėl papildomų duomenų pateikimo neturėtų būti siekiama nustatyti besikreipiančio asmens mokestinę nepriemoką (kuri iki tokio prašymo pateikimo nėra apskaičiuota ar nustatyta), o tik papildomais duomenimis ar dokumentais pagrįsti prašomos priteisti mokestinės permokos sumas.

Teismas sutinka su MGK padaryta išvada, kad aplinkybė, jog pareiškėja sumokėjo 4 156 Eur žyminį mokestį, kuris įsiteisėjusia Šiaulių apygardos teismo 2016-12-27 nutartimi turi būti grąžintas pareiškėjai, pagrindė, jog mokesčio permoka yra realiai susidariusi, tačiau nesutiktina su MGK teiginiu, jog pareiškėja turėjo pagrįsti, kad prašymo pateikimo metu neturi mokestinių nepriemokų. Laikytina, kad pakankamais įrodymais bei duomenimis prašymui dėl žyminio mokesčio permokos grąžinimo mokesčių administratoriui yra pats prašymas ir nutartis dėl žyminio mokesčio grąžinimo, taip kaip įtvirtinta pagal aukščiau nurodytas Taisyklių nuostatas, tuo tarpu teisės aktuose nėra įtvirtinta pareiga dėl mokestinės permokos besikreipiančiam asmeniui pagrįsti, kad jis neturi mokestinių nepriemokų ar pateikti visus dokumentus ar duomenis, kurių iki tokio prašymo pateikimo dienos nėra pateikęs mokesčių administratoriui dėl jam privalomų mokėti mokesčių.

Pažymėtina, kad pagal MAĮ 143 straipsnį, mokesčių mokėtojai, tretieji asmenys ir (arba) juridinių asmenų vadovai bei kiti atsakingi darbuotojai už šiame įstatyme nustatytų pareigų nevykdymą ar netinkamą jų vykdymą taip pat atsako pagal Administracinių nusižengimų kodeksą arba pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą. Taigi atsakovo nurodomų deklaracijų ar ataskaitų nepateikimas nėra pagrindas negrąžinti prašomos žyminio mokesčio permokos, tačiau gali būti pagrindu taikyti atitinkamas teisės aktuose įtvirtintas sankcijas.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjos skundas tenkintinas, o ginčijami Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019-01-25 sprendimas Nr. S-14 (7-217/2018) ir 2018-11-06 Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sprendimas Nr. 331-18789 naikintini kaip nepagrįsti (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 132 straipsniu, 133 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Euraz LT“ skundą tenkinti.

Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019-01-25 sprendimą Nr. S-14 (7-217/2018).

Panaikinti 2018-11-06 Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sprendimą Nr. 331-18789.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.