Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Vladislavas Lenčikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-109-190/2013

Teisėjas Valdas Petraitis Teisminio proceso Nr. 1-18-1-00929-2011-5

2013 m. kovo 27 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislavo Lenčiko,

nuteistųjų gynėjams advokatams Vidmantui Omilevičiui, Birutei Strimaitytei ir Ramutei Veronikai Šalaviejūtei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. M., R. L. ir nuteistojo A. Z. gynėjos apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. M., a.k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu pagal LR BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį už pasikėsinimą pagrobti svetimą turtą, įsibrovus į patalpą, ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis LR BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-05-04 nuosprendžiu paskirta bausme ir A. M. paskirta galutinė, subendrinta bausmė laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams, šią bausmę atliekant pataisos namuose.

A. Z., a.k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu pagal LR BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį už pasikėsinimą pagrobti svetimą turtą, įsibrovus į patalpą, ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis LR BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-04-03 nuosprendžiu paskirtos bausmės dalimi ir A. Z. paskirta galutinė, subendrinta bausmė laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, šią bausmę atliekant pataisos namuose.

R. L., a.k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu pagal LR BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį už pasikėsinimą pagrobti svetimą turtą, įsibrovus į patalpą, ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 2 (dvejiems) metams, šią bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M., A. Z. ir R. L. nuteisti už tai, kad pasikėsino pagrobti svetimą turtą įsibrovę į patalpą, o būtent: jie, 2011-05-29 laikotarpiu nuo 14.00 val. iki 14.30 val., adresu (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupėje, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, A. Z. pakėlus rampos duris ir jas pakeltas laikant, A. M. pralindo pro pakeltas rampos duris ir įsibrovė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvės prekių sandėlio patalpas, iš kur paėmė 60 vienetų konservų dėžučių po 240 gr. troškintos jautienos (1 dėžutės kaina 2,29 Lt), paėmė dėžę su 32 vienetais konservų dėžučių po 240 gr. troškintos kiaulienos (1 dėžutės kaina 2,29 Lt), bendrai už 210,68 litų vertės UAB „Gajos (duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą, po ko visi trys iš nusikaltimo vietos pasišalino, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi netrukus bandant A. M., A. Z. ir R. L. sulaikyti, pagrobtą turtą išmetė A. M. ir R. L..

Teismas nenustatė, kad liudytojas M. O. dėl kokių tai priežasčių galėjo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme apkalbėti kaltinamuosius A. M., A. Z., R. L.. M. O. teisme duoti paaiškinimai išsamūs, neprieštarauja vaizdo įraše esantiems duomenims, bei kitai byloje esančiai rašytinei medžiagai. M. O. paaiškinimai patvirtina kaltinime aprašytas aplinkybes.

Aukščiau nurodyti protokolai, juose užfiksuoti, vieni kitus papildantys duomenys papildo M. O. teisme duotus paaiškinimus. Šiais duomenimis netikėti, abejoti priežasties nenustatyta, todėl šie protokolai yra kaltinamųjų A. M., A. Z., R. L. kaltės įrodymai.

Nuteistojo teigimu, skundžiamame nuosprendyje netinkamai aprašytos nusikalstamos veikos aplinkybės, nėra išvadų, pagrindžiančių jo padarytų konkrečių veiksmų apimtį. Pažymi, jog teismas pripažino jį bei kitus nuteistuosius kaltais remdamasis vaizdo įrašu, kuriame matyti kažkokių asmenų kojos bei liudytojo M. O., kuris juos sulaikė, parodymais. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, jog liudytojas M. O. teigia matęs, kaip asmenys įlindo į parduotuvę, bet jų neatpažino. Be to, šis liudytojas taip pat teigia, kad sulaikė jį (A. M.) ir kad jis neva turėjo kuprinę, tačiau teismas neatsižvelgė į jo prašymą nuimti nuo kuprinės pirštų antspaudus ir apskritai neaišku, kur ši kuprinė yra ir ar iš viso ji buvo. A. M. kyla klausimas, kodėl M. O., kaip pats teigia, sulaikęs jį nusikaltimo vietoje, vistik jį paleido. Apeliantas prašo atsižvelgti į tai, jog, M. O. teigimu, asmuo, įlindęs į parduotuvę, buvo juodai apsirengęs ir su kepure, tačiau nustatyta, kad tuo metu jis buvo apsirengęs visiškai kitaip.

Teismas, anot apelianto, neteisingai nustatė, kad jis, kartu su A. M., A. Z., 2011-05-29 laikotarpiu nuo 14.00 val. iki 14 val. 30 min., adresu (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupėje, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą ... įsibrovė į UAB „(duomenys neskelbtini)....“, nes jis nebuvo iš anksto susitaręs įsibrauti į patalpas, o atsitiktinai atsidūrė ne laiku ir ne toje vietoje, todėl nepagrįstai buvo pripažintas bendrininku.

Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu, anot apelianto, nebuvo nustatyta jokių objektyviai pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima vienareikšmiškai teigti, kad jis yra kaltas padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

Skunde taip pat teigiama, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio nuostatas ir paskyrė jam neadekvačią bausmę.

Be to, anot apelianto, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.5., 3.1.6, 3.1.8., 3.1.12 ir tai lėmė neteisingą ir nepagrįstą jo atžvilgiu apkaltinamąjį teismo nuosprendį.

Gynėjos manymu, teismas, priimdamas nuosprendį neišsamiai išanalizavo byloje esančius įrodymus ir netinkamai juos įvertino, be to, byloje esantys įrodymai yra prieštaraujantys.

Pirma, UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandėlio teritorija stebima vaizdo kamera. Teisme, peržiūrėjus vaizdo kameros įrašą matyti, kad pro pakeltus rampos vartus A. M. įlindo į sandėlo teritoriją ir paėmė lauke buvusią dėžę. Kaip nurodo A. M., jis tą dėžę perkėlė per tvorą ir perdavė R. L.. Liudytoju apklaustas apsaugos darbuotojas M. O. parodė, kad matęs, kaip A. Z. iš parduotuvės teritorijos lipo per tvorą, parduotuvės tertorijoje jų nematęs. Tačiau iš vaizdo kameros įrašo matyti, kad A. Z. prekybos centro teritorijoje nebuvo. Todėl, anot A. Z. gynėjos, jis negalėjo ir lipti iš ten per tvorą. Taigi, šie liudytojo parodymai prieštarauja byloje esamai medžiagai ir vertintini kritiškai. Kadangi jis matė A. Z. netoli R. L., kuris nešė dėžę su konservais, todėl, matyt, padarė išvadą, kad jis kartu perlipo per tvorą.

Antra, pirminiame kaltinamajame akte buvo nurodyta, kad R. L. ir A. M. vykdant nusikalstamą veiką, A. Z. stovėjo šalia esančio pastato ir stebėjo aplinką. Nagrinėjant bylą teisme kaltinimas buvo pakeistas. Pakeistame kaltiname nurodyta, kad A. Z. laikė pakeltas rampos duris. Kokiu pagrindu pakeisti A. Z. veiksmai nenurodoma. Kadangi vaizdo kameros įraše matyti, kad pro pakeltas rampos duris matyti kažkieno kojos, todėl daroma išvada, kad A. Z. ne stebėjo aplinką, o laikė pakeltus rampos vartus. Tačiau nustatyti asmens tapatybę iš matomų kojų yra neįmanoma. Tai patvirtina, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog A. Z. dalyvavo nusikalstamoje veikoje. Kaltinimas pateiktas vadovaujantis prielaidomis ir tai prieštarauja pagrindinėms baudžiamosios atsakomybės nuostatoms, todėl A. Z. yra nuteistas nepagrįstai.

Teismo posėdyje nuteistųjų A. M., R. L. ir A. Z. gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundą atmesti.

Nuteistųjų A. M., R. L. ir A. Z. gynėjos apeliaciniai skundai atmestini.

Motyvuojamoji dalis

Kolegija pažymi, jog šioje byloje A. M., R. L. ir A. Z. paduotų apeliacinių skundų argumentai iš esmės yra analogiški, todėl nutartyje bus aptarti kartu.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteisė A. M., R. L. ir A. Z. pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. Nuteistųjų kaltumą dėl jiems inkriminuotos veikos padarymo patvirtina įrodymai, surinkti ikiteisminio tyrimo metu, patikrinti teisminio bylos nagrinėjimo metu bei aptarti nuosprendyje.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs A. M., R. L. ir A. Z. kaltę įvykdžius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., išsamiai išanalizavo tiek kaltinamųjų, tiek liudytojo M. O. parodymus, kitą rašytinę bylos medžiagą ir padarė teisingas bei pagrįstas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių bei baudžiamojo įstatymo taikymo. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl nuteistųjų kaltės pagrindė byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu. Vien tai, kad nuteistieji A. M., R. L. ir A. Z. apeliaciniuose skunduose nesutinka su nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl jiems inkriminuotos vagystės, nėra pagrindas teigti apie nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį.

Kaip matyti iš skundžiamojo nuosprendžio, teismas pripažindamas A. M., R. L. ir A. Z. kaltais dėl to, jog jie pasikėsino pagrobti svetimą turtą įsibrovę į patalpą, vadovavosi tiek liudytojo M. O. parodymais, kitais byloje surinktais rašytiniais įrodymais, tiek pačių nuteistųjų A. M., R. L. bei A. Z. parodymais.

Nors nuteistieji A. M., R. L. ir A. Z. apeliaciniuose skunduose neigia pasikėsinę pagrobti svetimą turtą įsibrovę į patalpą, tačiau tokie apeliantų teiginiai yra paneigiami byloje surinktų įrodymų visuma.

Liudytojo M. O. parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b.l. 29, 31, 33), tiek teisiamajame posėdyje (t. 2, b.l. 94-105) dėl esminių aplinkybių yra nuoseklūs. M. O. parodė, kad jis per vaizdo stebėjimo kamerą pamatė kaip vienas asmuo pralindęs pro pakeltas rampos duris ir kitam asmeniui jas laikant įsibrovė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvės prekių sandėlio patalpas. Išbėgęs į lauką pamatė tris vaikinus. Vieną iš jų – A. Z. jis atpažino iš karto, nes jį pažinojo anksčiau. Liudytojas nurodė, kad A. Z. buvo apsirengęs raudona striuke ir rankose nieko neturėjo. A. M., kaip asmenį dalyvavusį pasikėsinant pagrobti svetimą turtą, M. O. atpažino asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų ar vaizdo įrašų kartotekų metu pagal veido bruožus (t. 1, b.l. 34-37), nes matė jį iš arti – A. M. jam atbėgus iššoko priešais jį, vos neatsitrenkdamas. M. O. pažymėjo, jog A. M. vilkėjo tamsius drabužius ir rankose turėjo kuprinę, kurią jam paliepus numetė. Trečiojo asmens, rankose turėjusio dėžę su konservais, M. O. neįsidėmėjo, nes matė jį iš nugaros, tik pažymėjo, kad jis buvo aukštesnis už kitus du.

Apeliantų kaltę dėl jiems inkriminuoto nusikaltimo padarymo iš dalies pagrindžia jų pačių parodymai. Nors jie visi trys savo kaltę neigė, A. M. ir R. L. teigdami, jog galvojo, kad dėžė su joje esančiu turiniu yra išmesta ir nereikalinga, o A. Z., jog nusikaltimo padaryme nedalyvavo, tik leisdamasis nuo kalno matė R. L. nešantį kartoninę dėžę, tačiau tokios jų versijos yra neįtikinančios. Taigi, tiek A. M. tiek ir R. L. patys patvirtino, kad A. M. paėmė dėžę iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančios teritorijos. Šį faktą patvirtino ir A. Z.. A. M. ir R. L. teiginiai, kad jie nežinojo, kas yra dėžėje kelia pagrįstų abejonių, nes akivaizdu, kad nešti dėžę iš parduotuvės kiemo net nepatikrinus, kas viduje, yra rizikinga ir nelogiška. A. Z. tikinimą, jog jis šiame bendrininkų grupės nusikaltime nedalyvavo paneigia aukščiau minėto liudytojo, parduotuvės apsaugos darbuotojo parodymais, kuris nuosekliai teigė, jog matė, kaip A. Z. kartu su kitu vaikinu, nešančiu dėžę (R. L.), bėgo, t.y. bandė pasišalinti iš nusikaltimo vietos.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus, apeliacinė instancija daro išvadą, jog tiek A. M., tiek R. L., tiek ir A. Z. kaltės dėl jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos nepripažinimas vertintinas kaip nuteistųjų gynybinė pozicija bei siekimas sušvelninti savo teisinę padėtį. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptarti faktiniai duomenys nustatytomis aplinkybėmis patvirtina, jog A. M., R. L. ir A. Z. dalyvavo jiems inkriminuoto nusikaltimo padaryme, suprato bendrai daromos veikos padarinius ir jų siekė.

A. Z. ir A. M. apeliaciniuose skunduose teigia, jog apylinkės teismas jų kaltę nepagrįstai grindė vaizdo įrašu, nes iš jo nematyti, kad būtent jie dalyvavo nusikaltimo padaryme, tačiau kolegija pažymi, kad apeliantų kaltę pagrindžia liudytojo M. O. parodymai, o taip pat, kaip jau minėta, iš dalies jų pačių parodymai, R. L. parodymų patikrinimo vietoje protokolas, asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų protokolas, liudytojo M. O. parodymų patikrinimo vietoje protokolas ir kiti rašytiniai dokumentai.

R. L. ir A. M. atkreipia dėmesį į tai, kad byloje minima kuprinė ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apžiūrėta, nepaimti pirštų atspaudai ir dėl jų priklausomybės neatlikta daktiloskopinė ekspertizė, be to neaišku, kur ši kuprinė yra. Apygardos teismas sutinka, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo neišsamiai išsiaiškinta aplinkybė dėl kuprinės, tačiau pažymi, kad nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimui tai reikšmės neturi, o aukščiau aptartų įrodymų pakanka jų kaltei pasikėsinus pagrobti svetimą turtą, įsibrovus į patalpą, pagrįsti. Kolegijos vertinimu, apeliantai sureikšmina kuprinės vaidmenį, nes su ja susijusių aplinkybių nepakankamas ištyrimas nepaneigia jų kaltės inkriminuoto nusikaltimo padaryme.

A. M. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nuosprendį pakeisti ir sušvelninti paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Apeliacinė instancija, įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog apylinkės teismas, skirdamas bausmę nuteistajam A. M., Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kitas padarymo aplinkybes, kaltininko asmenybę, jo ankstesnius teistumus ir pagrįstai apeliantui už nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis yra mažesnis už sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Kolegijos nuomone, įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, paskirta bausmė negali būti pripažinta per griežta. Apeliacinė instancija mano, jog apylinkės teismas tinkamai įvertino visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes: teistas 4 kartus, turėdamas nepanaikintą ir neišnykusį teistumą, pasikėsino pagrobti svetimą turtą, įsibrovęs į patalpą, baustas administracine tvarka, nedirba, į tai, kad yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė ir nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kurios nulėmė teismo išvadą A. M. skirti realią laisvės atėmimo bausmę.

Esant nurodytoms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti nuteistųjų A. M., R. L. bei A. Z. gynėjos apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi išdėstytais motyvais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1d. 1 p., kolegija

nutarė:

A. M., R. L. ir A. Z. gynėjos apeliacinius skundus atmesti.