Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Antrojo skyriaus prokuroro ir nuteistojo A. E. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. balandžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo A. E. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 24 straipsnio 6 dalyje ir 199 straipsnio 2 dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje ir 259 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį – 3 metams;

pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 259 straipsnio 1 dalį – 6 mėnesiams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. E. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną padėjo gabenti psichotropinę medžiagą, o būtent:

ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims pagal 2010 m. liepos 1 d. užsakymą iš (duomenys neskelbtini) užsakius ir pagal 2010 m. liepos 5 d. eksporto sąskaitą faktūrą Nr. 011 įsigijus psichotropinės medžiagos – mefedrono, kurio masė 1 499 g, A. E. neturėdamas leidimo, pažeisdamas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 7 d. įsakymą Nr. 7 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų, kurioms įvežti ar išvežti reikia Sveikatos apsaugos ministerijos leidimo, sąrašo“, numatantį, jog norint įvežti į Lietuvos Respubliką paminėtą psichotropinę medžiagą būtinas Sveikatos apsaugos ministerijos leidimas, iki 2010 m. liepos 20 d. 14.10 val. šią psichotropinę medžiagą padėjo gabenti kaip pašto siuntą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į (duomenys neskelbtini), kol 2010 m. liepos 20 d. 14.10 val. tarptautinių siuntų kompanijoje UAB „DHL Lietuva“, esančioje (duomenys neskelbtini), šią pašto siuntą su psichotropine medžiaga – mefedronu sulaikė Vilniaus teritorinės muitinės pareigūnai.

Be to, A. E. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad padėjo neteisėtai siųsti labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos, neturėdamas tikslo jos parduoti ar kitaip platinti, o būtent:

ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims iki 2010 m. liepos 20 d. 14.10 val. padėjo neteisėtai kaip pašto siuntą atsiųsti iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvą, (duomenys neskelbtini), labai didelį kiekį – 1 499 g psichotropinės medžiagos – mefedrono, neturėdamas tikslo jos parduoti ar kitaip platinti. 2010 m. liepos 20 d. 14.10 val. tarptautinių siuntų kompanijoje UAB „DHL Lietuva“, esančioje (duomenys neskelbtini), šią pašto siuntą su psichotropine medžiaga – mefedronu sulaikė Vilniaus teritorinės muitinės pareigūnai.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nuteistojo A. E. apeliacinis skundas tenkinamas.

Prokuroras ginčija BK 24 straipsnio 6 dalies nuostatų netinkamą taikymą ir veikos kvalifikavimą pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, o nuteistasis A. E. – tik bausmę, todėl vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą, neviršydama apeliacinių skundų ribų.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Dėl BK 24 straipsnio 6 dalies taikymo

Teisėjų kolegija nesutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentu, kad teismas nepagrįstai A. E. veiksmus vertino kaip padėjėjo.

BK 24 straipsnio 6 dalyje pateiktas išsamus visų įmanomų padėjimo būdų bendrininkams sąrašas. Padėjėju laikomas asmuo, kuris bent vienu iš nurodytų būdų fiziškai ar intelektualiai padėjo bendrininkams siekti nusikalstamos veikos rezultato.

Byloje nustatyta, jog A. E., atlikdamas skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytus veiksmus, fiziškai padėjo ikiteisminio tyrimo nenustatytiems asmenims įgyvendinti nusikalstamą sumanymą.

Prokuroras apeliaciniame skunde abejoja byloje nenustatytų asmenų egzistavimu ir teigia, kad nuteistasis A. E. pats buvo psichotropinės medžiagos siuntėjas bei gavėjas, tačiau nenurodo jokių įrodymų, patvirtinančių šiuos skundo teiginius.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog tokie prokuroro apeliacinio skundo teiginiai prieštarauja byloje surinktiems ir teisiamajame posėdyje ištirtiems įrodymams.

Nuteistojo A. E., liudytojų L. M. bei A. M. tarpusavio telefoninių pokalbių suvestinių turinys patvirtina, kad siuntinio paėmimu buvo suinteresuoti ir kiti asmenys, kurie byloje nenustatyti. Tai, jog pašto siuntos reikalus tvarkė ne tik A. E., bet ir kiti asmenys, patvirtina L. M. bei nenustatyto asmens telefoninis pokalbis (1 t., 135 b. l.). Iš liudytojo D. M. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų taip pat galima spręsti, kad prie psichotropinių medžiagų siuntimo į Lietuvą prisidėjo ne tik jis pats, bet ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo Adamas (2 t., 135–137 b. l.).

Taigi byloje surinkti ir ištirti įrodymai nepaneigia nuteistojo parodymų, jog siuntinys buvo ne jo, siuntinio siuntimu buvo suinteresuoti kiti asmenys, o jis tiems asmenims tik padėjo surasti asmenis, kurie Lietuvoje galėtų siuntinį priimti iki tolesnių nurodymų.

Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad A. E. pats Indijoje užsakė psichotropinę medžiagą, už ją sumokėjo ir siunta skirta jam.

Dėl išdėstytų motyvų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo konstatuoti, jog A. E. baudžiamasis įstatymas (BK 24 straipsnio 6 dalis) pritaikytas netinkamai.

Dėl neteisėto disponavimo psichotropine medžiaga

Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad nuteistojo A. E. nusikalstami veiksmai atitinka ne BK 259 straipsnio 1 dalyje, bet BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį, nes A. E., turėdamas tikslą platinti, neteisėtai disponavo labai dideliu psichotropinės medžiagos kiekiu.

Su tokiu prokuroro apeliacinio skundo argumentu galima sutikti tik iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog A. E. pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir laiku padėjo neteisėtai kaip pašto siuntą atsiųsti iš Indijos į Lietuvą 1 499 g psichotropinės medžiagos – mefedrono, turėdamas tikslą platinti, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 260 straipsnio 1 dalyje.

Nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje ir BK 259 straipsnio 1 dalyje, atribojamos pagal objektyvųjį nusikaltimo sudėties požymį – narkotinių ar psichotropinių medžiagų pardavimą ar kitokį platinimą bei subjektyvųjį požymį – nusikalstamos veikos padarymo tikslą. A. E. nebuvo kaltinamas pardavęs ar kitaip platinęs narkotines ar psichotropines medžiagas, jo nusikalstamų veiksmų kvalifikavimą lemia subjektyvusis požymis – tikslo platinti psichotropines medžiagas turėjimas arba neturėjimas.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nusikalstamos veikos subjektyvieji požymiai, prie kurių priskiriamas veikos padarymo tikslas, nustatomi ne tik iš paties kaltininko parodymų, bet ir iš kitų byloje surinktų objektyvių duomenų. Tikslas parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas reiškia kaltininko norą atlygintinai ar neatlygintinai perduoti šias medžiagas kitiems asmenims. Sprendžiant klausimą, ar kaltininkas turėjo tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, svarbią reikšmę turi rasta šių medžiagų rūšis, jos kiekis, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, paruoštų vartoti dozių skaičius. Svarbu nustatyti, ar kaltininkas pats vartoja ar vartojo šias medžiagas, ar nustatyti kiti jų platinimo faktai, kontaktai su vartotojais ar tarpininkais, kiti objektyvūs bylos duomenys. Išvadą dėl tikslo teismas daro įvertinęs visus surinktus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-113/2011, 2K-442/2011, 2K-357/2013 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog A. E., padėdamas neteisėtai siųsti psichotropinę medžiagą – mefedroną, neturėjo tikslo jos parduoti ar kitaip platinti.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, daro priešingą išvadą.

Byloje nustatyta, kad psichotropinė medžiaga nebuvo siunčiama A. E. asmeniniam vartojimui. Nors ji siųsta A. M. adresu, tačiau nebuvo ir jam skirta. Nuteistasis nuosekliai tvirtino, jog siuntinys turėjo būti perduotas kitiems asmenims. Byloje nėra duomenų, kad A. E. pats vartojo psichotropines ar narkotines medžiagas. Abiejų instancijų teismuose nuteistasis tvirtino, jog už psichotropinės medžiagos siuntimą jam nebuvo pažadėtas joks piniginis atlygis, ir teigė, kad už šią paslaugą Arnoldas pažadėjo jam surasti darbą Anglijoje. Tačiau iš telekomunikacijų tinklais perduotų ir užfiksuotų A. E. telefoninių pokalbių turinio matyti, jog jis, padėdamas ikiteisminio tyrimo nenustatytiems asmenims, tikėjosi užsidirbti (,,dabar jeigu nieko aš su tavimi nesusišneku, aš ... (pavartotas keiksmažodis reiškia ,,prarandu“) anon, viską“, ,,aš jau ir taip, aš tau duodamas tuos penkis šimtus litų, aš krentu į tokį minusą, kad ...bet mon reik ano, supranti?“).

Išdėstytos aplinkybės patvirtina apeliacinės instancijos teismo išvadą, jog A. E. padėjo atsiųsti psichotropinę medžiagą – mefedroną, turėdamas tikslą ją platinti, t. y. perduoti kitiems asmenims.

Netenkintinas prokuroro prašymas A. E. veiką kvalifikuoti pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, nes, norint inkriminuoti šį kvalifikuojamąjį požymį, būtina nustatyti ir įrodyti, kad nuteistasis bent bendrais bruožais suvokė, koks yra psichotropinės medžiagos kiekis, t. y., jog jis disponuoja būtent labai dideliu kiekiu tokios medžiagos.

Byloje neginčytinai nustatyta A. E. supratus, kad pašto siunta iš Indijos į Lietuvą siunčiama psichotropinė medžiaga, tačiau byloje nėra įrodymų A. E. tiksliai žinojus, koks psichotropinės medžiagos kiekis bus gabenamas. Nors su šia išvada sutinka ir prokuroras, tačiau apeliaciniame skunde teigia, jog byloje užfiksuotų telefoninių pokalbių turinys rodo A. E. supratus, kad siuntinyje tikrai bus labai didelis psichotropinės medžiagos kiekis.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog šių duomenų nepakanka suvokti, koks buvo ar galėjo būti pašto siunta siunčiamas psichotropinės medžiagos kiekis.

BK 269 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tai, kokį narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekį laikyti nedideliu, kokį dideliu ir labai dideliu, nustatoma remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintomis rekomendacijomis.

Sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 ,,Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ patvirtinti narkotinių ir psichotropinių medžiagų kvalifikaciniai kiekiai.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog nuteistasis A. E., turėdamas tikslą platinti, neteisėtai padėjo atsiųsti 1 499 g psichotropinės medžiagos – mefedrono. Pagal minėtą įsakymą, galiojantį šiuo metu, psichotropinės medžiagos – mefedrono kiekis laikomas labai dideliu, kai jo kiekis yra daugiau kaip 125 g. Tačiau atkreipiamas dėmesys, kad psichotropinės medžiagos – mefedrono kvalifikaciniai kiekiai nustatyti tik 2011 m. vasario 1 d., sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-93 papildžius ankstesnį 2003 m. balandžio 23 d. įsakymą, t. y. jau po to, kai pašto siuntą su psichotropine medžiaga – mefedronu sulaikė Vilniaus teritorinės muitinės pareigūnai.

Taigi sprendžiant apie A. E. padėto atsiųsti mefedrono kiekį negalima remtis minėtu sveikatos apsaugos ministro 2011 m. vasario 1 d. įsakymu, nes, priešingu atveju, būtų pažeistas iš BK 3 straipsnio 3 dalies nuostatų kylantis reikalavimas, jog baudžiamasis įstatymas, griežtinantis bausmę, neturi grįžtamosios galios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-201/2013). Šiuo atveju kaltininko teisinei padėčiai esminės reikšmės turi ne vien baudžiamasis įstatymas, bet ir kitas teisės norminis aktas – ,,Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijos“.

Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. E. neteisėtai padėto siųsti psichotropinės medžiagos – mefedrono kiekis negali būti pripažintas nei dideliu, nei labai dideliu.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus daroma išvada, jog A. E. veiksmai neteisėtai padėjus siųsti 1 499 g psichotropinės medžiagos – mefedrono, turint tikslą ją platinti, atitinka BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 260 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikaltimo sudėties požymius.

BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali. Esant formaliai nusikalstamos veikos sudėčiai, nusikalstamos veikos baigtumui pakanka padaryti Baudžiamojo kodekso straipsnio dispozicijoje aprašytą veiką. Neteisėtas narkotinių ar psichotropinių medžiagų siuntimas laikomas baigtu nuo šio veiksmo atlikimo momento nepriklausomai nuo to, ar kaltininkui sumanymą įgyvendinti pavyko visiškai, ar tik iš dalies. Nagrinėjamoje byloje padėjimo siųsti baigtumo momentas siejamas ne su pašto siuntos atsiėmimu Lietuvoje, bet su jos išsiuntimu iš Indijos. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad visuma šioje byloje išnagrinėtų įrodymų patvirtina, jog veika baigta dar iki pašto siuntos su psichotropine medžiaga – mefedronu sulaikymo tarptautinių siuntų kompanijoje UAB ,,DHL Lietuva“. Siuntos sulaikymas neturi reikšmės veikos kvalifikavimui.

Dėl bausmės

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad jis nuo ikiteisminio tyrimo pradžios pripažino faktines bylos aplinkybes, nuoširdžiai gailisi dėl savo neapgalvoto poelgio.

Viena iš BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų; nuoširdus gailėjimasis – kritiškas savo padarytos veikos vertinimas, išgyvenimas dėl padarytų nusikalstamų veiksmų, stengimasis sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius.

Pirmosios instancijos teismas, nepripažindamas nuteistojo prisipažinimo kaip jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, motyvavo, jog nors A. E. visiškai neneigė savo kaltės, tačiau nebuvo nuoširdus padėdamas išaiškinti nusikalstamas veikas padariusius asmenis. Nuteistasis nebuvo nuoširdus ir duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, nes jie buvo nenuoseklūs.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino A. E. parodymus ir pagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog jis prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo teismą nepagrįstai konstatavus, kad jis nusikalto dėl savanaudiškų tikslų.

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos duomenimis, išanalizavusi nuteistojo parodymų turinį ir kitas bylos aplinkybes, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą A. E. nusikaltus dėl savanaudiškų paskatų.

Iš telekomunikacijų tinklais perduotų ir užfiksuotų A. E. telefoninių pokalbių turinio matyti, kad jis, padėdamas ikiteisminio tyrimo nenustatytiems asmenims, tikėjosi gauti turtinės naudos – piniginio atlygio.

Neįtikinamas nuteistojo skundo argumentas, jog pasakymas ,,krentu į minusą“ reiškia, kad A. M. būtų davęs savo paties uždirbtus pinigus, kuriuos siūlė, norėdamas atsikratyti su siuntiniu susijusių problemų. Priešingai, apeliantas viso proceso metu teigė, jog pinigus A. M. už paso kopiją būtų davęs Arnoldas.

Išnagrinėjęs bylą, pirmosios instancijos teismas A. E. už psichotropinės medžiagos kontrabandą paskyrė vienintelę BK 199 straipsnio 2 dalyje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą ir minimalų sankcijoje numatytą bausmės dydį – trejus metus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, kad skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas vadovavosi BK 54 straipsnio 1 bei 2 dalyse numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir formaliai jų nepažeidė – paskyrė įstatymo sankcijos ribas atitinkančią bausmę, tačiau A. E. paskirta bausmė šiuo konkrečiu atveju nėra teisinga.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog už neteisėtą disponavimą psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti galint skirti laisvės atėmimo bausmę nuo 2 iki 8 metų, A. E. straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šioje byloje prieštarautų teisingumo principui.

Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą bei kaltininko asmenybės pavojingumą. Įstatymų leidėjas, formuluodamas nusikaltimo požymius ir nustatydamas sankciją už nusikaltimą, įvertina tipinį (rūšinį) nusikaltimo, kaip tokio, pavojingumą, tačiau konkrečiomis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas, formaliai atitinkantis rūšinius tam tikros kategorijos nusikaltimo požymius, iš tikrųjų gali neatitikti tipinio tos rūšies nusikaltimo pavojingumo.

Pažymėtina ir tai, jog nusikaltimus, iš jų ir sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris irgi yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, glaudžiai susijęs su bausmės paskirtimi.

BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatos nustato, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tam, jog būtų išvengta neteisingumo, kad paskirta bausmė būtų teisinga, įstatymų leidėjas numatė išimtis iš bendrų bausmės skyrimo taisyklių, t. y. galimybę atskirais atvejais paskirti bausmę, nenumatytą baudžiamojo įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje. Tai reglamentuoja BK 54 straipsnio 3 dalies ir 62 straipsnio nuostatos.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nuteistajam A. E. skirti bausmę, taikant BK 62 straipsnį, nebuvo šiame įstatyme numatytų pagrindų. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje, įvertinus visas nusikaltimų padarymo aplinkybes ir bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta: jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę.

Nors nuteistojo padaryti nusikaltimai priskiriami prie sunkių nusikaltimų kategorijos, tačiau atsižvelgiant į šioje byloje nustatytą aplinkybių visumą yra pagrindas daryti išvadą, jog A. E. padarytų nusikaltimų pavojingumas mažesnis, nei rūšinis nusikaltimų, numatytų BK 199 straipsnio 2 dalyje ir BK 260 straipsnio 1 dalyje, pavojingumas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. E. kaip padėjėjo vaidmuo darant nusikaltimus buvo antraeilis, nenustatė jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių.

Iš nuteistojo asmenybę apibūdinančių duomenų matyti, jog jis jaunas; dirbo UAB ,,Sergorus“ autošaltkalviu, ten buvo gerai charakterizuojamas (3 t., 153, 186 b. l.), vėliau dirbo UAB ,,Vičiūnai ir partneriai“ operatoriumi (3 t., 187 b. l.), šiuo metu registruotas darbo biržoje (4 t., 31 b. l.). Apeliantas teisiamas pirmą kartą, neturi galiojančių administracinių nuobaudų (3 t., 114, 115 b. l.).

Dėl to daroma išvada, kad A. E. padaryti nusikaltimai nebuvo dėsninga jo ankstesnio gyvenimo pasekmė. Nusikalstama veika buvo atsitiktinio pobūdžio, iš dalies sąlygota jo noro įsitvirtinti gyventi ir dirbti užsienyje, taip pat jo lengvabūdiško požiūrio į įstatymo saugomas vertybes ir nepakankamo suvokimo, jog padėjimas neteisėtai siųsti psichotropinę medžiagą yra nusikaltimas, už kurį labai griežtai baudžiama.

Būtina atsižvelgti ir į tai, kad mefedronas Indijoje užsakytas 2010 m. liepos 1 d., t. y. praėjus vos dešimčiai dienų po to, kai įsigaliojo (2010 m. birželio 20 d.) Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. birželio 15 d. įsakymas Nr. V-540, kuriuo papildytas Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašas mefedronu bei kitomis psichotropinėmis medžiagomis.

Svarbu įvertinti ir tai, jog pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šioje byloje nusikalstamos veikos imitacijos modelis realizuotas netinkamai ir neteisėtai. Operatyvinės veiklos slaptieji dalyviai kurstė, provokavo A. E. ieškoti galimybės, kaip atsiimti pašto siuntą, provokavo nusikalsti kitus asmenis.

Teisėjų kolegijos nuomone, aptartos aplinkybės laikytinos išimtinėmis, nes jos rodo, jog A. E. padaryti nusikaltimai nėra tokio sunkumo, o kaltininkas nėra tiek pavojingas, kad galima būtų daryti išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti, skiriant jam tik laisvės atėmimo bausmę. Dėl to BK 199 straipsnio 2 dalies ir BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytų bausmių paskyrimas A. E. šiuo konkrečiu atveju aiškiai prieštarautų teisingumo ir protingumo principams bei BK 41 straipsnyje numatytai bausmės paskirčiai.

Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. E. taikomos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir už abi veikas skiriama švelnesnė bausmės rūšis.

Psichotropinės medžiagos siuntimas per valstybės sieną ir kontrabanda kvalifikuojamos kaip dvi atskiros veikos, jos sudaro idealią nusikalstamų veikų sutaptį, todėl paskirtos bausmės subendrinamos jas apimant.

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais,

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. balandžio 16 d. nuosprendį pakeisti:

A. E., pripažintam kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 199 straipsnio 2 dalyje, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti bausmę laisvės apribojimą 2 (dvejiems) metams;

A. E. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalies ir 259 straipsnio 1 dalies į Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti bausmę laisvės apribojimą 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinę subendrintą bausmę A. E. paskirti laisvės apribojimą 2 (dvejiems) metams.

Remiantis Lietuvos Respublikos BK 48 straipsnio 6 dalies 1, 5 punktais, A. E. įpareigoti būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu jam įsidarbinus tai nebus susiję su darbo pobūdžiu; neatlygintinai išdirbti 180 (vieną šimtą aštuoniasdešimt) valandų per dvejus metus sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio vykdymo dienos.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.