Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2008-06-11 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-238/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-06-11
Bylos Nr.
1A-238/2008
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Svajūnas Knizleris, Valdimaras Bavėjanas, Kęstutis Jucys (pran.)
Nuteistasis
A. P.
Nukentėjusysis
O. V.
Advokatai
Artūras Šukevičius
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-238/2008Procesinio sprendimo kategorija 1.2.3.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. birželio 11 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teisėjų: Valdimaro Bavėjano, Svajūno Knizlerio,sekretoriaujant Agnei Aguonytei,dalyvaujant prokurorui Dariui Karčinskui,gynėjai Jolantai Teresei Litvinskienei,nuteistajam A. P. ,nukentėjusiajai O. V. , jos atstovui advokatui Artūrui Šukevičiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios O. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. kovo 12 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau - BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu devyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš A. P. priteista nukentėjusiajai O. V. trys tūkstančiai trisdešimt penki litai šeši centai (3 035,06 Lt) turtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. nuteistas už tai, kad jis 2007 m. liepos 2 d. apie 14 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, savo namų kieme (duomenys neskelbtini)., asmeninio konflikto metu tyčia tuščiu vyno buteliu sudavė vieną kartą J. K. į galvos sritį, tuo padarydamas jam muštinę žaizdą pakaušyje, po to, peiliu durdamas nukentėjusiajam J. K. ne mažiau kaip 8 kartus, padarė jam tris aklas durtines-pjautines kairės krūtinės pusės žaizdas, pjautines žaizdas kaklo dešinėje su vidinės jungo venos pažeidimu, kaklo dešinio peties srityje, krūtinės dešinėje, kairės plaštakos IV ir V pirštuose, kiauryminį durtinį-pjautinį kairės krūtinės ląstos pusės sužalojimą su širdies dešinio prieširdžio pažeidimu, kas komplikavosi vidiniu kraujavimu į širdiplėvės ertmes, širdies tamponada, dėl ko nukentėjusysis mirė.

Šalies argumentai

Nukentėjusioji O. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, nes teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir neteisingai paskyrė bausmę. Apeliantė mano, kad teismas atsižvelgė tik į nuteistojo parodymus, netinkamai vertino faktines aplinkybes, be to, neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ išaiškinimus bei į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką panašaus pobūdžio bylose, dėl ko buvo paskirta per švelni bausmė.

BK 54 straipsnio 2 dalyje numatoma, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje klaidingai nurodoma, kad A. P. padarė tyčinį sunkų nusikaltimą. Apeliantė pažymi, kad nužudymas (BK 129 straipsnio 1 dalis) priskiriamas ne prie sunkių, o labai sunkių nusikaltimų kategorijos, kadangi už šį nusikaltimą baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo (BK 11 straipsnio 6 dalis). Be to, O. V. mano, kad A. P. nužudė žmogų veikdamas tiesiogine tyčia, nes nuteistasis suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir norėjo ją atimti. Nustatant skiriamos bausmės dydį šie argumentai yra reikšmingi ir į juos turėjo būti atsižvelgta.

Šalies argumentai

Apeliantė taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į bausmės dydžiui nustatyti labai svarbią aplinkybę, kad po nužudymo nuteistasis siekė nuslėpti šį nusikaltimą, bandė sunaikinti jo pėdsakus bei paslėpti nužudytąjį ir tokiu būdu išvengti atsakomybės. Tai patvirtina faktas, jog kitą dieną, kai padarė nusikaltimą, nuteistasis atėjo į J. K. namus, prašė pakviesti nužudytąjį, kuris jau buvo negyvas. Tokiu būdu nuteistasis siekė išvengti įtarimų. A. P. prisipažino kaltu ir ėmė gailėtis tik po to, kai policijos pareigūnai šią nusikalstamą veiką atskleidė ir tapo aišku, kad nepavyks išvengti baudžiamosios atsakomybės. Todėl nukentėjusioji teigia, kad toks prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis turi būti vertinami kritiškai, kaip nuteistojo gynybos taktika, siekiant išvengti griežtesnės bausmės.

Apeliantė nurodo, kad teismas gana abstrakčiai vertino A. P. asmenybę. Mano, kad teismas, apklausdamas liudytojus, privalėjo detaliau išsiaiškinti nuteistojo asmenybę. Teismas neatsižvelgė į tai, kad vienas iš liudytojų (A. K. ) gali patvirtinti, kad nuteistasis kiek anksčiau jį buvo užpuolęs su peiliu ir net bandė perrėžti gerklę, kas leidžia spręsti apie agresyvų A. P. būdą. Be to, neatsižvelgta ir į aplinkybę (kurią taip pat galėjo patvirtinti apklausti liudytojai), kad nužudytasis J. K. buvo ramaus būdo ir niekada nieko pirmas nepuldavo. Todėl apeliantė mano, kad nuteistojo tvirtinimas, jog nukentėjusysis pirmas sviedė į jį butelį ir tokiu būdu išprovokavo konfliktą, taip pat vertintinas kritiškai. Taip pat kritiškai vertintinas ir nuteistojo teiginys, jog konfliktas kilo susiginčijus dėl to, kas važiuos parvežti svaigalų, kadangi kitą dieną po nusikaltimo A. P. atvyko pas A. K. ir atsinešė išvakarėse neišgertą butelį alkoholio. Tai reiškia, jog tą dieną, kai J. K. buvo nužudytas, nebuvo jokio reikalo vykti ir parvežti alkoholinių gėrimų, todėl ir jokio konflikto dėl to kilti negalėjo. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių tokius nuteistojo teiginius.

Apeliantė pažymi, kad netgi ir atsižvelgus į lengvinančią aplinkybę, jog A. P. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, bei į teismo nustatytą sunkinančią aplinkybę, jog nusikalstamą veiką A. P. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, pirmosios instancijos teismas, skirdamas devynerių metų laisvės atėmimo bausmę, pažeidė BK 61 straipsnio nuostatas. BK 61 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijos vidurkis yra 10 metų. Apeliantė mano, kad Kauno apygardos teismas, skirdamas bausmę, nukrypo nuo bausmės vidurkio, dėl to nenurodė jokių motyvų, todėl teismo nuosprendis turi būti pakeistas.

Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad J. K. buvo nužudytas padarant jam daug kūno sužalojimų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas minėtame nutarime išaiškino, kad tokia veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą kaip nužudymas kankinant ar kitaip itin žiauriai, kurio sankcija numato griežtesnę bausmę nei paprasto nužudymo sankcija.

Šalies argumentai

Apeliantė prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2008 metų kovo 12 d. nuosprendį ir A. P. nuteisti laisvės atėmimu dvylikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Nuteistasis A. P. atsikirtime į apeliacinį skundą nurodo, jog Kauno apygardos teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, teisingai nustatė padaryto nusikaltimo aplinkybes bei padarė pagrįstas ir teisingas išvadas. Pažymi, kad nuosprendyje buvo ištirtos visos faktinės aplinkybės, visapusiškai ir objektyviai įvertinti visi įrodymai. Baudžiamasis įstatymas tiek kvalifikuojant padarytą veiką, tiek skiriant bausmę pritaikytas tinkamai.

Nuteistasis teigia, kad nusikaltimą padarė labai girtas ir negalėjo sąmoningai įvertinti savo veiksmų, dėl ko labai gailisi. Nebuvo iš anksto numatęs ar suplanavęs padaryti nusikaltimą, viskas gavosi spontaniškai. Teigia, kad kaimynai J. K. ir A. K. nuolatos tyčiojosi iš nuteistojo dėl jo uždaro gyvenimo būdo. Kadangi buvo pažemintas ir atstumtas visuomenės, todėl nuolatos vartojo alkoholį. Kaimynai gerdavo kartu su juo, o girti iš jo visada tyčiojosi, todėl kilo tokių sunkių padarinių. Nuteistasis teigia, kad skundžiamas Kauno apygardos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliacinį skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Nuteistasis, jo gynėja ir prokuroras prašo nukentėjusiosios skundą atmesti. O. V. ir jos atstovas prašo nukentėjusiosios apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiosios O. V. apeliacinis skundas atmetamas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeidamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. A. P. kaltė padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Tačiau Kauno apygardos teismas, surašydamas apkaltinamąjį nuosprendį, nesilaikė BPK numatytų reikalavimų nuosprendžio aprašomajai daliai (BPK 305 straipsnis), be to, rezoliucinėje dalyje neteisingai į bausmės laiką įskaitė sulaikymo ir suėmimo laiką. Pirmosios instancijos teismo padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai nėra esminiai ir ištaisomi apeliacinio proceso metu. Atsižvelgiant į tai, Kauno apygardos teismo 2008 m. kovo 12 d. nuosprendis keičiamas dėl nuosprendyje netinkamai išspręstų kitų klausimų (BPK 326 straipsnio 3 dalis, 328 straipsnio 4 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas apygardos teismo nuosprendį peržiūri tik atsižvelgdamas į paduoto apeliacinio skundo ribas. Kadangi O. V. neginčija faktinių bylos aplinkybių ir įrodymų vertinimo, todėl ši nuosprendžio dalis neperžiūrima. Pažymėtina, kad apeliacinis skundas yra prieštaringas, kadangi skundo motyvuose nurodoma, jog nuteistojo A. P. veika turėjo būti kvalifikuojama ne pagal BK 129 straipsnio 1 dalį kaip paprastas nužudymas, o kaip kvalifikuotas nužudymas, padarytas kankinant ar kitaip itin žiauriai, t. y. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą. Tačiau apeliantė skunde formuluoja teismui prašymą tik dėl griežtesnės bausmės paskyrimo, o perkvalifikuoti veikos neprašo. Pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą perdavė teismui A. P. kaltinant padarius nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje (t. 2, b. l. 68-72). Pirmosios instancijos teisme nei prokuroras, nei nukentėjusioji BPK 256 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka A. P. veikos kvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą, neprašė. Be to, apeliacinio proceso metu nei nukentėjusioji, nei jos atstovas, nei prokuroras taip pat nepareiškė prašymo nuteistojo veiką perkvalifikuoti į BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismas pats to padaryti negali, nes būtų pernelyg aktyvus ir proceso dalyviams gali kelti abejonių dėl nešališkumo. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, A. P. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį kaip paprastas nužudymas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 17 punkte nurodoma, kad nu­žu­dy­mas kvali­fi­kuo­ja­mas pa­gal BK 129 straips­nio 2 da­lies 6 punk­tą (kan­ki­nant ar ki­taip itin žiau­riai), kai kal­ti­nin­ko vei­ka dėl gy­vy­bės at­ėmi­mo bū­do ar ki­tų ap­lin­ky­bių pa­si­reiš­kia ypa­tin­gu žiauru­mu. Kan­ki­ni­mas – tai tam tik­rą lai­ką trun­kan­tys veiks­mai, su­ke­lian­tys di­de­lių fi­zi­nių, dva­si­nių kan­čių nukentėjusia­jam tie­sio­gi­niu po­vei­kiu į jo kū­ną ar­ba su­da­ran­tys są­ly­gas kil­ti to­kioms kančioms (dėl skaus­mo, al­kio, troš­ku­lio, šalčio, karš­čio, ver­čiant at­lik­ti nukentėjusį­jį žeminan­čius veiks­mus ir pan.). Nu­žu­dy­mas kitaip itin žiau­riai yra ta­da, kai gyvy­bė at­ima­ma itin skaus­min­gu bū­du (pvz., nuo­di­jant skaus­min­gai vei­kian­čiais nuo­dais, de­gi­nant, už­ka­sant, nu­me­tant iš di­de­lio aukš­čio ir pan.) ar­ba pa­da­rant nu­ken­tė­ju­sia­jam daug kū­no su­ža­lo­ji­mų. Šiuo at­ve­ju ne­tu­ri reikš­mės, kiek laiko nu­ken­tė­ju­sy­sis po pa­nau­do­to smurto iki mir­ties jau­tė kū­no su­ža­lo­ji­mų su­kel­tą skausmą. Nu­žu­dy­mas kva­li­fi­kuo­ja­mas pagal šį punk­tą tik tada, kai kal­ti­nin­kas su­vo­kia itin žiau­rų gy­vy­bės at­ėmi­mo ypa­tu­mą. Tai reiškia, kad vertinant, ar nužudymas buvo padarytas kankinant ar kitaip itin žiauriai, turi būti atsižvelgiama ne tik į padarytų kūno sužalojimų skaičių, bet ir į kaltininko psichinį santykį su pasirinktu nužudymo būdu. Pažymėtina, kad kiekvienas nužudymas yra žiaurus ir sukeliantis kančių nukentėjusiajam aktas, tačiau pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą kvalifikuojamas tik toks gyvybės atėmimas kitam žmogui, kuris pasireiškia ypatingu žiaurumu.

Iš byloje esančios teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad nukentėjusiajam buvo padarytas kiauryminis durtinis-pjautinis kairės krūtinės ląstos sužalojimas su širdies dešinio prieširdžio pažeidimu, kas ir buvo tiesioginė jo mirties priežastis. J. K. taip pat buvo padaryti kiti sužalojimai: trys aklos durtinės-pjautinės kairės krūtinės pusės žaizdos, kurios gyvam žmogui pagal sveikatos sutrikdymo trukmę vertinamos kaip nežymus arba nesunkus sveikatos sutrikdymas ir įtakos mirčiai neturėjo; pjautinės žaizdos kaklo dešinėje su vidinės jungo venos pažeidimu, kaklo dešinio peties srityje, krūtinės dešinėje, kairės plaštakos IV ir V pirštuose, kurios gyvam žmogui būtų vertinamos kaip nežymus ar nesunkus sveikatos sutrikdymas; muštinė žaizda pakaušyje, kuri gyvam žmogui būtų vertinama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas; du linijiniai odos nubrozdinimai kaktoje, šeši kakle, keturi krūtinėje, poodinė kraujosruva dešiniame petyje, odos nubrozdinimai dešinėje kojoje, kurie gyvam žmogui būtų vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 21-29). Iš nuteistojo A. P. parodymų matyti, kad nukentėjusįjį sužalojo tarp jų kilus konfliktui, kadangi J. K. pradėjo jį įžeidinėti (t. 2, b. l. 90-91). Nustatyta, kad nusikaltimo padarymo metu nukentėjusysis ir nuteistasis buvo girti. Byloje nėra jokių neginčijamų objektyvių įrodymų, kad A. P. suvokė ir siekė itin žiauriai atimti gyvybę nukentėjusiajam . Kitokių objektyvių J. K. nužudymo aplinkybių byloje nenustatyta ir teismui nepateikta, o nukentėjusiosios nurodyti argumentai yra tik spėlionės (abejonės), kuriais apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas. Tokiu būdu byloje nėra duomenų, rodančių, kad nuteistasis nukentėjusiajam gyvybę atėmę tyčia jį kankindamas ar kitaip itin žiauriai, todėl veiką kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą nėra pagrindo.

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuteistajam A. P. paskirta bausme ir mano, kad teismas netinkamai taikė BK 54 straipsnio 2 dalis nuostatas. Teismas neatsižvelgė į veikos pavojingumą, kaltės formą, rūšį, į A. P. veiksmus padarius nusikaltimą, taip pat netinkamai įvertino jo asmenybę.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano, kad A. P. paskirta bausmė nėra aiškiai per švelni, tačiau pirmosios instancijos teismas bausmės skyrimą nuosprendyje nepakankamai motyvavo. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Kauno apygardos teismas, skirdamas A. P. bausmę, neteisingai nurodė, jog atsižvelgia į tai, kad A. P. padarė tyčinį sunkų nusikaltimą, kadangi nuteistojo padarytas nusikaltimas iš tikrųjų priskiriamas prie labai sunkių nusikaltimų kategorijos (BK 11 straipsnio 6 dalis). Tačiau vien tik ši aplinkybė nesuteikia pagrindą nuteistajam skirti dar griežtesnę bausmę. Teismas teisingai nurodė, jog nusikaltimas yra tyčinis, tačiau nuosprendyje nenurodė ir neįvertino tyčios rūšis. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs padarytų sužalojimų skaičių (nukentėjusiajam durta ne mažiau kaip 8 kartus), panaudotą įrankį (peilį), sužalojimų pobūdį ir lokalizaciją (net keturi sužalojimai padaryti kairėje krūtinės pusėje, iš kurių vienas buvo tiesiogine mirties priežastimi, taip pat padaryta pjautinė žaizda kakle su vidinės jungo venos pažeidimu ir kt.), nuteistojo elgesį padarius nusikaltimą (po smūgių suklupusį nukentėjusįjį paliko gulintį kieme, nekvietė jam pagalbos, uždarė tvartą ir nuėjo miegoti), konstatuoja, kad A. P. nužudė J. K. tiesiogine tyčia, t. y. nuteistasis, suduodamas peiliu nukentėjusiajam smūgius į krūtinę ir kaklą, suprato, kad jo veiksmai pavojingi nukentėjusiojo gyvybei, numatė, kad dėl šių veiksmų jis mirs, ir norėjo jo mirties (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Nusikaltimą A. P. padarė iš pykčio, kilus konfliktui, padaryta veika buvo baigta.

Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas įvertino A. P. asmenybę - jis nebaustas administracine tvarka, nusikaltimą padarė išnykus teistumui už ankstesnį nusikaltimą, charakterizuojamas teigiamai (t. 2, b. l. 28-38-39). Be to, apygardos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis iki nusikalstamų veiksmų pradžios kartu su A. P. ilgą laiką girtavo, jo kraujyje rasta 3,97 ‰ etilo alkoholio, kas atitinka sunkų girtumo laipsnį.

Apeliantė skunde nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog kiti liudytojai gali nurodyti aplinkybes, kurios rodo, jog A. P. agresyvaus būdo, o nukentėjusysis, atvirkščiai, buvo ramaus būdo ir niekada nieko pirmas nepuldavo. Tačiau byloje tokių duomenų nėra, o skunde minimi liudytojai tokių aplinkybių dėl A. P. asmenybės nenurodė, todėl teismas negali remtis tais duomenimis, kurių pirmosios instancijos teismas netyrė teisminio nagrinėjimo metu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, byloje yra pakankamai kitų duomenų, kurie apibūdina nuteistojo asmenybę ir juos pirmosios instancijos teismas įvertino.

Pirmosios instancijos teismas nustatė kaip A. P. atsakomybę lengvinančią aplinkybę tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Apeliantė skunde teigia, kad ši aplinkybė nustatyta nepagrįstai, kadangi nuteistasis, kai padarė nusikaltimą, mėgino jį nuslėpti, bandydamas sunaikinti jo pėdsakus. Be to, kitą dieną po nusikaltimo atėjęs į J. K. namus prašė pakviesti J. K. , taip bandydamas išvengti įtarimų. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai kaltininkas pripažįsta esmines bylos aplinkybes ir savo noru duoda parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnams, o ne dėl surinktų įrodymų; nuoširdus gailėjimasis – kritiškas savo padarytos veikos vertinimas, išgyvenimas dėl padarytų nusikalstamų veiksmų, stengimasis sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. P. iš karto, kai padarė nusikaltimą, 2007 m. liepos 3 d. buvo sulaikytas BPK 140 straipsnio tvarka ir tą pačią dieną apklaustas kaip įtariamasis. Iš šių parodymų matyti, kad nuo pirmos apklausos momento jis savo noru davė parodymus ir prisipažino, kad būtent jis nužudė J. K. , nurodė esmines įvykio aplinkybes, kritiškai vertino savo elgesį ir šių parodymų ikiteisminio tyrimo metu nekeitė (t. 1, b. l. 189, t. 2, b. l. 14). Iš esmės analogiškas aplinkybes nuteistasis nurodė ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Be to, sakydamas paskutinį žodį atsiprašė nukentėjusiojo artimųjų ir apgailestavo dėl savo poelgio. Įvertinus byloje esančius duomenis nėra jokio pagrindo teigti, kad parodymus nuteistasis davė ne savo noru, o priremtas byloje surinktų duomenų. Todėl A. P. atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatyta pagrįstai. Tai, kad nuteistasis po nusikaltimo slėpė lavoną bei atvykęs į J. K. namus prašė pakviesti nukentėjusįjį, taip bandydamas suklaidinti pareigūnus ar nukentėjusiuosius, nėra pakankamas pagrindas teigti, kad A. P. prisipažinimas padarius nusikaltimą nesavanoriškas, o gailėjimasis nenuoširdus.

Apeliantė skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BK 61 straipsnio 2 dalies nuostatas, kadangi Kauno apygardos teismas nukrypo nuo bausmės vidurkio, nenurodydamas jokių motyvų. Todėl teismo sprendimas turi būti pakeistas, paskiriant didesnę nei 9 metai laisvės atėmimo bausmę. BK 61 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bei įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Ši baudžiamojo įstatymo nuostata išvardija kriterijus, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą bei nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio. Apeliantė šią dispoziciją traktuoja kitaip, kaip reikalaujančią skirti bausmę, didesnę negu taikomo BK straipsnio sankcijoje numatytos tam tikros bausmės rūšies vidurkis. Tokia įstatymo traktuotė nėra tiksli, nes perkelia akcentą nuo bausmės dydžio apskaičiavimo metodo į patį bausmės dydį. Skundžiamame nuosprendyje iš tikrųjų nėra paaiškinta, kaip spręstas bausmės dydžio klausimas. Kauno apygardos teismas A. P. paskyrė devynerių metų laisvės atėmimo bausmę, kuri yra tik šiek tiek švelnesnė už bausmės vidurkį, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija). Apeliacinės instancijos teismas mano, kad A. P. paskirta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus, nėra aiškiai per švelni ir jos griežtinti nėra jokio pagrindo. Tai, kad nuosprendžio motyvai dėl bausmės dydžio parinkimo metodo nebuvo pakankamai išdėstyti, nesudaro pakankamo pagrindo keisti skundžiamą nuosprendį.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų, A. P. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, ji užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų. Padaryti proceso pažeidimai nėra esminiai ir ištaisomi apeliacinio proceso metu.

Pažymėtina, kad A. P. nusikaltimą padarė 2007 m. liepos 2 dieną. Padarius nusikaltimą įsigaliojo nauja įstatymo redakcija, kuri keitė BK 129 straipsnio 1 dalies sankciją, todėl teismas nuosprendyje privalėjo nurodyti, pagal kurią įstatymo redakciją A. P. yra nuteistas. Įstatymo redakcijos nenurodymas gali kelti problemų aukštesnės instancijos teismams vertinant, ar teisingai buvo pritaikytas įstatymas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Be to, teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodydamas, jog į bausmės laiką įskaitomas A. P. sulaikymo ir suėmimo laikas, neteisingai nurodė šį įskaitomą laiką. Nuosprendyje be jokio pagrindo nurodoma, kad A. P. į bausmės laiką įskaitomas laikas nuo 2001 m. gruodžio 23 d. iki 2002 m. sausio 17 d. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. P. buvo sulaikytas BPK 140 straipsnio tvarka 2007 m. liepos 3 d. Kardomoji priemonė - suėmimas jam paskirta 2007 m. liepos 5 d. ir suėmimo terminas tęsiamas iki 2008 m. balandžio 5 d. (t. 2, b. l. 15-27), todėl į bausmės laiką turėjo būti įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2007 m. liepos 3 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Aukščiau paminėti pažeidimai nėra esminiai, todėl ištaisomi apeliacinio proceso metu.

Be to, apeliacinio proceso metu nukentėjusiosios atstovas advokatas A. Šukevičius pateikė teismui du pinigų priėmimo kvitus, iš kurių matyti, kad pagal sudarytą sutartį Nr. 2008/40 nukentėjusiosios O. V. atstovavimo išlaidos sudaro 1 680 Lt. Šios išlaidos yra realios, pagrįstos dokumentais, todėl turi būti priteistos iš nuteistojo (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 3 dalimi, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

nukentėjusiosios O. V. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos teismo 2008 m. kovo 12 d. nuosprendį pakeisti:

Nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyti, kad A. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija).

A. P. į bausmės laiką įskaityti jo sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2007 m. liepos 3 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Panaikinti nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodytą aplinkybę, kad A. P. į bausmės laiką įskaitytas laikas nuo 2001 m. gruodžio 23 d. iki 2002 m. sausio 17 d.

Priteisti iš A. P. 1 680 (vieną tūkstantį šešis šimtus aštuoniasdešimt) Lt O. V. turėtoms proceso išlaidoms atlyginti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Kolegijos pirmininkas Kęstutis JucysTeisėjai Valdimaras BavėjanasSvajūnas Knizleris