Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2.; 1.1.7.2.4.; 1.1.8.1.1.; 1.2.29.1.; 2.1.7.2.; 2.1.7.3.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.3.; 2.1.7.4.4.; 2.1.7.5.; 2.3.2.2.11.; 2.4.; 2.4.6.; 2.4.7.; 2.4.9.

2013 m. liepos 3 d.

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. balandžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 55 MGL (7150 litų) dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. K. nuteistas už tai, kad jis 2009 m. rugsėjo 22 d. (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos II Patikrinimų skyriuje, atliekant M. M., a. k. (duomenys neskelbtini) mokestinį patikrinimą pagal 2009-09-22 mokestinio patikrinimo užduotį Nr. 479, 2009-10-19 (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos II Patikrinimų skyriaus vyriausiajai specialistei L. L., adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kabinete, pateikė netikrą 2008-01-02 beprocentinės paskolos sutartį, kurioje buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad D. K., gim. (duomenys neskelbtini), paskolino E. K. 450 000 Lt iki 2010-01-03, kurią jis pagamino 2008 metais, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, adresu (duomenys neskelbtini), surinkdamas kompiuteriu tekstą ir ją atspausdindamas, po ko, tęsdamas nusikalstamą veiką, 2010 m. sausio 27 d. (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos II Patikrinimų skyriuje atliekant jo mokestinį patikrinimą pagal 2010-01-27 pavedimą Nr. 35-17 2010 m. birželio mėn., tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną, (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos II Patikrinimų skyriaus vyresniajai specialistei O. B., adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kabinete, pateikė netikrus 2009-01-16, 2009-03-14, 2009-04-02 patvirtinimus, kuriuose buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad jis per tris kartus dalimis grąžino pil. D. K. 450 000 Lt paskolą, pagal 2008-01-02 beprocentinę sutartį, kuriuos jis pagamino 2009 metais, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, adresu (duomenys neskelbtini), surinkdamas kompiuteriu tekstą ir juos atspausdindamas, tokiu būdu šiuos netikrus dokumentus pagamino ir panaudojo, pateikdamas juos (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos II Patikrinimų skyriaus vyriausiajai specialistei L. L. ir vyresniajai specialistei O. B., adresu (duomenys neskelbtini).

Apeliaciniu skundu nuteistasis E. K. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013-04-10 nuosprendį ir jį pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išteisinti, nenustačius jo veiksmuose nusikalstamos veikos požymių. Teigia, kad teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 1-5 dalies nuostatas, EŽTK 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.7–3.1.8 punktų nuostatų, taip pat, kad teismas buvo neobjektyvus vertindamas įrodymus, bei kad teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, kadangi nepagrįstos jokiais įrodymais, tik teismo samprotavimais ir prielaidomis, o jį teisinantys įrodymai visiškai neaptarti nuosprendyje. Dėl to mano, kad netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir jis nepagrįstai pripažintas kaltu.

Nurodo, kad viso ikiteisminio tyrimo metu, teisminio nagrinėjimo metu jam buvo pareikštas siauresnis kaltinimas – buvo kaltinamas dokumentų turinio suklastojimu, t. y. tuo, kad beprocentėje paskolos sutartyje, pakvitavimuose buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys, tačiau byloje atnaujinus įrodymų tyrimą, kaltinimas jam buvo papildytas naujomis aplinkybėmis, susijusiomis su dokumentų pagaminimu, už ką jis yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Teigia, kad, neturėdamas absoliučiai jokių duomenų apie tai, kaip, kokiu būdu, kada, kam dalyvaujant, kur ir kieno buvo atspausdinti pakvitavimai apie paskolos grąžinimą, teismas pripažino šias aplinkybes įrodytomis, nors nenurodė, kokie duomenys tai patvirtina. Be to, teisme jis (apeliantas) nurodė, kad neprisimena, kas surašė beprocentinę paskolos sutartį, kada, kur ir kas spausdino dokumentus, galėjo surašyti įmonės darbuotojas, gal jis pats rašė patvirtinimus apie skolos grąžinimą. Šias aplinkybes patvirtinančių duomenų nėra, jos iš viso nenustatytos, tačiau teismas, nesant tokių duomenų, konstatavo, jog jis (apeliantas) ne tik pagamino pakvitavimus, bet ir juos suklastojo. Teigia, kad vien tik teksto atspausdinimas ant lapo, nėra nei dokumentas, nei jo klastojimas, be to, dokumentas buvo pasirašytas abiejų šalių – tiek jo, tiek D. K. ir atspindi jų valią bei tam tikrus įvykius (pinigų paskolinimą, grąžinimą). Duomenų, kurie patvirtintų, jog beprocentė paskolos sutartis ir pakvitavimai, patvirtinantys skolos grąžinimą, yra suklastoti, o jose esantys duomenys žinomai melagingi, byloje nėra, teismas nuosprendyje taip pat apie tai nepasisakė. Nesutinka su teismo teiginiu, jog kaltinime nurodytų aplinkybių patikslinimas (paskolos sutarties ir patvirtinimų kopijų apie paskolos grąžinimą pagaminimo laiko, vietos ir būdo), išdėstant laikantis loginės sekos, nelaikytinas kaltinimo keitimu ir įtakos veikos kvalifikavimui neturi. Tvirtina, kad kaltinimas jam buvo praplėstas naujais veiksmais – dokumentų pagaminimu, juos atspausdinant, nurodytas laikas, vietos ir visos šios aplinkybės su šiomis kaltinime nurodytomis jo veikomis, turėjo būti nuosprendyje aptartos ir pagrįstos ištirtais įrodymais, o to padaryta nėra.

Nurodo, kad jis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios vienodai nurodė aplinkybes apie pinigų skolinimąsi iš D. K., apie pinigų grąžinimą, tokie jo parodymai nepaneigti jokiais objektyviais bylos duomenimis, todėl teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad paskolos sutartyje ir pakvitavimuose apie paskolos grąžinimą įrašyti žinomai neteisingi duomenys. Teigia, kad jo parodymus patvirtina specialisto išvada, specialistės, R. N., L. B., K. G. parodymai, jog sutartyje ir pakvitavimuose pasirašė ir savo spaudą uždėjo pati D. K.. Taip pat teigia, kad jo parodymus patvirtina mokesčių inspekcijos darbuotojos L. L. parodymai, jog tikrinant M. M. įmonę „(duomenys neskelbtini)“ ir buvo nustatyta, kad M. M. apie 388 000 Lt savo asmeninių lėšų skolino įmonei, kad M. M. pateikė beprocentės paskolos sutartį, jog iš jo (apelianto) pasiskolino 470 000 Lt, specialistė patvirtino, kad M. M. įmonė buvo veikianti įmonė, vyko pirkimai, buvo mokami mokesčiai, avansiniai mokėjimai, t. y. vykdoma veikla, be to, pirkimai ir M. M. skola įmonei sutapo. Pažymi, kad L. L. padarė išvadą, kad jis (apeliantas) galėjo M. M. paskolinti tokią pinigų sumą, todėl apeliantas mano, kad negalima atsietai vertinti tik D. K. paskolos jam, kadangi jis šiuos pinigus paskolino M. M., nes jis jį pažinojo, o D. K. nepažinojo M. M., todėl nebūtų jam skolinusi. Teigia, kad visos šios aplinkybės turėjo būti vertinamos kartu, tačiau teismas apie šias nustatytas aplinkybes nepasisakė. Nurodo, kad jo parodymus taip pat patvirtina K. G. parodymai, jog ji dalyvavo paskolos sudaryme, žinojo, kad D. K. skolino pinigus, kad jis skolą D. K. grąžino, manė, kad buvo skolinami įmonės pinigai, nors nežinojo, iš kur D. K. gavo pinigų. Teigia, kad šios liudytojos parodymai atitinka faktines bylos aplinkybes, šiuos parodymus paneigiančių duomenų nėra, jie sutampa su kitų liudytojų parodymais, tačiau teismas K. G. parodymais nesirėmė. Tai, kad K. G. su juo veda bendrą ūkį, mano, nėra pagrindas atmesti šios liudytojos parodymų, kaip padarė teismas. Nurodo, kad prokuroro iniciatyva apklaustas S. I. parodė, kad jis bendravo su D. K. dėl finansinių jos reikalų, jam D. K. sakė, jog daug kam yra paskolinusi pinigų, iš to jis suprato, kad D. K. turi įmonę, be to, pats po jos mirties matė skolos dokumentą (vekselį). Mano, kad šio visiškai pašalinio asmens parodymai patvirtina, kad D. K. turėjo įvairių skolinių santykių, ir jie galėjo būti tiek su juo (apeliantu), tiek ir su kitais asmenimis, tačiau teismas šio liudytojo parodymais nepagrįstai nesiremia.

Teigia, kad teismas nuosprendyje ne kartą pažymėjo, jog D. K. neturėjo ir negalėjo turėti 450 000 Lt, kuriuos galėjo paskolinti jam, ir šios išvados pagrindu padarė kitą išvadą, kad į sutartį bei į pakvitavimus yra įrašyti žinomai neteisingi duomenys. Tvirtina, jog tai tik teismo prielaida, kad D. K. negalėjo turėti tokios pinigų sumos, nes D. K. galėjo turėti asmeniškai 450 000 Lt ir juos paskolinti, ji taip pat galėjo disponuoti įmonės pinigais, galėjo pinigus perskolinti, tarpininkauti paskolinant pinigus. Taigi, yra daug būdų ir galimybių gauti ir paskolinti 450 000 Lt. Teigia, kad jis nežino, iš kur D. K. gavo šiuos pinigus. Teisme O. B. nurodė neturėjusi galimybės patikrinti, ar D. K. galėjo perskolinti pinigus iš kitų įmonių, iš savo draugų. Ši aplinkybė nebuvo tirta ir jos šiuo metu nėra galimybės patikrinti, nes D. K. nebuvo apklausta, kadangi yra mirusi. Teismas, analizuodamas duomenis apie D. K. turtinę padėtį, vertino tik duomenis apie jos asmenines lėšas (darbo užmokestį, Sodros duomenimis), nevertindamas jos turo, turėtos įmonės, pajamų deklaracijų, nei galimų kitų turėtų skolų ar skolininkų. Nurodo, kad teisme O. B. parodė, jog jai nebuvo žinomas faktas, kad D. K. įsigijo įmonę už 369 000 Lt, pripažino, kad nevertino 2007-12-31 akcijų pirkimo sutarties, kad jeigu būtų turėję duomenų, jog D. K. 2007-12-31 nusipirko įmonę už 369 000 Lt, būtų vertinę jos turtinę padėtį. Teigia, kad byloje esanti specialisto išvada, kuria remiasi ir teismas, neatspindi D. K. realios turtinės padėties, nes iš specialistų paaiškinimų matyti, jog nebuvo vertinamas nei turtas, nei įgyta įmonė, akcijos, pajamos, deklaruotos pajamų deklaracijose, nei galimi įsiskolinimai. Pažymi, kad vien duomenys apie asmens turtinę padėtį yra nepakankami išvadai, jog asmuo negalėjo paskolinti pinigų. Taip pat nurodo, kad M. M. nebuvo apklaustas apie pinigų gavimą iš jo (apelianto), nes taip pat yra miręs. Teigia, kad jo parodymai apie paskolos sutarties sudarymą su D. K., pinigų grąžinimą, pinigų paskolinimą M. M., kuris tuos pinigus skolino savo įmonei vykdyti veiklą, nėra paneigti, ši aplinkybė nustatyta atlikus mokestinį M. M. patikrinimą, bei patvirtinta liudytojos L. L. parodymai. Nesant D. K. ir M. M., negalima ištirti visų bylos aplinkybių, kitais bylos duomenimis negalima pašalinti esančių abejonių, todėl teismas negalėjo padaryti išvados, jog D. K. pinigų neskolino, o visas abejones teismas turėjo vertinti jo (apelianto) naudai. Be to, atnaujinus įrodymų tyrimą byloje ir apklausus papildomai specialistę N. S., nebuvo pašalintos abejonės dėl pinigų skolinimo, tai patvirtina, kad nevisapusiškai buvo vertinama D. K. turtinė padėtis – nevertintos D. K. skolos (ar ji buvo kam skolinga, ar jai buvo kas skolingas), turimas turtas (tiriamuoju laikotarpiu ji buvo vienintelė įmonės „(duomenys neskelbtini)“ akcininkė, 2008-10-28 įmonės balanse už 2007 metus nurodyta, kad nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra 410 745 Lt), (duomenys neskelbtini) AVMI pateiktos pajamų deklaracijos (už 2008 metus deklaruota 5 538,23 Lt su darbo santykiais susijusių pajamų ir 440 000 Lt ne individualios veiklos turto pardavimas, už 2005 metus deklaruota 8 978,8 Lt su darbo santykiais susijusių pajamų ir 10 000 Lt pajamų, gautų ne iš individualios veiklos). Teismas nepagrįstai šiais duomenimis nesirėmė, laikė juos deklaratyviais vien dėl to, kad V. K. nurodė, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ pardavimo sutartyje yra ne jo parašas, bei, kad nenustatyta, jog D. K. pardavė turtą. Pastebi, kad byloje nėra duomenų, kokias būtent pajamas D. K. deklaravo šiose deklaracijoje, kokie buvo atlikti sandoriai, nepatikrinta, koks buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ kapitalas ir pajamos. Be to, pažymi, kad šios deklaracijos nepakeistos, nepanaikintos, nepripažintos negaliojančiomis ar suklastotomis, joks tyrimas neatliktas ir nesiaiškinta, todėl nepagrįstai teismas šiais duomenimis nesirėmė.

Skunde apeliantas taip pat teigia, kad liudytojo V. J. parodymams prieštarauja 2007-12-13 akcijų pirkimo sutartyje nurodyti duomenys, buhalterės V. L. parodymai ir šių prieštaravimų pašalinti negalima, nes D. K. yra mirusi. Apeliantas nurodo, kad šis sandoris nesusijęs su juo.

Taip pat apeliantas teigia, kad jo kaltės nepatvirtina paskolos sutartis tarp jo ir D. K., paskolos grąžinimas, liudytojų V. J., J. J., V. L. parodymai, kadangi šiems asmenims nežinomos aplinkybės apie kaltinime išdėstytas veikas. Tai, kad D. K. gyveno bute, kad sirgo sunkia liga, kad mirties dienai turėjo tam tikrų įsiskolinimų, patvirtina tam tikras D. K. savybes, gyvenimo aplinkybes, o tai, kad ji buvo nusipirkusi UAB „(duomenys neskelbtini)“, patvirtina, kad ji buvo žinoma verslininkų pasaulyje, turėjo ir galėjo įsigyti perspektyvią įmonę už beveik pusę milijono litų, tačiau šie duomenys, kuriais nuosprendyje rėmėsi ir teismas, nėra pagrindas daryti išvadą dėl jo kaltės. Teigia, kad jei tikėti V. J. parodymais, tai akcijų pirkimo pardavimo 2007-12-13 sutartis yra suklastota ir šioje sutartyje nurodyti žinomai neteisingi duomenys (bendrovė neturi nebaigtų vykdyti finansinių įsipareigojimų, bendrovės kasoje yra 410 500,87 Lt, bendrovės sąskaitoje yra 228, 444 Lt, kad visų perkamų akcijų kaina yra 369 000 Lt, kad perkamų akcijų kainą pirkėjas sumoka pardavėjams šios sutarties pasirašymo momentu, kad sutarties pasirašymo metu buvo sumokėti pinigai už akcijas). Be to, sutartyje tokių sąlygų, kokias nurodė teisme V. J., nėra. Pastebi, kad teismas nesiremia šia akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi, nenurodo, kodėl nesiremia, arba, kodėl remdamasis V. J. parodymais, nevertina akcijų pirkimo-pardavimo sutarties kaip dokumento suklastojimo fakto paaiškėjimo. Pažymi, kad pagal V. J. parodymus D. K., kaip galima pirkėja, buvo atrinkta tarpininkaujant advokatų kontorai, pasirodė patikima ir tinkama tokiai įmonei įsigyti, tačiau pagal V. J. parodymus matyti, kad D. K., įsigydama įmonę, ne tik kad nemokėjo už ją, bet dar gavo ir 40 000 Lt.

Nesutinka su teismo nuosprendyje nurodytu teiginiu, kad kaltinime nurodytas aplinkybes patvirtina posėdžio metu apklaustų liudytojų O. Ž., J. J., V. J., R. K., R. N., L. B., P. K., specialistės N. S., ekspertės V. M. bei iš dalies liudytojos V. L., K. G., S. I. ir jo (apelianto) paties parodymai, kadangi nuosprendyje nenurodyta, kieno, kokie parodymai ir kokias kaltinimo aplinkybes patvirtina, todėl mano, kad nesant liudytojų parodymų analizės, buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos ir tai sąlygojo neteisingo ir nepagrįsto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą. Nurodo, kad K. G. parodymai visiškai atitinka faktines bylos aplinkybes, tačiau teismas jais nesiremia ir K. G. parodymus vertina kaip siekį padėti jam išvengti baudžiamosios atsakomybės, tuo tarpu, V. J., kaip nesuinteresuoto asmens, parodymais remiasi, nors jie prieštarauja rašytiniams įrodymams byloje (akcijų pirkimo pardavimo sutarčiai, D. K. sudarytam nusipirktos UAB „(duomenys neskelbtini)“ įmonės balansui, V. L. parodymams). Be to, V. L. nurodė, kad, jeigu atsiskaitymas vyktų taip, kaip nurodė ir teigė V. J., turėjo būti rašomi kasos orderiai, jog tokia pinigų suma paimta iš kasos, kam tokia pinigų suma perduota, šios operacijos fiksuojamos kasos pajamų orderiais, ir jei tokių kasos pajamų orderių nėra, tai taip negalėjo būti. Apeliantas nurodo, kad jis sutartį su D. K. pasirašė, su ja atsiskaitinėjo V. J., J. J. ir P. K. nežinant ir nedalyvaujant. Nors teismas rėmėsi O. Ž. ir R. K. parodymais ir nurodė, kad jais netikėti nėra pagrindo, tačiau O. Ž. ir R. K. jokių su jam pareikštu kaltinimu susijusių aplinkybių nenurodė, tik patvirtino, kad D. K. sirgo sunkia liga, kad brolis atsiųsdavo pinigų, bei šie liudytojai nurodė, jog jiems nebuvo žinomi nei finansiniai D. K. reikalai, nei skolos, apie tai su ja nekalbėdavo. Liudytojos R. N. ir L. B. patvirtino, jog D. K. naudojosi spaudu parašu, tai patvirtino ir specialisto išvada bei ekspertė V. M., todėl apeliantas tvirtina, kad šie įrodymai patvirtina jo parodymus, jog D. K. naudojosi parašu spaudu. Be to, teismas padarė išvadą, kad galbūt pati D. K. pasirašė, dėjo spaudą. Tvirtina, kad nei vienas iš teismo nurodytų įrodymų nepatvirtina, jog sandoris tarp jo ir D. K. neįvyko, kad ji pinigų jam neskolino, o jis jų negrąžino. Pastebi, kad teismas tiki J. J., V. J. parodymais, jog jie pinigus už akcijas gavo, grynuosius pinigus vokuose parsinešė namo, nors tai neatsispindi finansiniuose dokumentuose, bet teismas, vertindamas laikotarpius, kada pagal pakvitavimus D. K. buvo grąžinti pinigai, nuosprendyje nurodo, jog tokios pinigų sumos nebuvo rastos D. K. namuose bei nenustatyta, ar ji nebuvo niekur tokių pinigų investavusi. Apeliantas teigia, kad tokie teismo teiginiai nei patvirtina, nei paneigia kaltinime nurodytų aplinkybių, kadangi byloje nenustatyta, ar D. K. skolino savus, ar įmonės pinigus, ar tarpininkavo skolinant pinigus.

Skunde apeliantas nurodo, kad nuosprendžio išvados grindžiamos tik D. K. turtinės padėties analize, tačiau ši išvada dėl D. K. turtinės padėties prieštarauja byloje esantiems rašytiniams dokumentams, ir nors teismas padarė išvadą, kad D. K. negalėjo paskolinti pinigų, tačiau tai nereiškia, jog ji pinigų neskolino. Mano, kad visapusiška ir objektyvi D. K. turtinės padėties analizė leistų atsakyti į klausimą, ar ji galėjo iš savo asmeninių lėšų paskolinti pinigų, tačiau nebuvo įvertinti visi esami dokumentai ir duomenys, atspindintys jos turtinę padėtį, pajamų deklaracijos, įmonės ir akcijų įsigijimo faktas, o to patikrinti nebus negalima dėl D. K. mirties.

Teigia, kad iš byloje esančių duomenų nenustatyti jokie objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymiai, neatskleista jo kaltė, todėl nepagrįstai padaryta išvada, kad buvo padaryta nusikalstama veika.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). BPK 20 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes, ir, tik remdamasis patikimais bylos duomenimis, teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikaltimo požymių ir nusikaltimą padariusių asmenų. To paties straipsnio 5 dalis numato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie yra patikimi, įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, išanalizavus tokių duomenų gavimo tvarką, patikrinus baudžiamojo proceso įstatyme nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais bei prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet ir jų visetą, ir tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl E. K. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje. Be to, iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas nepažeidė nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų, nuosprendyje nurodė visus būtinus duomenis, kurie privalo būti nurodyti įžanginėje, aprašomojoje bei rezoliucinėje dalyse. Taigi, skundžiamas nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus. Taip pat nuosprendyje teismas išdėstė nustatytas nusikalstamos veikos aplinkybes, pateikė įrodymų vertinimo motyvus ir, remdamasis visuma byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų duomenų, padarė išvadas dėl E. K. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, taip pat teismas nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atlikta įrodymų analize, pateiktomis išsamiai motyvuotomis išvadomis, todėl dėl jų plačiau nepasisako.

Apelianto teiginys, kad pareiškus jam naują kaltinimą, jame nurodžius su dokumentų klastojimu susijusias naujas aplinkybes, kaip dokumentų pagaminimą, buvo praplėstos kaltinimo ribos, yra nepagrįstas. BPK 255 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Iš bylos matyti, kad E. K. skundžiamu nuosprendžiu nenuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą, nes jis buvo kaltinamas ir skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal tą patį įstatymą – BK 300 straipsnio 1 dalį. Iš kaltinamajame akte E. K. suformuluoto kaltinimo faktinių aplinkybių matyti, kad nuteistasis buvo kaltinamas ne tik mokesčių inspektorėms pateikęs netikrą beprocentinę paskolos sutartį, tris patvirtinimus apie skolos grąžinimą, kuriuose buvo įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys, bet ir, kad pagamino šiuos netikrus dokumentus (4 t. 132–133 b. l.). Iš prašymo pakeisti kaltinimą (5 t. 71–72 b. l.) matyti, kad kaltinimas E. K. buvo pakeistas dėl to, kad jau nagrinėjant bylą teisme, buvo nustatyta, jog E. K. 2008-01-02 beprocentinę paskolos sutartį ir tris patvirtinimus apie skolos grąžinimą pagamino 2008 ir 2009 metais bute, esančiame (duomenys neskelbtini), surinkdamas kompiuteriu tekstą, jį atspausdindamas. Taigi, E. K. kaltinamajame akte suformuluotas kaltinimas nebuvo pakeistas iš esmės skirtingomis aplinkybėmis, o tik patikslintas, detalizuojant netikrų dokumentų pagaminimo būdą, laiką ir vietą. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje taip pat nurodė, jog patikslinus kaltinime nurodytas aplinkybes, toks kaltinimo patikslinimas nelaikytinas kaltinimo keitimu ir įtakos veikos kvalifikavimui neturi. Įvertinus tai, kad E. K. kaltinamajame akte suformuluotas kaltinimas tiek prašymu pakeisti kaltinimą, tiek ir skundžiamame nuosprendyje suformuluotame kaltinime buvo tik patikslintas, konkretizuotas netikrų dokumentų pagaminimo laikas, vieta ir būdas, kolegija daro išvadą, kad kaltinimas E. K. nebuvo pakeistas iš esmės skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis, dėl to BPK 255 straipsnio 2 dalies nuostatos nebuvo pažeistos.

Apeliantas teigia, kad jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė ir jo nekaltumą patvirtina specialisto išvados, specialisčių, liudytojų L. L., R. N., L. B., K. G. parodymai, tačiau nuteistojo parodymus, jog jis nepadarė jam inkriminuoto nusikaltimo, paneigia byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma, įvertinus ne kiekvieną įrodymą atskirai, o jų visumą.

Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Tikro dokumento suklastojimas suprantamas kaip dokumento tikrumo ir jo turinio teisingumo pakeitimas. Dokumentas yra suklastotas, kai kaltininkas pakeičia kito asmens surašyto, atspausdinto ar kitaip pagaminto dokumento turinį arba savo vardu surašo, atspausdina ar kitaip pagamina, arba tik patvirtina kito asmens surašytą dokumentą, tokiu būdu dokumento turinyje įtvirtindamas tikrovės neatitinkančius duomenis. Dokumentai klastojami įrašant melagingą informaciją, padirbant parašą ar antspaudą, pašalinant tikro dokumento teksto dalį, perklijuojant nuotrauką ir pan. Tikro dokumento suklastojimas yra ne tik tada, kai kaltininkas neteisėtai pakeičia autentiško dokumento formą ir (ar) turinį, tokiais neteisėtais veiksmais įtvirtindamas tikrovės neatitinkančią informaciją ir siekdamas paleisti tokį dokumentą į teisinę apyvartą kaip tikrą, bet ir tada, kai kaltininkas, objektyviai turėdamas teisę savo vardu surašyti, atspausdinti ar kitaip pagaminti tam tikrus dokumentus, neteisėtai savo vardu surašo, atspausdina ar kitaip pagamina tokį dokumentą, jame įtvirtindamas tikrovės neatitinkančią informaciją, arba kito asmens į dokumentą įtrauktus objektyvios tikrovės neatitinkančius duomenis patvirtina parašu, antspaudu arba kitokiu būdu, siekdamas paleisti tokį dokumentą į teisinę apyvartą kaip tikrą.

Nuteistasis E. K. pripažino, kad pats paruošė patvirtinimus apie skolos grąžinimą D. K., bet neprisiminė, kas parengė ir kur buvo atspausdinta beprocentinės paskolos sutartis, mano, kad tai galėjo padaryti įmonės darbuotojas, tačiau apklausiamas liudytoju apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką (4 t. 63–64 b. l.) E. K. nurodė, kad, pasiskolinus pinigus, buvo surašyta beprocentinė sutartis bute, kuriame buvo įsikūrusi K. G. buhalterinių paslaugų įmonė, ir kad iš karto po to, kai pasiskolino pinigus iš D. K., jis tuos pačius pinigus perskolino M. M., su kuriuo taip pat pasirašė beprocentinės paskolos sutartį. Teisme apklaustos K. G. įmonės darbuotojos V. N., L. B. neigė rengusios beprocentinės paskolos sutartį E. K.. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme E. K. pripažino pats parengęs patvirtinimus apie skolos grąžinimą D. K. (4 t. 66, 173–174 b. l.). Taip pat E. K. nurodė, kad mokesčių inspekcijos darbuotojoms jis pateikė originalią sutartį ir patvirtinimus, tačiau tokius jo parodymus paneigė liudytojomis apklaustos mokesčių inspekcijos darbuotojos L. L. ir O. B.. Liudytoja L. L. parodė, kad E. K. jai pateikė tik originalią beprocentinės paskolos sutartį, kurią, pasidariusi jos kopiją, grąžino E. K.. Liudytoja O. B. parodė iš L. L. gavusi beprocentinės paskolos sutarties kopiją, o pareikalavus pateikti įrodymus apie skolos grąžinimą, E. K. jai pateikė trijų patvirtinimų apie skolos grąžinimą kopijas, tinkamai nepatvirtintas, originalių patvirtinimų ji nematė. Pats nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad originalios sutarties ir patvirtinimų jis neranda, nors 2012-04-25 kratos metu E. K. gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), buvo rasta 2008-01-02 beprocentinės paskolos sutartis (4 t. 46 b. l.), o originalių patvirtinimų nebuvo rasta. Pastebėtina, kad patvirtinimai apie skolos grąžinimą surašyti tik dėl paskolos iš D. K., o duomenų, kad buvo pasirašyti patvirtinimai apie skolos gavimą iš M. M., apeliantas nepateikė. Įvertinus visumą šių paminėtų aplinkybių, akivaizdu, kad tik apeliantas buvo suinteresuotas sudaryti sutartį ir patvirtinimus apie skolos grąžinimą, todėl pagrįstai kaltinime nurodyta, kad jis pagamino dokumentus – kompiuteriu surinkdamas tekstą ir jį atspausdindamas. Pažymėtina, kad nors E. K. pateikė skolos grąžinimo D. K. patvirtinimų kopijas, tačiau tokius patvirtinimus jis pateikė mokesčių inspekcijos darbuotojai tikslu patvirtinti juridinę reikšmę turintį faktą – skolos grąžinimą, todėl apelianto pateiktos skolos grąžinimo patvirtinimo kopijos yra laikomos dokumentais BK 300 straipsnio prasme.

Nuteistasis E. K. taip pat parodė, kad jis ir jau mirusi D. K. 2008-01-02 pasirašė beprocentinę paskolos sutartį, pagal kurią D. K. iki 2010-01-03 jam paskolino 450 000 Lt, kuriuos jis iš karto perskolino, taip pat jau mirusiam M. M., o iš D. K. pasiskolintus pinigus grąžino D. K. 2009 metais per tris kartus, iš karto po to, kai jam pinigus grąžindavo M. M.. E. K. teigė žinojęs, kad D. K. dirbo keliose įmonėse, buvo įsigijusi pelningą įmonę, tačiau jis nežino, iš kur D. K. gavo jam paskolintą pinigų sumą, ar tai buvo jos asmeniniai pinigai, ar įmonės. Liudytoja K. G. patvirtino, kad D. K. skolino E. K. minėtą pinigų sumą, bei parodė, jog D. K. pinigų turėjo, kadangi pirko pusės milijonų litų vertės įmonę ir D. K. buvo perduoti tos įmonės kasoje buvę pinigai, kurie, liudytojos nuomone, ir buvo paskolinti E. K.. Tačiau byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti objektyvūs duomenys nepatvirtina, kad D. K. turėjo apie pusę milijono litų, kuriuos būtų galėjusi paskolinti E. K..

Byloje nustatyta, kad nuo 2006 metų D. K. gydėsi nuo vėžio, jai buvo atliekamos operacijos. Iš byloje esančių duomenų apie D. K. gautą darbo užmokestį, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos išmokėtas lėšas už nedarbingumo laikotarpius, pensijas matyti, kad nuo 1993-05-03 iki 2009-05-01 D. K. gautos pajamos, patvirtinamos objektyviais duomenimis, tesudarė 43 516 Lt (4 t. 31–33 b. l.). Bankų „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, kredito unijos „(duomenys neskelbtini)“ duomenys liudija, kad D. K. nuo 2003 metų iki savo mirties dienos (2009-05-01) turėjo finansinių įsipareigojimų kredito įstaigoms, o jai suteiktų kreditų suma nesudaro tokio dydžio sumos (450 000 Lt), kurią D. K. būtų galėjusi paskolinti E. K., kadangi banke „(duomenys neskelbtini)“ D. K. lėšų apyvarta buvo iš viso už 80 973,53 Lt, banke „(duomenys neskelbtini)“ – už 10 000 Lt, kredito unijoje „(duomenys neskelbtini)“ – 31 000 Lt (3 t. 103–161, 163, 164, 170–197 b. l., 4 t. 1–5, 31–33 b. l.). Pastebėtina, kad po D. K. mirties liko jos skolos kredito įstaigoms, kurias D. K. vardu sumokėjo jos motina O. Ž. bei kredito unijai „(duomenys neskelbtini)“ skolą sumokėjo byloje liudytoja apklausta K. G. (3 t. 163, 164 b. l.). Be to, liudytoja K. G. parodė, kad ji D. K. nuolat skolindavo pinigus (iki D. K. UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų įsigijimo). Duomenų apie tai, kad D. K. buvo paskolinusi pinigų kitiems asmenims, byloje nėra. Tokių duomenų nepateikė ir apeliantas ar liudytoja K. G., kurie tvirtino buvę geri D. K. draugai. Nors liudytojais apklausti D. K. artimieji – motina O. Ž. ir brolis R. K. parodė, jog jie apie D. K. finansinius reikalus, apie įsigytą įmonę nieko nežino, tačiau jie nurodė nepastebėję, kad D. K. būtų gyvenusi prabangiai, nes ji neturėjo brangių daiktų. Liudytojas R. K. parodė, kad jis siųsdavo motinai pinigus, jog pastaroji tuos pinigus panaudotų perkant D. K. vaistus. Tai, kad D. K. 2007-12-13 įsigijo UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas (2 t. 150–153 b. l., 3 t. 76–84 b. l.), taip pat nepatvirtina, kad ji turėjo labai daug pinigų šiai įmonei įsigyti. Priešingai, byloje apklaustas liudytoju UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvęs akcininkas V. J. patvirtino UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pardavimo D. K. faktą bei nurodė, kad įmonės akcininkams nusprendus parduoti akcijas, su pirkėja buvo sutarta, jog ji, gavusi iš įmonės kasos pinigus (tuo metu kasoje buvo 410 500,87 Lt), iš karto akcininkams sumoka 369 000 Lt, o likę pinigai priklauso jai. Liudytoja J. J. teisme patvirtino V. J. parodymus bei nurodė, kad ji pinigus už įmonės akcijas tikrai gavo. Liudytoja V. L. taip pat patvirtino UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pardavimo ir įmonės buhalterinių dokumentų perdavimo D. K. faktą. Nors liudytoja V. L. tvirtino, kad įmonės kasoje tokių pinigų (410 000 Lt) nebuvo, kad akcijų pirkimo metu ji jokių pinigų iš kasos neperdavė D. K., tačiau tokius liudytojos parodymus paneigia V. J. pateikti kasos pajamų orderiai, banko sąskaitos išrašas (5 t. 36, 36–47 b. l.). Be to, pati liudytoja V. L. teisme nurodė, jog ji dažnai būdavo neblaivi, praėjo netrumpas laiko tarpas, todėl ji neprisimena UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pardavimo aplinkybių, tik, kad sutvarkė ir perdavė įmonės dokumentus. Nors UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytos kitos sąlygos, kas leidžia manyti, jog toks akcijų pirkimo-pardavimo sandėris buvo apsimestinis, tačiau liudytojas V. J. nurodė, kad toks akcijų pirkimo-pardavimo būdas tenkino visus akcininkus. Be to, šio sandėrio teisėtumas yra civilinės bylos, bet ne šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas. Įvertinus šias aplinkybes ir atsižvelgus į tai, kad 2007-12-13 sandėris dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pirkimo įstatymo nustatyta tvarka nepripažintas negaliojančiu, daroma išvada, kad, įsigijusi UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas D. K. gavo tik 41 500,87 Lt, t. y. iš kasoje buvusių 410 500,87 Lt minusavus akcininkams sumokėtą sumą už akcijas 369 000 Lt (410500,87 – 369000 = 41500,87), bet ne tokią pinigų sumą, kuri nurodyta sutartyje. Taigi, D. K. sandėrio metu gauti pinigai tesudaro vos dešimtąją dalį E. K. pagal beprocentinę paskolos sutartį paskolintų pinigų sumos. Taip pat nėra pagrindo manyti, kad D. K. skolino E. K. pinigus, gautus pardavus įmonę, nes įmonių akcijų pardavimas vyko jau po to, kai buvo sudaryta beprocentinės paskolos sutartis – 2008-06-05 D. K. už 30 000 Lt UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas pardavė N. Ž. (1 t. 128 b. l.), o nuo 2008-10-28 nebebuvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininke ir direktore, juo tapo P. K. (2 t. 159–168 b. l.). Nors VĮ Registrų centro pateikti duomenys liudija, kad nuo 2008-10-28 P. K. yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ vienintelis akcininkas ir direktorius, tačiau liudytoju apklaustas P. K. paneigė pažįstąs D. K., buvęs (duomenys neskelbtini) ir pirkęs įmonės akcijas bei teisme liudytojas nurodė, kad jis kelis kartus buvo pametęs savo asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus. Liudytojo parodymus apie dokumentų praradimą patvirtina pažyma, iš kurios matyti, kad 2000-08-28, 2006-08-28 ir 2008-09-25 išduoti asmens tapatybę patvirtinantys dokumentai (pasas, asmens tapatybės kortelės) yra negaliojantys (2 t. 172–173 b. l.). Pastebėtina, kad ikiteisminio tyrimo pareigūno 2012-07-23 nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ pardavimo dokumentų suklastojimo mirus D. K. (4 t. 60 b. l.). Be to, D. K. mokesčių inspekcijai pateikta pajamų deklaracija už 2008 metus nepatvirtina, kad ji įvykio metu turėjo 450 000 Lt, nors ir deklaravo 440 000 Lt su darbo santykiais nesusijusių pajamų (4 t. 9–13 b. l.). Kadangi deklaracijoje nenurodyta, už ką buvo gautos tokios pajamos ir nebuvo gauta šias pajamas patvirtinančių dokumentų (pvz., akcijų pirkimo-pardavimo P. K. sutarties), todėl pagrįstai mokesčių inspekcijos darbuotojos, tikrinusios, ar D. K. turėjo skolinamą pinigų sumą, šių deklaracijoje nurodytų objektyviais duomenimis nepagristų duomenų nevertino. Iš naujo vertinti D. K. turtinę padėtį, įvertinant tai, kad ji 2007-12-13 įsigijo įmonės akcijas, nėra pagrindo, kadangi, kaip jau minėta, akcijų pirkimo metu D. K. tegavo 41 tūkst. litų, o įmones pardavė jau po beprocentinės paskolos sutarties sudarymo. Įvertinus tai, kad D. K. sirgo sunkia liga, jos pajamos buvo tik 43 516 Lt per 16 metų, kad ji turėjo finansinių įsipareigojimų kredito įstaigoms, kad įsigijusi UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas, ji tegavo tik 41 500 Lt, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ galimas akcijų pardavimas buvo po beprocentinės sutarties sudarymo, daroma išvada, kad 2008-01-02 sudarant beprocentinę paskolos sutartį, D. K. realiai neturėjo 450 000 Lt, kuriuos būtų galėjusi paskolinti E. K.. Tokią išvadą padarė ir mokestinį tyrimą atlikusios mokesčių inspekcijos darbuotojos L. L., O. B. bei specialistė N. S.. Be to, atsižvelgus į tai, kad D. K. pati turėjo nemažų skolų bankams, sirgo labai sunkia liga ir pinigų jai reikėjo ligos gydymui, nelogiška manyti, kad D. K. labai didelius pinigus skolino kitiems. Be to, E. K. parodymų, jog jis D. K. grąžino pasiskolintus ir M. M. perskolintus pinigus iš karto po to, kai jam pinigus dalimis grąžino M. M., nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys – pvz., patvirtinimai apie M. M. grąžintą skolą, bei tokia didelė pinigų suma nebuvo rasta nei D. K. gyvenamojoje vietoje, nei banko sąskaitose. Byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad D. K. turėjo kitų pajamų, kurių oficialiai nedeklaravo, kad galbūt skolino įmonės pinigus ar tarpininkavo skolinant pinigus, nes iš beprocentinės paskolos sutarties matyti, kad pinigus D. K. skolino kaip fizinis asmuo, todėl apelianto teiginiai, jog D. K. galėjo skolinti įmonės ar iš draugų pasiskolintus pinigus, yra deklaratyvūs, nepatvirtinti jokiais objektyviais duomenimis, teiginiai. Kadangi 2008-01-02 tarp E. K. ir D. K. pasirašytoje beprocentinėje sutartyje nurodyta, jog D. K. skolina E. K. 450 000 Lt, kurių ji realiai neturėjo, daroma išvada, kad šioje sutartyje nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys, dėl to tikrovės neatitinkantys duomenys nurodyti ir E. K. pateiktuose trijuose patvirtinimuose apie skolos grąžinimą D. K.. Be to, E. K., kaip fizinio asmens, mokestinio tyrimo metu buvo nustatyta, kad jo išlaidos 2007 ir 2008 metais viršijo pajamas (2007 metais išlaidos viršijo 170 000 Lt pajamas, o 2008 metais – 223 000 Lt) (1 t. 19–33 b. l.), todėl abejotina, kad jis turėjo pinigų, kuriuos būtų grąžinęs kaip skolą. Teisme apklausta liudytoja mokesčių inspekcijos darbuotoja L. L. parodė, kad atliekant M. M. įmonės mokestinį tyrimą buvo nustatyta, jog M. M. savo įmonei skolino savo asmenines lėšas, kad įmonė liko skolinga M. M.. Nors mokestinio tyrimo metu M. M. mokesčių inspektorei pateikė 2008-01-03 tarp jo ir E. K. pasirašytą beprocentinės paskolos sutartį, tačiau nebuvo pateikta duomenų, patvirtinančių, kad M. M. būtų grąžinęs E. K. skolą. Dėl to, nesant objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog M. M. grąžino E. K. skolą, daroma išvada, kad E. K. neturėjo pinigų, kuriuos būtų grąžinęs D. K., todėl jo pateiktuose trijuose patvirtinimuose apie 450 000 Lt skolos grąžinimą D. K. taip pat nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys.

Be to, bylos duomenimis nustatyta, kad 2008-01-02 beprocentinėje paskolos sutartyje esantys mėlynos spalvos parašai yra ne parašyti, o atspausti antspaudu (faksimiline kliše), o tirti pateiktų 2009-01-16, 2009-03-14, 2009-04-02 patvirtinimų eilutėse „Skolintojas-D. K....“, „D. K....“ esantys parašai yra vieno parašo kopijos, išspausdintos lazerinio spausdinimo būdu (4 t. 36–37, 41–42, 49–51 b. l.). Pažymėtina, kad parašas, atspaustas antspaudu yra faksimilė (lot. fac simile – daryk panašų), kuri yra tiksli originalaus parašo kopija, gaunama spaudos, fotografijos ir kitais panašiais būdais (internetinė prieiga – http://lt.wikipedia.org). Taigi, faksimilė nėra originalus parašas, nes parašas yra unikali ranka užrašytų simbolių (raidžių), naudojamų asmeniui atpažinti, visuma, bei naudojamas asmens valiai pareikšti ir jai (raštu) patvirtinti, ir toks parašo antspaudas (faksimilė) nėra tapatus įstatymo nustatyta tvarka įteisintam elektroniniam parašui.

Nuteistasis E. K. parodė, kad sutartyje ir patvirtinimuose apie skolos grąžinimą D. K. dėjo savo parašo antspaudą, kadangi dėl taikytos chemoterapijos ji negalėjo pasirašyti („buvo nuėję nagai“). Liudytojos K. G., V. N., L. B. patvirtino mačiusios, kaip D. K. ant dokumentų pasirašydavo ne tik ranka, bet ir savo parašo spaudu. Liudytoja L. B. parodė, kad D. K. parašo antspaudas buvo laikomas UAB „(duomenys neskelbtini)“ ofise (patalpos priklausė K. G.), stalčiuje, ten buvo laikomi ir kiti antspaudai (5 t. 22–23 b. l.). Liudytoja R. N. teisme nurodė, kad parašo antspaudu pasirašoma, kai asmuo yra išvykęs ir negali pasirašyti. Liudytoja apklausta K. G. teigė, kad D. K. parašo antspaudas turėjo būti pas D. K., tačiau D. K. motina O. Ž. bei liudytojas S. I. parodė, kad medicininiuose dokumentuose bei daugiabučio namo bendrijos buhalterinės apskaitos dokumentuose, kuriuos D. K. tvarkė du mėnesius iki savo mirties, D. K. pasirašinėjo ranka, o ne dėdavo savo parašo antspaudą. Šios paminėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad D. K. parašo antspaudas buvo ne jos namuose, o įmonėje, kur šiuo antspaudu be jos sutikimo galėjo naudotis pašaliniai asmenys. Be to, E. K. mokesčių inspekcijos darbuotojai O. B. pateikė įstatymų nustatyta tvarka nepatvirtintas kopijas patvirtinimų apie skolos grąžinimą, originalių patvirtinimų nebuvo rasta ir pateikta tyrimo metu, o specialisto išvadoje nurodyta, kad šiuose patvirtinimuose esantys parašai yra vieno parašo kopijos, išspausdintos lazerinio spausdinimo būdu. Įvertinus tai, kad patvirtinimuose apie skolos grąžinimą yra vieno parašo kopijos, išspausdintos lazeriniu būdu, o beprocentinės paskolos sutartis pasirašyta ne unikaliu D. K. parašu, o faksimiline kliše, daroma išvada, kad šių įrodymų visuma rodo, jog E. K. pateikti trys patvirtinimai apie skolos grąžinimą D. K. nepatvirtina, kad D. K. paskolino 450 000 Lt E. K. ir pastarasis tuos pinigus D. K. grąžino.

Nuteistojo E. K. ir liudytojos K. G. parodymus, kad E. K. skolinosi iš D. K. pinigus ir juos vėliau grąžino, paneigia visuma byloje surinktų ir įvertintų įrodymų visuma (liudytojų V. J., J. J., V. L., O. Ž., R. K., L. L., O. B., specialistės N. S. parodymai, bankų pateikti duomenys apie D. K. pajamas ir išlaidas, kiti byloje esantys rašytiniai duomenys), todėl pagrįstai apylinkės teismas apelianto ir šios liudytojos, kaip nuteistojo artimo šeimos nario, parodymus atmetė. Nėra pagrindo besąlygiškai tikėti ir liudytojo S. I. parodymais, jog jam D. K. pasakojo apie pinigų skolinimą kitiems asmenims, kad jis matė vekselį, nes liudytojas S. I. daug aplinkybių apie D. K. finansinius reikalus sužinojo iš liudytojos K. G., kuri po D. K. mirties pradėjo tvarkyti tos pačios daugiabučio namo bendrijos buhalterinę apskaitą. Be to, S. I. liudytoju apklaustas tik teisme, po įvykio praėjus trejiems metams. Pastebėtina, jog liudytojas S. I. pripažino, kad po byloje aptariamo įvykio jis kalbėjosi su K. G. ir pastaroji jam nurodė, jog D. K. buvo įsigijusi bei pardavusi įmonę už pusę milijonų litų, kad buvo paskolinusi E. K. 450 000 Lt, ir tai rodo, jog S. I. parodymams įtakos turėjo liudytojos K. G., su kuria apeliantas veda bendrą ūkį, teiginiai. Dėl to apylinkės teismas pagrįstai liudytojo S. I. parodymais apie pinigų skolinimą kitiems, rastą vekselį 450 000 Lt sumai, apie įmonės pirkimą nesirėmė, o rėmėsi tik tiek, kiek jie neprieštarauja nustatytoms bylos aplinkybėms.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad visuma byloje esančių ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų patvirtina E. K. kaltę padarius BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, t. y. suklastojus 2008-01-02 beprocentinės paskolos sutartį bei tris patvirtinimus apie skolos grąžinimą D. K., šiuose dokumentuose įrašant tikrovės neatitinkančią informaciją, kad jis 2008-01-02 pasiskolino iš D. K. 450 000 Lt, kuriuos vėliau per tris kartus grąžino, kad šiuos suklastotus dokumentus panaudojo pateikdamas juos mokesčių inspekcijos darbuotojoms. Dėl to skundžiamas nuosprendis iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, teismo padarytos išvados dėl nuteistojo kaltės yra motyvuotos, nusikalstama veika teisingai kvalifikuota, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamą nuosprendį ir E. K. išteisinti pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Taip pat teisėjų kolegija nenustatė, kad nuteistajam paskirta bausmė yra neteisinga, nes pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, pagrįstai E. K. paskyrė su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę – baudą, didesnę nei už tokį nusikalstimą skiriamos baudos vidurkis (Lietuvos Respublikos 2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968, įsigal. 2003-05-01, redakcija). Taigi, apylinkės teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo nuostatų nepažeidė. Be to, apeliantas skunde neginčija jam paskirtos bausmės.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistojo E. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. balandžio 10 d. nuosprendžio.