Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Olegas Šibkovas Baudžiamosios bylos Nr. 1A-670-498-2014

Teisėja Lina Šafronienė Teisminio proceso Nr. 1-61-1-00078-2012-9

2014 m. rugsėjo 15 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Olego Šibkovo, teisėjų Jūratės Jakubonienės ir Danguolės Šiugždinytės, sekretoriaujant Kristinai Grikavičiūtei, dalyvaujant prokurorei Astai Chraminai, nuteistojo V. Č. gynėjai advokatei Ramutei Budrytei, nuteistajam V. Č., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Č. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 3 d. nuosprendžio, kuriuo V. Č. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 str. 1 d., ir jam paskirtas laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Č. nuteistas už tai, kad tyčia sunkiai sutrikdė kito žmogaus sveikatą, o būtent: 2012 m. vasario 3 d. apie 00.09 val. bute, esančiame Jonavos rajone, Upninkų sen., (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tarpusavio konflikto dėl asmeninių nesutarimų su nukentėjusiuoju V. M. metu, tyčia vieną kartą peiliu dūrė V. M. į kairį šoną, taip padarydamas nukentėjusiajam juosmens kairės pusės durtinę-pjautinę žaizdą su blužnies, kairio inksto pažeidimu, ir taip padarė nukentėjusiajam V. M. sunkų sveikatos sutrikdymą.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo V. Č. ir jo gynėjos prašymą apeliacinį skundą patenkinti, prokurorės prašymą apeliacinį skundą atmesti bei įvertinusi visas bylos aplinkybes padarė išvadą, kad apeliacinis skundas atmestinas, nes yra nepagrįstas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai sprendė dėl V. Č. kaltės padarius nusikalstamą veiką, teisingai ją kvalifikavo pagal BK 135 str. 1 d. ir paskyrė jam bausmę laikantis bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str.

Pažymėtina ir tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad apeliacinį skundą pateikusiam nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu. Vertindamas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltinamojo duotus parodymus, teismas remiasi ta jų parodymų dalimi, kuri atitinka kitais įrodymais nustatytas objektyvias bylos aplinkybes.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadomis, kad šioje byloje tirto įvykio metu buvo ne konfliktas, peraugęs į smurto panaudojimą ir muštynes, o būtinosios ginties situacija, į kurią jis buvo patekęs. Dėl nurodytų aplinkybių aptartinos būtinąją gintį reglamentuojančios baudžiamojo įstatymo nuostatos ir įvertintina, ar teismas pagrįstai pagal byloje nustatytus faktus jų netaikė.

Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Būtinoji gintis yra atsakomybę šalinanti aplinkybė tik tada, kai ji atitinka tam tikras sąlygas, t. y. kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Dar viena sąlyga – gynyba turi būti proporcinga gresiančiam pavojui, t. y. atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą.

Spręsdami klausimus, ar buvo būtinosios ginties situacija ar tik muštynės (kai abi pusės yra puolančiosios, tokiu atveju būtinoji gintis negalima), o jeigu buvo būtinoji gintis, tai ar nebuvo peržengtos jos ribos, teismai turi itin kruopščiai ištirti bei nustatyti visą įvykio situaciją, nes tik teisingas ir tikslus faktinių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą.

Byloje nustatyta, kad V. Č. 2012 m. vasario 3 d. apie 00.09 val. bute, esančiame Jonavos rajone, Upninkų sen., (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tarpusavio konflikto dėl asmeninių nesutarimų su nukentėjusiuoju V. M. metu, tyčia vieną kartą peiliu dūrė V. M. į kairį šoną, taip padarydamas nukentėjusiajam juosmens kairės pusės durtinę-pjautinę žaizdą su blužnies, kairio inksto pažeidimu, ir taip padarė nukentėjusiajam V. M. sunkų sveikatos sutrikdymą.

Išnagrinėjus baudžiamąją bylą matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes ir nuosprendyje nurodė, kuo grindžia savo išvadas. Teismas ištyrė ir įvertino duomenis, kurių šaltiniai buvo kaltinamojo V. Č., nukentėjusiojo V. M., liudytojų G. B. ir M. J. parodymai, medicinos specialisto išvada ir kiti įrodymai.

Remiantis kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais buvo nustatyta, kad tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo pirmiausia kilo konfliktas geriant alkoholinius gėrimus virtuvėje, kur žodinis ginčas peraugo į muštynes. Liudytojas M. J. parodė, kad kaltinamasis ir nukentėjusysis provokavo vienas kitą, vėliau kaltinamasis nukentėjusįjį smaugė. Liudytojas G. B. parodė, kad kaltinamajam su nukentėjusiuoju besigrumiant jis juos išskyrė. Tuomet kaltinamasis nuėjo į savo kambarį, bet nukentėjusysis po 5-10 minučių taip pat atėjo į kaltinamojo kambarį ir šaukė ant kaltinamojo, vartojo keiksmažodžius. Konflikto metu nukentėjusysis smogė kaltinamajam ranka į kairės pusės smilkinį ir po šio smūgio kaltinamasis sudavė nukentėjusiam peiliu smūgį į juosmens sritį. Pažymėtina, kad tiek kaltinamasis, tiek nukentėjusysis neginčija šių nustatytų bylos faktinių aplinkybių. Byloje nenustatyta, kad nukentėjusysis būtų turėjęs kokį nors įrankį, pritaikytą žaloti žmogų. Taip pat iš bylos duomenų matyti, kad visas konfliktas – prasidėjęs virtuvėje ir pasibaigęs kaltinamojo kambaryje užtruko ilgiau nei 10 minučių, o šalia nukentėjusiojo ir kaltinamojo buvo dar trys asmenys, kurie galėjo pagelbėti kaltinamajam nuraminti nukentėjusįjį, nesiimant kraštutinių priemonių. Atkreiptinas dėmesys, kad kaltinamasis pats nurodo, kad žinojo, jog iš kuprinės jis paėmė peilį, tik anot kaltinamojo, jis galvojo, kad peilis buvo su užmauta makštimi, todėl jis smūgiavo. Iš to išplaukia, kad kaltinamasis turėjo numanyti kokios pasekmės gali kilti ir žinojo, kad tokiu savo veiksmu kelia pavojų kito asmens sveikatai, tai suprasdamas, numatė, jog gali padaryti pavojingus kūno sužalojimus, dėl kurių gali kilti sunkių padarinių, tačiau savo sąmonėje galimų padarinių sunkumo nedetalizavo ir vienodai norėjo bet kurių iš jų. Iš nustatytų bylos aplinkybių matyti, kad kaltinamojo ir nukentėjusiojo tarpusavio konfliktas neapsiribojo žodiniu konfliktu (barniu), o perėjo į smūgių sudavimą, t. y. muštynes. Tokios muštynės kilo kaip tarpusavio konflikto rezultatas, todėl išvada, kad nukentėjusiojo sunkus sveikatos sutrikdymas padarytas tarpusavio konflikto metu, o ne būtinosios ginties sąlygomis, yra pagrįsta ir neprieštarauja teismų padarytam V. Č. veikos kvalifikavimui. Nepagrįstas apelianto teiginys apie jo pasakytų žodžių nukentėjusiajam prasmę – „Jei man trenksi, tau bus aleliuja“, nes buitinėje (šnekamojoje) kalboje žodis „aleliuja“ tokiame kontekste, kuriame jis buvo pavartotas, suprantamas kaip grasinimas sužaloti ar nužudyti asmenį, o ne kaip klausimas „jei man trenksi, būsi kietas?“.

Apeliaciniame skunde nuteistasis pagrįstai prašo į jam paskirtą vienerių metų laisvės atėmimo bausmę įskaityti Jungtinėje Karalystėje sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką, tačiau Jonavos rajono apylinkės teismas 2014 m. birželio 17 d. nutartimi ištaisė 2014-06-03 nuosprendyje padarytą rašymo apsirikimą ir pagrįstai į V. Č. paskirtos bausmės laiką įskaitė sulaikyme ir suėmime nuo 2013-08-05 iki 2014-06-03 išbūtą laiką. Ši nutartis yra neatsiejama 2014-06-03 nuosprendžio dalis, todėl nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

Apeliantas skunde taip pat prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę. Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje yra numatyta, kad už šio nusikaltimo padarymą asmuo baudžiamas laisvės atėmimu iki 10 (dešimties) metų, o pirmosios instancijos teismas skyrė nuteistajam bausmę artimą minimaliai – vienerius metus laisvės atėmimo. Apygardos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str. nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias bei vieną sunkinančią aplinkybę bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.

Byloje gautas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos raštas, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos V. Č., išlaidas iki 2014 m. rugsėjo 2 d. sudaro 70 litų dydžio advokato užmokestis. BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Pateiktame Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos rašte nėra suformuluotas prašymas priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas valstybės naudai, todėl tokia pažyma traktuojama kaip informacinio pobūdžio ir jokiu būdu neįpareigojanti teismą šias išlaidas priteisti iš kaltinamojo. BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas. Atsižvelgiant į tai, kad paduodamas apeliacinį skundą kaltinamasis įgyvendina savo teisę į gynybą, kuri jokiais būdais negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojamą teisę gintis nuo pareikšto kaltinimo. Dėl šių priežasčių antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo V. Č. nepriteistinos.

Kolegija daro išvadą, kad nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti. Todėl nuteistojo V. Č. apeliacinis skundas atmetamas, nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Nuteistojo V. Č. apeliacinį skundą atmesti, 2014 m. birželio 3 d. Jonavos rajono apylinkės teismo nuosprendį palikti nepakeistą.