Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ernestas Rimšelis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens M. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 19 d. nutarties, kuria netenkintas M. B. skundas dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus eismo departamento Administracinės veiklos skyriaus 2015 m. kovo 2 d. nutarimo Nr. A11-2187/15(1.1.56-SM3), kuriuo M. B. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 124⁵ straipsnį – 23 EUR dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriaus vyriausioji specialistė K. K. 2015 m. sausio 13 d. surašė M. B. administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad jis 2014 m. lapkričio 28 d., 14.58 val. Vilniuje, Katedros a. 2, kaip transporto priemonės Audi Q7, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojas (vairuotojas), pastatęs automobilį mokamoje vietoje, iš karto nesumokėjo vietinės rinkliavos nei į bilietų automatą, nei siųsdamas trumpąją mobiliojo ryšio žinutę, tuo pažeidė Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. 1-127 patvirtintų Vietinės rinkliavos už naudojimąsi Tarybos nustatytomis mokamomis vietomis automobiliams statyti nuostatų 17.1 punktą.

Už šį pažeidimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Administracinės veiklos skyriaus Administracinių bylų nagrinėjimo poskyrio (toliau – ir Institucija) vyriausioji specialistė N. J. 2015 m. kovo 2 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A11-2187/15 (1.1.56-SM3) konstatavo, kad M. B. padarė ATPK 124⁵ straipsnyje numatytą pažeidimą ir paskyrė jam 23 EUR dydžio baudą.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

ATPK 302¹¹ str. 1 d. numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą.

LR ATPK 124⁵ straipsnyje numatyta atsakomybė už vietinės rinkliavos už naudojimąsi savivaldybių tarybų nustatytomis vietomis automobiliams statyti nuostatose nustatytos vietinės rinkliavos mokėjimo tvarkos pažeidimus. Ši norma yra blanketinė ir būtina vadovautis norminiu teisės aktu, reglamentuojančiu vietinės rinkliavos mokėjimo tvarką, nustatytą už automobilių statymą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nustatytose vietose.

Vietinės rinkliavos už naudojimąsi Tarybos nustatytomis mokamomis vietomis automobiliams statyti nuostatų, patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011-07-13 sprendimu Nr. 1-127 17.1 punkte nustatyta, kad automobilio valdytojas (vairuotojas) pastatęs automobilį mokamoje stovėjimo vietoje, privalo iš karto sumokėti vietinę rinkliavą į bilietų automatą arba siųsdamas trumpąją mobiliojo ryšio žinutę.

Šioje administracinio teisės pažeidimo byloje nėra ginčo, kad 2014 m. lapkričio 28 d., 14.58 val. Vilniuje, Katedros a. 2, transporto priemonės Audi Q7, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojas (vairuotojas), pastatęs automobilį mokamoje vietoje, iš karto nesumokėjo vietinės rinkliavos nei į bilietų automatą, nei siųsdamas trumpąją mobiliojo ryšio žinutę. Šią faktinę aplinkybę patvirtina byloje surinkti duomenys: 2014 m. lapkričio 28 d. SĮ „Susisiekimo paslaugos“ kontrolieriaus pranešimas ir darytos nuotraukos (b. l. 3). Byloje kilęs ginčas dėl asmens, atsakingo už pažeidimo padarymą nustatymą.

Apygardos teismas konstatuoja, kad administracinė nuobauda už ATPK 124⁵ straipsnyje uždrausto pažeidimo padarymą M. B. paskirta teisėtai ir pagrįstai. Administracinio teisės pažeidimo byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad asmuo padarė administracinį teisės pažeidimą.

Iš administracinio teisės pažeidimo medžiagos darytina išvada, kad Institucija teisėtai surašė nutarimą ir nubaudė M. B. pagal ATPK 124⁵ straipsnį. Apylinkės teismas, nagrinėdamas skundą dėl Institucijos nutarimo, išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą ir ėmėsi priemonių siekiant pašalinti visas abejones dėl situacijos aplinkybių. Nagrinėjimo metu įvertinta ir patikrinta apelianto pateikta versija apie tai, kad automobilį pažeidimo padarymo metu valdė kitas asmuo, jo klientas, vokietis H. M.. Apelianto nurodytu automobilį valdžiusio H. M. adresu siųstas teismo pranešimas grįžo neįteiktas, nes toks adresas neegzistuoja, pats M. B. vengė teismui pateikti reikiamus detalius duomenis, kurie leistų nustatyti šį asmenį ir su juo susisiekti. Apelianto pateikti duomenys apie minėtą asmenį yra netikslūs ir neinformatyvūs, vertintini kritiškai, kaip institucijų klaidinimas, siekiant išvengti administracinės atsakomybės. Pats M. B. į teismo posėdžius neatvyko, nors apie tai jam buvo pranešta tiek šaukimu, tiek jo kaip advokato elektroniniu paštu. Apygardos teismas kritiškai vertina apelianto teiginį, kad negalėjimas identifikuoti šio asmens turi būti vertinamas kaip neaiškumas ir dėl to – aiškinamas jo naudai. Apelianto pozicija, visų situacijai aktualių aplinkybių kontekste, vertinama kaip gynybinė versija, kuri nepagrindžiama jokiais faktiniais duomenimis ir yra paneigiama kita bylos medžiaga, taigi pagrįstai pripažįstama gynybinės apelianto strategijos dalimi.

Teismas atsižvelgia į tai, kad, pagal teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, M. B. analogiškoje teisinėje situacijoje yra ne pirmą kartą. Jam buvo surašyti net 4 administracinio teisės pažeidimo protokolai pagal ATPK 124⁵ straipsnį už tariamų užsienio klientų (vokiečio ir švedo) jo automobiliu padarytus administracinius teisės pažeidimus. Visais atvejais M. B. nurodoma gynybinė taktika ir pateikiama versija yra analogiška – tikslių automobilį valdžiusių asmenų duomenų (asmens kodo ar gimimo datos) nurodyti jis negali, kadangi teisinių paslaugų teikimui tokie duomenys nėra būtini, taigi M. B. tokių duomenų neturi, jo automobilio panaudos sutartis sudaryta žodžiu, o atskleisti informaciją apie paslaugų teikimo sutartį jam neleidžia advokato – kliento profesinė paslaptis. Be to, kaip ir šioje byloje, M. B., nors ir buvo šaukiamas į teismo posėdžius, juose nedalyvaudavo, raštu nurodydamas tik minimalią informaciją apie įvykio aplinkybes. Visa tai tiek apylinkės teismui, tiek apygardos teismui leidžia daryti išvadą, kad M. B. dėstoma pozicija dėl kito asmens, valdžiusio jo automobilį, tėra gynybinė versija.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto akcentuojamo draudimo perkelti įrodinėjimo naštą administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui principas šioje byloje nebuvo pažeistas.

Nepaisant asmens teisės tylėti ir atitinkamos institucijų pareigos įrodinėti asmens kaltę Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) taip pat yra konstatavęs, kad teisė tylėti ir teisė neduoti prieš save parodymų nėra absoliučios (2004 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Weh prieš Austriją (peticijos Nr. 38544/98). Sprendžiant, ar buvo pažeista teisės tylėti ir teisės neduoti parodymų prieš save esmė, turi būti atsižvelgiama į prievartos, naudotos siekiant gauti įrodymus, pobūdį ir laipsnį, tinkamų saugiklių buvimą ir šitaip surinktos medžiagos panaudojimą (2007 m. birželio 29 d. sprendimas byloje O’Halloran ir Francis prieš Jungtinę Karalystę (peticijų Nr. 15809/02 ir 25624/02). EŽTT yra pažymėjęs ir tai, kad pareiga informuoti valdžios institucijas yra bendras valstybių narių teisės ypatumas ir ji gali būti susijusi su įvairaus pobūdžio klausimais (pvz., pareiga tam tikrais atvejais atskleisti policijai asmens tapatybę) (2004 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Weh prieš Austriją (peticijos Nr. 38544/98). Atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas aplinkybes ir neginčytinai užfiksuotą M. B. priklausančio automobilio stovėjimo faktą apmokestinamoje vietoje nesumokėjus nustatyto dydžio rinkliavos, valstybės institucijos ir pirmosios instancijos teismas turėjo teisę prašyti automobilio savininko, neigiančio automobilio naudojimo faktą, paaiškinti automobilio naudojimo aplinkybes ir tai Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio prasme nėra draudžiamas įrodinėjimo naštos perkėlimas.

Šiame kontekste akcentuotina ir tai, kad pagal ATPK 260² straipsnį ir Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 20 straipsnio 2 dalį, M. B. turėjo pareigą pateikti duomenis apie asmenį, kuris tam tikru metu valdė ar naudojosi transporto priemonės savininkui (valdytojui) priklausančia transporto priemone. Minėtas reguliavimas labai konkrečiai ir tiksliai nurodo kokius duomenis būtina pranešti pažeidimą tiriančiai institucijai arba jos įgaliotam pareigūnui – „duomenis apie asmenį (vardą, pavardę, asmens kodą arba gimimo datą, gyvenamąją vietą)“. Pabrėžtina, kad transporto priemonės savininko (valdytojo) pareiga pateikti pareigūnams tikslią informaciją apie konkretų transporto priemonės valdytoją tiriamo pažeidimo padarymo metu numatyta siekiant užtikrinti saugų eismą, apsaugoti jo dalyvius nuo eismo įvykių bei žalingų jų padarinių ir sudaryti teisines prielaidas patraukti atsakomybėn eismo taisykles pažeidusius asmenis. Šioje byloje pastebėtina, kad M. B. Institucijai pateiktame paaiškinime nurodyti šie duomenys apie asmenį, tariamai vairavusį jo automobilį: vardą, pavardę, gyvenamosios vietos adresą. T. y. buvo pateikti nepilni įstatymo reikalaujami duomenys, nenurodant esminio, tiksliai asmenį galinčio identifikuoti požymio – jo asmens kodo arba gimimo datos, o adresą nurodant klaidingą. Be to, M. B. paaiškinimas apie jo teigimu pažeidimą padariusį asmenį Institucijai buvo pateiktas praleidus įstatymo reikalaujamą 10 darbo dienų terminą (M. B. administracinį nurodymą gavo 2015 m. vasario 5 d., o Institucijai paaiškinimą pateikė 2015 m. vasario 25 d.).

Atsižvelgiant į tai, kad asmuo dėl analogiško pobūdžio pažeidimo administracinėn atsakomybėn patrauktas ne pirmą kartą, kartu – į tai, kad jis yra teisininkas, M. B. kaip advokatas ir kaip asmuo, ne pirmą kartą atsiduriantis analogiškoje teisinėje situacijoje, neabejotinai suvokė teisines pasekmes, kurios jam gali kilti, nepaisant to, vengė atskleisti nurodytą informaciją, neteisingai, išimtinai savo naudai, interpretuodamas Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 46 straipsnio nuostatas ir iš esmės jomis piktnaudžiaudamas.

Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad apylinkės teismas, įvertinęs aplinkybę, jog M. B. nurodytas Vokietijos piliečio H. M. adresas tikrovėje neegzistuoja, kreipėsi raštu į M. B., prašydamas patikslinti H. M. jo automobilio naudotojo gyvenamąją vietą, taip pat įrodymus, pagrindžiančius, kad jis iš tiesų Lietuvoje teikė H. M. teisinės paslaugas, t. y. kad nurodytas asmuo apskritai buvo Lietuvoje (75 b. l.). Visgi M. B. tą padaryti raštu ar žodžiu atvykdamas į teismo posėdžius atsisakė, pastebėdamas, kad advokatas negali būti šaukiamas kaip liudytojas ar teikti paaiškinimus dėl aplinkybių, kurias žinojo atlikdamas savo profesines pareigas (76 b. l.).

Apygardos teismas pastebi, kad šioje situacijoje, apylinkės teismas nereikalavo iš M. B. atskleisti Advokatūros įstatymo 46 straipsniu saugomos advokato profesinės paslapties, nes patį teisinių paslaugų teikimo faktą M. B. pats savo iniciatyva jau buvo nurodęs. Teismas taip pat nereikalavo ir jam nereikėjo nurodyti sutarties su klientu sąlygų, kliento suteiktos informacijos ir pateiktų duomenų apie konsultacijos ar teisinių paslaugų pobūdį, ar kitų, M. B., kaip advokato, teikiant teisines paslaugas surinktų duomenų. Teismui tereikėjo informacijos iš apelianto, kaip iš transporto priemonės savininko, apie jo automobilio naudotoją, kurią pastarasis, perduodamas savo automobilį naudoti kitam asmeniui, net ir savo klientui, privalo žinoti, pabrėžtina – ne kaip advokatas, o kaip transporto priemonės savininkas (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 20 straipsnis). Teisines paslaugas teikiantis advokatas, apdairiai ir rūpestingai saugodamas profesinę paslaptį, apskritai teismui neturėtų nurodyti savo, kaip advokato, teisinių santykių fakto su savo automobilio naudotoju, nes šiuo atveju ši aplinkybė administracinį teisės pažeidimą tiriantiems ir nagrinėjantiems subjektams visiškai nesvarbi. Aktualus šioje situacijoje tėra faktas, kad M. B., jo teigimu, perdavė automobilį naudotis kitam asmeniui, nesvarbu, koks yra jų tarpusavio santykis, ir turėjo suteikti Institucijai informaciją apie tai, kas yra šis asmuo.

Kaip minėta, M. B. nepateikė teismui jokių duomenų galinčių patvirtinti jo nurodomas aplinkybes, o teismas neperkėlė įrodinėjimo naštos ir nepažeidė teisės aktų prašydamas paaiškinti nurodytas aplinkybes ir pateikti duomenis apie automobilio naudotoją. Dėl šios priežasties, vertinant kitus byloje surinktus duomenis (neginčijamai nustatytą M. B. priklausančio automobilio stovėjimo faktą, neegzistuojantį tariamo naudotojo gyvenamosios vietos adresą, M. B. procesinį elgesį administracinio teisės pažeidimo byloje ir pan.), apylinkės teismas pagrįstai kritiškai įvertino M. B. nurodomas aplinkybes, ir pagrįstai nusprendė, kad atsakomybė už padarytą administracinį teisės pažeidimą kyla jo savininkui.

Apygardos teismas pabrėžia, kad šioje administracinio teisės pažeidimo byloje taip pat nėra pagrindo svarstyti kitų teisės normų, reglamentuojančių duomenų nepateikimą ar netinkamą pateikimą, taikymą, kaip nurodoma apeliaciniame skunde. Atsakomybė pagal ATPK 133¹ straipsnį transporto priemonės savininkui kyla tuo atveju, kai nustatoma, kad transporto priemonę valdė ne transporto priemonės savininkas, o kitas asmuo, tačiau transporto priemonės savininkas nenurodė, koks asmuo vairavo jo automobilį. Šioje situacijoje iš jau aptartų duomenų visumos nustatyta, kad pažeidimą padarė pats M. B., o ne tariamai jo nurodytas, bylos duomenimis paneigtas automobilio valdytojas.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apelianto argumentas dėl suformuotos Vilniaus apygardos teismo praktikos analogiško pobūdžio bylose yra neteisingas. Vilniaus apygardos teismo praktika nurodyto pobūdžio, o tiksliau – būtent dėl apelianto administracinių teisės pažeidimų, uždraustų ATPK 124⁵ straipsnyje, yra nevienoda. Išties, 2015 m. gruodžio 22 d. nutartyje Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad M. B. administracinio teisės pažeidimo analogiškomis aplinkybėmis nepadarė. Tačiau lygiai taip pat turėtų būti įvertinama Vilniaus apygardos teismo praktika 2015 m. lapkričio 6 d. nutartyje analogiškoje situacijoje, kurioje M. B. automobiliu pažeidimą padarė jo klientas, nenustatytas Švedijos pilietis H. H.. Šioje nutartyje M. B. pripažintas padaręs administracinį teisės pažeidimą, uždraustą ATPK 124⁵ straipsnyje. Taigi akivaizdu, kad Vilniaus apygardos teismo praktika analogišku klausimu nėra tik tokia, kokią nurodė apeliantas. Priešingai, jo atžvilgiu yra priimti ir įsiteisėję sprendimai, kurie analogiški nagrinėjamoje byloje priimtam Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimui.

Apygardos teismas pažymi, M. B. paskirta administracinė nuobauda – 23 eurų dydžio bauda yra minimali ir atitinkanti administracinio teisės pažeidimo pobūdį ir jo padarymo aplinkybes. Byloje nenustatyta M. B. atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių. Kita vertus, administracinio teisės pažeidimo procese M. B. elgesys gali būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Taigi apeliantui paskirta administracinė nuobauda pagrįsta ir nėra per griežta.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes ir vadovaudamasis ATPK 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, apygardos teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

netenkinti M. B. apeliacinio skundo ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartį nepakeistą.