- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-10-14
- Bylos Nr.
- 2A-2563-392/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-00921-2015-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginijus Kairevičius
- Atsakovas
- I. R., D. R.
- Kategorijos
- 2.5.11.2Vartojimo pirkimas-pardavimas
Vilniaus apygardos teismo teisėjas Virginijus Kairevičius, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovo I. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-04-04 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-236-728/2016 pagal UAB „Vilniaus vandenys“ ieškinį atsakovams D. R. ir I. R. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Vilniaus vandenys“ pareikštu ieškiniu teismo prašė priteisti solidariai iš atsakovų D. R. ir I. R. 278,90 Eur skolą, 10,26 Eur delspinigių, 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas tiekia geriamąjį vandenį bei tvarko nuotekas gyvenamame name, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kuris bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso atsakovams. Už laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2014-05-20 suteiktas paslaugas atsakovai yra skolingi ieškovui 278,90 Eur. Skolą sudaro įsiskolinimas ieškovui už patiektą geriamąjį vandenį bei nuotekų tvarkymą ir įsiskolinimas, kuris susidarė dėl vandens pardavimo kainos (abonementinio mokesčio), kuri skaičiuojama nuo 2011-09-01. Taip pat minėtu laikotarpiu yra priskaičiuota 10,26 Eur delspinigių (b.l. 1-5, 72-78).
Atsakovė D. R. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad santykiai dėl vandens tiekimo susiklostė tik tarp ieškovo UAB „Vilniaus vandenys“ ir atsakovo I. R.. Atsakovė skolos susidarymo metu nurodytame gyvenamajame name negyveno ir ieškovo tiekiamo vandens nenaudojo. Vanduo buvo tiekiamas gyvenamojo namo statybos laikotarpiu, kai namo savininkas buvo UAB „Kamintas“, kuris ir naudojosi tiekiamu vandeniu. Atsakovė taip pat nesutiko su ieškovo skolos už vandenį skaičiavimo metodika bei delspinigių skaičiavimu (b. l. 47).
Atsakovas I. R. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad su ieškovu UAB „Vilniaus vandenys“ jokių sutartinių santykių neturėjo ir neturi, nurodytame gyvenamajame name negyvena ir nežino, kokiu pagrindu ir ar ten yra tiekiamas vanduo. Ieškovas vandenį tiekė gyvenamojo namo statytojui UAB „Kamintas“, kuris ir turi atsiskaityti su ieškovu. Atsakovas taip pat nurodė, kad ieškovas klaidingai apskaičiuoja menamai susidariusį įsiskolinimą. Kai atsakovas tapo gyvenamojo namo savininku, kreipėsi į ieškovą dėl vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutarties sudarymo, tačiau ieškovas nepagrįstai atsisakė sudaryti šią sutartį (b.l. 50-51, 91-93).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-04-04 sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė solidariai iš atsakovų D. R. ir I. R. ieškovo UAB „Vilniaus vandenys“ naudai 278,90 Eur skolos, 10,26 Eur delspinigių, 5 proc. dydžio procesines metines palūkanas už priteistą sumą (289,16 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-01-16) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir lygiomis dalimis 31,55 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas nustatė, kad ieškovas tiekia geriamąjį vandenį bei tvarko nuotekas gyvenamame name, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kuris bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso atsakovams. Vandens tiekimo sandoris tarp ieškovo ir atsakovų buvo sudarytas vandens tiekėjui tiekiant (parduodant) vandenį, o vartotojams už šį vandenį apmokant. Ginčo laikotarpiu atsakovams faktiškai buvo teikiamos vandens tiekimo paslaugos, atsakovai už suteiktas paslaugas mokėjo, nesikreipė dėl paslaugų teikimo nutraukimo ar apribojimo. Atsakovas, jau būdamas gyvenamojo namo savininku, 2008-16-20 pasirašė Šalto vandens skaitiklių patikrinimo ir vidutinės vandens vartojimo normos nustatymo aktą bei AB „Informacinio verslo paslaugų įmonė“ duomenimis 2012-06-15 atliko mokėjimą banke ir pervedė ieškovui 321,39 Lt (93,08 Eur), šiais savo veiksmais patvirtindamas paslaugų gavimo faktą. Atsakovo teiginius, kad name niekas negyveno ir kad namui vanduo apskritai nebuvo tiekiamas, paneigia tai, kad ginčo laikotarpiu vanduo buvo naudojamas ir kito (didėjo) name įrengto vandens apskaitos prietaiso rodmenys, t. y. pro apskaitos prietaisą ginčo laikotarpiu pratekėjo vanduo, taip pat aplinkybė, kad 2008-06-20 atsakovas pasirašė šalto vandens skaitiklių patikrinimo ir vidutinės vandens vartojimo normos nustatymo aktą. Atsakovės teiginį, kad ji neturi jokių teisinių santykių su ieškovu, paneigia atsakovės 2009-07-28 atliktas mokėjimo pavedimas (mokėjimo paskirtyje nurodyta, kad mokėta pagal ieškovo atsakovams pateiktą mokėjimo pranešimą), kuris patvirtina, kad buvo sumokėta 1310,16 Lt (379,45 Eur) suma už suteiktas paslaugas ir atsakovės atsiskaityta iki rodmenų 318,0 m³. Šie atsakovės veiksmai teismo įvertinti kaip atsakovės prievolės mokėti už suvartotą vandenį ieškovui pripažinimas. Teismas pažymėjo, kad atsakovės pareigą mokėti už tiekiamą vandenį lemia ne faktas, kuris iš bendraturčių asmeniškai naudoja vandenį, bet atsakovės kaip bendraturtės statusas, nulemtas nuosavybės buvimo fakto, be to, atsakovams bendrai tenka šeimos namų ūkio išlaikymo prievolė. Atsakovė nepateikė duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog atsakovai buvo susitarę dėl naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos, jo išlaikymo mokesčių mokėjimo, todėl už suteiktas paslaugas privalo atsiskaityti abu namo savininkai. Teismas taip pat nustatė, kad skola susidarė laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2014-05-20, o pagal Nekilnojamojo turto registro išrašą namo savininkais 2008-03-14 priėmimo-perdavimo akto pagrindu yra atsakovai. Atsakovai iki 2012-06-26 rašte Nr. 416-600(1.23-04) nurodytos datos (t. y. iki 2012-07-16) nesudarė sąlygų patikrinti vandens apskaitos prietaiso rodmenų, todėl, vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, sunaudoto geriamojo vandens kiekis name buvo skaičiuojamas nuo 2012-08-01 pagal Vilniaus miesto valdybos 1992-05-07 potvarkiu Nr. 777V patvirtintas vidutines vandens vartojimo normas, taikant 5,5 m³ normą per mėnesį iki 2013-06-30, t. y. kol vandens tiekėjas patikrino geriamojo vandens apskaitos prietaiso rodmenis. Nuo 2012-08-01 vandens suvartojimas buvo skaičiuojamas 4 asmenims (pagal 2008-06-20 šalto vandens skaitikliu patikrinimo ir vidutinės vandens vartojimo normos nustatymo aktą, kurį pasirašė atsakovas), o nuo 2013-05-01 – 1 asmeniui. Kadangi nėra duomenų, kad atsakovai būtų pilnai apmokėję skolą už šaltą vandenį, nuotekų šalinimą bei valymą ieškovo nurodytu laikotarpiu, iš jų priteistinas 278,90 Eur įsiskolinimas ir 10,26 Eur delspinigių (b.l. 126-129).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas I. R. teismo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-04-04 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba bylą gražinti nagrinėti iš naujo, kad būtų nustatyti ieškovo UAB „Vilniaus vandenys“ santykiai su BUAB „Kamintras“, kuris, būdamas ginčo pastato savininku, nuo 2003 iki 2008 metų vartojo ieškovo vandenį statybos reikmėms ir galimai yra su ieškovu atsiskaitęs, arba ieškovas buvo įtrauktas į bankroto procesą bei yra pareiškęs kreditorinius reikalavimus bankrutavusiai įmonei. Atsakovas nurodo, kad ieškovas su juo vandens tiekimo sutarties nuo vandens gyvenamajame name pajungimo įrengiant vandens įvadą nesudarė. Teismas, klaidingai teigdamas, kad vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutarties prievolės atsakovams atsirado kažkokių tai „konkliudentinių veiksmų“ pasėkoje, mokant pinigus ieškovui ar dalyvaujant skaitiklio parodymų patikrinime, nekreipė dėmesio į tai, kad vartotoju pirma buvo BUAB „Kimintras“. Su juo ieškovas sudarė sutartį 2003 metais pajungdamas BUAB „Kamintras“ pastatą prie vandens ir nuotekų tinklų. Atsakovai mokėjimų už BUAB „Kamintras“ neatliko ir negalėjo atlikti, nes nebuvo vartotojais. Atsakovai mokėjo už jiems suteiktas paslaugas po to, kai jie tapo gyvenamojo namo savininkais. Būtent UAB „Kamintras“ dalyvavo vandens pajungimo prie ieškovo tinklų metu 2003-07-18, pasirašė vandens skaitiklio plombavimo aktą bei kaip nurodyta šiame akte ir sutarties projekte, vandenį šalys numatė naudoti statybos poreikiams. UAB „Kamintras“ buvo statytoju bei pastato savininku iki 2008-03-14, taigi, dėl to ir šaltojo vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutartis buvo sudaryta su juo, o ne atsakovais. Taigi ieškovo tiekiamo vartotoju ir pagal sutartį ir „konkliudentiniais veiksmais“ buvo UAB „Kamintras“, kuris turėjo būti įtrauktas į bylą suinteresuotu asmeniu. Teismui buvo pateiktas toks prašymas, bet jis nebuvo tenkintas, o BUAB „Kamintras“ buvo išregistruotas iš registro. Dėl to teismui buvo pateiktas prašymas į teismo posėdį kviesti bankroto administratorių tam nustatyti, kada gyvenamajam namui vandens tiekimo sutartis buvo sudaryta, kada nutraukta ir kiek pagal ją buvo sumokėta. Tokio prašymo teismas taip pat netenkino, pasiūlęs atsakovui pačiam administratorių surasti ir apklausti, paimti iš jo dokumentus ir duoti teismui. Atsakovai tokios galimybės neturėjo, šias aplinkybes privalėjo nustatyti teismas, bet to nedarė. Atsakovo teigimu, teismas privalėjo nustatyti, kiek pareigos atsiskaityti su ieškovu tenka pradiniam vartotojui BUAB „Kamintas“ ir kiek naujiems pastato savininkams – atsakovams, vartojantiems vandenį nuo pastato įgijimo nuosavybėn 2008 metais. Atsakovas taip pat nurodo, kad skaitiklis buvo įrengtas 2003 metais. Skaitiklio įrengimo aktą pasirašė BUAB „Kamintras“ darbuotojas, skaitiklio rodmuo buvo „0“. Taigi, akivaizdu, kad pradiniam vartotojui, vartojant vandenį statybos poreikiams nuo 2003 metų iki 2008 metų, jis tam tikrą vandens kiekį suvartojo. Taip pat nežinoma, o tai turėjo nustatyti teismas, kiek ieškovui BUAB „Kamintas“ sumokėjo bei ar nėra taip, kad jis ir deklaravo skaitiklio gyvenamajame name rodmenis ir mokėjo. Atitinkamai atsakovai nesunaudojo vandens, perimdami gyvenamojo namo nuosavybę 2008 metais, nuo rodmenų „0“, o naudojo nuo kito rodmens. Patikrinimo aktuose matyti, kad 2008 metais vandens rodmuo buvo 318 m³. Kadangi nebuvo sudaryta vandens tiekimo sutarties, o vandenį nuo rodmens „0“ vartojo kitas asmuo, o ne atsakovai, byloje turėjo būti nustatoma, ar ieškovas teisingai priskyrė atsakovų atliktus mokėjimus prie skolos padengimo nuo rodmens „0“, ir laikyti, kad prievolė apmokėti atsakovams atsirado nuo rodmens 318 m³. Atsakovai mokėjo ne pagal deklaruotą vandens kiekį, nes jo negalėjo deklaruoti, kadangi gyvenamajame name negyveno, o mokėjo ieškovui pinigų sumas avansu tam, kad atsakovas sumokėtas sumas teisingai apskaičiuotų, įvertinant iki tol buvusio vartotojo įsiskolinimus. Atsakovų padarytuose ieškovui pavedimuose nenurodyta, kad mokoma nuo rodmens „0“, o mokėta už tokį vandens kiekį, kiek sudarė mokėtina suma avansu nuo skaitiklio rodmens 318 m³. Tačiau ieškovas, neteisėtai pasinaudodamas savo dominuojančia padėtimi, neteisėtai apmokėjimą priskyrė nuo neteisingai pasirinkto rodmens „0“. Atsakovo teigimu, teismas klaidingai traktuoja, kad išnagrinėjo ginčą dėl atsiskaitymo už vandenį nuo 2010 metų. Ginčą sudaro visas vandens tiekimo laikotarpis nuo pat skaitiklio įrengimo gyvenamajame name, o atsakovai, nebūdami vartotojais 2003 metais, kai buvo įrengtas apskaitos prietaisas, negalėjo ir neturėjo mokėti už suvartotą vandenį. Teismas klaidingai vertino 2008-06-20 patikrinimo aktą. Akto turinys atspindi tik užfiksuotus vandens skaitiklio parodymus, duomenis apie suvartoto vandens kiekį. Vartotojų skaičius patikrinimo metu nebuvo nustatomas bei negalėjo būti nustatytas 4 asmenų vartojančių vandenį kiekis, nes tokių asmenų nėra. Gyvenamajame name niekas negyveno ir negyvena. Atsakovas, šeimos nariai deklaruoti kitoje vietoje ir ten gyvena. Teisėtų duomenų, kad nedeklaruojant suvartoto vandens kiekio, ieškovas turėjo pagrindą skaičiuoti suvartotą vandens kiekį apskaitant 4 asmenys, nėra. Teismas klaidingai nurodo ir tai, kad ieškovas turėjo būti įleidžiamas į gyvenamąjį namą. Name niekas negyvena ir dėl to įleisti ieškovo negalėjo. Atsakovai nei karto nebuvo informuoti, kad turi užtikrinti patekimą į namą. Atsakovai, atsitiktinai sužinoję apie ieškovo ketinimus apžiūrėti skaitiklį, jam tokias galimybes sudarė. Atsakovas taip pat nurodo, kad teismas klaidingai taiko įstatymo nuostatas dėl solidarios atsakomybės, vertindamas, kad ginčas susijęs „su namų ūkio išlaikymu“. Ginčas su tuo nesusijęs, nes ginčo objektas nėra šeimos bustu. Atsakovo prievolės, kylančios iš santykių su ieškovu, yra prisiimtos jo asmeniškai (b.l. 134-137).
Atsiliepimas
Ieškovas UAB „Vilniaus vandenys“ atsiliepimu teismo prašo netenkinti atsakovo I. R. apeliacinio skundo ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-04-04 sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti ieškovui patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodo, kad atsakovai yra savininkai namo, esančio adresu P.Smuglevičiaus g. 39, Vilnius. Atsakovai neatsiskaitė už ieškovo suteiktas paslaugas (geriamo vandens tiekimą ir nuotekų šalinimą) laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2014-05-20. Ieškovas pateikė ieškinį dėl skolos priteisimo ir teismas ieškinį tenkino, priteisė reikalaujamas sumas, remiantis pateiktais įrodymais ir paaiškinimais. Atsakovo argumentas, kad UAB „Kamintras“ turėjo būti įtrauktas į bylą suinteresuotu asmeniu ir teismas nepagrįstai jo neįtraukė, yra nepagrįstas. Teismo posėdžio metu (2015-12-10) atsakovas paprašė žodžiu, kad UAB „Kamintras“ būtų įtrauktas į bylą trečiuoju asmeniu (Posėdžio garso įrašas 15:55). Teismo sekretorė iš karto per kelių minučių pertrauką patikrino viešai prieinamus Juridinių asmenų registro duomenis, iš kurių buvo matyti, kad UAB „Kamintras“ atžvilgiu Vilniaus apygardos teismas nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo priėmė 2009-04-17, nutartį pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto priėmė 2010-02-17, o įmonė išregistruota 2015-07-27. Atsakovas įsipareigojo pateikti teismui raštu duomenis apie tai, ar yra UAB „Kamintras“ teisių perėmėjų (Posėdžio garso įrašas 18:00-18:20). Atsakovas jokių duomenų nepateikė, todėl visi argumentai apie tai, kad teismas nepagrįstai neįtraukė UAB „Kamintras“ trečiuoju asmeniu, nepagrįsti (UAB „Kamintras“ yra likviduotas, išregistruotas, teisių perėmėjai nežinomi). Atsakovo argumentai, kad apskaita buvo įrengta BUAB „Kamintras“ prašymu, kad atsakovai naudoja vandenį nuo rodmens 318 m³ ir kad mokėjimus atliko avansu nuo rodmens „318“, yra nepagrįsti. Priešingai nei nurodo atsakovas, 2009-07-28 atsakovė atliko mokėjimą (1 310,16 Lt), mokėjimo paskirtyje nurodyta „PAGAL 2009 BIRŽELIO MEN. MOKĖJIMO PRANEŠIMAS“. 2009 m. birželio mėn. mokėjimo pranešimas už suteiktas paslaugas buvo išrašytas būtent 1.310,16 Lt sumai, kuri susidarė iš suvartotų 77 m³ remiantis rodmenimis nuo 241 iki 318 (317,24 Lt) ir ankstesnio įsiskolinimo 992,92 Lt, iš viso 1.130,16 Lt. Taigi, atsakovai apmokėjo sumą tiksliai tokia, kokia buvo nurodyta mokėjimo pranešime (iki rodmens 318), tuo pripažino ir apmokėjo buvusią skolą iki rodmens 318, atitinkamai atsakovų argumentai dėl neva mokėjimų „avansu“ yra nepagrįsti. Atsakovo argumentas, kad nėra teisėtų duomenų, jog nedeklaruojant suvartoto vandens kiekio, ieškovas turėjo pagrindą skaičiuoti suvartotą vandens kiekį apskaitant 4 asmenys, nepagrįstas. Pats atsakovas pasirašė 2008-06-20 patikrinimo aktą (bylos medžiagoje), kuriame aiškiai nurodyta 4 asmenys, t. y. pats atsakovas patvirtino, kokiam asmenų skaičiui turėtų būti skaičiuojamas vandens suvartojimas (b.l. 145-146).
Atsakovė D. R. sprendimo neskundė, atsiliepimo į atsakovo I. R. apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Atsakovo I. R. apeliacinis skundas atmestinas.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 ir 2 d., bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovams D. R. ir I. R. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas, unikalus Nr. 1300-2045-3015, esantis adresu Pranciškaus Smuglevičiaus g. 39, Vilniuje (b.l. 13-15). Šiame name 2003-07-18 buvo įrengtas ir užplombuotas šalto vandens skaitiklis (b.l. 24). Byloje nėra ginčo, kad ieškovas UAB „Vilniaus vandenys“ tiekia geriamąjį vandenį bei tvarko nuotekas šiame name. 2015-01-14 ieškovas kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su ieškiniu, kuriuo teismo prašė priteisti solidariai iš atsakovų 278,90 Eur skolą už laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2014-05-20 suteiktas paslaugas bei 10,26 Eur delspinigių (b.l. 1-5). Pirmosios instancijos teismas 2016-04-04 sprendimu ieškinį tenkino (b.l. 126-129). Atsakovas I. R., nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b.l. 134-137). Atsakovė D. R. sprendimo neskundė.
Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, ar ieškovo reikalaujama priteisti skola už suteiktas vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugas susidarė tuomet, kai atsakovai nebuvo gyvenamojo namo savininkai, o ieškovo teikiamomis paslaugomis naudojosi namo statytojas UAB „Kamintras“. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais atsakovo teiginiais nesutinka. Byloje pateikta ieškovo ataskaita „Vandens vartojimas ir įmokos“, iš kurios matyti, kad ieškovo iš atsakovų šioje byloje reikalaujama priteisti 278,90 Eur skola buvo apskaičiuota už laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2014-05-20 suteiktas vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugas (b.l. 16-19), byloje nėra duomenų, kad būtų susidaręs įsiskolinimas už ankstesnį laikotarpį. Kita vertus, byloje esantys įrodymai – 2003-05-23 statinio pirkimo-pardavimo sutartis (registro Nr. 1-4971), kurios pagrindu UAB „Kamintras“ pardavė atsakovams gyvenamąjį namą (b.l. 21-22), ir 2003-07-30 apmokėjimo už suvartotą vandenį ir pašalintas nuotėkas objekto statybos laikotarpiu sutartis Nr. 1983, kuri buvo sudaryta tarp UAB „Vilniaus vandenys“ ir atsakovo, šioje sutartyje įvardinto kaip gyvenamojo namo savininkas (b.l. 23), – patvirtina, kad ieškovo paslaugos visada buvo teikiamos atsakovams, o ne UAB „Kamintras“. Tokios išvados nepaneigia aplinkybė, kad tik 2008-03-14 tarp UAB „Kamintras“ ir atsakovų buvo pasirašytas gyvenamojo namo priėmimo-perdavimo aktas, kurį pasirašius 2009-04-08 įregistruota atsakovų nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą (b.l. 13-15). Nei 2003-05-23 statinio pirkimo-pardavimo sutartyje, nei 2008-03-14 priėmimo-perdavimo akte nenurodyta, kad UAB „Kamintras“ turi pareigą atsiskaityti už gyvenamajam namui iki 2008-03-14 ieškovo suteiktas vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugas. Tuo tarpu visi kiti byloje esantys įrodymai patvirtina, kad šios ieškovo paslaugos visą laiką buvo tiekiamos išimtinai atsakovų iniciatyva ir interesais, todėl būtent jiems kyla pareiga už šias paslaugas atsiskaityti nepriklausomai nuo paslaugų teikimo laikotarpio. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas vertina kaip nepagrįstus atsakovo apeliacinio skundo teiginius, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo nustatyti, kiek pareigos atsiskaityti su ieškovu tenka pradiniam vartotojui UAB „Kamintas“ ir kiek naujiems gyvenamojo namo savininkams, atsakovams.
Kadangi UAB „Kamintras“, likvidavus dėl bankroto, 2015-07-27 buvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro, pirmosios instancijos teismas negalėjo įtraukti šios bendrovės į bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu pagal 2015-12-10 teismo posėdžio metu pateiktą atsakovo žodinį prašymą (b.l. 116), kita vertus, dėl jau aukščiau išdėstytų priežasčių tai būtų netikslinga. Atsakovai nepateikė į bylą duomenų, kad jie kreipėsi į UAB „Kamintras“ bankroto administratorių dėl jiems reikalingos informacijos apie UAB „Kamintras“ ir ieškovo sutartinius santykius bei tarpusavio atsiskaitymus pateikimo, taip pat kad bankroto administratorius būtų atsisakęs tokią informaciją pateikti. Dėl to nesutiktina su atsakovo apeliacinio skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovo procesinius prašymus dėl UAB „Kamintras“ įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu, liudytojo apklausos ir įrodymų išreikalavimo.
Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti, ar ieškovas teisingai priskyrė atsakovų atliktus mokėjimus prie skolos padengimo nuo rodmens „0“, nes atsakovai atliko avansinius mokėjimus, o prievolė apmokėti atsakovams atsirado nuo rodmens 318 m³. Apeliacinės instancijos teismas su tuo nesutinka. Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą paaiškino, kad 2009-07-28 atsakovė atliko ieškovui mokėjimą 1.310,16 Lt sumai, mokėjimo paskirtyje nurodydama „Pagal 2009 birželio mėn. mokėjimo pranešimas“ (b. l. 100). 2009 m. birželio mėn. mokėjimo pranešimas už suteiktas paslaugas, ieškovo teigimu, buvo išrašytas būtent 1.310,16 Lt sumai, kuri susidarė iš suvartotų 77 m³ remiantis rodmenimis nuo 241 m³ iki 318 m³ (317,24 Lt) ir ankstesnio įsiskolinimo 992,92 Lt, iš viso 1.130,16 Lt. Iš to seka, kad atsakovė apmokėjo už ieškovo jau faktiškai suteiktas vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugas, o ne atliko avansinį mokėjimą už būsimas paslaugas, tuo, be kita ko, pripažindama savo, o ne UAB „Kamintras“ pareigą atsiskaityti su ieškovu. Dėl to apeliacinės instancijos teismas vertina kaip nepagrįstus atsakovo apeliacinio skundo teiginius, kad ieškovas, neteisėtai pasinaudodamas savo dominuojančia padėtimi, neteisėtai apmokėjimą priskyrė nuo neteisingai pasirinkto rodmens „0“.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su atsakovo apeliacinio skundo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai vertino 2008-06-20 vandens skaitiklių patikrinimo aktą, kuris, pasak atsakovo, atspindi tik duomenis apie suvartoto vandens kiekį, bet ne vartotojų skaičių, todėl akte klaidingai nurodyta, jog vartotojų yra 4 (b.l. 80). Teismas pažymi, kad 2008-06-20 vandens skaitiklių patikrinimo aktą, kuriame, be kita ko, nurodytas vartojančių vandenį asmenų kiekis – 4, pasirašė pats atsakovas, susipažinęs su šiuo aktu ir nenurodydamas jokių pastabų dėl akto turinio, todėl šiuo metu atsakovas neturi teisės tokio akto ginčyti. Be to, atsakovas apeliaciniame skunde niekaip nepaneigė pirmosios instancijos teismo konstatuotos aplinkybės, kad skolos susidarymo laikotarpiu kito (didėjo) gyvenamajame name įrengto vandens apskaitos prietaiso rodmenys, kas rodo, jog pro apskaitos prietaisą pratekėjo vanduo, nes juo naudojosi namo gyventojai.
Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai konstatavo, jog ieškovas turėjo būti įleidžiamas į gyvenamąjį namą patikrinti vandens skaitiklį ir kad atsakovai tokią ieškovo teisę ribojo. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie atsakovo teiginiai prieštarauja byloje surinktiems įrodymams – 2012-06-15 vandens skaitiklių patikrinimo aktui (b.l. 25), 2012-06-26 raštui dėl vandens skaitiklio patikrinimo (b.l. 26) ir 2013-10-29 raštui dėl apmokėjimo už suteiktas paslaugas (b.l. 29-30), iš kurių matyti, kad atsakovai neleido ieškovo atstovams apžiūrėti gyvenamojo namo vandens skaitiklių, nors, būdami šio namo savininkai, tokią pareigą turėjo.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su atsakovo apeliacinio skundo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai taiko įstatymo nuostatas dėl solidarios atsakomybės, vertindamas, kad ginčas susijęs „su namų ūkio išlaikymu“, nes atsakovo prievolės, kylančios iš santykių su ieškovu, yra prisiimtos jo asmeniškai. Kadangi atsakovė pirmosios instancijos teismo sprendimo neskundžia, laikytina, kad ji sutinka su teismo nustatyta bendra atsakovų pareiga atsiskaityti su ieškovu už jo suteiktas paslaugas, kas sudaro pagrindą pripažinti, jog prievolė yra solidari.
Kiti ginčo šalių procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai neturi esminės reikšmės teisingam ginčo išsprendimui, todėl dėl jų nepasisakytina.
Kadangi atsakovo apeliacinis skundas atmestas, ieškovui iš atsakovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, tačiau ieškovas nepateikė prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (CPK 93 straipsnis).
Vadovaudamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atsakovo apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CPK 326–331 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-04-04 sprendimą palikti nepakeistą.