- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-07-11
- Bylos Nr.
- 2A-1182-555/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-00092-2011-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Tamašauskas, Ramūnas Mitkus, Leonas Jachimavičius
- Ieškovas
- T. L.
- Atsakovas
- V. L., T. L., A. L.
- Kategorijos
- 30.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 99.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Leono Jachimavičiaus, Ramūno Mitkaus, Egidijaus Tamašausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės T. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-181-877/2013 pagal ieškovės T. L. ieškinį atsakovams V. L., T. L., A. L. dėl pripažinimo netekusiais teisės į gyvenamąją vietą ir iškeldinimo iš buto.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovė prašė pripažinti atsakovus V. L., T. L., ir nepilnametį A. L. (gim. 1996-03-05), atstovaujamą įstatyminės atstovės T. L., netekusiais teisės į gyvenamąją vietą, esančią P. P. g. 15-5, Kaune, iškeldinti atsakovus su visais jiems priklausančiais daiktais, transporto priemonėmis ir visa kita manta iš ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančio buto, esančio P. P. g. 15-5, Kaune, solidariai priteisti iš atsakovų ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini) Kaune (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ), kuriame šiuo metu gyvena ieškovės sūnus V. L. su sutuoktine T. L. bei nepilnamečiu sūnumi (ieškovės vaikaičiu) A. L. priklauso ieškovei asmeninės nuosavybės teise. Ieškovės ir sūnaus santykiai yra įtempti. Sūnus ir marti ieškovės negerbia, jai nepadeda, ieškovė nenori, kad sūnus su šeima naudotųsi ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančiu turtu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2013 m. kovo 1 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės atsakovams solidariai 1600 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir valstybei 45,72 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Nurodė, kad ieškovė T. L. yra buto, esančio (duomenys neskelbtini) Kaune, savininkė, ieškovė nuosavybės teisę į butą įgijo 1994 m. sausio 26 d. sudarytos buto pirkimo – pardavimo (privatizavimo) sutarties pagrindu, esant pagrindinio buto nuomininko V. L. ir pilnamečių jo šeimos narių – žmonos T. L., mamos T. L. (šioje byloje ieškovės) ir sūnaus A. L. susitarimui, atsakovai V. L. ir T. L. turėjo galimybę tapti buto savininkais (bendrasavininkais), tačiau šios teisės neįgyvendino, ją įgyvendino pagrindinio buto nuomininko V. L. šeimos narė – jo mama T. L., t. y. ieškovė butą įgijo pagal specialųjį įstatymą - Butų privatizavimo įstatymą, kurio 12 straipsnyje yra įtvirtinta, kad nuomininkas ar jo šeimos nariai, neįgiję nuosavybės teisės į privatizuojamąjį butą, juo naudojasi kaip savininko šeimos nariai, o pagal 2 dalį - buvę savininko (bendrasavininkio) šeimos nariai šiuo butu naudojasi panaudos arba nuomos sutarties pagrindais. Teismas konstatavo, kad po buto privatizavimo atsakovai butu naudojasi žodinės panaudos sutarties pagrindu. Nurodė, kad ieškovė neįrodinėjo, jog suėjo panaudos sutarties terminas ar kad panaudos sutartis yra neterminuota ir kad ji turi teisę bet kada sutartį nutraukti, įspėjusi panaudos gavėjus prieš tris mėnesius, tačiau ieškinį ieškovė pareiškė vadovaudamasi CK 4.37 straipsnio ir CK 4.98 straipsnio nuostatomis, t. y. prašydama ginti pažeistą daiktinę teisę ir motyvuodama, kad gyvendami bute atsakovai pažeidžia jos, kaip buto savininkės teises savo nuožiūra valdyti, naudotis ir disponuoti nuosavybės teisės objektą. Teismas sprendė, kad nustačius, jog atsakovai teisėtai apsigyveno ir teisėtai gyvena bute, esančiame (duomenys neskelbtini) , Kaune, negali būti laikoma, kad jie pažeidžia ieškovės nuosavybės teises. Kadangi panaudos teisiniai santykiai tarp šalių susiformavo privatizacijos procese, todėl teismas, atsižvelgdamas į šioje byloje nustatytas aplinkybes ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus civilinėje byloje Nr. 3K-7-816/2003 m., į butų privatizavimo tikslus patenkinti ne tik butą privatizavusio asmens bet ir jo šeimos narių, neįgijusių nuosavybės teisės į privatizuojamąjį butą, poreikius į gyvenamąją patalpą, sprendė, kad naudotis butu atsakovai gali iki jų manymu reikalingo termino arba netgi iki mirties (CK 1.117 straipsnio 2 dalis), t. y. buto panaudos sutartis yra terminuota ir reikalauti ją nutraukti ir iškeldinti atsakovus ieškovė gali tik esant sutarties pažeidimo atvejams, numatytiems CK 6.641 straipsnio 1 dalyje, arba 6.641 straipsnio 2 dalyje nurodytu pagrindu - jeigu dėl nenumatytų ir nepaprastų aplinkybių tas daiktas (šiuo atveju butas) yra skubiai ir neišvengiamai reikalingas pačiam panaudos davėjui. Apie šių pagrindų buvimą teismas sprendė vertindamas ieškovės ieškinyje ir teismo posėdyje nurodytas faktines aplinkybes. Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad atsakovai naudotų butą ne pagal paskirtį, nevykdytų pareigos jį išlaikyti, nesaugotų jo, pablogintų jo būklę ar perduotų tretiesiems asmenims, todėl darė išvadą, kad nėra jokio pagrindo pripažinti, kad atsakovai yra pažeidę panaudos sutartį. Ieškovei nepateikus įrodymų apie savo turtinę padėtį, teismas sprendė, kad nėra pagrindo vertinti, kad ieškovė yra nepajėgi išlaikyti keturių kambarių butą, kuriama gyvena, ir kad ginčo butas jai neatidėliotinai reikalingas. Teismas nurodęs, jog nėra įstatyme nustatytų pagrindų panaudos sutarties nutraukimui, ieškovės ieškinį dėl atsakovų pripažinimo netekusiais teisės į gyvenamąją vietą ir jų iškeldinimo atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 1 d. sprendimą ir priimti naują, ieškinį tenkinti. Nurodo, kad teismas neatsižvelgė į ieškovės dabartinę sunkią sveikatos būklę, amžių - virš 80 metų, palyginus nedidelę pensiją, būseną, kuri neleidžia papildomai užsidirbti pragyvenimui pinigų, taip pat nevertino tos aplinkybės, kad sūnus V. L. turi įstatyminę pareigą padėti savo motinai senatvėje pragyventi, jei jai trūksta lėšų normaliam pragyvenimui, kaip yra šiuo metu. Mano, kad bylos šalių valia naudojant ginčo butą nebuvo išreikšta, nes jokia panaudos sutartis nėra sudaryta. Apeliantės nuomone, teismas nenurodė, kokiu pagrindu atsakovai gyvena ieškovei nuosavybės teise priklausančiame bute, todėl mano, kad atsakovai gyvena kaip ieškovės išlaikytiniai, nes už naudojimąsi gyvenamuoju plotu būtina mokėti gyvenamojo ploto savininkui, o atsakovai jokio mokesčio ieškovei nemoka. Taip pat nurodo, kad teismas buvo šališkas nagrinėdamas bylą, nes priėmė sprendimą naudingą tik vienai pusei – atsakovams. Prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai prašo apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Mano, kad teismas nepažeidė įrodinėjimo taisyklių, visapusiškai ir pilnai išnagrinėjo visus byloje esančius įrodymus ir įrodymų visetą ir teisingai nustatė visas reikšmingas bylai aplinkybes, taip pat teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei teisingai kvalifikavo susiklosčiusius tarp šalių teisinius santykius. Nurodo, kad apeliantė skundą grindžia prieštaringais ir abejotinais teisiniais argumentais - viena vertus apeliantė tvirtina jog jokie sutartiniai santykiai šalių nesieja, kita vertus pripažįsta, jog panaudos santykiai tarp šalių susiklostė, taip pat nors ir neigia sutartinių santykių buvimą, tačiau teigia, jog atsakovai privalo ieškovei mokėti už naudojimąsi butu atlyginimą ir kad ieškovė išlaiko atsakovus, negaudama iš jų šių pinigų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad apeliantė - ieškovė T. L. yra buto, esančio (duomenys neskelbtini) Kaune, savininkė, nuosavybės teises į butą įgijusi 1994 m. sausio 26 d. sudarytos buto pirkimo – pardavimo (privatizavimo) sutarties pagrindu, esant T. L. (šios bylos ieškovės), pagrindinio buto nuomininko - šios bylos atsakovo V. L. ir pilnamečių jo šeimos narių – žmonos T. L., ir sūnaus A. L. susitarimui. Apeliantė, argumentuodama tuo, jog buto privatizavimo metu nuosavybės teisę į butą įgijo tik ji - ieškovė, o atsakovai neįgijo, nurodo, kad atsakovai bute gyvena neteisėtai, neprisideda prie buto išlaikymo, neteikia jai - ieškovei išlaikymo, nesikelia į kitas, ieškovės pasiūlytas gyvenamąsias patalpas. Mano, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovų iškeldinimo, suvaržė jos - apeliantės nuosavybės teises, nepagrįstai spręsta, kad atsakovai turi teisę naudotis ieškovės nuosavybe.
Kolegija sutikdama su apeliantės teiginiais, kad nuosavybės neliečiamumas, draudimas varžyti savininko teises reiškia savininko, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojo, teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat valstybės pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją, sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės teikia pagrindą konstatuoti, kad bylą nagrinėjęs teismas, nepripažindamas ieškovės nuosavybės teisių pažeidimo fakto ir nepriimdamas sprendimo iškeldinti atsakovus, tinkamai gynė atsakovų teisės naudotis gyvenamąja patalpa, kuri jiems buvo suteikta iki ieškovės nuosavybės teisių į ginčo patalpas įgijimo.
Butų privatizavimo įstatymu buvo siekiama sudaryti sąlygas asmenims, kurie naudojosi valstybinėmis ir visuomeninėmis gyvenamosiomis patalpomis, įsigyti šias patalpas privačion nuosavybėn (Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnis). Kadangi tiek nuomininkai, tiek ir jų šeimos nariai iki butų privatizavimo turėjo lygias teises naudotis nuomojamomis gyvenamosiomis patalpomis (BtK 54 straipsnis, 1964 m. CK 330 straipsnis), pagrįstai spręsta, kad jų neprarado ir privatizavus šias patalpas. Nepaisant to, kaip teisė įgyti nuosavybės teisę į privatizuojamą butą būdavo realizuojama – ar butai būdavo privatizuojami bendrosios dalinės nuosavybės teise, ar bendrosios jungtinės nuosavybės teise, ar vieno asmens nuosavybės teise (taip yra nagrinėjamoje byloje), kitų privatizuojamame bute teisėtai gyvenančių, turinčių teisę į buto privatizavimą asmenų valios pareiškimas buto privatizavimo klausimu buvo būtina privatizavimo proceso sudėtinė dalis, be kurios nebuvo galimas privatizavimo sandorio sudarymas. Toks Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnyje numatyto susitarimo sudarymas buvo būtina buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo sąlyga, nes tuo atveju, jei toks susitarimas nebuvo pasiekiamas, buto pirkimo-pardavimo sutartis negalėjo būti sudaroma. Be to, Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka įsigyti gyvenamąjį plotą viena šeima galėjo tik vieną kartą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalis, 5 straipsnis). Butų privatizavimo įstatymo draudimas tai pačiai šeimai privatizuoti kitą butą patvirtina, jog privatizavusi butą šeima buvo laikoma įsigijusia gyvenamąjį būstą, skirtą bendram visų šeimos narių naudojimui. Asmenys, Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka neįgiję nuosavybės teisės į privatizuojamą butą (nes tokią teisę perleido kitiems Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytiems asmenims), pripažintini atsisakiusiais nuo nuosavybės teisės į butą įgijimo ir atitinkamai nesiekiančiais teisių ir pareigų, kurias sukuria nuosavybės turėjimas, bet jie negali būti pripažinti atsisakiusiais teisės naudotis privatizuotu butu – tokia teisė jiems išlieka ir ši teisė negali būti paneigiama nuosavybės teisės į privatizuotą butą perėjimo kitam asmeniui faktu.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė ginčo bute buvo įregistruota nuo 1990-02-27 kaip pagrindinio nuomininko šeimos narys, buto privatizavimo metu visi šeimos nariai sudarė susitarimą, kad butas privatizuojamas ieškovės vardu (b. l. 54-55, 1 t.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė BtK 54 straipsnio bei 1964 m. CK 330 straipsnio nuostatas, nuspręsdamas, kad nuomininko – juo iki buto privatizavimo buvo atsakovas V. L., bei nuomininko šeimos nario – juo iki buto privatizavimo buvo ieškovė T. L., naudojimosi gyvenamosiomis patalpomis teisės ir pareigos buvo lygios. Taigi atsakovas buvo teisėtas gyvenamųjų patalpų valdytojas ir naudotojas, o ieškovė, privatizuodama butą, įgijo nuosavybę su suvaržymu - su atsakovų teise naudotis privatizuotu butu, nes tokia jo teisė buvo įtvirtinta Butų privatizavimo įstatymo 12 straipsnyje, kurio paskirtis būtent asmens, turėjusio teisę įgyti, bet neįgijusio nuosavybės teisės į privatizuojamą butą, teisių gynyba (CK 4.9 straipsnis). Tokiu būdu ir po buto privatizavimo atsakovai teisėtai naudojosi privatizuotu butu, tik jau kaip buto savininko šeimos nariai. Atsižvelgiant, kad butų privatizavimo proceso paskirtis yra valstybinio ir visuomeninio butų fondo pardavimas nuomininkams arba jų šeimos nariams, tai net ir tais atvejais, kai turėjęs teisę įgyti nuosavybėn privatizuojamą butą ar jo dalį asmuo atsisakė tokios teisės ir pasirinko kitokią savo teisių realizavimo formą – nusprendė naudotis butu kaip savininko (bendrasavininkio) šeimos narys, laikoma, kad jo teisė į gyvenamąją patalpą yra užtikrinta, nes ginama minėtu Butų privatizavimo įstatymo 12 straipsniu.
Kadangi ieškovė šioje byloje pareiškė reikalavimą iškeldinti atsakovus, t. y. reikalavimą ginti pažeistą daiktinę teisę (CK 4.98 straipsnis), todėl nustačius, kad atsakovai teisėtai apsigyveno ir teisėtai gyvena ginčo bute, jie negali būti laikomi pažeidžiantys ieškovės nuosavybės teises. Piniginių lėšų sumokėjimas buto privatizavimo metu, nepanaikina atsakovų teisės naudotis butu, kuriuo jie iki buto privatizavimo naudojosi teisėtai, nedaro jo neteisėtu po buto privatizavimo procedūrų užbaigimo, kadangi pagrįstai spręsta, kad ieškovė įgijo turtą su suvaržymu – atsakovų teise šiuo butu naudotis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje, pagal L. K. ieškinį atsakovui B. Š bylos Nr. 3K-7-816/2003).
Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs butų privatizavimo proceso ekonominę paskirtį – valstybinio turto privatizavimas, bei socialinę paskirtį – gyventojų apsirūpinimas gyvenamosiomis patalpomis, jas įgyjant privačion nuosavybėn, o taip pat įvertinęs, kad Butų privatizavimo įstatymu buvo užtikrinamos ir nuosavybės teisių į privatizuojamus butus neįgijusių asmenų teisės naudotis privatizuotais butais, bei šios bylos atveju įvertinus tarp buto savininkės ir atsakovų buvusius šeimos teisinius santykius, pagrįstai pripažino, kad atsakovai turi teisę naudotis ginčo butu, toks atsakovų naudojimasis ginčo turtu atitinka tikslus, kurių buvo siekiama formuluojant Butų privatizavimo įstatymo nuostatas dėl neįgyjančių nuosavybės teisės į privatizuojamą butą asmenų teisių gynimo.
Įvertinusi tai, kas išdėstyta, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis daiktinėmis teisės normomis, ginančiomis daikto savininko nuosavybės teisę nuo pažeidimo, neturėjo teisinio pagrindo patenkinti ieškinio. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Ieškovė nurodo, kad pirmosios instancijos bylą išnagrinėjo šališkai, tačiau kolegijos vertinimu, ieškininių reikalavimų nepatenkinimas negali būti pakankamu argumentu spręsti, jog yra pažeistos CPK 21 straipsnio nuostatos.
Ieškovė pateikė prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Ieškovės prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkintinas. CPK 321 straipsnio 1 dalis numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas (CPK 322 straipsnis). Pažymėtina, kad šalys dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, davė savo paaiškinimus ir teikė įrodymus dėl visų bylos aplinkybių. Pati ieškovė visus argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo galėjo išdėstyti savo apeliaciniame skunde, be to, prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nemotyvavo. Tokiu būdu teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo pripažinti, jog žodinis nagrinėjimas yra būtinas.
Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, iš ieškovės priteistinos atsakovei T. L. turėtos apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidos – 800 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės T. L. (a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovei T. L. (a.k. (duomenys neskelbtini) 800 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.