Kauno apygardos teismo nuosprendis

Teisėja Judita Sungailaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-497-579/2015

Pranešėjas Evaldas Gražys Teisminio proceso Nr. 1-91-1-00119-2014-0

2015 m. gegužės 25 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Evaldo Gražio, teisėjų Jurgio Kiškio ir Dmitrijaus Korsakovo, sekretoriaujant A. K., dalyvaujant prokurorei Agnei Kubiliūtei, nuteistiesiems A. Š., B. S., gynėjams advokatams Reginai Atkočaitienei, Rimantui Bučmai, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo nuteistųjų A. Š. ir B. S. apeliacinius skundus dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 20 nuosprendžio, kuriuo

A. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, įpareigojant per laisvės apribojimo bausmės laiką dirbti, užsiregistruoti darbo biržoje arba mokytis, bei būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokslu;

B. S. nuteista pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 8 (aštuoniems) mėnesiams, įpareigojant per laisvės apribojimo bausmės laiką būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokslu.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteista ir L. M., tačiau jos atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Š. ir B. S. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad 2014 m. kovo 15 d. apie 1.30 val. (duomenys neskelbtini) gatvėje viešoje vietoje, prie parduotuvės „IKI“, veikdami bendrininkų grupe su L. M., įžūliu elgesiu demonstruodami aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių visuomenės moralės bei elgesio normų niekinimą, siekdami priešpastatyti save aplinkiniams, tyčia, dėl menkavertės dingsties pastūmė, sudavė mažiausiai keturis kartus delnu, kumščiu G. M. į įvairias kūno vietas, padarydami jai poodines kraujosruvas dešiniame skruoste, kaktoje, kairiame žaste, kairės rankos III piršto nago plėštinę žaizdą, tokiu būdu nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų A. Š. ir B. S. apeliaciniai skundai tenkinami.

Dėl nuteistojo A. Š. apeliacinio skundo

Pažymėtina, jog baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

Įstatymų leidėjo įtvirtinta nuostata, jog apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tai yra, jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė; tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų, pripažindamas A. Š. kaltu dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo, nesilaikė. Skundžiamas nuosprendis šioje dalyje neatitinka įstatymo reikalavimų, kadangi jame padarytos išvados nepagrįstos išsamia ištirtų įrodymų analize, neatsižvelgus ir neįvertinus visų bylos aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo sprendimo priėmimui. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus faktinius duomenis, dėl ko nepagrįstai pripažino A. Š. kaltu padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Todėl Šakių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 20 d. nuosprendis dėl A. Š. nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. Š. kaltu dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, konstatavo, kad A. Š., B. S. ir L. M., veikdami bendrininkų grupėje, pastūmė nukentėjusiąją G. M., sudavė jai smūgius, dėl ko buvo nežymiai sutrikdyta nukentėjusiosios sveikata, o taip pat visuomenės rimtis ir tvarka. Tačiau teismas visiškai neanalizavo konfliktinės situacijos eigos, kiekvieno iš nuteistojo veiksmų šioje situacijoje, o apsiribojo konstatavimu, kad A. Š., B. S., L. M. pritarė vienas kito veiksmams ir dėl to visi yra kalti dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios pirmosios instancijos teismo išvados nepagrįstos.

Nekyla abejonių dėl to, kad A. Š. inkriminuoti veiksmai buvo atlikti viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) g., prie parduotuvės „IKI“ esančio įėjimo į naktinį klubą. Tačiau šiuo atveju svarbi aplinkybė yra ta, ar A. Š. veikė bendrininkų grupėje su B. S. bei L. M., ir ar jo elgesys buvo įžūlus, ar jo veiksmais buvo padaryti sužalojimai G. M., sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka.

Nuteistasis A. Š., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, paaiškino, kad 2014-03-15 su drauge B. S. išėjęs iš naktinio klubo, praeidamas pro ant laiptų stovėjusias merginas, vieną iš jų, t. y., G. M., netyčia pastūmė, dėl ko ši pradėjo ant jo šaukti. Tarp jų kilo žodinis konfliktas, kurio metu jis tyčia ranka pastūmė nukentėjusiąją už peties ir nuėjo. B. S., būdama laiptų viršuje, pamatė, kaip G. M. metė cigaretės nuorūką link A. Š., ir pradėjo su ja aiškintis. Tarp merginų kilo konfliktas, jos kibo viena kitai į plaukus. Po to, kai merginos buvo išskirtos, jis su B. S. nuėjo į klubą, o kiek vėliau išėjęs į lauką parūkyti, pamatė, kaip už plaukų tamposi L. M. ir G. M.. Šio konflikto pradžios jis nematė. A. Š. paaiškino, kad jis paėmė L. M. ir nunešė ją šalin, taip išskirdamas besimušančias L. M. ir G. M.. Susitarimo tarp jo ir kitų nuteistųjų konfliktuoti su nukentėjusiąja nebuvo.

Nukentėjusioji G. M. teisiamojo posėdžio metu patvirtino A. Š. parodymus, kad jis pirmąjį kartą ją pastūmė netyčia ir kad dėl to tarp jų kilo žodinis konfliktas, kurio metu nuteistasis ją tyčia pastūmė ranka už peties ir nuėjo. G. M. nurodė, kad daugiau jokių veiksmų apeliantas neatliko. Kai A. Š. pasitraukė, prie jos priėjo B. S., jos susikivirčijo. B. S. pirma ją puolė, kibo į plaukus. Netrukus po to, kai kažkoks vaikinas jas išskyrė, ją puolė L. M.. Konfliktuojant su merginomis A. Š. nematė.

Kad tarp A. Š. ir G. M. buvo kilęs žodinis konfliktas, kad A. Š. stumtelėjo nukentėjusiąją, o muštynės vyko tik tarp merginų, patvirtino ir nuteistoji B. S., liudytojos G. P., A. P.. Nuteistoji L. M. patvirtino A. Š. parodymus, kad, jai besimušant su G. M., apeliantas jas išskyrė.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. Š. kaltu, šių parodymų išsamiai neanalizavo, apsiribojo konstatavimu, kad A. Š., B. S. ir L. M. veikė kaip bendrininkai, nes bendrais, vienas po kito einančiais ir pritariančiais vienas kito elgesiui veiksmais sutrikdė nukentėjusiosios, taip pat kitų šalia buvusių asmenų normalią gyvenimo eigą, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, pažeidė viešo elgesio taisykles. Teisėjų kolegija pažymi, kad faktiniai bylos duomenys patvirtina, jog viešoje vietoje – prie įėjimo į naktinį klubą, visų pirma, konfliktinė situacija kilo tarp A. Š. ir G. M.. Konflikto metu G. M. ir A. Š. vienas kito atžvilgiu išsakė įžeidžiančius žodžius, A. Š. pastūmė nukentėjusiąją ir nuėjo. Tuo konfliktas tarp apelianto ir G. M. baigėsi. A. Š. pasitraukus nuo nukentėjusiosios, konfliktas, peraugęs į muštynes, kilo tarp jo draugės B. S. ir nukentėjusiosios, o galiausiai – tarp nukentėjusiosios ir B. S. draugės L. M.. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju pirmosios instrancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad A. Š. veikė kaip bendrininkas su B. S. ir L. M.. Tiek nuteistojo A. Š., tiek nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai patvirtina, kad G. M. tyčinį pastūmimą lėmė tai, kad nuteistajam praeinant pro nukentėjusiąją jis netyčia ją stumtelėjo ir neatsipašė, dėl ko tarp jo ir nukentėjusiosios kilo žodinis konfliktas, kurio metu A. Š. tyčia pastūmė G. M.. Daugiau jokių veiksmų jos atžvilgiu A. Š. neatliko. Priešingai, jis išskyrė konfliktuojančias merginas. G. M. nurodė, kad besimušant su B. S. ir L. M., nuteistojo šalia nematė. Todėl pripažinti, kad jis pritarė smurtinių veiksmų prieš nukentėjusiąją naudojimui, ar skatino atlikti tokius veiksmus, ar savo buvimu šalia bei elgesiu kėlė grėsmę ir nesaugumo jausmą nukentėjusiajai, negalima. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, kad A. Š. veikė bendrininkų grupe su B. S. ir L. M..

BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicija numato atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad kiekvienu iš minėtų būdų demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan. Visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, sustabdytas eismas ir pan. Tai vertinamieji požymiai ir jų turinys priklauso nuo daugelio aplinkybių, taip pat nuo nusikalstamos veikos motyvų. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys Nr. 2K-397/2005, 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K–513/2010, 2K-429/2012 kt.).

Šis nusikaltimas gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia. Kaltininkas turi suvokti, kad įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, taip pat numatyti, jog dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t.

Baudžiamasis įstatymas nenubrėžia aiškios ribos tarp baudžiamosios ir administracinės atsakomybės už viešosios tvarkos pažeidimą, dėl to iškyla šių dviejų teisinės atsakomybės rūšių atribojimo problema. Veikos, aprašytos BK 284 ir ATPK 174 straipsnių dispozicijose, yra iš esmės panašios savo pavojingumo pobūdžiu, nes kėsinamasi į vieną ir tą pačią vertybę – viešąją tvarką. Nusikaltimai atribojami nuo baudžiamųjų nusižengimų ir nuo administracinių teisės pažeidimų pagal vieną iš nusikaltimo požymių – veikos pavojingumą (BK 11 straipsnio 1 dalis). Pavojingumas yra objektyvi nusikaltimo savybė, kurią apibūdina pavojingumo pobūdis ir pavojingumo laipsnis. Nusikaltimo pavojingumo pobūdį lemia baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės, žalingi padariniai ir kaltės forma, o pavojingumo laipsnį – kėsinimosi dalyko vertingumas, nusikaltimo padarymo būdas, vieta ir laikas, panaudoti įrankiai ar priemonės, padarytos žalos dydis, nusikaltimo tikslai bei motyvai.

Įstatymų leidėjas, aprašydamas viešosios tvarkos pažeidimo ir nedidelio chuliganizmo požymius, neišskyrė griežtai apibrėžtų kiekybinių ar kokybinių kriterijų, leidžiančių atriboti šias dvi veikų rūšis bei įvertinti kiekvienos jų pavojingumą. Tokiomis sąlygomis atsakomybės atribojimo klausimas spręstinas vadovaujantis ne vien BK ir ATPK atitinkamų straipsnių teksto aiškinimu, bet ir ATPK 9 straipsnio 2 dalies nuostata, iš kurios išplaukia reikalavimas sprendžiant veikos nusikalstamumo klausimą atsižvelgti į konkrečios veikos pobūdį ir įvertinti kaltininko veiksmų ypatybes, intensyvumą, trukmę, nukentėjusiųjų asmenybę, viešosios vietos specifiką (pvz., dėl susiklosčiusių tradicijų rimties ir tvarkos laikymosi reikalavimai būna griežtesni oficialių iškilmių, ceremonijų, kulto apeigų ir pan. vietose, tuo tarpu sporto renginiuose, buitinio bendravimo vietose, neformaliuose susibūrimuose elgesio normos nėra tokios griežtos) ir kt.

Šiuo atveju tiek nuteistojo A. Š., tiek nukentėjusiosios G. M. ir liudytojų parodymai patvirtina, kad A. Š., prie įėjimo į naktinį klubą kilus žodiniam konfliktui su nukentėjusiąja, plūdo ją, tyčia pastūmė. Tačiau G. M. specialisto išvadoje Nr. G99-14(10) nurodytų sužalojimų, dėl kurių jai buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, nepadarė. Nukentėjusiajai sveikata nežymiai buvo sutrikdyta prie įėjimo į naktinį klubą kilusių muštynių su B. S., o vėliau – su L. M. metu. Plūsdamas, pastumdamas G. M., apeliantas pažeidė viešąją tvarką, tačiau kolegijos nuomone, konstatavus, kad nuteistasis neveikė kaip bendrininkas su B. S. ir L. M., tokia jo prie įėjimo į naktinį klubą padaryta veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą nesiekia baudžiamosios atsakomybės ribų, kadangi ji netruko ilgą laiką, nebuvo ir ypatingai intensyvi ar pasižyminti ypatingu įžūlumu, kad vertinant ją pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas būtų pagrįstas represinių baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemonių taikymas. Šioje situacijoje A. Š. veiksmai gali būti vertinami kaip ATPK 174 straipsnyje numatytas administracinis teisės pažeidimas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis A. Š. atžvilgiu naikintinas, nuteistasis išteisintinas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Dėl nuteistosios B. S. apeliacinio skundo

Apeliantės prašymas ją išteisinti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, kadangi ji nedalyvavo šios nusikalstamos veikos padaryme, yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas, spęsdamas B. S. kaltės dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo klausimą, išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įvertino byloje surinktus įrodymus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir jų pagrindu padarytomis teismo išvadomis dėl to, kad nuteistoji, veikdama bendrininkų grupėje su L. M., nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios G. M. sveikatą, visuomenės rimtį ir tvarką.

Kad B. S. padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, patvirtina nukentėjusiosios, iš dalies pačios apeliantės, išteisintojo A. Š., L. M., liudytojų A. P., G. P. parodymai, akistatos tarp B. S. ir G. M. protokole užfiksuoti duomenys, specialisto išvada.

Nukentėjusioji, apklausiama teisiamojo posėdžio metu, paaiškino, kad pasibaigus prie naktinio klubo tarp jos ir A. Š. vykusiam konfliktui, prie jos priėjo B. S., su kuria apsižodžiavo. Nuteistoji jai sudavė į veidą, jos susikibo už plaukų. Po to priėjo L. M., su kuria taip pat susikibo už plaukų. L. M. jai trenkė į veidą. Akistatos su B. S. metu nukentėjusioji aiškino, kad joms kalbantis, ši ją pastūmė, sudavė per veidą ir jos ėmė viena kitą tampyti už plaukų. Liudytojos A. P. ir G. P. patvirtino nukentėjusiosios parodymus apie tai, kad pirmoji konfliktuoti pradėjo B. S., tačiau jos nepastebėjo smūgių sudavimo, kadangi viskas vyko labai greitai. Minėtos liudytojos ir A. Š. nurodė, kad merginos buvo susikibusios už plaukų. Vertinant pačios nuteistosios parodymus, pastebėtina, kad ji neginčija, jog viešoje vietoje – prie įėjimo į naktinį klubą, tarp jos ir nukentėjusiosios G. M. įvyko konfliktas. Apeliantė paaiškino, kad norėjo išsiaiškinti su G. M. dėl šios elgesio su A. Š., dėl ko jos apsižodžiavo. Nuteistoji pastūmė nukentėjusiąją ir jos kibo viena kitai į plaukus. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu ir 2014-07-30 vykusio teisiamojo posėdžio metu B. S. nurodė, kad dėl įvykio metu patirto streso ir praėjusio laiko ji negalinti pasakyti, ar sudavė nukentėjusiajai. Tačiau fakto, kad galėjo taip padaryti, neneigė, pripažino, kad stūmė nukentėjusiąją. Taigi, jos parodymai iš esmės neprieštarauja nukentėjusiosios nurodytoms įvykio aplinkybėms. Faktiniai bylos duomenys patvirtina, kad po muštynių su B. S., konfliktą su nukentėjusiąja tęsė L. M., kuri taip pat šiai sudavė, griebė už plaukų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nusikalstama veika padaryta B. S. ir L. M. veikiant bendrininkų grupėje. Iš nukentėjusiosios ir liudytojų G. P. ir A. P. parodymų matyti, kad visas konfliktas truko neilgai. L. M. nukentėjusiosios atžvilgiu atlikti smurtiniai veiksmai sekė netrukus po to, kai išsiskyrė B. S. ir G. M.. B. S. paaiškino, kad ji papasakojo L. M. apie tarp jos ir nukentėjusiosios buvusias muštynes, kad L. M. šiai minėjo, jog eina pasiaiškinti dėl šio konflikto. B. S. neprieštaravo tokiems L. M. veiksmams. Specialisto išvadoje Nr. G99-14(10) nurodyta kad G. M. padarytos poodinės kraujosruvos dešiniame skruoste, kaktoje, kairiame žąste, kairės rankos III piršto nago plėštinė žaizda. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, pvz. ranka, kumščiu, kokiais tai aplinkos daiktais ir pan. Sužalojimai padaryti mažiausia keturiais smūgiais ar trauminiais poveikiais. Sužalojimai dešiniame skruoste, kaktoje, kairiame žąste būdingesni smūgių sudavimui, o kairės rankos III piršto nago plėštinė žaizda galėjo būti padaryta tiek griuvimo, kritimo metu, tiek kontaktuojant su kokiu tai daiktu ir pan. Padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Įvertinus tai, kad A. Š. nukentėjusiosios atžvilgiu jokių smurtinių veiksmų neatliko ir šiuo nuosprendžiu yra išteisintinas, kad su nukentėjusiąja mušėsi B. S. ir L. M., daroma išvada, kad būtent jų veiksmais G. M. buvo padaryti specialisto išvadoje nurodyti sužalojimai, nežymiai sutrikdyta nukentėjusiosios sveikata. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad apeliantė viešoje vietoje dėl menkavertės priežasties užsipuolė G. M., konflikto eigoje su ja susistumdė, sudavė per veidą, tąsė ją už plaukų ir taip sužalojo nukentėjusiąją. Dėl tokių nuteistosios veiksmų neabejotinai buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Todėl ji pagrįstai pripažinta kalta pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

Kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, byla teismui buvo perduota ir nagrinėjama tik dėl A. Š., B. S. ir L. M. nusikalstamų veiksmų. Dėl B. S. pareiškimo apie jos atžvilgiu galimai padarytą nusikalstamą veiką sprendimą turi priimti ikiteisminį tyrimą atliekantis prokuroras. Todėl apeliantės argumentas, kad priimant skundžiamą nuosprendį, ikiteisminis tyrimas G. M. atžvilgiu buvo nutrauktas, yra nepagrįstas.

Nuteistoji pirmosios instancijos teismui buvo pateikusi prašymą bylą jos atžvilgiu nutraukti BK 38 straipsnio pagrindu jai susitaikius su nukentėjusiąja, tačiau teismas šį prašymą atmetė, konstatavęs, kad B. S. tik iš dalies prisipažino, todėl nėra pagrindo taikyti BK 38 straipsnio nuostatas. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 38 straipsnio 1 dalies 1 punktą) ir be pagrindo neatleido B. S. nuo baudžiamosios atsakomybės, kadangi tam yra visos BK 38 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos.

Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas, duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų; nuoširdus gailėjimasis – kritiškas savo padarytos veikos vertinimas, išgyvenimas dėl padarytų nusikalstamų veiksmų, stengimasis sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Atkreiptinas dėmesys, jog kaltininko prisipažinimas kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė baudžiamajame įstatyme formuluojamas ne kaip kaltės pripažinimas, o kaip kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką. Taigi kaltininko prisipažinimas aiškinamas kaip esminių kvalifikacijai reikšmingų padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių pripažinimas. Įstatymas šioje dalyje nereikalauja, kad asmuo pripažintų kaltę visoje kaltinimo apimtyje. Jis turi teisę į gynybą, taigi turi teisę ginčyti kaltinimą, gintis nuo jo, vadovaudamasis faktinių inkriminuoto nusikaltimo aplinkybių savo suvokimu. Jo faktinių aplinkybių suvokimas gali skirtis nuo kaltinimo formuluočių, todėl tokios teisės negalima atimti ar apriboti, grasinant atsakomybę lengvinančios aplinkybės nepripažinimu (ar nebuvimu galimybės atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 str.).

Nuteistosios B. S. viso proceso metu duotų parodymų analizė leidžia daryti išvadą, kad ji neneigė kaltės dėl savo nusikalstamų veiksmų. Nors apeliantė nurodė, kad ji tik iš dalies prisipažįsta, tačiau sprendžiant dėl asmens prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką, kaip jau minėta, svarbus pats parodymų turinys, o ne bendri išsireiškimai dėl kaltės pripažinimo. Iš nuteistosios viso proceso metu duotų parodymų matyti, kad ji neneigė viešoje vietoje dėl menkavertės priežasties konfliktavusi su nukentėjusiąja, su ja susistumdžiusi, pešusi šiai už plaukų. B. S. patvirtino, kad dėl įvykio metu patirto streso neprisimena, ar sudavė nukentėjusiajai, tačiau kategoriškai nepaneigė, jog tokių veiksmų neatliko. Ir nors apie priežastis, nulėmusias jos tokį elgesį, ji aiškino skirtingai, tačiau tokie jos parodymai atspindi nuteistosios padarytos veikos aplinkybių savo subjektyvų suvokimą ir vertinimą. Ji pripažino, kad toks elgesys su nukentėjusiąja viešoje vietoje buvo nederamas, labai apgailestavo taip pasielgusi, kritiškai vertino savo elgesį, atlygino žalą. Todėl, teisėjų kolegijos manymu, yra pagrindas konstatuoti, kad B. S. prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Nukentėjusioji jai atleido ir sutinka taikytis. Pastebėtina ir tai, kad 2014-05-19 prokuroras buvo priėmęs nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą B. S. atžvilgiu jai susitaikius su nukentėjusiąja, tačiau teisme išsiaiškinus, kad nusikalstamos veikos padaryme dalyvavo ir L. M., nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą nebuvo patvirtintas. Kadangi, kaip minėta, B. S. iš esmės prisipažino padariusi jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi, susitaikė su nukentėjusiąją, jai atlygino padarytą žalą, o aplinkybės, kad ji neteista, administracine tvarka nebausta, mokosi, priklausomybės ligų kabinetų įskaitoje nėra įrašyta, charakterizuojama teigiamai (T. 1., b. l. 111), sudaro pagrindą manyti, kad ji nedarys naujų nusikalstamų veikų. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad yra pagrindas B. S. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės jai ir nukentėjusiajai susitaikius (BK 38 straipsnio 1 dalis). Kadangi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepritaikė BK 38 straipsnio 1 dalies nuostatų, nors buvo visos sąlygos, leidžiančios taikyti šį baudžiamąjį įstatymą, apkaltinamasis nuosprendis B. S. atžvilgiu naikinamas ir byla nutrauktina (BPK 327 straipsnio 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 3, 4 dalimis, 327 straipsnio 2 punktu, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Šakių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 20 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti Šakių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 20 d. nuosprendžio dalį, kuria A. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, ir priimti naują nuosprendį: A. Š. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria B. S. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, ir vadovaujantis BK 38 straipsnio 1 dalimi, B. S. nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti jai ir nukentėjusiajai susitaikius, o baudžiamąją bylą nutraukti.

Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.