- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-06
- Bylos Nr.
- 2S-2267-656/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-13525-2011-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Andrius Ignotas
- Atsakovas
- M. K.
- Ieškovas
- M. K.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Andrius Ignotas rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo M. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje pagal ieškovo M. K. ieškinį atsakovui M. K. dėl testamento nuginčijimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovas M. K. pateikė pirmosios instancijos teismui ieškinį atsakovui M. K., kuriuo prašė V. D. K. testamentą, patvirtintą 2010 m. lapkričio 22 d. Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro notarės A. A., registracijos Nr.2-11639, pripažinti negaliojančiu. Ieškovas prašė ieškinio užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones– įpareigoti Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro notarę A. A. neišduoti paveldėjimo teisės liudijimo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ir įpareigoti Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro notarę A. A. sustabdyti V. D. K. turto paveldėjimo bylą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino. Įpareigojo Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro notarę A. A. neišduoti V. D. K., a.k(duomenys neskelbtini) įpėdiniams paveldėjimo teisės liudijimo iki galutinio procesinio sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo. Įpareigojo Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro notarę A. A. sustabdyti Veronikos D. K., a.k(duomenys neskelbtini) turto paveldėjimo bylą. Teismas nurodė, jog šios civilinės bylos ieškinio dalykas – testamento pripažinimas negaliojančiu, pagal kurį notaras išduoda paveldėjimo teisės liudijimą (LR CK 5.66 straipsnis). Išdavus paveldėjimo teisės liudijimą į paveldimą turtą, atsakovas galėtų jį perleisti tretiesiems asmenims – sąžiningiems įgijėjams, dėl to nebebūtų galimybės realiai įvykdyti teismo sprendimą, jeigu ieškinys būtų patenkintas. Taip pat tikėtina, kad atsirastų nuostolių, kurių, pritaikius laikinąją apsaugos priemonę, galima būtų išvengti. Teismo vertinimu, laikinosios apsaugos priemonės taikymas atitiktų tiek proporcingumo, tiek ir ekonomiškumo principus.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą teisiniai argumentai
Atsakovas atskiruoju skundu prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartį panaikinti.
1. Nėra grėsmės, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymą teismas iš esmės motyvavo tuo, kad paveldėtas turtas gali būti perleistas tretiesiems asmenims. Tačiau teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog ieškovas su atsakovu yra paveldėto turto bendrasavininkai, todėl be ieškovo žinios atsakovas turto negalėtų perleisti. Teismas netyrė, koks turtas testamentu buvo paliktas ir kokias pasekmes gali sukelti neišduotas paveldėjimo teisės liudijimas. Notarei paskelbus testamentą, atsakovas pasirašė pareiškimą dėl palikimo pagal testamentą priėmimo, todėl atsakovas laikytinas priėmusiu palikimą. Tad paveldėjimo teisės liudijimas yra laikytinas tik formaliu dokumentu, kurio pagrindu paveldėtas nekilnojamasis turtas registruojamas nekilnojamojo turto registre, tačiau jo pagrindu nekonstatuojamas palikimo priėmimo faktas.
2. Laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos, nes ieškinyje pateikti faktiniai argumentai prima facie nepatvirtina, kad ieškinys bus patenkintas.
3. Teismas prieš taikydamas laikinąsias apsaugos priemones turėjo pranešti apie tai atsakovui, tuo tarpu teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė atsakovui nepranešus.
4. Teismo nutartis yra nemotyvuota.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartį ir nurodė, kad:
1. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas užtikrina proporcingumo ir ekonomiškumo principus, eliminuojant papildomų ginčų kilimo galimybę, užkerta kelią turtą perleisti sąžiningiems įgijėjams.
2. Įrodymai, prima facie pagrindžiantys ieškinio pagrįstumą bus pateikiami byloje, viešojo administravimo subjektams pateiktus dokumentų kopijas, todėl ieškinio pagrįstumas šiuo metu negali būti nustatomas.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Ginčijamos nutarties priėmimo metu galiojęs Civilinio proceso kodeksas numato galimybę teismui dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu imtis laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, esant pagrindui manyti, jog nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus atskirojo skundo argumentus, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes ieškinyje pateikti faktiniai argumentai prima facie nepatvirtina, kad ieškinys bus patenkintas. Pirmosios instancijos teismas neturėjo galimybės prima facie nustatyti, ar ieškinys galėtų būti patenkintas, nes ieškovas bylos eigoje žadėjo pateikti papildomus rašytinius įrodymus. Be to, teismas taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones neprivalėjo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakako įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė.
Byloje keliamas ginčas dėl testamento teisėtumo. Pripažinus testamentą negaliojančiu, būtų atkurta turto teisinė padėtis. Išdavus paveldėjimo teisės liudijimą į paveldimą turtą, apeliantas įgytų teisę disponuoti paveldėtu turtu. Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčijamu testamentu buvo palikta 5/8 dalys nekilnojamojo turto (žemės sklypo, pastato, garažo, buto). 3/16 dalys minėto nekilnojamojo turto iki ginčijamo paveldėjimo atsiradimo nuosavybės teise priklausė ieškovui. Teismas sutinka su atskirojo skundo argumentu, kad ieškovui ir atsakovui esant turto bendrasavininkais, atsakovas neturi galimybės be ieškovo žinios savo turto dalies parduoti (CK 4.79 str.). Pavyzdžiui, bendraturčių sutikimas įkeičiant bendrosios dalinės nuosavybės dalį nereikalingas (CK 4.171 str. 8 d.). Nesustabdžius paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, neužkertamas kelias testamentu įgytą turto dalį įkeisti ar kitaip suvaržyti bei perleisti kitokiais sandoriais. Esant tokioms aplinkybėms, teismo sprendimo įvykdymas būtų iš esmės apsunkintas.
Atmestinas kaip nepagrįstas apelianto atskirojo skundo teiginys, kad neįregistravus paveldėjimo teisės liudijimo, atsakovas negalės tinkamai ir teisėtai rūpintis paveldėtu turtu. Neįregistravus paveldėjimo teisės liudijimo atsakovas turi teisę apsaugoti ir tvarkyti paveldimą turtą, tačiau tik neturi teisės juo disponuoti (parduoti, įkeisti ir pan.) (CK 5.59 str.).
Apelianto argumentas, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo pranešti jam apie klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą, tačiau, pažeisdamas šalių lygiateisiškumo principą, to nepadarė, negali būti skundžiamos nutarties naikinimo pagrindu. LR CPK 148 str. 1 d. nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nepranešus atsakovui išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą. Teisė spręsti, ar yra reali grėsmė, jog pranešimas apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą, priklauso teismui, todėl pirmosios instancijos teismas galėjo nagrinėti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepranešus atsakovui. Nors teismas ir nenurodė išsamių argumentų, kodėl, pranešus suinteresuotam asmeniui apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, jų pritaikymas gali pasunkėti, tačiau tai nesudaro pagrindo panaikinti teismo nutartį (LR CPK 338 str., 329 str. 1 d.). Pažymėtina, kad įstatymas nedraudžia apeliantui kreiptis į teismą su prašymu dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo ne tik taikant laikinąsias apsaugos priemones, bet ir po jų pritaikymo, todėl apeliantui išaiškinama, kad, esant realiai galimybei nuostoliams atsirasti, jis gali pateikti galimų nuostolių paskaičiavimus ir kreiptis į pirmosios instancijos teismą su motyvuotu prašymu dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo.
Atsižvelgiant į išdėstytą konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė materialines ir procesines teisės normas ir priėmė pagrįstą nutartį, o atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo ginčijamai nutarčiai panaikinti ar pakeisti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjas
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartį palikti nepakeistą.