- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-09-04
- Bylos Nr.
- ATP-482-185/2015
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Pranas Šimkus
- Pažeidėjas
- G. P.
- Kategorijos
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Pranas Šimkus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patraukto G. P. apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2015-07-02 nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Skundžiamu Anykščių rajono apylinkės teismo 2015-07-02 nutarimu G. P. pripažintas kaltu padaręs pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 130² str., ir jam skirtas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams su transporto priemonės „Subaru Legacy Outback“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančios pažeidėjui, konfiskavimu.
G. P. administracinėn atsakomybėn patrauktas už tai, kad 2015 m. kovo 23 d. apie 21.48 val. kelio (duomenys neskelbtini) 12 kilometre, Anykščių r., pakartotinai, būdamas neblaivus (nustatytas vidutinis 1,85 promilės neblaivumas), vairavo transporto priemonę „Subaru Legacy Outback“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepasirinko saugaus važiavimo greičio, nesuvaldė transporto priemonės ir nuvažiavo nuo kelio į pakelės griovį.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas G. P. prašo panaikinti Anykščių rajono apylinkės teismo 2015-07-02 nutarimą ir priimti naują nutarimą – administracinę bylą nutraukti. Nurodo, kad teismo nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl netinkamai pritaikytos materialinės bei procesinės teisės normų. Teigia, jog savo kaltės nepripažino, teismui paaiškino, kad jo automobilį vairavo ir nuo kelio nuvažiavo Marius, kuris gyvena Utenoje, jo telefono numerio nebeturi, daugiau jo nebematė. Po eismo įvykio J. U. jį rado sėdintį automobilio keleivio sėdynėje, jis buvo be sąmonės, atsigavo tik policijos komisariate, neprisimena, kaip buvo ligoninėje. Tokius jo parodymus patvirtino J. U., T. V., V. P.. Teismas jo kaltę grindė policijos pareigūnų parodymais apie tai, ką jis jiems kalbėjo būdamas girtas ir iš karto po eismo įvykio, kurio metu buvo ne tik sužalotas, bet ir patyręs šoką. Vertinant pareigūnų parodymus atkreipia dėmesį, jog nė vienas iš jų nematė jo (apelianto) sėdinčio automobilyje vairuotojo vietoje ir vairuojančio ar iš karto po eismo įvykio sėdinčio prie automobilio vairo. Tuo tarpu liudytoja J. U. rado jį iš karto po eismo įvykio kruviną sukniubusį keleivio sėdynėje. Tai patvirtina ir jo pateiktos automobilio po eismo įvykio fotonuotraukos, iš kurių matyti, jog krauju buvo sutepta būtent keleivio sėdynė. Mano, jog policijos pareigūnai po eismo įvykio turėjo galimybę detaliai apžiūrėti automobilį ir surinkti visus duomenis, reikalingus teisingai nustatyti eismo įvykio aplinkybes, o neapsiriboti neblaivaus asmens pokalbio į diktofoną įrašymu. Pažymi, kad jis apie garso įrašo darymą nebuvo įspėtas, nors norminiai aktai įpareigoja asmenį apie tai įspėti. Todėl esant tokiems norminio akto reikalavimams ir nesant patikimų įrodymų, jog garso įrašas darytas laikantis norminių aktų reikalavimų, teismas negalėjo remtis šiuo įrašu, nes jis gautas ne norminiuose aktuose nurodytu būdu ir akivaizdžiai pažeidžia jo teises. Be to, pareigūnai, matydami, jog jis po eismo įvykio dėl patirto šoko, galvos traumos ir girtumo sunkiai suvokia susidariusią situaciją, tuo pasinaudojo – įraše girdėti vien atsakymą menantys pareigūnų klausimai. Iš to, akivaizdu, kad atvykę policijos pareigūnai ir eismo įvykio metu radę jį vieną iš anksto nusprendė, jog būtent jis vairavo automobilį ir kitų aplinkybių net netyrė. Apeliantas taip pat nesutinka su liudytojų T. V., J. U., V. P. parodymų vertinimu, kad jie yra suinteresuoti bylos baigtimi. Teigia, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tokia įrodymų vertinimo formuluotė yra ydinga, teismas, atmesdamas vienus įrodymus ir remdamasis kitais, turi argumentuotai nurodyti, kodėl tuos įrodymus atmeta, nurodyti konkrečius duomenis, kurie paneigia vienus ar kitus įrodymus. Šiuo atveju jo sužalojimus, girtumą patvirtina bylos įrodymai, todėl mano, kad pripažindamas jį kaltu apylinkės teismas negalėjo remtis neva jo prisipažinimu iš karto po eismo įvykio, kai jis nesuvokdamas situacijos neva nurodė, jog vairavo automobilį, nes jis tokių savo paaiškinimų neprisimena ir tokie jo parodymai įstatymo nustatyta tvarka nebuvo užfiksuoti, teisme tokių parodymų jis nepatvirtino. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes daro išvadą, kad teismo nutarimas yra paremtas tik prielaidomis ir subjektyviais, abejones dėl jų teisingumo keliančiais pareigūno parodymais ir įrodymais, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, todėl toks nutarimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Mano, kad jo veikoje galėtų būti teisės pažeidimo sudėtis, nukreipta į Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatas, susijusias su suteikimu valdyti transporto priemonę asmeniui, kurio jokių duomenų nežino, o tas asmuo sukėlė eismo įvykį ir pasišalino iš jo. Tačiau dėl to jam nėra surašyto jokio teisės pažeidimo protokolo ir dėl to nėra apkaltintas, nors tokį pažeidimą pripažintų visiškai.
Atsiliepimas
Atsiliepime į G. P. apeliacinį skundą Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Anykščių rajono policijos komisariatas nurodo, kad administracinė byla dėl G. P. padaryto administracinio teisės pažeidimo išnagrinėta teisingai, joje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių jo kaltę, todėl pagrindo nutraukti apelianto atžvilgiu administracinę bylą nėra.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Administracinėn atsakomybė patrauktas asmuo apeliaciniame skunde kelia apylinkės teismo nutarimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimą, neigdamas, kad jis vairavo transporto priemonę. Tačiau byloje esančių duomenų visuma neleidžia sutikti su tokiais skundo argumentais.
ATPK 256 str. 1 d. nustatyta, kad įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Nustatant reikšmingas faktines bylos aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, liečiamumas, nuoseklumas, logiškumas, jų šaltinių patikimumas ir kitos svarbios aplinkybės. Nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje laikytinas pagrįstu ir teisėtu tik tada, kai išsamiai, visapusiškai ir objektyviai išaiškinamos ir įvertinamos visos bylai reikšmingos aplinkybės.
Patikrinęs byloje esančius duomenis įrodymų vertinimo aspektu aukštesnės instancijos teismas sprendžia, kad apylinkės teismo išvados dėl G. P. kaltės padarius jam inkriminuotą ATPK 130² str. numatytą teisės pažeidimą, yra pagrįstos ir motyvuotos, jos priimtos teismui išsamiai, nešališkai ir teisingai įvertinus tiek administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį kaltinančius, tiek ir jį teisinančius įrodymus. Pažymėtina, kad apeliantas, kategoriškai nesutikdamas su teismo išvadomis, savo apeliaciniame skunde nenurodė jokių naujų faktinių aplinkybių, kurios nebuvo žinomos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, taip pat nenurodė jokių naujų objektyvių įrodymų, kurie paneigtų teismo išvadas dėl jo kaltės padarius ATPK 130² str. numatytą teisės pažeidimą. Tai, kad pažeidėjo nurodytos aplinkybės teismo įvertintos jam nepalankiai, o priimtas nutarimas neatitiko jo lūkesčių, savaime nedaro teismo nutarimo neteisėtu ar nepagrįstu.
Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ir pagrįstai faktinėms aplinkybėms nustatyti bei G. P. kaltei įrodyti rėmėsi liudytojų policijos pareigūnų O. G., A. B., A. Š. parodymais, kurie tvirtino, jog tiek įvykio vietoje, tiek važiuodamas policijos pareigūnų automobilyje iš ligoninės į policijos komisariatą G. P. prisipažino, jog automobilį vairavo būtent jis ir niekas kitas, jo žodžiais tariant, jo „subariuko“ negalėjo vairuoti. Tokie policijos pareigūnų parodymai yra aiškūs, nuoseklūs, detalūs, neprieštaringi. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių minėti pareigūnai turėtų tikslą nepagrįstai apkalbėti G. P., tokių aplinkybių nenurodė ir pats pažeidėjas, todėl nesiremti policijos pareigūnų parodymais apylinkės teismui nebuvo pagrindo. Be to, policijos pareigūnų parodymai neprieštarauja ir į bylą pateiktam policijos darytam garso įrašui, kuriame girdėti, kaip pažeidėjas tvirtina, jog gėrė pas draugą, susipyko ir vienas išvažiavo. Šios aplinkybės sutampa ir su garso įraše iš bendrojo pagalbos centro užfiksuotos moters, dėl šio įvykio skambinusios į centrą, pateikta informacija, jog yra sužeistas žmogus, tačiau jis su sąmone, girtas. Moteris tris kartus kartoja, jog vairuotojas neblaivus ir važiavo vienas. Policijos pareigūno darytame garso įraše negirdėti, jog G. P. būtų aiškinęs apie kitą jo automobilį neva vairavusį asmenį. Todėl apylinkės teismas, atsižvelgęs į šiuos policijos pareigūnų parodymus, išklausęs garso įrašus, taip pat įvertinęs tai, kad G. P. tik teisme nurodė asmenį vardu Marius, kurio, pasak apelianto, jis beveik nepažįsta, tačiau tą dieną jam paskolino savo automobilį ir jis (Marius) vairavo jo automobilį bei jį vežė namo, o po įvykio dingo ir daugiau jo nematė, pagrįstai tokią G. P. pateiktą versiją atmetė kaip niekuo nepagrįstą, nelogišką ir išgalvotą tam, kad išvengtų griežtos administracinės atsakomybės už padarytą šiurkštų teisės pažeidimą. Pažeidėjas apeliaciniame skunde teigia, kad policijos darytas garso įrašas negali būti laikomas jo kaltės įrodymu, nes darytas nesilaikant norminių aktų reikalavimų, t. y. apelianto neįspėjus apie tokio garso įrašo darymą. Tačiau pažymėtina, kad šiuo atveju apelianto kaltė įrodinėjama ne vien policijos darytu garso įrašu, taip pat ne vieno policijos pareigūno (dariusio garso įrašą), o kelių, skirtingose vietose su G. P. tiesiogiai bendravusių policijos pareigūnų parodymais. Taigi garso įrašas šiuo atveju nėra pagrindinis ir vienintelis įrodymas, kuriuo grindžiama apelianto kaltė. Kita vertus, šis įrašas net ir esamomis aplinkybėmis atitinka kitus įrodymus, gautus ATPK nustatyta tvarka.
Nepagrįstu laikomas pažeidėjo apeliacinio skundo argumentas, kad jo tokius paaiškinimus policijos pareigūnai išgavo, pasinaudoję susidariusia situacija dėl jo girtumo ir patirtų traumų. Pirmiau aptarti policijos pareigūnų parodymai, garso įrašai, kuriuose aiškiai girdėti, kaip G. P. kalba normaliai, aiškiai atsakinėja į klausimus, įvykio vietoje šaukia, kad išjungtų automobilio „gabaritus“, bei tai, kad G. P. ligoninės priimamajame buvo apžiūrėtas ir išleistas liudija tai, jog jis buvo sąmoningas ir su juo policijos pareigūnai galėjo atlikti veiksmus. Iš bylos duomenų matyti, kad tiek apeliantas, tiek jo gynėjas bandė teismą įtikinti, jog automobilį vairavo visai kitas asmuo, remdamiesi liudytojos J. U., kuri pirmoji atvyko į įvykio vietą ir rado G. P. automobilį nulėkusį nuo kelio į laukus, o automobilyje rado G. P., parodymais, jog G. P. ji rado keleivio sėdynėje, galva atsirėmusį į dureles, ką, anot apelianto ir gynėjo, įrodo ir paties pažeidėjo darytos automobilio fotonuotraukos. Tačiau aukštesniojo teismo vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai tokius J. U. parodymus, be kita ko, atsižvelgęs dar ir į tai, kad ji su apeliantu yra pažįstama, vertino kritiškai, nes jie prieštarauja jos pačios parodymams, girdimiems garso įraše, kad G. P. buvo nuvirtęs ant keleivio sėdynės, o ne sėdėjo joje, o tai, sutiktina su apylinkės teismu, atitinkamai paaiškina ant keleivio sėdynės galėjusias atsirasti kraujo dėmes – pažeidėjui sužalotu veidu nuvirtus ant keleivio sėdynės. Aukštesnės instancijos teismas taip pat visiškai sutinka su apylinkės teismo pozicija, kad šiuo atveju negalima remtis apelianto draugo T. V. (pas kurį apeliantas tą dieną vartojo alkoholį) bei jo motinos V. P. parodymais, nes jie yra suinteresuoti duoti G. P. palankius parodymus, o, be to, T. V. parodymai apie tai, kad G. P. jam sakė, jog jį parveš jo draugas (minėtas liudytojas buvo apklaustas tik teisme, kas šiuo atveju leidžia pagrįstai manyti apie parodymų su apeliantu derinimą pastarajam palankia linkme), o V. P. parodymai, kad sūnus neprisimena, ar vairavo automobilį, prieštarauja pirmiau aptartiems nesuinteresuotų policijos pareigūnų parodymams bei kitiems įrodymams. Be to, kaip liudytojai apklausti policijos pareigūnai O. G. ir A. Š. parodė, kad policijos komisariate G. P. motina įtikinėjo, jog gal vis tik ne jis vairavo automobilį, po ko, G. P., prieš tai policijos pareigūnams tvirtinęs, jog automobilį vairavo jis, ėmė tai neigti, tačiau kas jį vairavo, nesakė.
Taigi G. P. skunde išdėstyti argumentai apie tai, kad jis automobilio nevairavo, o automobilį vairavo kitas asmuo, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, todėl jie vertinami kaip siekimas išvengti administracinės atsakomybės. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes aukštesnysis teismas konstatuoja, kad byloje pakanka duomenų išvadai, jog būtent apeliantas administraciniame kaltinime nurodytu laiku ir vietoje būdamas neblaivus vairavo automobilį. Tokie pažeidėjo veiksmai visiškai pagrįstai kvalifikuoti pagal ATPK 130² str., nes jis šį pažeidimą padarė pakartotinai, galiojant ankstesnei už ATPK 126 str. 1 d. numatyto pažeidimo padarymą paskirtai nuobaudai.
Žemesnės instancijos teismas
Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes bei byloje esančius įrodymus, nubaustojo asmenybę (daug kartų baustas už įvairius Kelių eismo taisyklių pažeidimus, du kartus baustas už vairavimą esant neblaiviam, dirba, charakterizuojamas gerai), tinkamai taikė įstatymo nuostatas, paskirdamas jam nuobaudą, taigi priėmė teisėtą ir pagrįstą nutarimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
G. P. apeliacinio skundo netenkinti.
Anykščių rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 2 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.