- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-09
- Bylos Nr.
- AS-858-219-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00022-2012-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Irmantas Jarukaitis (pran.)
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „WM H. Muller & Co“
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „Jungtinė ekspedicija”, uždaroji akcinė bendrovė „Litma”, Lietuvos laivybos maklerių ir agentų asociacija, uždaroji akcinė bendrovė „Afalita”, UAB „Amber Bay”, uždaroji akcinė bendrovė „Arijus”, uždaroji akcinė bendrovė „Uosto vartai”, Lietuvos ir Latvijos uždaroji akcinė bendrovė „Astramara”, UAB „Baltic Forwarding and Shipping”, uždaroji akcinė bendrovė „Volfra-Klaipėda”, UAB „Koralita”, uždaroji akcinė bendrovė „Passat”, uždaroji akcinė bendrovė „Unitek”, UAB „Baltnautic Shipping Ltd”, uždaroji akcinė bendrovė „Baltijos pervežimai”, uždaroji akcinė bendrovė „Baltlanta”, uždaroji akcinė bendrovė „Bpa”, uždaroji akcinė bendrovė „Fertimara”, uždaroji akcinė bendrovė Fregatų aptarnavimo agentūra, uždaroji akcinė bendrovė „Jūrtransa”, uždaroji akcinė bendrovė „Jūrų agentūra Forsa”, uždaroji akcinė bendrovė Klaipėdos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „WM H. Muller & Co“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „WM H. Muller & Co“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai (tretieji suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Jungtinė ekspedicija”, uždaroji akcinė bendrovė „Litma”, uždaroji akcinė bendrovė „Jungtinė ekspedicija”, Lietuvos laivybos maklerių ir agentų asociacija, uždaroji akcinė bendrovė „Afalita”, UAB „Amber Bay”, uždaroji akcinė bendrovė „Arijus”, uždaroji akcinė bendrovė „Uosto vartai”, Lietuvos ir Latvijos uždaroji akcinė bendrovė „Astramara”, UAB „Baltic Forwarding and Shipping”, uždaroji akcinė bendrovė „Volfra-Klaipėda”, UAB „Koralita”, uždaroji akcinė bendrovė „Passat”, uždaroji akcinė bendrovė „Unitek”, UAB „Baltnautic Shipping Ltd”, uždaroji akcinė bendrovė „Baltijos pervežimai”, uždaroji akcinė bendrovė „Baltlanta”, uždaroji akcinė bendrovė „Bpa”, uždaroji akcinė bendrovė „Fertimara”, uždaroji akcinė bendrovė Fregatų aptarnavimo agentūra, uždaroji akcinė bendrovė „Jūrtransa”, uždaroji akcinė bendrovė „Jūrų agentūra Forsa”, uždaroji akcinė bendrovė Klaipėdos jūrų krovinių kompanija „Bega”, uždaroji akcinė bendrovė „Klaipėdos Translit”, UAB Jūrų agentūra „Lepūnas”, uždaroji akcinė bendrovė „Limarko”, UAB „Limarko jūrų agentūra”, UAB „MK Laivyba”, UAB „Nordis Shipping Service”, UAB „Nurminen Maritime”, uždaroji akcinė bendrovė „Okeaninių konteinerių servisas”, uždaroji akcinė bendrovė Prekybos namai „Skelmė”, UAB „Vakarų laivų agentai”, UAB „VPA Logistics”) dėl nutarimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „WM H. Muller & Co“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „WM H. Muller & Co“) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-42), prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir atsakovas, Taryba) 2011 m. gruodžio 8 d. nutarimo Nr. 2S-25 (toliau – ir Nutarimas) dalį, kuria Taryba nutarė: pripažinti, kad pareiškėjas, sudaręs draudžiamą susitarimą nustatyti (fiksuoti) minimalias laivų agentavimo paslaugų kainas, pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir KĮ) 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies reikalavimus (Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punktas ta apimtimi, kiek tai liečia pareiškėjo teises ir pareigas); įpareigoti pareiškėją nutraukti Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą Konkurencijos įstatymo ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo pažeidimą, jeigu jis vis dar būtų tęsiamas (Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punktas ta apimtimi, kiek tai liečia pareiškėjo teises ir pareigas); už Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą skirti piniginę baudą pareiškėjui UAB „WM H. Muller & Co“ – 106 500 litų (Nutarimo rezoliucinės dalies 3 punktas ta apimtimi, kiek tai liečia pareiškėjo teises ir pareigas); įpareigoti pareiškėją per 5 dienas nuo Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkte numatyto įpareigojimo įvykdymo ir 3 punkte numatytos baudos sumokėjimo pranešti apie tai Tarybai ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus (Nutarimo rezoliucinės dalies 4 punktas ta apimtimi, kiek tai liečia pareiškėjo teises ir pareigas).
Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos sustabdyti Nutarimo galiojimą dalyje, kurioje pareiškėjui buvo paskirta bauda. UAB „WM H. Muller & Co“ nurodo, kad, atsižvelgus į vykdomos veiklos specifiką, tam, kad bendrovė galėtų tinkamai vykdyti veiklą, yra būtina turėti nuolatinį ir pakankamą apyvartinį kapitalą (apyvartinių lėšų likutį), kadangi verslo praktikoje paslaugų tiekėjas privalo apmokėti trečiųjų asmenų paslaugas, uosto ir kiti mokesčiai turi būti sumokėti avansu arba per labai trumpą terminą. Pareiškėjas savo teikiamas paslaugas kredituoja iš savo apyvartinių lėšų, sukauptų tai dienai, o patirtas išlaidas paslaugų gavėjai kompensuoja tik po paslaugų suteikimo. Paskirtos 106 500 litų dydžio baudos sumokėjimas ženkliai sumažintų pareiškėjo nuosavų lėšų kiekį, dėl ko sutriktų atsiskaitymai su darbuotojais, valstybe, todėl bendrovės veiklos vykdymui kiltų žala, o pareiškėjo finansinė padėtis pasunkėtų. Be to, jeigu būtų priimtas pareiškėjui palankus teismo sprendimas, pareiškėjas būtų priverstas dėl sumokėtos baudos ieškojimo kreiptis į teismą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 23 d. nutartimi (b. l. 113-115) nutarė priimti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „WM H. Muller & Co“ skundą, netenkinti pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjas iš esmės grindžia būtinybe turėti apyvartinių lėšų savo veiklai vykdyti ir plėsti. UAB „WM H. Muller & Co“ nepateikė jokių duomenų apie bendrovės finansinę padėtį šiuo metu. Iš pareiškėjo pateiktų dokumentų negalima daryti išvados, kad, sumokėjus Nutarimu paskirtą baudą, bendrovė neturės apyvartinių lėšų savo veiklai vykdyti ir susidurs su finansiniais sunkumais, dėl kurių net ir palankaus teismo sprendimo atveju pareiškėjo grąžinimas į iki tol buvusią padėtį būtų apsunkintas. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė savo argumentų dėl to, jog skundžiamo atsakovo Nutarimo rezoliucinės dalies 3.32 punkto vykdymas, nesulaukus, kol bus išspręsta byla, sukeltų jam didesnius neigiamus padarinius nei laikinas šio punkto nevykdymas, nepateikė pagrįstų įrodymų, kurie padėtų teismui nustatyti išskirtines aplinkybes, kurios rodytų, jog, nepritaikius šios reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Todėl teismas netenkino UAB „WM H. Muller & Co“ prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
III.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „WM H. Muller & Co“ atskiruoju skundu (b. l. 155-163) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria buvo atsisakyta UAB „WM H. Muller & Co“ naudai taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir išspręsti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą iš esmės bei sustabdyti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2011 m. gruodžio 8 d. nutarimo Nr. 2S-25 „Dėl laivų agentavimo ir kitas su laivyba susijusias paslaugas teikiančių ūkio subjektų ir jų asociacijos veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio reikalavimams“ galiojimą dalyje, kuria pareiškėjui buvo paskirta bauda, iki tol, kol teikiamo skundo pagrindu pradėtoje administracinėje byloje bus priimtas ir įsiteisės galutinis teismo sprendimas.
Atskirajame skunde remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 7 d. nutarimi administracinėje byloje Nr. AS438-473/2009. Pareiškėjas nurodo, jog KĮ 44 straipsnio 1 dalis nustato 3 mėnesių terminą baudai sumokėti, skaičiuojamą nuo dienos, kurią ūkio subjektas gavo Tarybos nutarimą. Pareiškėjas Tarybos jam skirtą baudą gali sumokėti bet kuriuo metu, laikydamasis minėto KĮ nustatyto termino, todėl nepagrįsta, kad teismas, spręsdamas dėl galimos žalos pareiškėjui atsiradimo, ypatingą dėmesį skiria tik dabartinei pareiškėjo finansinei situacijai, tačiau visiškai ignoruoja likusį terminą baudai sumokėti. Pabrėžia, jog pareiškėjo teismui pateikti duomenys yra orientuoti į visą baudos sumokėjimui KĮ nustatytą terminą. Todėl šią informaciją teismas, spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turėjo laikyti tinkama ir pakankama tam, kad būtų galima pripažinti, jog baudos mokėjimo termino nestabdymas gali esmingai įtakoti žalos pareiškėjui atsiradimą. Be to, sprendžiant dėl galimos žalos atsiradimo, esminis dėmesys turėtų būti skiriamas ne konkrečiam žalos atsiradimo momentui, bet pačiam faktui, kad aptariama žala neišvengiamai kils dėl baudos sumokėjimo. Atsižvelgiant į vykdomos veikos – agentavimo bei ekspedijavimo paslaugų teikimo – specifiką, tam, kad pareiškėjas galėtų tinkamai ir stabiliai vykdyti veiklą, yra būtina turėti nuolatinį ir pakankamą apyvartinį kapitalą (apyvartinių lėšų likutį), kadangi tokio verslo praktikoje paslaugų tiekėjas privalo apmokėti trečiųjų asmenų paslaugas, be to, uosto ir kiti mokesčiai turi būti sumokėti avansu arba per trumpą terminą. Nutarimu paskirtos 106 500 litų dydžio baudos sumokėjimas ženkliai sumažintų pareiškėjo nuosavų lėšų kiekį, dėl ko sutriktų pareiškėjo atsiskaitymai su kontrahentais, darbuotojais, valstybe, todėl pareiškėjo veiklos vykdymui bei vystymui kiltų žala, o pareiškėjo finansinė padėtis pasunkėtų. Pabrėžia, jog, jeigu išnagrinėjus pareiškėjo teismui pateiktą skundą būtų nustatyta, kad Taryba pareiškėjo veiksmus neteisėtais pripažino nesant tam tinkamo ir pakankamo pagrindo, pareiškėjas būtų priverstas dėl sumokėtos baudos išieškojimo kreiptis į teismą su atskiru ieškiniu dėl valstybės institucijos neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo. Toks teismo procesas pareikalautų didelių laiko sąnaudų ir piniginių išlaidų, be to, inicijavus nurodytą teismo procesą padidėtų Lietuvos teismų apkrautumas.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodoma, jog Tarybos nutarimų galiojimas yra iš esmės tiesiogiai susijęs su viešojo intereso apsauga, jo galiojimo sustabdymas yra galimas tik ypatingais ir išskirtiniais atvejais. Pareiškėjas objektyviai nepagrindė, kad egzistuoja išskirtinės aplinkybės, kurios neabejotinai rodytų, jog, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių nagrinėjamoje byloje, egzistuoja reali grėsmė, kad teismo sprendimo vykdymas pasunkėtų ar pasidarytų neįmanomas. Nurodo, jog pareiškėjo pateikti duomenys objektyviai finansinių sunkumų realios grėsmės nepagrindžia. Atkreipia dėmesį, kad KĮ 44 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad, esant motyvuotam ūkio subjekto prašymui, baudos ar jos dalies mokėjimas gali būti atidedamas iki šešių mėnesių. Ūkio subjektai, turintys finansinių sunkumų, gali prašyti išdėstyti baudų mokėjimą ir nėra įpareigojami visą skirtą baudą sumokėti iš karto.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Limarko jūrų agentūra” atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo pareiškėjo atskirąjį skundą tenkinti, pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir priimti naują nutartį – pareiškėjo reikalavimą dėl Nutarimo rezoliucinės dalies dėl finansinės sankcijos skyrimo galiojimo sustabdymo tenkinti. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodoma, jog pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, kuriomis siekiama sustabdyti Tarybos nutarimų dėl piniginės baudos skyrimo galiojimą, turėtų būti tenkinamas visada, kai pareiškėjo pateiktos faktinės aplinkybės leidžia daryti pagrįstą prielaidą, jog prašymo nepatenkinus pareiškėjui gali kilti finansinių sunkumų grėsmė. Tai, kad įtariamo pažeidėjo bauda bus sumokėta ne per tris mėnesius nuo pažeidimo konstatavimo, bet po to, kai pažeidimo tikrumą patvirtins teismas, nesudaro jokios įtakos nei konkurencijos politikos efektyvumui, nei kokiam nors kitam reikšmingam ir proporcingam tikslui. Baudos mokėjimo atidėjimas nutarimo teisėtumo patikrinimo laikotarpiui, t. y. iki galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo, negali sukelti jokios nepataisomos žalos jokiems įstatymų saugomiems interesams, įskaitant ir viešąjį interesą. Pažymi, jog įstatymas, apribojantis (ir netgi tam tikram laikui panaikinantis) juridinio asmens teisę naudotis nuosavomis lėšomis, remiantis viešojo administravimo institucijos sprendimu, kurio teisėtumas ir pagrįstumas yra ginčijamas teisme, laikytinas pažeidžiančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnį ir Europos Žmogaus Teisių Konvencijos (toliau – ir EŽTK) Pirmojo protokolo 1 straipsnį. Apribojimas ūkio subjektui naudotis finansinėmis lėšomis, ypač pinigais banko sąskaitoje, sudaro tiesiogines neigiamas finansines pasekmes, kadangi šių lėšų ūkio subjektas negali panaudoti savo numatytiems tikslams. Net jeigu konkrečių investicinių tikslų tokių lėšų panaudojimui ūkio subjektas nėra išsikėlęs, ūkio subjektas neturi galimybės lėšų panaudoti kaip elementarios finansinės investicijos (pavyzdžiui, padėti banko indėlį), kuri potencialiai atneštų finansinę naudą. Blogesnė situacija susiklosto, kai ūkio subjektas privalo ar yra įsipareigojęs lėšas naudoti tam tikru būdu, tačiau dėl potencialiai neteisėto administracinio akto negali savo įsipareigojimų įvykdyti ir yra priverstas skolintis, ar, skolinimosi galimybės nesant, atsisakyti vykdyti savo įsipareigojimus, t. y. atsidurti nemokumo situacijoje. Nurodo, jog teismas turėtų formuoti praktiką, vystydamas prezumpciją, kad Tarybos nutarimų dalių, kuriomis paskiriamos baudos, vykdymo nesustabdymas visais atvejais sukelia pareiškėjams neigiamas finansines pasekmes, nebent Taryba įrodytų, kad tokios pasekmės tikrai nebus sukeltos.
Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Limarko” atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo pareiškėjo atskirąjį skundą tenkinti, pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir priimti naują nutartį – pareiškėjo reikalavimą dėl Nutarimo rezoliucinės dalies dėl finansinės sankcijos skyrimo galiojimo sustabdymo tenkinti. Atsiliepime į atskirąjį skundą pateikiami argumentai, išdėstyti trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Limarko jūrų agentūra” atsiliepime į atskirąjį skundą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kyla dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės – iki teismo sprendimo administracinėje byloje įsiteisėjimo dienos Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2011 m. gruodžio 8 d. nutarimo Nr. 2S-25 „Dėl laivų agentavimo ir kitas su laivyba susijusias paslaugas teikiančių ūkio subjektų ir jų asociacijos veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio reikalavimams“ dalies, kuria pareiškėjui paskirta 106 500 litų bauda, laikino sustabdymo – taikymo. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės. Taigi nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija turi įvertinti, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepritaikė prašytos reikalavimo užtikrinimo priemonės.
Teisėjų kolegija nurodo, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog jos netaikius teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas bei realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5-155/2005, 2005 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5-230/2005, 2008 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-558/2008, 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010, 2011 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011, kt.). Sprendžiant klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atsižvelgtina į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-496/2006, 2006 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS15-622/2006, 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010).
Pažymėtina, kad galima neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009), nors susiklosčiusi sunki ekonominė situacija ir jos metu kylantys finansiniai sunkumai gali būti pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-206/2010). Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties administracinėje byloje Nr. AS146-674/2011 taip pat matyti, kad taikant reikalavimo užtikrinimo priemonės analizuojama, ar skundžiamo Tarybos nutarimo vykdymas, nesulaukus, kol bus išspręsta byla, sukeltų pareiškėjui didesnius neigiamus padarinius nei laikinas šio nutarimo nevykdymas. Taigi sprendžiant dėl nagrinėjamų reikalavimo užtikrinimo priemonių, vertinama, kokie padariniai gali kilti, jei reikalavimo užtikrinimo priemonės bus taikomos arba netaikomos, kurie iš šių padarinių labiau tikėtini ir sunkesni, sudėtingiau pašalinami. Nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika taip pat patvirtina, jog teisėjų kolegija, analizuodama asmenų, prašančių taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, finansinę padėtį, vertina jų apyvartinių lėšų kiekį, pajamas, šių pajamų pokyčius, turimus įsiskolinimus, kreditorinius reikalavimus, vykdomą ūkinę veiklą, skirtų baudų dydžius, kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes (šiais aspektais žr. pvz., 2011 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-310/2011, 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje AS438-527/2009, 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje AS63-675/2011, 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-487/2011, 2011 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-459/2011). Tačiau pabrėžtina, kad reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas kiekvienu atveju priklauso nuo konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje konkrečioje byloje paprastai būna specifinis, todėl, sprendžiant skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, iš esmės negalima tapatinti atskirų bylų faktinių situacijų.
Teisėjų kolegija nurodo, jog asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas būtinybę taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę grindžia tuo, jog pagal jo vykdomos veiklos – agentavimo bei ekspedijavimo paslaugų teikimo – specifiką, tam, kad pareiškėjas galėtų tinkamai ir stabiliai vykdyti veiklą, yra būtina turėti nuolatinį ir pakankamą apyvartinį kapitalą (apyvartinių lėšų likutį), kadangi tokio verslo praktikoje paslaugų tiekėjas privalo apmokėti trečiųjų asmenų paslaugas, be to, uosto ir kiti mokesčiai turi būti sumokėti avansu arba per trumpą terminą. Nurodo, jog Nutarimu paskirtos 106 500 litų dydžio baudos sumokėjimas ženkliai sumažintų pareiškėjo nuosavų lėšų kiekį, dėl ko sutriktų pareiškėjo atsiskaitymai, finansinė padėtis (b. l. 155-163).
Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo argumentus, pateiktus įrodymus, pažymi, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Šiuo atveju nors pareiškėjas reikalavimų užtikrinimo priemonės taikymą grindžia būtinybe turėti apyvartinių lėšų, tačiau jokių įrodymų apie savo finansinę padėtį nepateikė, todėl negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad dėl 106 500 litų baudos sumokėjimo pareiškėjui atsiras sunkių padarinių, kad sutriks pareiškėjo atsiskaitymai su kitomis sutarčių šalimis, valstybe, pareiškėjo finansinė padėtis pasunkės. Pažymėtina, kad pareiškėjo teiginiai, jog ginčijamos Nutarimo dalies galiojimo laikinas sustabdymas padėtų išvengti papildomo bylinėjimosi negali būti vertinami kaip įrodymai, pagrindžiantys reikalavimo užtikrinimo priemonių būtinybę. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė aiškiais ir neginčijamais įrodymais nei galimų nuostolių buvimo, nei savo finansinės padėties, galimo apyvartinių lėšų trūkumo, nei kitų pasekmių, dėl kurių teismo sprendimo vykdymas taptų neįmanomas ar sunkiai įgyvendinamas, buvimo.
Papildomai pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju yra sprendžiamas klausimas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, todėl trečiųjų suinteresuotų asmenų argumentai, susiję su KĮ numatytu teisiniu reguliavimu, trečiųjų suinteresuotų asmenų vertinimu, nepagrįstai apribojančiu juridinio asmens teisę naudotis nuosavomis lėšomis, remiantis viešojo administravimo institucijos sprendimu, kurio teisėtumas ir pagrįstumas yra ginčijamas teisme, yra nenagrinėtini ir dėl jų nepasisakytina.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi bei įvertinusi pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą, taip pat teismui pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad negalima daryti išvados, kad byloje yra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas ir pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, paliktina nepakeista.
Atkreiptinas dėmesys, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (ABTĮ 71 str. 1 d.), tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „WM H. Muller & Co“ atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutarties dalį, kuria buvo atsisakyta taikyti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „WM H. Muller & Co“ prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.