Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Vida Stonkuvienė, sekretoriaujant Ritai Grišiūtei, dalyvaujant pareiškėjai L. M., jos atstovui V. Ž., atsakovo Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato atstovui Mindaugui Petrusevičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. M. patikslintą prašymą atsakovui Klaipėdos miesto vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl 2007-06-11 tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 30-IS-114 dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Klaipėdos miesto vyriausiajame policijos komisariate atliktas tarnybinis patikrinimas dėl L. M. traumos, kurio metu nustatyta, jog vyresnioji postinė L. M. 2007-04-03 apie 16.00 val. Klaipėdos miesto 1 PK tarnybinėse patalpose, tarnybos metu, lipdama laiptais iš trečio aukšto į antrą, užlipo ant cemento likučių, paslydo ir susižalojo kairės kojos čiurną. Tarnybinio patikrinimo 2007-06-11 išvadoje Nr. 30IS-114 konstatuota, jog L. M. patirta trauma priskirtina nelaimingiems atsitikimams tarnyboje ir jai pasiūlyta kreiptis į Valstybinio socialinio draudimo fondo Klaipėdos valdybą dėl įvykio pripažinimo draudiminiu ir draudiminės išmokos apskaičiavimo (b.l. 12-15).

Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato tarnybinio patikrinimo 2007-06-11 išvada Nr. 30IS-114 laikytina individualiu administraciniu aktu. Ji atitinka individualaus administracinio akto požymius, numatytus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje ir ABTĮ 2 straipsnio 14 dalyje. Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato išvada sukelia pareiškėjai L. M. teisines pasekmes – jos pagrindu pareiškėjai nepaskirta kompensacija.

Pareiškėja L. M. nesutinka, kad jos trauma priskirta nelaimingiems atsitikimams, o ne nelaimingam atsitikimui tarnyboje ir prašo šioje dalyje išvadą panaikinti, įpareigoti atsakovą išduoti jai siuntimą į Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Centrinę medicinos ekspertizės komisiją patirto sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsniui nustatyti ir, gavus komisijos išvadą, įpareigoti atsakovą priimti sprendimą išmokėti sužalojimo sunkumo laipsnį atitinkančią darbo užmokesčio dydžio kompensaciją.

Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) 40 straipsnio 3 dalyje (2006-08-08 redakcija, įsigaliojusi nuo 2007-01-01) nurodyta, jog pareigūnui, išmokama nuo vienų iki penkerių metų (nuo 12 iki 60 mėnesių) jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija, jeigu jis buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta esant trims alternatyvioms sąlygoms: 1) atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, 2) arba kai jo sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, 3) arba kai jo sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso. Iš šios normos matyti, kad kompensacija pareigūnui turi būti mokama ir kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo ar jo sveikata buvo sutrikdyta einant tarnybines pareigas ar dėl tarnybos. Byloje svarbi sąvoka „eidamas tarnybines pareigas“.

Pažymėtina, kad Statuto 40 straipsniu siekiama suteikti papildomas garantijas pareigūnams, kurios yra didesnės už numatytas privalomojo valstybinio socialinio draudimo santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose. Tačiau tuo pat metu Statuto 40 straipsnyje yra įtvirtintos sąlygos, kurios riboja tokių kompensacijų mokėjimą. Pagal Statuto 40 straipsnio 3 dalies nuostatas, kompensacijos mokamos tik tuomet, kai tarnybinių pareigų ėjimas arba tarnyba buvo sužalojimo, susižalojimo ar sveikatos sutrikdymo priežastimi.

Tarp šalių nėra ginčo dėl pareiškėjos sužalojimo patyrimo faktinių aplinkybių. Šalių pozicijos skiriasi klausimu, ar šis sužalojimas Statuto 40 straipsnio 3 dalies taikymo prasme buvo susijęs su pareiškėjos tarnybinių pareigų atlikimu, susijusiu su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūno sveikatai ar gyvybei, t. y. kilusio ginčo esmė yra šios įstatymo normos skirtingas šalių aiškinimas.

Minėta, jog Statuto 40 straipsnio 3 dalyje kompensacijos dėl pareigūno sužalojimo, susižalojimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo mokėjimui išskirtos trys sąlygos, kurių trečioji yra priežastinis ryšys tarp sveikatos sutrikdymo ir tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso. Pažymėtina, jog ši trečioji sąlyga, skirtingai nei pirmosios, nesieja tarnybinių pareigų ar pareigūno statuso su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, kaip klaidingai atsiliepimuose nurodo atsakovas ir tretysis suinteresuotas asmuo. Pripažintini nepagrįstais Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos teiginiai, jog kompensacija pareigūnui dėl sužalojimo, susižalojimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo išmokama išskirtinai tik tuo atveju, kai tai įvyko dėl padidėjusio pavojaus ar rizikos pareigūno sveikatai ar gyvybei.

Pažymėtina, jog nesuprantamas prieštaringas trečiojo suinteresuoto asmens teiginys, kad L. M. sveikata nebuvo sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, tačiau tuo pačiu pripažįstama, kad ji susižalojo atlikdama tarnybines pareigas.

Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. kovo 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A15 - 327 / 2005 konstatavo, jog sąvoka „eidamas tarnybines pareigas“ reiškia, kad kompensacija pareigūnui turi būti mokama, kai jis sužalojamas, susižaloja ar sutrikdoma jo sveikata tuo metu, kai pareigūnas ėjo tarnybines pareigas arba, kad pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo ar jo sveikata buvo sutrikdyta dėl tarnybos, tai yra būtina nustatyti, jog egzistavo priežastinis ryšys tarp pareigūno tarnyboje atliktų ar atliekamų pareigų ir sužalojimo, susižalojimo ar sveikatos sutrikdymo.

Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. vasario 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A15 – 740 / 2006 nurodė,, kad Statuto 40 straipsnio 3 dalies sąvokos „sužalotas“ turinį sudaro ir nelaimingi atsitikimai, kurių metu pareigūnai patiria sužalojimus. Teismas pažymėjo, kad jei taip nebūtų, įstatymo leidėjas, veikdamas protingai, nebūtų Statuto 40 straipsnio 7 dalyje numatęs atvejų, kai kompensacija gali būti nemokama ar sumažinama dėl to, jog pareigūnas susižalojo dėl savo paties didelio neatsargumo. Teismas 2005 m. birželio 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A11 – 735/2005 pažymėjo, kad tai reiškia, jog aplinkybės, kurioms esant sužalojimas buvo patirtas, atsirado ne dėl pareigūno laisvo apsisprendimo elgtis tam tikru būdu, o dėl to, kad jis turėjo taip elgtis vykdydama atitinkamus institucijos (kurioje tarnauja) nurodymus arba patvarkymus.

Nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose taikyta Statuto originalioji redakcija (2003 m. balandžio 29 d., įsigaliojusi 2003 m. gegužės 1 d.), kurios 40 straipsnio 3 dalis formuluojama sekančiai „pareigūnui, kuris buvo sužalotas arba susirgo sunkia liga eidamas tarnybines pareigas arba dėl tarnybos, išmokama nuo vienų iki penkerių metų (nuo 12 iki 60 mėnesių) jo darbo užmokesčių dydžio kompensacija“. Nurodyta teisės norma savo lingvistiniu ir loginiu turiniu visiškai atitinka nagrinėjamoje byloje taikytiną Statuto 40 straipsnio 3 dalies 2006-08-08 redakciją, kuri įsigaliojo nuo 2007-01-01). Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2007 m. lapkričio 22 d. nutarime Dėl Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto II skyriaus 8 skirsnio „Pareigūnų sveikatos priežiūra ir su tuo susijusios socialinės garantijos“ (2003 m. balandžio 29 d. redakcija), inter alia 40 straipsnio (2003 m. balandžio 29 d. redakcija), atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 „Dėl asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ patvirtintų asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija), inter alia 14, 15 punktų (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija), atitikties Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 40 straipsniui (2003 m. balandžio 29 d. redakcija), akcentavo tarnybos santykių tęstinumo principą ir pažymėjo, kad Statuto 3 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog „pagal teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principą preziumuojama, jog asmenys, pasirinkdami vidaus tarnybą, yra įsitikinę, kad valstybė užtikrins savo pačios nustatytas pareigūnų teises ir socialines garantijas, todėl pagal šį Statutą bei kitus įstatymus pareigūnų teisėtai įgyta teisė į tam tikras socialines garantijas turi būti taikoma visam jų tarnybos laikui“.

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4, 165 straipsnių (2002 m. vasario 28 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai pažymėjo, jog Konstitucijoje įtvirtinta teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) teismų praktikai – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, tai yra tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą, todėl rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Teismas pažymėjo, jog teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami, todėl šioje byloje remiamasi Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika.

Iš nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad pareiškėja patyrė traumą tarnybos metu, lipdama laiptais iš trečio aukšto į antrą, vykdydama Klaipėdos miesto 1 PK Operatyvaus valdymo grupės specialisto E. N. nurodymą atiduoti surašytus administracinių teisės pažeidimų protokolus vyresniajam tyrėjui. Atsižvelgiant į aukščiau aptartus argumentus, Statuto 40 straipsnio 3 dalies taikymo prasme pastaroji aplinkybė nulemia gautos traumos (patirto sužalojimo) priskyrimą sužalojimo dėl tarnybos kategorijai. Byloje nėra duomenų, leidžiančių manyti, kad L. M. minimaliai nesilaikė atsargaus elgesio taisyklių, todėl kritimo ir patirto sužalojimo negalima vertinti kaip jos pačios didelio neatsargumo pasekmės.

Nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog pareiškėjos L. M. sveikata buvo sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo. Ginčijamo administracinio akto dalis naikintina, remiantis Lietuvos Respublikos ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu, todėl, kad ji neteisėta iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 40straipsnio 3 daliai. Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato tarnybinio patikrinimo išvados Nr.30-IS-l 14 dalis, kuria pripažinta, kad L. M. patyrė nelaimingą atsitikimą tarnyboje, keistina, nurodant, kad pareiškėjos L. M. sveikata buvo sutrikdyta tarnyboje dėl tarnybinių pareigų atlikimo. Atsakovas įpareigotinas išduoti pareiškėjai siuntimą į Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Centrinę medicinos ekspertizės komisiją (CMEK) patirto sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsniui nustatyti, remiantis Statuto 40 straipsnio 8 dalimi. Pareiškėjos prašymas dėl šių reikalavimų tenkintinas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ABTĮ 88 straipsnio 2 punktu.

Pareiškėjos prašymas papildyti tarnybinio patikrinimo išvados rezoliucinę dalį punktu „gavus CMEK išvadą dėl L. M. nustatyto sveikatos sutrikdymo laipsnio sunkumo, priimti sprendimą išmokėti sužalojimo sunkumo laipsnį atitinkančią darbo užmokesčio dydžio kompensaciją ir kreiptis į Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Finansų valdybą dėl lėšų kompensacijai išmokėti pervedimo“ netenkintinas šioje byloje, nes Centrinė medicinos ekspertizės komisija (CMEK) patirto sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsniui nustatyti dar nenustatė L. M. sveikatos sutrikdymo laipsnio ir byloje nėra duomenų, kad atsakovas gali vengti atlikti veiksmus, susijusius su kompensacijos išmokėjimu. Teismas negali priimti menamo sprendimo, nukreipto į ateitį, neturėdamas duomenų, kokius veiksmus atliks arba neatliks atsakovas, todėl šioje dalyje pareiškėjos prašymas atmestinas kaip nepagrįstas, remiantis Lietuvos Respublikos ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

pakeisti 2007-06-11 Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato tarnybinio patikrinimo išvados Nr.30-IS-l 14 dalį, kuria pripažinta, kad L. M. patyrė nelaimingą atsitikimą tarnyboje, ir nurodyti, kad pareiškėjos L. M. sveikata buvo sutrikdyta tarnyboje dėl tarnybinių pareigų atlikimo,

įpareigoti atsakovą Klaipėdos miesto vyriausiąjį policijos komisariatą išduoti pareiškėjai L. M. siuntimą į Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Centrinę medicinos ekspertizės komisiją (CMEK) patirto sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsniui nustatyti per dešimt dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos,

atmesti prašymą dalyje dėl pakeitimo 2007-06-11 Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato tarnybinio patikrinimo išvados Nr.30-IS-l 14, nurodant, kad „gavus CMEK išvadą dėl L. M. nustatyto sveikatos sutrikdymo laipsnio sunkumo, priimti sprendimą išmokėti sužalojimo sunkumo laipsnį atitinkančią darbo užmokesčio dydžio kompensaciją ir kreiptis į Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Finansų valdybą dėl lėšų kompensacijai išmokėti pervedimo“.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.