Panevėžio apygardos teismo sprendimas, 2A-776-544/2011

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2011-12-16
Bylos Nr.: 2A-776-544/2011
Teisminio proceso Nr.: 2-08-3-03005-2011-5
Bylos rūšis: civilinė byla
Rezultatas: Sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas

Teisėjas: Ramunė Čeknienė
Ieškovas: M. P.
Atsakovas: Laurai KIuraitei, A. J.

Kategorijos

20.3.10pavadinimo nepavyko patikrinti
35.5pavadinimo nepavyko patikrinti
36.1pavadinimo nepavyko patikrinti
42.10pavadinimo nepavyko patikrinti
44.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
52.2pavadinimo nepavyko patikrinti
99.5pavadinimo nepavyko patikrinti
114.14pavadinimo nepavyko patikrinti
114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
121.18pavadinimo nepavyko patikrinti

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-776-544/2011

Teisėjas Eigirdas Činka Proceso Nr. 2-08-3-03005-2011-5

Procesinio sprendimo kategorija: 20.3.10; 35.5; 36.1; 42.10; 44.5.1; 52.2; 99.5; 114.14; 114.11; 121.18; (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

s p r e n d i m a s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. gruodžio 16 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3899-755/2011 pagal ieškovo M. P. ieškinį atsakovams Laurai KIuraitei ir A. J. prievolės įvykdymo ir 3760 Lt priteisimo ir

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Šalies argumentai

Ieškovas prašė priteisti solidariai iš atsakovų 3760 Lt žalos atlyginimą nesumokėjus už parduotus baldus, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pagal 2011-01-05 sudarytą žodinę pirkimo-pardavimo sutartį pardavė atsakovams lenkų gamybos virtuvės ir vonios baldų komplektus, kuriuos jie įsipareigojo priimti ir sumokėti 4000 Lt, kai ieškovas juos sumontuos I. K. bute. Sutarties sudarymo metu A. J. ieškovui sumokėjo 240 Lt avansą, o likusią 3760 Lt sumą atsakovai įsipareigojo sumokėti, kai ieškovas sumontuos baldus. Ieškovas baldus sumontavo 2011 m. sausio 5-6 dienomis, tačiau atsakovai likusios pinigų sumos nesumokėjo, nurodydami, kad baldai jiems nepatiko, nors jie baldus buvo apžiūrėję prieš pirkimą (b. l. 2-3).

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 19 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nustatė, kad šalys susitarė dėl virtuvės bei vonios baldų pagaminimo ir sumontavimo L. K. bute, už tai atsakovai įsipareigojo sumokėti 4000 Lt. Sutarties sudarymo metu ieškovas gavo avansą, baldai bute buvo sumontuoti 2011-01-05. Raštu sutartis sudaryta nebuvo, sumokant avansą raštu joks tą patvirtinantis dokumentas irgi nebuvo surašytas. Ieškovas verčiasi baldų prekyba pagal verslo liudijimą. Ieškovas atliko baldų matavimus, juos išsiuntė gamintojui į Lenkiją, kur baldai buvo pagaminti bei bute sukomplektuoti. Juos montavo ieškovas ir liudytojas E. B.. Ieškovo pripažinimu baldai turi kai kurių defektų, kuriuos reiktų šalinti. Šalių pripažinimu defektų vertė 300 Lt. Teismas sprendė, jog tarp šalių buvo sudaryta rangos sutartis, o įvertinant, kad sutartis sudaryta pagal fizinio asmens užsakymą ir jo asmeniniams poreikiams, vartotojo susitarta su asmeniu, kuris profesionaliai verčiasi baldų prekyba, ją laikė vartojimo rangos sutartimi. Aplinkybė, jog pačius baldus gamino kitas asmuo Lenkijoje, nepakeičia rangos sutarties esmės, nes rangovas turi teisę pasitelkti subrangovus ir atsako už jų prievolių tinkamą įvykdymą (CK 6.650 str.). Ieškovas teigia gavęs tik 240 Lt avansą sutarties sudarymo metu, o atsakovas A. J. tvirtina sumokėjęs 1200 Lt avansą bei 2500 Lt po baldų perdavimo, viso - 3700 Lt. Ištyręs pateiktus įrodymus, teismas padarė išvadą, jog ieškovas neįrodė, jog atsakovai nesumokėjo 3700 Lt, o sumokėjo tik 240 Lt. Ieškovas veikė kaip verslininkas, todėl jis turi procesinę pareigą įrodyti koks jo atliktos ūkinės operacijos turinys. Ūkinės operacijos, jų pasėkoje gaunamos pajamos turi atsispindėti veikla užsiimančio asmens apskaitoje (Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 str. 2 d., LR Vyriausybės 2002 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1976 Gyventojų, įsigijusių verslo liudijimus, buhalterinės apskaitos tvarkos 2 p., LR finansų ministro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 415 patvirtintų Gyventojų, įsigijusių verslo liudijimus, buhalterinės apskaitos taisyklių 2 p. ir 13 p.). Ieškovas neveda pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo, atsakovų sumokėtas avansas šiame žurnale neapskaitytas, pinigų gavimo faktas dokumentuose neužfiksuotas, nors teisės aktuose įtvirtintas reikalavimas tai daryti. Kreditoriaus prievolę išduoti pakvitavimą priimant prievolės įvykdymą numato ir CK 6.65 str. 1 d. Todėl teismas padarė išvadą, jog ieškovas įrodymais nepaneigė atsakovų aiškinimo, jog jie sumokėjo 1200 Lt, o ne mažesnį, avansą. Ieškovas neįrodė negavęs ir likusios mokėjimo dalies (minusavus 300 litų iš 4000 Lt). Teismo nuomone, liudytojo E. B. paaiškinimai šalių atsiskaitymo fakto ir dydžio neįrodo ir nepaneigia. Kiti įrodymai - ikiteisminio tyrimo medžiaga neleidžia nuspręsti dėl mokėjimų faktų bei dydžio, nes konkrečių išvadų tyrėjai nepadarė. Teismo nuosprendžiu nustatytas faktas, jog 2010-12-01 iki 2011-01-11 A. J. telefonu bendravo su T. T., kuris nuteistas už sukčiavimą apgaule užvaldant ieškovo pagamintus baldus ir už juos galutinai neatsiskaičius, savaime neįrodo, jog ir šis atsakovas apgavo ieškovą. Abi šalys sutinka, jog pagamintieji baldai turi defektų, todėl atsakovas A. J. teigia nesumokėjęs 300 Lt, o pasak ieškovo trūkumų pašalinimo vertė tarp 200-300 Lt. Atsakovas nepateikė įrodymų, jog dėl konstatuotų defektų, t. y. dėl sutartinės atsakomybės atsiradimo, jis neatsakingas (CK 6. 256 str. 4 d.). Kadangi ieškovas nepašalino daiktų defektų ir teisme pareiškė to nedarysiąs, atsakovai kaip užsakovas - vartotojas turi teisę reikalauti kainos sumažinimo (CK 6.678 str.1 d., 6.665 str., 6.666 str.). Šalims sutariant, jog defektų vertė ne didesnė nei 300 Lt, pripažino, jog darbų kaina mažintina 300 Lt ir atsakovai šios sumos ieškovui nebeturi sumokėti (b. l. 81-85).

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį patenkinti. Nurodo, kad sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Mano, kad teismas pažeidė LR CPK 185 str reikalavimus, nes vertindamas byloje surinktus įrodymus, be įrodymų sąsajumo nebuvimo, nenurodė įrodymų įrodomosios reikšmės bei neįvertino jų pagal logikos dėsnius, nemotyvuotai atmetė ir nesivadovavo liudytojo E. B. parodymais. Teismo doktrina įrodinėjimo apimties kriterijumi laiko protingo žmogaus etaloną. Todėl visiškai nelogiška, kad, jeigu atsakovas A. J. būtų ieškovui sumokėjęs už nupirktus baldus 1200 Lt avansą (rankpinigius), o baldus sumontavus dar ir 2500 Lt, ir nepareikalvęs iš ieškovo jam išduoti pinigų gavimo kvito, yra neprotingo žmogaus aiškinimas. Ieškovas savo darbo sąsiuvinyje užsirašė, kad iš A. J. gavo tik 240 Lt avansą, padarė jame įrašą apie atsakovų užsakymą, o metų gale visas pajamas ir išlaidas nurodo pajamų ir išlaidų apskaitos žurnale, tačiau teismas jam nepasiūlė pateikti minėto darbo sąsiuvinio ir tuo pažeidė LR CPK 159 str ir 160 str. 1 d. 4 p. reikalvimus. Dėl darbo sąsiuvinio didelės apimties prie apeliacinio skundo pateikia tik vieną jo lapo kopiją. Mano, jog įrodė, kad atsakovai neįvykdė prisiimtos prievolės ir liko už baldus skolingi 3760 Lt, ką 2011-08-10 teismo posėdžio metu patvirtino ir liudytojas E. B., kuris kartu su juo montavo atsakovams baldus, ir girdėjo pokalbius. Kai suprato, kad yra apgautas, kreipėsi į Panevėžio apskrities VPK dėl atsakovų sukčiavimo. Tik nuo šio momento A. J. pradėjo teigti, kad jam sumokėjęs už baldus 3700 Lt, bet jo išduoto kvito apie šios pinigų sumos gavimą nepateikė nei VPK, nei teismui. Baldais prekiauja jau 6 metus, bet iš daugelio baldų pirkėjų apgavo jį tik T. T., kuris Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-06-02 nuosprendžiu nubaustas pagal LR BK 186 str. 1 d. laisvės atėmimu vieneriems metams ir A. J., kuris save teismo posėdžio metu įvardijo T. T. kūmu, dėl to labai tikėtina, jog A. J. pasielgė lygiai taip pat, kaip ir T. T., kurie nuo 2010-12-01 iki 2011-01-11 bendravo mobiliojo rušio telefonais. Pažymi, kad LR Vyriausybės 2011-02-17 nutarimu Nr. 189 panaikintas LR Vyriausybės 2002-12-17 nutarimas Nr. 1976. Gyventojų, įsigijusių verslo liudijimus, buhalterinės apaskaitos taisyklių, patvirtintų LR finansų ministro 2002-12-24 įsakymu Nr. 415, 2 p. ir 13 p. reikalvimų nepažeidė, nes 2011 m. dar nepasibaigė, o minėtos taisyklės nereguliuoja, kada jis tai turi padaryti. Teigia, kad teismas savo sprendime nepagrįstai konstatavo, jog tarp ieškovo ir atsakovų buvo sudaryta vartojimo rangos sutartis, nes jis pagal verslo liudijimą verčiasi prekyba tik ne maisto produktais turgavietėse, suteikiant teisę verstis išnešiojamąja ir išvežiojamąja tik ne maisto produktų prekyba (pagamintų baldų prekyba), o pats jų negamina, juos gamina Lenkijos firma. Todėl tarp jo ir atsakovų buvo sudaryta ne rangos, o baldų pirkimo-pardavimo sutartis, numatyta LR CK 6.305 str. l d. Todėl teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas (CK 6.644 str., 6.193 str.. 6.645 str. 4 d.). Priešingai teismo tvirtinimui, šį sandorį galėjo sudaryti ir žodine forma, nes LR CK 1.73 str 1 d. 1 p. numato, kad paprasta rašytine forma fizinių asmenų sandoriai sudaromi, kai sandorio suma sudarymo metu didesnė kaip penki tūkstančiai litų, išskyrus sandorius, kurie ir įvykdomi sudarymo metu (b. l. 86-89).

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas A. J. prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad apeliaciniame skunde nurodytais motyvais iš esmės teisingo pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinti ir priimti naują sprendimo, nėra teisinio pagrindo. Teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas, paremtas vidiniu teismo įsitikinimu, teisingai taikė materialines ir procesines teisės normas. Teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovas yra verslininkas, kuris užsiima baldų gamyba ir pardavimu. Ieškovas atsakovui baldus padarė pagal individualų užsakymą, jis yra atsakingas už tinkamos kokybės baldų man pagaminimą ir sumontavimą. Pats ieškovas pripažino, kad jis atliko matavimus ir pagal jo pasiūlytą baldų eskizą pristatė baldus, juos sumontavo, tačiau pagaminti baldai buvo nekokybiškai, ne visos baldų detalės buvo pristatytos. Teismas pagrįstai nustatė, kad susiklostę teisiniais santykiai vertintini kaip vartojimo teisiniai santykiai ir jiems taikomos vartojimo sutartis reglamentuojantys teisės aktai. Ieškovas sudarydamas žodinę sutartį dėl baldų atsakovams pristatymo nenurodė ir neatskleidė, kad jis pats negamina baldų, o naudoja Lenkijoje pagamintus gaminius. Jis yra tiesiogiai atsakingas už savo subrangovų pagamintus gaminius. Ta aplinkybe, kad ieškovas turi leidimą verstis tik prekyba, bet pats negamina baldų, atsakovui tariantis dėl baldų pristatymo nebuvo atskleista. Ieškovas buvo įsipareigojęs pagal užsakymą pagaminti ir sumontuoti baldus, todėl tarp jo ir ieškovo yra vartojimo rangos santykiai. Parduodant daiktą ne prekybos vietoje, ieškovas privalėjo įvykdyti CK 6.357 str. 4 dalies nuostatos, kurių ieškovas neįvykdė. Liudytojas E. B. darbą atliko kartu su ieškovu, todėl jis yra priklausomas nuo ieškovo, dirbo nelegaliai, todėl jo parodymais teismas pagrįstai suabejojo. Pačio ieškovo įrašai jo darbo sąsiuvinyje, neįrodo, kad ieškovas likusių pinigų iš atsakovo negavo.Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas nevykdo įstatymo reikalavimų dėl gautų pinigų apskaitos, neišduoda tai patvirtinančių dokumentų ir todėl padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė fakto, kad iš atsakovo pinigų negavo (b. l. 58-59).

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 19 d. sprendimas naikintinas ir priimtas naujas sprendimas ieškinį tenkinti iš dalies (CPK 326 str. 1 d. 2 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).

Teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai, nepilnai ir neobjektyviai įvertino byloje esančius įrodymus apie atsiskaitymą tarp šalių už atliktus darbus pagal sutartį, šioje dalyje netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių, nenustatė visų ginčo išspendimui reikšmingų aplinkybių, dėl ko byla šioje dalyje buvo išspręsta neteisingai. Kadangi byloje surinkta reikalingų įrodymų visuma, nėra absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, šiuos pažeidimus gali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas (CPK 329 str. 1 d.).

Likusioje dalyje pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl padarė teisėtas ir pagrįstas išvadas, kad tarp ieškovo, kuris verčiasi baldų prekyba pagal verslo liudijimą, ir atsakovų buvo sudaryta žodinė 4000 Lt vertės virtuvės bei vonios baldų pagaminimo ir sumontavimo Marijonų g. 41-4, Panevėžyje vartojimo rangos sutartis, nes ji sudaryta pagal fizinio asmens užsakymą jo asmeniniams poreikiams su asmeniu, kuris profesionaliai verčiasi baldų prekyba, pagaminimu, sumontavimu. Ginčo dėl minėtų aplinklybių bei dėl to, kad baldai bute sumontuoti 2011-01-05, nėra (b. l. 18-19, 42-47, 53-70). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai šalių tarpusavio santykius kvalifikavo ne kaip pirkimo-pardavimo sutartį, o kaip vartojimo rangos sutartį, nes, kaip teisingai nustatė teismas, baldų, kuriuos norėjo įsigyti atsakovai, dar nebuvo, juos reikėjo pagaminti pagal ieškovo išmatavimus, atgabenti, šalių susitarimu sumontuoti ir įrengti atitinkamo buvo sutartose vietose. Tai, kad ieškovas turėjo subrangų, neturi esminės reikšmės šalių teisinių santykių kvalifikavimui (CK 6.650 str.). Ieškovas pripažino, kad minėtus darbus atliko, nes teismo posėdyje parodė, kad atsakovai „prašė, kad atvykčiau išsimatuoti ir kad padaryčiau baldus pagal jų matmenis <...> lenkai gamina baldus pagal mūsų pateiktus išmatavimus <...> 60 procentų baldų renku pats“ (b. l. 43). Ieškovas pripažįsta, kad jam atsakovai pagal minėtą sutartį sumokėjo 240 Lt avansą ir jo parodymai šiuo aspektu nuoseklūs (b. l. 2, 43, 60). Atsakovai neginčija, kad tokią sumą sumokėjo, t.y. teigia, kad sumokėjo daugiau 1200 Lt (b. l. 18-19). Vadinasi abi šalys pripažįsta, kad 240 Lt avansas tikrai sumokėtas.

Ištyręs pateiktus įrodymus, teismas padarė išvadą, jog ieškovas neįrodė, jog atsakovai jam nesumokėjo 3700 Lt pagal sutartį, tačiau su tuo sutikti nėra pagrindo dėl šių motyvų.

Žemesnės instancijos teismas

Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas, kurio turi siekti civilinės bylos dalyviai ir bylą nagrinėjantis teismas - teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais bei kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas analizavo ir vertino įrodymų visetą, kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų visumos padarė išvadą apie ieškinio nepagrįstumą. Teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas šių pagrindinių įrodymų vertinimo principų laikėsi ssnepilnai.

Nors iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas darbus atliko turėdamas verslo liudijimą ir veikė kaip profesionalas, tačiau tai neatleidžia atsakovų nuo pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis jie remiasi kaip savo atsikirtimų pagrindu. Atsakovas šiuo ateju teigia, kad sutartą sumą pagal sutartį, išskyrus 300 Lt, sumokėjo, tačiaua šiam savo teiginiui pagrįsti patikimų ir objektyvių įrodymų nepateikė (CPK 178 str.). Skundžiamame sprendime nurodyta, kad ieškovo, kaip verslininko pareiga buvo įrodyti, koks jo atliktos ūkinės operacijos turinys. Tačiau ieškovas ieškinyje ir bylos nagrinėjimo metu kaip tik ir įrodinėjo, kad jis jokios ūkinės operacijos (pinigų priėmimo) neatliko, nes atsakovas jam nesumokėjo 3760 Lt už darbą, kad atsakovas neturi jo išduoto čekio apie atsiskaitymą, nes jį išrašo, jei klientas prašo, kad atsakovas žadėjo pinigus pervesti į jo sąskaitą banke, kurią jis turėjo pranešti nuvykęs adresu Ramygalos g. 70-78, Panevėžyje, tačiau atsakovas sutartu laiku neatvyko ir susitikimo su ieškovu vengė (b. l. 42-47).

Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 dalyje numatyta, kad ūkininkų ūkių, gyventojų, kurie verčiasi individualia veikla, pelno nesiekiančių ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija tiek, kiek šis Įstatymas nenustato kitaip. Vykdydant šią įstatymo nuostatą, LR finansų ministro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 415 buvo patvirtintos Gyventojų, įsigijusių verslo liudijimus, buhalterinės apskaitos taisyklės, kurios 2 p. numatė, kad verslo liudijimą įsigijęs gyventojas, kuris veiklos pajamoms apskaityti nenaudoja kasos aparato, veiklos pajamas ir išlaidas taisyklėse nustatyta tvarka nurodo Gyventojo, įsigijusio verslo liudijimą, pajamų ir išlaidų apskaitos žurnale pagal taisyklėmis patvirtintą formą. Pagal taisyklių 4 punktą ieškovas, kuris veiklos pajamoms apskaityti nenaudoja kasos aparato, prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitą būtų privalėjęs išrašyti, jei prekes ar paslaugas būtų pardavęs gyventojui ar pirkęs iš gyventojo, įsigijusio verslo liudijimą, jo pagamintą produkciją arba perka žemės ūkio produkciją iš gyventojo (ne PVM mokėtojo), kuris pats ją išaugino, arba perka iš gyventojo (ne PVM mokėtojo ir neįsigijusio verslo liudijimo) asmeninės nuosavybės teise priklausančius daiktus. Tokių aplinkybių byloje nenustatyta. Be to, Taisyklių 5 p. numatyta, kad prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitai taisyklių 4 punkte nenurodytais atvejais išrašomi pirkėjams arba paslaugų gavėjams jų pageidavimu. Atsakovas A. J. šiame posėdyje pripažino, kad jis rašytinių dokumentų sudaryti neprašė, garantijų nereikalavo, dokumento, kad sumokėjo grynuosius pinigus, neturi (b. l. 45). Tokių aplinkybių jis nenurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 53-70). Tik po teismo posėdžio 2011-08-16 atsakovas kreipėsi į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą prašydamas ieškovą įpareigoti pasteikti kokybės dokumentus, sertifikatą, išrašyti kvitą (b. l. 42), ir tai pavirtina atsakovo pozijos nenuoseklumą. Ieškovas teismo psoėdyje parodė, kad prašant užsakovui išrašo sąskaitas, čekius, metų gale užpildo pajamų žirnalą, kurį galima vesti laisvos formos, kad savo vedamame pajamų žurnale yra pažymėjęs, kad iš atsakovo gavo 240 Lt avansą (b. l. 42-47), ir tai neprieštarauja minėtų Taisyklių nuostatoms. Taisyklių 10-17 punktuose, kurie reglamentuoja Gyventojo, įsigijusio verslo liudijimą, pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo pildymą, be kita ko, yra numatyta, kad žurnalo 3 skiltyje įrašoma pajamų, gautų iš veiklos rūšies, suma, o pajamos laikomos gautomis, kai faktiškai gaunamas atlygis už parduotas prekes ar suteiktas paslaugas (13 p.), leidžia daryti įrašus apie išlaidas pagal jų rūšis, taip pat kai išlaidos padaromos, ir nebūtinai tas išlaidas pagrindžiant juridinę galią turinčiais dokumentais ( 14 p.), žurnalą pildyti reikalauja chronologine tvarka (17 p.), tačiau nėra nurodymo, kad žurnalas privalo būti pilnai užpildomas kiekvieną dieną, mėnesį ar kokį nors kitą kontretų laikotarpį. Taisyklių 18 p. numatyta, kad žurnale sukaupti duomenys naudojami gyventojo metinei pajamų mokesčio deklaracijai pildyti, iš ko galima spręsti, kad žurnalas turi būti tinkamai užpuldytas pasibaigus atitinkamiems metams. Todėl ieškovo aiškinimas, kad jis minėtą lasivos formos žurnalą užpildo metų gale, nurodo pardavimus ir pajamas, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad ji nevedė pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo, neapskaitė avanso, nors teisės aktuose įtvirtintas reikalavimas tai daryti ir kad tai paneigia atsakovų pareigą įrodyti, kad jie su ieškovu atsiskaitė. Teismo nuomone, net ir esantys tam tikri apskaitos trūkumai, nestleidžia preklės (paslaugos) gavėjo nuo pareigos apmokėti už tokią prekę (paslaugą) sutartą kainą ir, esant ginčui, įrodyti, kad pagal sutartį atsiskaityta, nes įrodyti aplinkybes turi ta šalis, kuri apie jas teigia, o ne ta, kuri apie jas neigia.

LRV 2011-02-17 nutarimu „Dėl LRV 2002-12-31 nutarimo Nr. 2114 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant LR buhalterinės apskaitos įstatymo 1 str. nuostatas“ pakeitimo 2 p. pripažinti netekusiu galios LRV 2002-12-17 nutarimą Nr. 1976 „Dėl Gyventojų, įsigijusių verslo liudijimus, buhalterinės apskaitos tvarkos“, tačiau šis punktas įsigaliojo 2011-05-01, t .y. galiojo ginčo teisinio santykio metu. Todėl šis apeliacinio skundo argumentas pripažintinas nepagrįstu.

Kreditoriaus prievolę išduoti pakvitavimą priimant prievolės įvykdymą numato ir CK 6.65 str. 1 d., tačiau šiuo atveju pagal šalių paaiškinimus labiau tikėtina, kad abi šalys nebuvo sutarę, kad ieškovas išduos atsakovui rašytinius įrodymus apie pinigų sumokėjimą, o atsakovas pateiks ieškovui pakvitavimą (darbų priėmimo aktą) apie tai, kad ieškovas prievolę įvykdė, pagamino ir sumontavo baldus.

Teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į įrodymų visumą, be pagrindo nesivadovavo liudytojo E. B. parodymais apie jam žinomas šalių atsiskaitymo fakto ir dydžio aplinkybes dėl to, kad jis ne visada buvo kartu su šalimis, kai šios bendravo ir sprendė įvairius reikalus. Tačiau liudytojas ir neteigė, kad jis žino visas aplinkybes, tačiau teismui prisiekęs patvirtino, kad dalyvavo atsakovui priimant pagamintus baldus, girdėjo susitarimą apie tai, kad atsakovas A. J. pinigus perves internetu, prašymą, kad ieškovas išrašytų čekį, kad gavo pinigus, ir jį atvežti nurodytu adresu Ramygalos gatvėje, tačiau atsakovas sutartu laiku neatvyko, į skambučius neatsakė (b. l. 46). Tuo tarpu atsakovės L. K. paaiškinimais apie tai, kad su ieškovu atsiskaityta, teismas vadovavosi, nors ji taip pat nebuvo ir nematė, kaip A. J. tarėsi dėl rankpinigių mokėjimo ir kada mokėjo pinigus, o apie tai, kad sumokėta 30 procentų sumos avansas, žino tik ir atsakovo (b. l. 45). Ikiteisminio tyrimo metu atsakovė nruodė, kad ji iš viso nieko nežino, at atsakovas sumokėjo pinigus, nes jis jai apie tai nepasakojo ir ji nematė, kad tuo metu bute buvo suremontuota ar pagerinta (b. l. 63). Tačiau teismas jos prieštaringus parodymus nensurodyamas įtikinamų motyvų vertino kaip patitkimus įrodymus, patvirtinančius kainos sumokėjimą. Atsakovas atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad liudytojo E. B. parodymai gali būti šališki dėl to, kad jis priklausomas nuo ieškovo ir dirbo nelegaliai, tačiau tokių įordymų vyloje nėra, tuo tarpu abu atsakovai yra siejami artimų asmeninių ryšių ir pagal bylos duyeomnis tuo metu vedė bendrą ūkį.

Abi šalys sutinka ir iš nuotraukų (b. l. 27) iš dalies matyti, kad pagamintieji baldai turi defektų. Atsakovas A. J. pripažįsta, kad baldų montavimą ir surinkimą prižiūrėjo jis, kad jis priėmė baldus ir nesutiko sumokėti 300 Lt, nes netinkamai buvo įrengti stalčiai. Ieškovas pripažino, kad trūkumų pašalinimo vertė tarp 200-300 Lt (b. l. 78). Atsakovas (rangovas), kaip veikiantis verslo srityje profesionalas nepateikė įrodymų, jog dėl konstatuotų defektų, t.y. dėl sutartinės atsakomybės atsiradimo, jis neatsakingas (CK 6. 256 str. 4 d.). Kadangi ieškovas nepašalino daiktų defektų ir teisme pareiškė to nedarysiąs, atsakovai kaip užsakovas - vartotojas turi teisę reikalauti kainos sumažinimo (CK 6.678 str.1 d., 6.665 str., 6.666 str.). Šalims sutariant, jog defektų vertė ne didesnė nei 300 Lt, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog darbų kaina mažintina 300 Lt ir atsakovai šios sumos ieškovui nebeturi sumokėti. Todėl šioje dalyje ieškinį pirmosios instancijos teismas atmetė pagrįstai.

Atsiliepime atsakovai nurodė, kad baldai yra atsakovo A. J. nuosavybė, kad jis dėl jų pagaminimo tarėsi su ieškovu ir sumokėjo jam avansą. Atsakovė pripažįsta, kad baldai yra jos bute, tačiau teigia, kad jie yra atsakovo A. J. nuosavybė (b. l. 18-19). Ieškovas nurodo, kad tarėsi dėl baldų su A. J., kad montuojant baldus dalyvavo tik A. J. ir jis juos priėmė, o atsakovė L. K. buvo buto savininkė ir dalyvavo tik renkantis baldus iš katalogų pavyzdžių (b. l. 43). Analogiškai tvirtina ir atsakovė L. K. bei nurodo, kad ji pinigų nemokėjo. Atsakovas A. J. teigia, kad baldų savininkas yra jis (b. l. 45, 64-65). Todėl daroma išvada, kad šalių sudarytos s utarties šalis ir tinkamas atsakovas šioje byloje yra tik atsakovas A. J., o atsakovės L. K. atžvilgiu ieškinys atmestinas.

Šioje byloje vertinant įrodymus ir darant išvadas teismas vadovaujasi ir CK 1.5 str. principais bei atsižvelgia į tai, kad ieškovu labiau tikėtina ir todėl, kad jis jau sekančią dieną po baldų sumontavimo kreipėsi į policiją dėl to, kad su juo neatsiskaita už baldų pagaminimą ir sumontavimą, jis nuosekliai nurodė sandorio pagrindines sąlygas, sumokėtą kainos dalį (b. l. 4-5), vėliau teikė skundus aukštesniajam prokurorui, teismui dėl, jo manymu, nepagrįsto ikiteisminio tyrimo nepadėjimo (b. l. 6-8, 53-70), vėliau nuosekliai gindamas savo teises kreipėsi į teismą su ieškiniu. Toks nuoseklus veikimas ginant savo teises, atsižvelgiant, kad ginčas kilo tik iš vieno užsakymo, kurio vertė nėra labai didelė, duoda pagrindą labiau vadobvautis ieškovo, o ne atsakovo teikiamasi argumentais. Tuo tarpu atsakovo pozicija keitėsi priklausomai nuo susidariusios situacijos ir teismo posėdyje paaiškėjusių aplinkybių.

Jei atsakovas mano, kad yra nuostoliai dėl netinkamos daikto kokybės, tai jis turi teisę savo teises ginti įstatymo nustatyta tvarka.

Kadangi apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir priimamas naujas sprendimas ieškinį tenkinti iš dalies, tai iš atsakovo A. J. proprocingai patenkintų reikalavimų daliai (patenkinta apie 90 procentų reikalavimų šio atsakovo atžvilgiu) ieškovui priteisiamos turėtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teisme, o valstybei - išlaidos, susiję su procesinių dokumentų įteikimu (b. l. 1, 9, 91, 92). 800 Lt išlaidos ir 500 Lt išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti atitinkamai už visą pirmosios ir antrosios instancijos teismo procesą atitinka CPK 98 str. reikalavimus, 2004-04-02 LR Teisingumo Ministro įsakymu Nr. IR-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalius dydžius (yra ženkliai mažesnės už maksimalius dydžius) (b. l. 10, 71, CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).

Vadovaujantis išdėstytu ir CPK 326 str. 1 d. 2 p.,

Rezoliucinė dalis

NUSPRENDŽIA:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui M. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo A. J. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 3460 (tris tūkstančius keturis šimtus šešiasdešimt) Lt už baldų pagaminimą ir sumontavimą, 104 (vieną šimtą keturis) Lt žyminio mokesčio, 800 (aštuonis šimtus) Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą (3460 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme (2011-05-09) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš A. J. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 10 (dešimt) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija, juridinio asmens kodas - 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660).

Likusioje dalyje ieškinį atsakovo A. J. atžvilgiu ir ieškinį L. K. atžvilgiu atmesti.

Priteisti iš atsakovo A. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) ) ieškovui M. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 104 (vieną šimtą keturis) Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, 500 (penkis šimtus) Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Teisėja Ramunė Čeknienė