Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovo Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatoatstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką jam pranešta teisės aktų nustatyta tvarka, prašė bylą nagrinėti, atstovui nedalyvaujant. Atsiliepimu teismui (b. l. 12-16) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, taikyti ieškinio senaties terminą. Nurodė, kad pareiškėjui būnant Areštinėje tik trumpą laikotarpį ploto teko nežymiai mažiau nei numatyta teisės aktuose. Atsakovo atstovas atsiliepime pabrėžė, kad sanitariniai mazgai Areštinėje atitinka teisės aktų reikalavimus, nes įrengti pagal Sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymą Nr. V-820 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma 37:2009) ir Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymą Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma 134:2015). Be toAreštinės darbuotojai, siekdami pagerinti sulaikytųjų sąlygas ir privatumą, suteikia galimybę sanitarinį mazgą užsidengti audeklu. Tuo tikslu, 2005 m. ir 2013 m. atlikus Panevėžio apskrities VPK areštinės remontą, sanitariniuose mazguose buvo įdėti kabliukai. Areštinėje kamerų langai yra darinėjami, todėl galimybės vėdinti kameras yra sudarytos. Panevėžio visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Panevėžio VSC) patikrinimo aktų duomenys patvirtina, kad higienos normos pažeidimų, susijusių su sanitarinių mazgų įrengimu ar vedinimu nustatyta nebuvo.Atsakovės atstovas pabrėžia, kad per visą pareiškėjo buvimo Areštinėje laikotarpį jokių skundų dėl sulaikymo sąlygų negavo. Be to byloje nėra nustatytų neteisėtų Panevėžio apskrities VPK pareigūnų veiksmų, todėl pareiga atlyginti žalą nekyla.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų valstybės valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant asmeniui tinkamų suėmimo vykdymo sąlygų teritorinės policijos įstaigos areštinėje, atlyginimo.

Pareiškėjasprašė atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 18 d. iki 2016 m. kovo 18 d. Atsakovės atstovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažįstamos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Šiuo atveju pareiškėjas aiškių pagrindų atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nesuformulavo, tik skunde nurodė, kad anksčiau į teismą dėl žalos atlyginimo nesikreipė, nes Konvencija nebuvo išversta į Lietuvių kalbą, todėl jis negalėjo suprasti, kad jo teisės yra pažeidžiamos. Tačiau šios pareiškėjo nurodytos aplinkybės vertintinos kaip subjektyvios, neatitinkančios nurodytų kriterijų, todėl negali pateisinti 3 metų ieškinio senaties termino nesilaikymo. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas realiai negalėjo kreiptis įstatymo nustatytu terminu į teismą dėl žalos atlyginimo. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu ar vėliau, iki sueinant senaties terminui, būtų ėmęsis kokių nors aktyvių veiksmų, siekdamas ginti savo galbūt pažeistas teises. Akcentuotina, kad pareiškėjas, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo. Taigi, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, teismas pripažįsta, jog nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos priteisimo už laikotarpįnuo 2012 m. birželio 16 d. iki 2014 m. balandžio 3 d., todėl Panevėžio apskrities VPK prašymas taikyti ieškinio senatį yra tenkinamas ir ši reikalavimo dalis atmetama kaip nepagrįsta.

Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos. Jame įtvirtintos viešosios civilinės atsakomybės specifika, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė, lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybei civilinė atsakomybė atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-520-2473/2013 ir kt.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Be to, sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1500/2013).

Neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu, todėl nagrinėjamoje byloje aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu. (EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje P. prieš Graikiją, prašymo Nr. 28524/95).

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir tiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Šio įstatymo 3 straipsnyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais, o pagal 44 straipsnio 1 dalies nuostatas, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Ginčo laikotarpiu policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusi nuo 2009 m. spalio 9 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 37:2009) bei to paties ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigos areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (įsigaliojusi nuo 2015 m lapkričio 1 d., toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015).Teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką įtvirtina Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildino, iš jo laikymo Areštinės kamerose, neužtikrinant teisės aktuose nustatyto minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui reikalavimo.Teismų praktikoje pripažįstama, kad saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims, o minimalaus gyvenamosios patalpos (palatos) ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios, gydymo aplinkos prielaida (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. aprobuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinimas, Administracinė jurisprudencija Nr. 26, 2014, p. 460-564). Ginčo laikotarpiu teritorinės policijos įstaigos areštinėse sulaikomiems asmenims tenkančio kameros ploto dydžio klausimus reglamentavo Areštinių veiklos taisyklės, kurių 80 punkte įtvirtinta nuostata, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

Duomenis apie konkrečius laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo laikomas Areštinėje, kameras, jų plotą bei kamerose buvusių asmenų skaičių, atsakovės atstovas pateikė atsiliepime(b. l.12-14) bei Panevėžio apskrities VPK vyriausiojo specialisto L.M. tarnybiniame pranešime ,,Dėl V. Ž. laikymo areštinėje“(b.1.46-47), bei tarnybiniame pranešime ,,Dėl areštinės kamerose esančio inventoriaus“ apie sanitarinio mazgo užimamą plotą kamerose (b. l. 44-45).Remiantis šiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu, kuriam netaikoma senatis, t. y. nuo 2014 m. balandžio 4 d. iki 2017 m. balandžio 4 d.(įskaitytinai), Areštinėje buvo laikomas kartu su 1-3 sulaikytaisiais kamerose Nr. 1,2,3,4,8,18,20. Iš viso pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu areštinėje praleido 93 paras, iš jų – 17 parų pažeidžiant Areštinių veiklos taisyklių 80 punkte nustatytą vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus ploto reikalavimą (pareiškėjui 7 paras teko – 3,98 kv.m ploto, 10 parų teko – 4,69 kv,m ploto). Teismas konstatuoja, jog Panevėžio apskrities VPK 17 parų pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto ir neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.