- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-01-29
- Bylos Nr.
- I-211-423/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01328-2018-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Asta Urbonienė
- Pareiškėjas
- S. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų (toliau – ir teismas) teisėja Asta Urbonienė,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 8 000 Eur neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Pareiškėjas skunde (b. l. 3-4), atsikirtime į atsakovo atsiliepimą (b. l. 48) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 16 d. iki 2017 m. gruodžio 28 d. buvo laikomas Marijampolės pataisos namų (toliau – Marijampolės PN) 22-o būrio 2 gyvenamoje patalpoje, kurioje buvo pažeistos jo teisės dėl netinkamo kalinimo, gyvenamojo ploto vienam asmeniui teko mažiau, nei numatyta teisės aktuose minimali norma. Pareiškėjas skunde nurodė, kad kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų, gyvenamosiose patalpose trūko spintelių, 22 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje buvo 36 dviaukštės lovos. Patalpose buvo šalta, drėgna, nebuvo ventiliacijos, trūko oro, buvo tamsu. Sanitarinio mazgo patalpose neužtikrinamas privatumas, tris sėdimus unitazus skyrė neaukštos sienelės, du pisuarai nebuvo atskirti jokiomis pertvaromis, tualete trūko sanitarinių įrenginių. Gyvenamųjų patalpų sienos suskilinėjusios, byrėjo tinkas, kampuose kaupėsi pelėsis. Nebuvo galimybės išsiskalbti drabužius, kadangi ant viso būrio buvo tik viena skalbimo mašina. Dėl šių neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, garbės ir orumo pažeminimą. Tokiais veiksmais atsakovas padarė pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis vertina 8 000 Eur suma ir prašo ją priteisti iš atsakovo.
Atsakovės atstovas Marijampolės pataisos namai atsiliepime į skundą (b. l. 8-12) nurodė, jog laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 16 d. iki 2017 m. gruodžio 28 d. buvo laikomas Marijampolės PN 22-o būrio 1 gyvenamoje patalpoje, kurioje jo teisės dėl netinkamo kalinimo pažeistos nebuvo. Minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista. Marijampolės PN esančios patalpos yra nuolatos prižiūrimos specialisto, kuris paskirtas prižiūrėti tam tikrą būrį, bei Ūkio skyriaus specialistų, kurie esant gedimams ar atsiradus patalpos remonto poreikiui skubiai atlieka defektų šalinimo darbus, remonto darbus, daiktų remontą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad sanitarinio mazgo patalpos įrengtos vadovaujantis teisės aktais. Pažymėjo, kad remiantis pateiktomis 22 būrio nuotraukomis būryje yra skalbimo mašina, todėl galimybės skalbtis yra suteiktos. Dėl nuteistųjų viršutinių rūbų skalbimo pažymėjo, kad nuteistieji pagal Marijampolės PN direktoriaus patvirtintą skalbyklos grafiką, gali ateiti ir atiduoti rūbus bei patalynę skalbimui, todėl patiems nuteistiesiems būtinybės skalbti rūbus nėra. Bylose dėl valstybės neteisėtais veiksmais padarytos žalos pareiškėjas privalo įrodyti konkretų žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam atliekant bausmę Marijampolės PN 22 būryje nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į bausmės atlikimą tinkamomis sąlygomis.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvų apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).
Pareiškėjas teigia, jog jam nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus gyvenamasis plotas 22 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 16 d. iki 2017 m. gruodžio 28 d.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).
Remiantis atsakovės atstovo į bylą pateiktais duomenimis nustatyta, kad Marijampolės PN direktoriaus įsakymu Nr. 7/07-516 pareiškėjas 2017 m. birželio 16 d. buvo perkeltas iš 162 brigados (16 būrio) į 223 brigadą (22 būrį), Marijampolės PN direktoriaus įsakymu Nr. 7/07-1074 pareiškėjas 2017 m. gruodžio 28 d. buvo perkeltas iš 223 brigados (22 būrio) į 82 brigadą (8 būrys). Bylos duomenims nustatyta, kad pareiškėjas, Marijampolės PN 22 būryje buvo laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 16 d. iki 2017 m. gruodžio 27 d. (b. l. 8-9, 14, 15, 16).
Pareiškėjas nurodo, kad netinkamos kalinimo sąlygos buvo sudarytos atliekant bausmę Marijampolės PN 22 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 2, tačiau remiantis Marijampolės PN Socialinės reabilitacijos skyriaus specialisto 2018 m. liepos 18 d. pažyma Nr. 14/07-3836, nustatyta, kad pareiškėjas atliko bausmę 22 būryje gyvenamojoje patalpoje Nr. 1, o ne gyvenamojoje patalpoje Nr. 2 (b. l. 16).
Atsakovės atstovas 2018 m. lapkričio 8 d. rašte Nr. 9/07-11821 (b. l. 64) nurodė, kad remiantis turimais duomenimis t. y. Individualaus darbo su nuteistuoju knygele, pareiškėjui 2017 m. birželio 16 d. paskirta 22 būrio gyvenamoji patalpa Nr. 1.
Administracinėje byloje esantys įrodymai (b. l. 8-9, 14, 15, 16, 64, 66) patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 16 d. iki 2017 m. gruodžio 27 d. pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę 22 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 28,67 kv. m, joje įrengtos 9 gyvenamosios vietos, ginčo laikotarpiu gyvenamojoje patalpoje Nr. 1 buvo iki 9 nuteistųjų, todėl pareiškėjui teko 3,18 kv. m gyvenamojo ploto.
Nors pareiškėjas nesutiko su atsakovės atstovo pateiktais duomenimis bei nurodė, kad ginčo laikotarpiu 22 būrio gyveno patalpoje Nr. 2, tačiau nepateikė teismui jokių oficialių įrodymų, paneigiančių atsakovės atstovo pateiktus duomenis. Pareiškėjas skundo papildyme (b. l. 79-80) nurodė, kad jis buvo paskirtas į 22 būrį, tačiau nuėjęs į gyvenamąją patalpą Nr. 1 nerado laisvos lovos, todėl nuėjo gyventi į patalpą Nr. 2. Pareiškėjas pateikė nuteistojo Egidijaus Startos parodymus dėl pareiškėjo buvimo patalpoje Nr. 2 (b. l. 77). Pažymėtina, jog minėtas asmuo atlieka kartu su pareiškėju laisvės atėmimo bausmę, taigi gali būti suinteresuotas bylos baigtimi, todėl teismas nesivadovauja pareiškėjo pateiktais Egidijaus Startos parodymais.
Atsakovės atstovo pateikti oficialūs dokumentai – Socialinės reabilitacijos skyriaus 2018 m. lapkričio 8 d. pažyma Nr. 14/07-5791 (b. l. 66), patvirtina atsakovės atstovo atsiliepime nurodytas aplinkybes dėl pareiškėjo apgyvendinimo vietos ir jam tekusio gyvenamojo ploto, todėl teismas neturi pagrindo jais netikėti ir vertina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu 22 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje pareiškėjui teko 3,18 kv. m. gyvenamojo ploto. Atsakovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo ir konstatuoja, jog pareiškėjui visą vertinamąjį laikotarpį buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo (ABTĮ 56 str.).
Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad didelę gyvenamojo ploto dalį užėmė baldai. Tačiau pagal Taisyklių 11¹.1. punktą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Konstatavus, kad minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde tvirtino, kad patalpose buvo šalta, drėgna, nebuvo ventiliacijos, trūko oro, tamsu, gyvenamųjų patalpų sienos suskilinėjusios, byrėjo tinkas, kampuose kaupėsi pelėsis.
Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Higienos norma HN 134:2015) 14 punkte nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Higienos normos HN 134:2015 17 punkte nurodyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpose vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Higienos normos HN 134:2015 16 punktuose nurodyta, jog santykinė oro drėgmė šiltuoju metų periodu turi būti 35–65 proc., šaltuoju metų periodu – 35–60 proc.; gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 C. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (Lietuvos higienos normos HN 134:2015 39 p.).
Pagal į bylą pateiktus Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus (b. l. 22-26) nustatyta, jog Marijampolės PN patalpos vėdinamos per atidaromus langus. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo į bylą pateiktais duomenimis dėl patalpų vėdinimo natūraliai per langus. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, taip, be kita ko, iš dalies išvengiant ir drėgmės patalpose. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo gyvenamąsias patalpas, neturi problemų dėl atsirandančios drėgmės ar pelėsio.
Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo gyvenamosiose patalpose ventiliacija buvo nepakankama, kad patalpose buvo pelėsis, byrėjo tinkas, sienos suskilinėjusios (patikrinimo aktų, pareiškėjo ar kitų nuteistųjų skundų dėl negalėjimo išvėdinti patalpą, pelėsio, byrančio tinko, suskilinėjusių sienų), šios aplinkybės pareiškėjas neįrodinėjo jokiomis galimomis ir leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, todėl, nesant tokių duomenų, abstraktūs ir niekuo nepagrįsti pareiškėjo argumentai dėl netinkamos gyvenamųjų patalpų ventiliacijos, pelėsio, byrančio tinko, suskilinėjusių sienų atmestini kaip nepagrįsti.
Nors byloje nėra konkrečių duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, apšvietimą, oro temperatūrą, oro judėjimo greitį, tačiau teismas pažymi, jog pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes konstatuodamas, kad, jo nuomone, minėti parametrai neatitiko minimalių reikalavimų.
Pažymėtina, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, nenurodė, kokiu pagrindu padarė išvadą, kad dirbtinis apšvietimas, oro temperatūra ir oro judėjimo greitis neatitiko nustatytų reikalavimų, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jo sveikatos būklės pablogėjimą dėl šių aplinkybių. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl nepakankamo apšvietimo, oro temperatūros, oro judėjimo greičio iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmetami.
Pareiškėjas skundžiasi sanitarinio mazgo neatitikimu teisiniam reglamentavimui, t. y., kad tualete buvo tik 3 sėdimi klozetai bei 2 pisuarai, kuriais naudojosi 90 nuteistųjų, todėl teko laukti eilėse, taip pat nebuvo atitverti vienas nuo kito ir taip buvo pažeistas jo privatumas.
Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ buvo numatyta, jog 1 unitazas ar klozetas bei pisuaras skiriamas 12-ai nuteistųjų ir 1 praustuvė skiriama 10-iai nuteistųjų. Minėtos nuostatos galiojo iki 2016 m. gruodžio 31 d. Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja 2016 m. balandžio 20 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymo Nr. 1R- 132 redakcija „Dėl teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ pakeitimo“, kuri nenumatė sanitarinio mazgo įrengimo ir įrenginių skaičiaus. Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“, 1 praustuvė, 1 klozetas (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras skiriamas ne daugiau kaip 15-ai asmenų ir klozetai įrengiami kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m.
Pagal atsakovės atstovo pateiktą 2018 m. liepos 18 d. pažymą Nr. 14/07-3836 (b. l. 16) 22-ame būryje ginčo laikotarpiu gyveno iki 63 nuteistųjų. Iš į bylą pateikto 2016 m. rugsėjo 23 d. Patikrinimo akto (b. l. 25-26) nustatyta, kad 22-ame nuteistųjų būryje yra įrengtos penkios praustuvės bei trys unitazai, du pisuarai ir vienas dušas, kurie, tikrinimo metu, buvo veikiantys.
Kadangi 22-o būrio sanitariniame mazge buvo 3 sėdimi klozetai, 2 pisuarai, praustuvė su 5 kranais (pareiškėjo teiginius patvirtina byloje esančios nuotraukos (b. l. 52, 54, 55)), todėl sanitariniu mazgu galėjo naudotis 75 nuteistieji, o ginčo laikotarpiu 2-ame būryje gyveno iki 63 nuteistųjų. Atlikus aritmetinius skaičiavimus akivaizdu, kad vertinamuoju laikotarpiu 22 būrio sanitariniame mazge įrengtų sanitarinių įrenginių skaičius atitiko galiojantį teisinį reglamentavimą. Byloje nėra duomenų, kad minėti įrenginiai nefunkcionavo ar pan., todėl pareiškėjo teiginiai dėl inventoriaus trūkumo sanitariniame mazge atmestini kaip neįrodyti.
Nors pareiškėjas skunde teigė, kad naudojantis tualetu jis jautė pažeminimą, tačiau skunde nurodė, kad klozetai nėra visiškai uždari, o tik atitverti sienele, t. y. sutiko su atsakovės atstovo tvirtinimu, jog 22 būrio sanitariniame mazge tarp klozetų yra įrengtos pertvaros (b. l. 10). Taigi nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad sanitarinis mazgas patalpoje, kurioje gyveno pareiškėjas, nebuvo įrengtas, t. y. jis buvo įrengtas atskiroje patalpoje nuo pareiškėjo gyvenamosios patalpos ir sanitariniai įrenginiai atskirti pertvaromis, ko pasėkoje buvo užtikrintas minimalus pareiškėjo privatumas atliekant gamtinius reikalus, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodydamas, kad kai unitazai yra atskirti dalinėmis pertvaromis yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu (ne kameroje) buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).
Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į atsakovą dėl nepatogumų naudojantis sanitariniu mazgu. Kita vertus, teismas pažymi, kad sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendimą byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmetami.
Pareiškėjas žalą kildina, jog trūko spintelių.
Pareiškėjas į bylą jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų (pvz. rašytų, bet neįteiktų skundų, rašytinių liudytojų parodymų ir pan.) nepateikė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į būrio viršininką ar pataisos namų administraciją dėl baldų trūkumo, o pataisos namų administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, jokiais faktiniais duomenimis nepagrįsti pareiškėjo abstraktūs tvirtinimai apie tai, kad trūko spintelių, todėl šie skundo argumentai vertintini, kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai ir atmestini.
Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 40 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Byloje nėra duomenų, kad skalbyklos įrengimas Marijampolės PN neatitiktų minėtos higienos normos reikalavimų.
Atsakovės atstovas pateikė teismui Avalynės ir drabužių taisyklos, kirpyklos, dušinės ir skalbyklos teikiamų paslaugų naudojimo tvarką, patvirtintą Marijampolės PN direktoriaus 2016 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 4/07-15 (b. l. 70-71), kurioje nustatyta nuteistųjų patalynės, rankšluosčių, apatinių drabužių bei tam tikrais atvejais viršutinių drabužių skalbimo paslaugų teikimo tvarka. Kad šios tvarkos yra laikomasi, patvirtina į bylą pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento 2016 m. rugsėjo 23 d. patikrinimo aktas (b. l. 25-26), kuriame nurodyta, kad 22 būrio nuteistieji turi skalbimo mašiną ir mobilią džiovyklą, todėl, akivaizdu, kad viršutinius drabužius 22 būrio nuteistieji galėjo išsiskalbti naudodamiesi šiam būriui skirta skalbimo mašina bei, kaip ne kartą yra pažymėta teismų sprendimuose tokio pobūdžio bylose, maudymosi metu. Taigi, akivaizdu, jog Marijampolės PN buvo tinkamai užtikrinamas Higienos normos HN 134:2015 40 punkto reikalavimų laikymasis. Atsakovės atstovas pažymėjo, kad Marijampolės PN esančiuose būriuose, taip pat ir 22 būryje, yra informacinis stendas, kuriame yra skelbiama aktuali nuteistiesiems informacija tame tarpe ir skalbyklos darbo grafikas, nuteistieji visuomet gali kreiptis į būrį prižiūrintįjį specialistą dėl informacijos pateikimo ar patikslinimo, visa nuteistiesiems aktuali informacija yra skelbiama vaizdinės informacijos stende, todėl atskirai nuteistieji su grafikais nesupažindinami (b. l. 65). Duomenų dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui kilusių sunkumų skalbiant drabužius, skalbimo mašinos gedimų atvejus ir pan. į bylą nepateikta, todėl deklaratyvių, abstrakčių, jokiais objektyviais įrodymais nepagrįstų pareiškėjo pretenzijų pagrindu šiuo aspektu atsakovės atsakomybė negalima.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Šioje administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinės žalos atsiradimą, nenustatyta.
Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Marijampolės pataisos namų) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo S. S. skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.